|
|
Šiais laikais, kai Rusijoje imama domėtis naujausia Lietuvos istorija, aptinkamų šaltinių ratas nėra gausus. Tą liudija ir daug atgarsių susilaukusi Rusijos televizijos Pirmojo kanalo (Baltijos šalyse transliuojama jo atmaina Pirmojo Baltijos kanalo pavadinimu) laidos "Žmogus ir teisė" ( Человек и закон) 2013 m. spalio 4 d. transliacija.
žymės: istorija, KGB, kolaborantai, Rusija, Sausio 13-oji, šaltiniotyra
2013 m. liepos 6-ąją buvo atidaryti LDK Valdovų rūmai. Draugija „Pilis"
nutarė liepos 17 d. surengti ką tik atidarytų ekspozicijų apžiūrą.
Ekskursijoje dalyvavo rūmų atkūrimo mokslinis vadovas Napaleonas
Kitkauskas. Apsilankykime rūmuose kartu!
žymės: Abiejų Tautų Respublika, istorija, LDK, Vilniaus pilys
Gerai žinomas faktas, kad XIII amžiuje Lietuvos istorijos šaltiniai mini daug kunigaikščių. Jei surinktume visus XIII amžiuje vardais suminėtus lietuvius, galėtume suskaičiuoti 75 Lietuvos valdančiajam elitui priskirtinus asmenis, prie jų dar galima pridėti 40 jotvingių, kelis kitų Lietuvos įtakoje buvusių baltų genčių atstovus. Beveik visus juos galima būtų pavadinti kunigaikščiais. Didžiausių kunigaikščių grupių paminėjimai išsimėto po visą XIII amžių ir kartu paneigia mitą, esą Mindaugas kūręs valstybę, naikindamas smulkius kunigaikščius. Smulkių kunigaikščių sluoksnį Mindaugo laikais dar per anksti laidoti. Kur ir kada dingo XIII a. lietuvių kunigaikščiai? Apie tai pasakoju šiame filme.
žymės: istorija, kunigaikščiai, LDK, Mindaugas, Vytenis, XIII amžius
2013 m. sausio 23-30 d. Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto studentai, studijuojantys pagal Europos studijų programą, atliko muziejinę praktiką Paryžiuje, aplankė žymiausius Paryžiaus muziejus ir vietas. Ką jie pamatė?
Apie Europos studijų programą jau esu rašęs čia. žymės: Europa, istorija, LEU, Paryžius
 |
Vytauto Merkio gyvenimas liko jo
atsiminimų knygoje “Atminties prošvaistės” |
Vakar, liepos 25 dieną, eidamas 84-uosius metus, mirė žymus
istorikas, Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius habilituotas
daktaras Vytautas Merkys. Netekome vieno iškiliausių Lietuvos istorikų,
kurio vardą galėtume rašyti šalia Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio ar
paties Vytauto Merkio vertintų ir tyrinėtų Simono Daukanto, Konstantino
Jablonskio, Igno Jonyno.
Didžiąją gyvenimo dalį Vytautui Merkiui teko gyventi sovietinės
okupacijos laikotarpiu, tad dalyje jo kūrybinio palikimo neišvengiamai
atiduota duoklė tos epochos ideologiniams reikalavimams, nors dėl jų
istorikas niekada neaukojo faktografinio tikslumo ir mokslinio
sąžiningumo. Istoriko dėmesio centre visada buvo XIX amžius –
laikotarpis, kuriam sovietinė cenzūra skyrė ypatingą dėmesį, nes jis
susijęs su marksizmo ištakomis. Svarbus šis laikotarpis ir Lietuvai, nes
audringų šio amžiaus įvykių sūkuriuose susiformavo demokratinės
visuomenės pradmenys ir prasidėjo tautinis atgimimas. Būtent
tai traukė V. Merkio dėmesį. Dar sovietmečiu jis pradėjo rašyti apie
tautinio atgimimo problemas, knygnešių judėjimą, iškilias to meto
asmenybes – Simoną Daukantą, Motiejų Valančių. Visas šias temas
istorikas iš naujo, kur kas išsamiau ir be ideologinių suvaržymų,
atskleidė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Apskritai V. Merkio darbai tapo
savotišku kokybės standartu Lietuvos istorikų bendruomenei –
paviršutiniškai rašyti šis mokslininkas tiesiog nemokėjo. Ir nors
stebina jo produktyvumas, kokybės jis niekada neaukojo kiekybei.
Jau gyvenimo saulėlydyje Vytautas Merkys išleido ir savo atsiminimų
knygą „Atminties prošvaistės“ (2009), kurioje atskleidė istoriko darbo
okupacijos sąlygomis užkulisius. Tuo metu iškylančius sunkumus,
suvaržymus reikėjo mokėti apeiti, tad stebina Vytauto Merkio ir jo
kartos istorikų pasiryžimas, nepaisant visko, gilintis į Lietuvos
praeitį, paisyti tautos interesų ir mokslinės etikos.
