Globalios Lietuvos iliuzija – nykstančios Lietuvos realybė

(Mano programinės nuostatos Seimo rinkimuose -
Anykščių-Kupiškio rinkiminėje apygardoje ir Nacionalinio susivienijimo "Už Lietuvą Lietuvoje" sąraše)

Gyvename vieną dramatiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Mums, regis, stebėtinai sekėsi: po Dainuojančios revoliucijos atgavome Nepriklausomybę, pasukome laisvės ir demokratijos keliu... ir patys nepastebėjome, kaip atsidūrėme ties bedugnės kraštu. Lietuva nyksta: išsivaikšto, išmiršta. Istorija žino laikotarpių, kai dėl įvairių epidemijų buvo išmirę daug žmonių, žinomos ir didelės migracijos. Bet kad toks dramatiškas gimstamumo sumažėjimas derėtų su tokia masine emigracija – tokios patirties dar neturėjome.

Niekada dar nesiformavo ir tokia gyventojų amžiaus struktūra, kai vis didėjantį pensijinio amžiaus žmonių skaičių turės išlaikyti vis mažėjanti darbingo amžiaus žmonių karta. Tokia situacija grasina sunaikinti ir dabar gyvuojančią socialinio draudimo sistemą. Blogiausia tai, kad emigruoja jauni žmonės, o jų vaikai gimsta ir auga jau ne Lietuvoje.

Deja, šios problemos dalis politikų ir visuomenės veikėjų net nenori matyti. Kai kas randa pagrindo netgi džiaugtis – esą kuriasi „globali Lietuva“... Tai – iliuzija. Pasaulio nesulietuvinsime, išsibarstę pasaulyje patys lietuvybės neišlaikysime. Lietuviui turi būti sudarytos sąlygos gyventi ir kurti Lietuvoje. Tik tuomet Lietuva turės ateitį.

Kalbėdami apie ekonomikos pažangą, apie pagarbą Žmogui ir Tautai, apie kultūrą, švietimą ir darbo vietas, apie demokratiją ir laisvę, visa tai turime matyti iš šios perspektyvos – kad lietuvių skaičius Lietuvoje nemažėtų; kad lietuvių dalis Lietuvos gyventojų tarpe nemažėtų; kad nesiaurėtų lietuvių kalbos vartojimas ir nemažėtų jos vartotojų; kad baltiškasis kultūrinis paveldas per lietuvių tautą turėtų tęstinumą.

Šiandien yra tik du pasirinkimai – už „globalią Lietuvą“, į kurią veda ligi šiol valdžiusių partijų politika, arba už Lietuvą Lietuvoje. Aš renkuosi pastarąjį kelią.