Tačiau atlikęs visus gyvenimo darbus, sukaupęs ateities kartoms
istorijos žinių lobyną, istorikas nusinešė į kapą ir nerimą dėl
šiuolaikinėje Lietuvos istorikų bendruomenėje įsivyraujančių tendencijų
ir asmenų, nuvertinančių ar net niekinančių Lietuvos praeitį, lietuvių
tautą ir lengva ranka nubraukiančių net sunkiomis sąlygomis pasiektus
Lietuvos istorijos mokslo laimėjimus. Šis nerimas buvo paskutinių jo
viešų pasisakymų tema. žymės: istorija, istorikai, Vytautas Merkys
Vilniuje šią Kovo 11-ąją įvyko dvi eitynės, skirtos Kovo 11-ajai. Vienas organizavo tautinis jaunimas, kitas - Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kurio veikloje patriotinių renginių organizavimas anksčiau nebuvo pastebėtas. Patys organizatoriai neslepia, kad šias antrąsias eitynes suorganizavo kaip alternatyvą tautinio jaunimo akcijai. Taigi, nebūtų tautinio jaunimo patriotinių eitynių, nebūtų ir šios „stebėtojų“ surengtos „alternatyvos“. Antrasis renginys tėra kopija, kurioje bandoma keisti akcentus, bet idėja vis dėlto perimta iš tautinio jaunimo. Apie tą ir rašo vienas iš eitynių organizatorių Ričardas Čekutis: „Mes privertėme į gatves išeiti netgi tuos, kuriems tautiškumas, lietuvybė, patriotizmas yra keiksmažodžiai. Jie taip pat jau švenčia pagal patriotų taisykles, net jeigu jiems už tai nesumoka įvairūs Briuselio ar Maskvos fondai.“ Patriotinės eitynės praėjo gerai, be rimtesnių incidentų, kuriuos, tiesa, bandė išprovokuoti „tolerantiški“ žmonės. Kažkur pakelėje vis malėsi „antifašistai“, propaguojantys jiems gyvybiškai svarbų šūkį „Juden raus“, o taip pat paleckiukininkai (pastarųjų per daugybę žmonių, kurių, anot policijos, būta 2,5 tūkst., savo akimis nemačiau). Mano ir kitų nuotraukos iš renginio - portale Alkas.lt.
Paranojiškiems komentatoriams net Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos naudojamas „Trijų liepsnų“ simbolis asocijuojasi su svastika. Ši žinomo „mokslininko“ ir „nacių“ paieškų šiuolaikinėje Lietuvoje lyderio Dovido Kaco paleista idėja darosi vis populiaresnė.
 |
| Dovido Kaco (Dovid Katz) ir jo pasekėjų pseudoistorinė kūryba |
Ir aiškink jiems neaiškinęs, kad šį simbolį Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga paveldėjo iš 1927-1940 m. veikusios Lietuvių tautiško jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“, kuri jį naudojo bent nuo 1935-ųjų. Tais metais priimtame „Trijų liepsnų“ žymens statute šis simbolis apibūdinamas kaip žvaigždė (žinia, svastika yra viena iš kryžiaus atmainų; kryžiai ir žvaigždės - tai dvi atskiros simbolių grupės): „Trijų Liepsnų“ žymens išvaizda - žvaigždė, savo forma primenanti mūsų tautinių audinių bei juostų raštą, vadinama žvaigždutėmis (kitur saulutėmis)“ („Jaunoji karta“, 1935, nr. 20, p. 437).
 |
| „Trijų liepsnų“ žymens statutas, paskelbtas 1935 metais |
Bet ką gali reikšti kažkokie faktai, palyginus su noru pagauti tuos klastingus „nacius“. Kai kovos su „neonacizmu“ fronto linija nukeliama taip toli, tai jau net nepatogu priminti, kad ne kiekviena svastika - nacizmo simbolis, kad, tarkim, Suomija, ją naudoja kaip vieną iš savo valstybinių simbolių...
|
 |
| Suomijos aviacijos vėliava |
|
 |
| Suomijos prezidento vėliava |
Lygiai kaip ir ne kiekviena žvaigždė - komunizmo simbolis, tiesa, dar neatsirado tokių bukapročių, prieš kuriuos reikėtų teisinti ES ir JAV vėliavas. Nors ką gali žinoti - juk kai kam jau ir žvaigždė - svastika...
Nida Vasiliauskaitė spiria „Švęskime laisvę“ rengėjams dėl renginio nupolitinimo (juk Hanibalas - šiuo atveju „naciai“ - už vartų!). Jei nepaisysime jau įprasto šmeižto apie „nacius“, kurio ši autorė tiesiog negalėjo apeiti, galima su ja beveik sutikti: „Švęskime laisvę“ renginio esmė buvo taip užmaskuota visokiais balionėliais, būgneliais, kava ir arbata bei televizijos žvaigždėmis, kad budrus „Nužudyk valstybę savyje“ tipo kovotojas joje galėjo neberasti to, dėl ko tiek metų kovojo... Bet supraskime ir kitą medalio pusę, kurią puikiai suvokė šio renginio organizatoriai, pirma sumanę „alternatyvą“, ir tik paskui supratę, į ką įsivėlė. Jei ne „duona ir žaidimai“, teležvaigždės ir visa tai akcentuojanti reklama, jiems nebūtų pavykę ne tai kad 2-3 kartus mažiau žmonių sukviesti į savo renginį, nei „naciais“ pravardžiojamiems patriotams, bet sunku būtų ir 20-30 kartų mažiau surinkti. Būtų kaip Kaune, kai už gėjus bei panašią „įvairovę“ Vasario 16-ąją demonstruoti atėjo koks 20 žmonių.
Beje, renginio „Švęskime laisvę“ metu buvo pademonstruota, kad Lietuvos vėliava gali būti bet koks skuduras. Tokią akciją suorganizavo kviestinė teležvaigždė Nomeda Marčėnaitė: „Vaikai ją pasiuvo iš gabalėlių, kažkas sakė, girdėjau, kad iš skudurų lietuviška vėliava negali būti siūta, bet labai noriu apginti vaikus - jie patys susirado tas medžiagas ir norėjo siūti vėliavą.“
Vaikams reikėtų paaiškinti, kad vėliavą reikia gerbti, ji negali būti siuvama iš bet kokių po ranka pasitaikiusių skudurų ir pan., o ne pakišti tą skudurinę idėją ir paskui teisinti šią „gražią“ iniciatyvą. Vaikai čia iš tiesų niekuo dėti. Kokią vėliavą gali pasiūti mokiniai, jeigu jiems vadovauja geri pedagogai - ne tokie, kokie pasitaikė šiems nelaimėliams, anksčiau parodė Anykščių Antano Vienuolio gimnazija (džiugu, kad būtent ją man teko garbė baigti). Na, bet, regis tos eisenos organizatoriai būtent taip ir supranta Lietuvos vėliavą - kažkoks nereikšmingas „kas nors“. Ir tai nuoširdu. žymės: Dovidas Kacas, istorija, Jaunoji Lietuva, kryžius, Nida Vasiliauskaitė, politika, simboliai, svastika, Trys liepsnos, vėliava, žvaigždė
Šiemet - pirmieji mokslo metai, kai Lietuvos edukologijos universitete vykdoma Europos istorijos studijų programa. Kadangi kažkiek prisidėjau prie šios programos kūrimo, dabar esu užsiėmęs jos praktiniu įgyvendinimu: šios programos pirmakursiams dėstau Vidurio ir Rytų Europos viduramžių istoriją (kolega Darius Alekna tuo pačiu metu dėsto Vakarų Europos viduramžių istoriją, bet jam lengviau, nes šis kursas pas mus buvo dėstomas ir anksčiau Istorijos studijų programą studijuojantiems studentams).
Europos istorijos programa išskirtinė keliais atžvilgiais. Visų pirma, skirtingai nei daugelis kitų Edukologijos universiteto programų, ji neapima pedagoginių studijų (norintys jas gali pasirinkti papildomai), todėl yra kiek trumpesnė (bakalauro kvalifikacija suteikiama per 3,5 metų). Antra, ši programa suteikia galimybę plačiau nei kitur Lietuvoje susipažinti su Europos istorija. Nagrinėjami trys Europos regionai - išsamūs Vakarų, Vidurio ir Rytų, Šiaurės Europos istorijos kursai, be to, atskirai (trumpiau nei Istorijos programoje) - Lietuvos istorija.
Daugiau informacijos »žymės: Europa, istorija, istorikai, LEU
 |
|
Medalis, skirtas Saulės-Šiaulių mūšio 770-čiui
atminti. Autorius skulptorius, medalininkas
Juozas Kalinauskas |
Tautų, valstybių ir ištisų regionų likimus neretai lemia ir naujomis kryptimis pasuka mūšiai. Lemtingų mūšių ypač gausu Lietuvos istorijoje. Tačiau tiktai dviejų iš jų – Šiaulių (Saulės) ir Žalgirio mūšių – datos Lietuvoje oficialiai įteisintos kaip atminties dienos. Gal tai ir nėra pats svarbiausias šių mūšių reikšmingumo rodiklis, bet aišku, kad abu mūšiai primena mums daugiau kaip 200 metų trukusį karą prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, kurių neįveikus nebūtų ir Lietuvos.
Kuo gi ypatingi šie mūšiai viso karo kontekste? Žalgirio mūšis yra didžiausias ir lemiamas mūšis lietuvių kare su kryžiuočiais, nulėmęs viso karo baigtį. Tuo tarpu Šiaulių (Saulės) mūšis – pirmoji didelė Lietuvos pergalė, pradėjusi ilgą kelią į Žalgirį. Tiesa, pagal savo mastą viso karo kontekste jis nusileistų ne tik Žalgiriui, bet ir nepelnytai primirštai Durbei bei istorinėje atmintyje reikšmingesnės vietos nerandančiam Aizkrauklės mūšiui, kuris geriausiu atveju suvokiamas kaip vienas iš žymesnių eilinių mūšių. Ką gi, istorinė atmintis nemėgsta būti perkrauta. Todėl pirmoji pergalė visada išsiskiria jau vien savo pirmumu. Ji tampa tarsi visų vėlesnių pergalių precedentu.
Daugiau informacijos »žymės: aukštaičiai, Folkvinas, Grigalius IX, istorija, jubiliejai, Kalavijuočiai, karyba, kuršiai, Livonija, Mindaugas, Nalšia, Šiauliai, Šiaulių mūšis, Upytė, Vykintas, žemaičiai, žiemgaliai
" Liepos mėnesį vyko antroji lietuvių ekspedicija į Ukrainą, kur mūsų istorikai ir istorijos mėgėjai lankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines vietas. Žvelgta ne tik į žinomas pilis, bet ir stengtasi ieškoti ne tokių žinomų piliaviečių ar vietų, kur lietuvių pilys galėjusios stovėti. Bendrauta su Ukrainos istorikais, kraštotyrininkais, vietos žmonėmis.
Kokį derlių ekspedicijos dalyviai parsivežė į Lietuvą? Ką naujo pavyko sužinoti?
„Avilyje“ dūzgia ekspedicijos į Ukrainą dalyviai."
Paklausyti Žinių radijo laidos įrašo galima čia. žymės: istorija, Kijevas, kultūros paveldas, LDK, piliakalniai, Ukraina
Pernai Init televizija rodė dvylikos laidų ciklą iš kelionės po Lietuvos pilis Ukrainoje. Surengtos istorinės ekspedicijos metu buvo aplankytos Volynės ir Podolės žemės, pasiekta Juodoji jūra bei Kijevas. Visur matėme įspūdingų Lietuvos praeities paminklų, menančių įvykius, mums žinomus iš Lietuvos istorijos vadovėlių. Šiemet liepos 23–31 d. rengiamos antrosios kelionės metu ketinama daugiau dėmesio skirti Kijevui ir iš jo pasiekiamoms sritims. Vienas didžiausių viduramžių Europos miestų Kijevas Lietuvos kunigaikščių valdžioje buvo nuo 1322 iki 1569 m.
Iš Kijevo ketinama išvykti ir į Černigovą, Liubečą, Severų Novgorodą ir Putivlį – Lietuvos valdytos Severų žemės centrus, kurių Lietuva neteko 1500 m. Jie klestėjo Kijevo Rusios laikais, bet su jais glaudžiai susiję ir Lietuvos kunigaikščių Kaributo Algirdaičio, Teodoro Liubartaičio bei Švitrigailos likimai. Juk būtent Severų Novgorode 1382 m. prieš Kęstutį maištą pakėlęs Jogailos brolis Kaributas davė ženklą perversmui, kuris baigėsi Jogailos revanšu ir Kęstučio suėmimu bei nužudymu Krėvos pilyje. Būtent šias žemes valdydamas Švitrigaila sulaukė savo valandos, kai, po Vytauto mirties, 1430 m. sugebėjo užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.
Severų žemė mena ir Lietuvos valstybės pradžią siekiančius įvykius. 1185 m. Severų Novgorodo kunigaikštis Igoris Sviatoslavičius surengė nesėkmingą žygį prieš polovcus, kuris buvo apdainuotas žymiausioje senosios Rusios poemoje „Sakmė apie Igorio žygį“. Severų Novgorode šiuo metu įkurtas net „Sakmės apie Igorio žygį“ muziejus. Šiame kūrinyje pateikiamas panoraminis to meto Rusios vaizdas, iš kurio matyti, kad Polocko kunigaikštystę jau sutriuškino ką tik prasidėję kylančios Lietuvos karo žygiai. Netrukus jie pasieks ir Severų žemę: 1220 m. lietuviai surengs pirmąjį antpuolį į Černigovo valsčių. Tiesa, prie Lietuvos Severų žemė bus prijungta tik po beveik pusantro šimtmečio.
Init televizijos istorinė ekspedicija ieškos ir lemtingų Lietuvos mūšių vietų. 1362 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas laimėjo šiai Europos daliai lemtingą mūšį prieš totorius prie Mėlynųjų Vandenų. Šio mūšio 650 metų jubiliejų Ukrainoje ruošiamasi minėti kitais metais, o mūšio vieta siejama su Targovica, kuri Lietuvos bei Lenkijos istorijoje žymi ir kitu įvykiu: 1792 m. sudaryta prorusiška Targovicos konfederacija, priartinusia Abiejų Tautų Respublikos galą.
Taip pat planuojama nuvykti iki Vorsklos upės, kur 1399 m. Vytautas patyrė savo skaudžiausią pralaimėjimą kovoje su totoriais. Prie šios upės įsikūręs Poltavos miestas mena ne tik Vytauto laikus, bet ir 1709 m. įvykusį Poltavos mūšį tarp Rusijos ir Švedijos, kuris turėjo lemtingų pasekmių Lenkijos ir Lietuvos valstybės likimui.
Init televizija norinčius kviečia keliauti kartu, nes dar yra laisvų vietų. Reikės susimokėti tik už neišvengiamas kelionės išlaidas – kurą, maistą, nakvynę. Jei norite savo akimis, o ne tik televizijos ekrane pamatyti Lietuvos paveldą Ukrainoje, skambinkite telefonu 861276515 (Saulius Novikas) ir tapkite istorinės ekspedicijos dalyviu!žymės: istorija, Kijevas, LDK, Mėlynieji Vandenys, Severų žemė, Ukraina, Vorskla
Lietuvoje istorinės datos tai iškilmingai paminimos, tai palaimingai užmirštamos. Bene skandalingiausias antrojo Lietuvos miesto Kauno atvejis - užuot paminėjusi garbingą Kauno 650 metų jubiliejų, miesto savivaldybė jį tiesiog... užmiršo. Apie tai šios dienos "Lietuvos žiniose" ( Kodėl Kaunas pamiršo savo jubiliejų).
Ne visi seka blogu Kauno pavyzdžiu, yra ir visai priešingų pavyzdžių, nors šiemet 700 metų sulaukusių Šalčininkų atvejis panašus (apie tai rašiau "Veide" - " Jubiliejus švenčiantys miestai – tarp istorinės atminties ir užmaršties", tiesa, elektroninėje straipsnio versijoje mano autorystė nenurodyta).
Tačiau Šalčininkų jubiliejų pasistengė deramai paminėti bent lietuviškoji bendruomenė ( Šalčininkų 700-metis minėtas lietuviškai). Šiam minėjimui, kurį surengti pats ir paskatinau, parašiau nedidelį straipsnį apie pirmojo Šalčininkų paminėjimo istorinį kontekstą ( Šalčininkų istorijos pradžia – laisvės kovos).
Kita problema - vis dar nepakankamai įsisąmoninta Durbės mūšio reikšmė. Vakar, Durbės mūšio dieną, dalyvavau nedideliame šio mūšio minėjime spėjamame mūšio vado Almino valdų centre - Skaudvilėje, prie Karšuvos (Ivangėnų) piliakalnio ( Durbės mūšis paminėtas Karšuvoje). žymės: Durbės mūšis, istorija, jubiliejai, Kaunas, Šalčininkai, žemaičiai, Žemaitija
Aprašęs lietuviškosios istoriografijos darbus, skirtus Žalgirio mūšiui, dar nežinojau, kad šių darbų gretas netrukus papildys Alfredo Bumblausko suorganizuota ir iš dalies parašyta studija " Žalgirio mūšis - tautų mūšis". Tad čia, kaip priedą, skubu paminėti šį veikalą ir pridedu unikalų šioje studijoje skelbiamo žemėlapio, kuriame vaizduojamos Žalgirio mūšio laikų kryžiuočių pilys Prūsijoje, fragmentą: Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas, Slavskoje... Barcianai, Jezioranai, Pišas, Ščytnas... Karaliaučius, Įsrutis, Jurbarkas... - tai vis kryžiuočių pilių pavadinimai. O visgi ir Noihauzenas, Nordenburgas - kad nepamanytumėte, jog vokiečių ten nebuvo. Bet pavadinimai tikrai įdomūs. Tik pamanykite: Ušakovo komtūras Markvardas fon Zalcbachas įžeidė Vytauto motinos Birutės atminimą ir už tai po Žalgirio mūšio buvo Vytauto įsakymu nužudytas. Istorija suskamba naujai ir moderniai... Nemaža knygos dalis skirta Vokiečių ordino ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių nuotraukų albumui. Pasirodo, fotografuotinos kryžiuočių pilys išsidėstę išimtinai toje Prūsijos dalyje, kuri 1945 m. atiteko Lenkijai. Žodžiu, šlovingosios Nizovjės pilies nuotraukos šiame albume nepamatysime, o gaila... Apskritai, A. Bumblauskas šiuo savo veikalu atliko tam tikrą naudingą darbą, sukonspektuodamas ir perpasakodamas Sveno Ekdalio (Ekdahl) Žalgirio mūšio tyrinėjimus. Žinoma, išlikdamas ištikimas bulvarinės istoriografijos tradicijoms ir savotiškam tikslumo supratimui. Pavyzdžiui, apie Marienburgo pilį rašo: " Tiesiogiai su Lietuva susijusi celė Aukštutinės pilies kieme. Pasak tradicijos, šioje celėje buvo kalinamas Kęstutis, iš jos skandalingai pabėgo 1362 metais" (p. 37). Čia pažymėjau porą "ne visai" tikslių vietų. Nežinau, ar yra prasmės aiškinti, kas ir kodėl čia ne taip. Juk tai, kad 1362 m., kaip Kęstučio paėmimo į nelaisvę ir pabėgimo data, yra klaidinga, paminėjau dar 2005 m., komentuodamas kitą šio istoriko bulvarinį veikalą. Bet, ereliai, kaip sakoma, musių negaudo ir grėblių į jau užmintus ir dar nematytus nerūšiuoja. žymės: Alfredas Bumblauskas, bulvarinė istoriografija, istorija, istorikai, kryžiuočiai, prūsai, Žalgiris
 Anotacija. Straipsnyje siekiama apibūdinti lietuviškąją Žalgirio mūšio tyrinėjimo tradiciją, aptarti jos raidą, svarbesnes išvadas ir pasiekimus nuo pirmųjų Žalgirio mūšio vertinimų iki Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus. Iš pateiktos istoriografinės apžvalgos daroma išvada, kad lietuvių istoriografijoje jau seniai Žalgirio mūšis suvoktas kaip epochinės reikšmės įvykis. Lietuvos istoriografija visada jautriai reaguodavo į bandymus sumenkinti Lietuvos kariuomenės ir Vytauto reikšmę Žalgirio mūšyje. Buvo visuotinai pripažįstamas reikšmingas lietuvių vaidmuo pradiniame ir baigiamajame mūšio etape, tačiau pasitraukimas ilgą laiką aiškintas dvejopai: kaip Lietuvos kariuomenės priverstinis atsitraukimas, po kurio sekė sėkmingas persirikiavimas ir grįžimas į mūšio lauką, arba kaip specialiai suplanuotas apgaulingo bėgimo manevras siekiant išardyti priešo rikiuotę. Pastaroji hipotezė galutinai įrodyta Svenui Ekdahliui suradus ir paskelbus apie tai kalbantį mūšio dalyvio laišką. Taip pat buvo nevienodai aiškinamas Jogailos vaidmuo: kartais vieninteliu mūšio vadu buvo laikomas Vytautas, o kartais tam tikras vaidmuo pripažįstamas ir Jogailai. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip pripažįstamas abiejų vadų vaidmuo mūšio metu. Lietuvių istoriografija palyginti nedaug dėmesio skyrė kariuomenių skaičiaus įvertinimui. Vienintelės savarankiškesnės pastangos buvo susijusios su gana radikaliais mėginimais sumenkinti Lenkijos kariuomenės vaidmenį mūšyje. Tai buvo daroma įtemptų Lenkijos ir Lietuvos santykių fone, apie 1930 m. Kitais atvejais daugiausia pasirenkami užsienio istoriografijoje vyraujantys skaičiai.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame (81) "Istorijos" žurnalo numeryje. žymės: istorija, istorikai, kryžiuočiai, LDK, Vytautas Didysis, Žalgiris
 Kelionė nuo Tavanės iki Kijevo buvo nelengva. Sausakimšu keliu lėtai yrėmės iki pat nakties. Galiausiai, pasiekę autostradą Kijevas-Odesa ir ja kiek pavažiavę, išsukome iš kelio ir pasistatėme palapines. Tai buvo tos vietos, netoli kurių 1362 m. rudenį įvyko garsusis Mėlynųjų Vandenų mūšis, lėmęs nemažos šiandieninės Ukrainos dalies prijungimą prie Lietuvos valstybės. Tačiau tuo tarpu nebandėme ieškoti mūšio vietos, kuri dabar lokalizuojama prie Targovicos, žinomos dar ir dėl garsiosios 1792 m. Targovicos konfederacijos. Reikėjo skubėti į Kijevą, į kurį ir taip vėlavome: pagal išankstinius planus jame turėjome nakvoti jau tą naktį ir visą dieną paskirti Kijevui. Ką gi, vietoj planuotos dienos liko pusdienis. Tiesą sakant nedidelis skirtumas - Kijevas toks miestas, kurio apžiūrai reikėtų bent savaitės, tad mūsų apsilankymas šiaip ar taip buvo gana paviršutiniškas. Kijevas jau viduramžiais buvo vienas didžiausių Europos miestų, o ir dabar jame gyvena beveik trys milijonai gyventojų - beveik tiek, kiek visoje Lietuvoje.
Be galo turtingą istoriją turintis, bet dabar neišvaizdus ir apleistas Pilies kalnas Kijevo centre ir buvo svarbiausias mūsų trumpo apsilankymo Kijeve tikslas. Apvaikščioję jį, mes patraukėme į kitą svarbią senojo Kijevo vietą – Senojo Kijevo kalną, ant kurio dabar įsikūręs Ukrainos nacionalinis muziejus. Tokia buvo trumpa pažintis su Kijevu. Kijeve ir pernakvojome. Ryte dar pasižvalgę po garsųjį Kijevo Pečioros vienuolyną (tai žymiausias vienuolynas visoje Kijevo Rusioje, tiesa, jau kelionės išvargintas Saulius Novikas jo nefilmavo), mes patraukėme atgal, link namų.
Mūsų kelias į Lietuvą vedė per jau kelionės pradžioje skersai išilgai išmaišytą Volynės žemę. Lucke, nuo kurio pradėjome pažintį su Lietuvos paveldu Ukrainoje, buvo numatyta mūsų paskutinė nakvynė. Tačiau ir Volynėje dar turėjome ką veikti – mums pakeliui stovėjo dar neaplankyta Koreco pilis. Po jos, pasukę į šalį nuo pagrindinio kelio mes aplankėme ir XVI-XVIII a. Gubkovo pilies griuvėsius. Jie stūkso ant vaizdingo Slučės upės skardžio, bet Saulius ir čia nebefilmavo, nes negalavo, išvargintas kelionės sunkumų. Taigi, paskutinėje laidoje matysite tik pasakojimą apie senojo Kijevo kalnus ir Koreco pilį. O taip pat prisiminsime ryškiausias visos kelionės akimirkas ir vėlai naktį grįšime ten, kur prasidėjo mūsų kelionė - prie Vilniaus pilies, Gedimino kalno...
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, Kijevas, Korecas, kultūros paveldas, LDK, Ukraina, Volynė
Palikę svetingą Podolės žemę, nusėtą Lietuvos laikus menančiomis pilimis ir piliakalniais, mes patraukėme Juodosios jūros link. Netrukus įžengėme į visai kitą, mažiausiai pažįstamą ir paslaptingiausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioną, kuris istorijos šaltiniuose vadinamas Lauku arba Laukinių Lauku – Dyke Pole. Tai buvo nuo seno įvairių klajoklių kontroliuojama zona. Mus dominančiais laikais, XIII-XV amžiais, čia buvo totorių valdos. Tačiau Vytautui Didžiajam pavyko kai kurias totorių žemes įjungti į Lietuvos valstybę ir įsitvirtinti prie Juodosios jūros. Kaip jam tai pavyko? Ar jis tikrai „girdė žirgus“ Juodojoje jūroje? Šių ir kitų klausimų apnikti mes gerą pusdienį visu greičiu skriejome per Lietuvos paveldo požiūriu tuščias sritis ir tik sutemus pasiekėme numatytą stovyklavietę prie Juodosios jūros. O kaip šiuos nesvetingus plotus reikėjo įveikti ano meto lietuviams, nerandant šiose stepėse prieglobsčio už kokios nors stiprios pilies sienų?
Dabartiniame Ukrainos žemėlapyje buvusi Laukinio Lauko teritorija užima gerą pusę šios didžiausios (po Rusijos) Europos valstybės. Regiono specifika išliko iki šių dienų: būtent ši Ukrainos dalis balsuoja už prorusišką Regionų partiją ir nulėmė jos lyderio Viktoro Janukovičiaus išrinkimą Ukrainos prezidentu. Čia rečiau nei kitur Ukrainoje skamba ukrainiečių kalba. Tačiau laikas apvertė viską aukštyn kojomis – kažkada buvusi rečiausiai apgyvendinta, apytuštė, Lietuvos valstybės dalis šiandien yra tankiausiai apgyvendintas Ukrainos regionas su milijonus gyventojų skaičiuojančiais miestais.
Iš Lietuvos paveldo šioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje išliko tik menki pėdsakai, bet jie mena įspūdingus Vytauto laimėjimus. Milijoninis Odesos miestas, kurį mes pravažiavome, į jį neužsukdami, išaugo iš Vytauto pilies Kačiubėjaus, pirmą kartą paminėtos 1415 m. Šiandien iš šios pilies nieko neišliko, todėl nusprendėme, taupydami laiką, ją aplenkti.
Vytautas prie Juodosios jūros įsitvirtino patikimai: pastatė ne tik Kačiubėjų, bet ir Daševo pilį prie Dniepro žiočių bei garsiąją Tavanę kiek aukščiau palei tą patį Dnieprą. Buvo ir daugiau pilių, bet šios – pagrindinės. Pirmuoju savo apsilankymo tikslu mes pasirinkome Daševo piliavietę – dabartinį Očakovą. Jį pasiekėme po nakvynės ant Juodosios jūros pakrantės ties Južno miestu.
Netoli Očakovo – palei Bugo limaną yra Parutino gyvenvietė. Jos pašonėje mes įsikūrėme antrąją savo stovyklavietę. Šioje vietoje buvo vienas žymiausių antikos miestų – senoji Olbija, kurią įkūrė graikai iš Mileto VI a. pr. Kr. Tai buvo svarbiausioji graikų kolonija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, mūsų aplankytų Skitų pylimų amžininkė. Miestas savo klestėjimo laikais užėmė net 50 hektarų plotą, jame gyveno apie 15 tūkstančių gyventojų. IV amžiuje Olbiją galutinai sugriovė hunai.
Vardan legendinės Tavanės mes sugaišome visą dieną – tiek laiko mums prireikė įveikti palyginti nė 200 kilometrų nuo mūsų stovyklavietės nesiekiantį kelią, tačiau gerokai užkimštą nenutrūkstamo transporto srauto. Dalis to kelio – pagrindinė transporto magistralė, jungianti Kijevą su Krymu. Svarbus, bet tokiam transporto srautui akivaizdžiai per siauras kelias.
Taigi, vienuoliktoje laidoje žiūrėkite tai, ką pamatėme per dvi karščiausias šios kelionės dienas (temperatūra buvo pakilusi virš 40 laipsnių ir vėjas pro autobusiuko lango pūtė tarsi karštas fenas). Apskritai, istoriškai šis kraštas įdomus, ir jo lietuviškoji istorija menkai tyrinėta, gal todėl, kad matomų Lietuvos praeities pėdsakų čia gerokai mažiau, ir jie ne tokie įspūdingi, kaip Volynės ir Podolės paveldas. Ir vis dėlto apsilankėme čia ne be reikalo.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, Juodoji jūra, kultūros paveldas, LDK, Očakovas, Tavanė, Ukraina
Ketvirta diena Podolėje buvo paskutinė. Anksti rytą atsisveikinome su Podolės Kamenecu ir patraukėme pirmosios Karijotaičių sostinės - Smotričo link. Čia, ant didžiulės uolos viršūnėje įrengto piliakalnio kadaise stovėjo medinė pilis, o ir dabar tebegyvena žmonės: riogso sodyba, daržai... Iki Smotričo mus dar palydėjo Igoris Danilovas, važiavęs savo automobiliu ir paskui grįžęs atgal. Saulių Noviką kelionė jau išvargino, todėl ant stataus pilies kalno su savo kamera jis nelipo ir vis burbėjo, kad per ilgai krapštomės.
Tolesnis mūsų kelias vedė į paskutinę įspūdingą pilį šioje kelionėje - Medžybožą. Čia mūsų jau laukė mus pasitikti pasiruošęs muziejaus direktorius Olegas Pogorilecas, kuris ir aprodė pilį. O išlydėdamas mus pasiūlė keisti marškinėlius su LDK parko emblema į marškinėlius su Medžybožo muziejaus ženklu ir, apsirengęs naujais marškinėliais, pasiskelbė Lietuvos vietininku Medžybožo pilyje. Po Medžybožo mūsų laukė ilga kelionė iki pat Juodosios jūros pakrantės, kurią pasiekėme tik sutemus ir tamsoje apgraibomis susiradome vietą prie jūros kranto palapinėms. Pakeliui dar užsukome į įspūdingus Skitų pylimus prie Nemirovo, nors tai - gerokai ankstesnių už Lietuvos laikus paveldas. Apie visa tai - dešimtojoje Init televizijos laidoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Medžybožas, Podolė, Smotričas, Ukraina
Mes jau pradėjome trečiąją dieną Podolėje, kai ryte dėl filmavimo antrą kartą apsilankėme Podolės Kameneco pilyje. Tačiau tą dieną turėjome numatę aplankyti ir daugiau objektų. Mus lydėjo mūsų globėjas Igoris Danilovas. Pirmiausia nuvykome į Chotiną, kuris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo Moldavijos pilis pasienyje su Lietuva. Čia mūsų protėviai ne kartą kariavo.
Grįždami užsukome į Žvanecą, menantį Vakarų Podolės praradimo laikus (1430 m.) ir galiausiai nuvykome į seniausią šio krašto centrą, buvusį iki Karijotaičių atvykimo, - Bakotą. Šiandien Bakota yra užlieta Dniestro upės užtvankos vandenų, išliko tik aukštame Dniestro slėnio skardyje iškaltas olų vienuolynas (tiesa dalis jo nugriuvo). Prie Bakotos vienuolyno budėjo buvęs nuskendusios Bakotos gyventojas Tarasas Horbniakas, iš nostalgijos savo sunaikintai gimtinei parašęs kraštotyrinę apybraižą "Senoji Bakota" ( Давня Бакота, Кам'янець-Подiльский, 2009). Iš jo rankų nusipirkau šios knygos ekzempliorių. Apžiūrėjus jį, dauguma bendrakeleivių susigundė vieno vietinio "naujojo ukrainiečio" pasiūlymu paplaukioti jo privačiu povandeniniu laivu, kuris kaip tik, mums atvykus, su triukšminga kompanija atplaukė į netoliese esančią prieplauką. Tad planai tą dieną aplankyti daugiau lietuviškojo paveldo objektų žlugo.
 Kadangi laivas plaukė nuo Bakotoje buvusios prieplaukos į Bagovicę netoli Podolės Kameneco, aš ir Igoris Danilovas prisijungėme prie Zenono Anušausko, kuris turėjo nuvairuoti ten autobusiuką. Buvo progos padiskutuoti su Igoriu Podolės istorijos klausimais, o taip pat pasigėrėti įspūdingu Kitaigorodo slėniu, kurį parodė Igoris. "Kitai" yra rusiškas Kinijos pavadinimas, nors kilęs iš senoviško žodžio "kitai", reiškusio sieną (Kinija suvokta kaip "šalis už (Didžiosios kinų) sienos"). Šiuo atveju vietovės pavadinimas kilęs nuo čia stovėjusios medinės pilaitės, tačiau vietinė valdžia, neseniai priimdama Kinijos delegaciją, šią vietą jai rodė kaip Ukrainos ir Kinijos ryšių liudininkę ir net pastatė kelio ženklą, kuriame Kitajgorodo pavadinimą užrašė kiniškais hieroglifais... Tačiau Saulius Novikas, drauge su dauguma kelionės dalyvių, plaukė vietos magnato laivu ir Kitaigorode nesilankė. Ką tik aprašytos dienos vaizdus žiūrėkite devintojoje ekspedicijos į Ukrainą motyvais sukurtoje Init televizijos laidoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Bakota, Chotinas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolė, Ukraina, Žvanecas
Palikę Podolės Skalą dar tą pačią rugpjūčio 5 dieną pasiekėme Podolės Kamenecą. Tai nemažas miestas, turintis 100 tūkstančių gyventojų (beveik Panevėžio dydžio). Turėjome pasiekti savivaldybę, nes ji buvo informuota apie mūsų vizitą ir mūsų laukė. Todėl įvažiavę į miestą stabtelėjome paklausti kelio. Vos uždavėme šį klausimą pirmajam praeiviui, prie mūsų iškart prišoko žmogus, sakydamas, kad jis žino, ko mes atvažiavome, ir gali parodyti kelią. Tai buvo vietos istorikas Igoris Danilovas, kurį savivaldybė paprašė mus pagloboti.
Iš pradžių nuvykome į savivaldybę. Čia mus maloniai priėmė ir informavo, kad miestas broliuojasi su Ukmerge, todėl Podolės Kamenece yra Ukmergės gatvė. Bet viena iš pagrindinių gatvių pavadinta Karijotaičių vardu, o patiems Karijotaičiams mieste ketinama pastatyti paminklą, kurio maketą mums rodė savivaldybėje. Mat Gedimino anūkai Karijotaičiai yra Podolės Kameneco ir daugelio kitų Podolės miestų įkūrėjai. Po to mums buvo parodytas kelias į mums parinktą kotedžą, kurį nebrangiai išsinuomojome artimiausioms dviem naktims.
Vakarop aplankėme Podolės Kameneco pilį, kurią mums aprodė Igoris Danilovas. Saulius Novikas galiausiai susigriebė, kad jam šį pasakojimą reikėtų nusifilmuoti, tad paprašė Igorį anksti ryte pilį aprodyti dar kartą (tądien jau pradėjo temti). Igoris giliai atsiduso ir... sutiko. O ką jis parodė ir papasakojo apie vieną įspūdingiausių Lietuvos pilių žiūrėkite aštuntojoje Init televizijos laidoje apie LDK paveldą Ukrainoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolė, Podolės Kamenecas, Ukraina
Kelionę iš Volynės į Podolę užbaigėme vėlai naktį, apgraibomis nusileidę į gilų uolėtą tarpeklį, kuriame nakties tamsoje girdėjome didžiausio Ukrainos krioklio ošimą ir žinojome, kad netoliese turi būti Červonogrado pilis. Ją išvydome tik ryte. Taip prasidėjo penktoji mūsų kelionės po Ukrainą diena ir pirmoji diena Podolėje.
Pilis čia stovėjo jau Vytauto laikais, tiesa, tuo metu ji atrodė kitaip, nei iki mūsų dienų išlikę didingi dviejų bokštų griuvėsiai. Tačiau įspūdingiausia buvo šios vietos gamta - ko gero gražiausia per visą kelionę matyta Ukrainos vieta. Aplinkui mus supo raudonos spalvos uolos. Rausvą atspalvį turėjo ir lauko keliukas, ir iš šių uolienų pastatyta pilis. Todėl ji ir vadinasi Červonogradu, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų Raudonpilis. Dabar Červonogradas - pastoviai negyvenamas miestas, kuriame kadaise virusį gyvenimą mena tik šen bei ten stūksantys griuvėsiai. Šiuo metu jame veikia tik pionierių stovykla.
Po Červonogrado mūsų kelias vedė į Podolės žemės sostinę - Podolės Kamenecą. Pakeliui dar aplankėme Podolės Skalos griuvėsius. O prieš tai, ką išvydome Podolės Kamenece, nublanko ir Lucko pilis. Tačiau Kamenecui bus skirta atskira laida, o dabar pakeliaukime po Červonogradą ir Podolės Skalą. Apie tai - septintoji Init televizijos laida.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Červonogradas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolės Skala, Ukraina, Volynė
Ketvirtosios kelionės dienos rytą atsisveikinome su Lucku ir leidomės į tolimesnę, nei ankstesnėmis dienomis, kelionę. Mūsų tikslas buvo persikelti į kitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemę - Podolę. Bet pakeliui buvome numatę dar kelias Volynės pilis. Visų pirma - jau pravažiuotą, bet dar neapžiūrėtą Dubno pilį. Tądien čia užtrukome ilgiausiai, nes pilies muziejuje mums davė svetingą, bet labai plepų gidą, kuris kaip didžiausią stebuklą pristatinėjo viską, kas tik ten buvo - nuo ženkliukų ir vėliavėlių kolekcijos bei vietinių siuvinėtojų siuvinių iki paslaptingų pilies požemių, kuriuose vėlgi viskas labai paslaptinga, o iš ten vedantys tuneliai išraizgyti po visą Dubno miestą (beje, ne pirmą kartą Ukrainoje apie visokius tunelius mums pasakojo su visu rimtumu - ir apie po visu Lucku esančius požemius, ir apie tunelį jungiantį Zimną su Vladimiru).
Po Lucko dar aplankėme Višniovecą ir du Zbaražus - trumpam užsukome į naująjį Zbaražą su lenkų laikais statyta bastionine pilimi, o paskui patraukėme į Senąjį Zbaražą, kuriame išlikęs piliakalnis, o ant jo pastatytas paminklinis akmuo. Pastarąjį surasti buvo sunkiau, o ir užlipti ant tokios aukštos ir stačios uolos - nelengva. Tačiau buvo būtina, nes mes lankėme Lietuvos pilis, o būtent čia pilis stovėjo tuomet, kai šios žemės priklausė Lietuvai. Pašalinis stebėtojas mūsų prioritetų nebūtų supratęs, nes visi turistai vertina tik įspūdingą bastioninę Zbaražo pilį, kurioje veikia muziejus, o senajame Zbaraže - tik sunkiai surandamas uolos skardis... Beje, skirtingai nei Lucke, Kremenece ar Dubne, čionykštis paveldas vietos žmonių nesiejamas su Lietuva. Ir paminklinis akmuo Senajame Zbaraže skelbia, kad čia su priešais kovojo tik ukrainiečių tauta... Tai vis dėlto buvo Lietuvai priklausiusios Volynės žemės pasienio pilis.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Dubnas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Ukraina, Višniovecas, Volynė, Zbaražas
|
|
