A. Bumblauskas save garsina

Savo savotiškus knygų rašymo metodus populiarinantis Alfredas Bumblauskas laikraščiui „15 min“ dar kartą pareiškė, kad kaltinimus dėl plagijavimo bandys paneigti teisme. Anot jo, „istorija tiesiog yra ir ji negali būti „nukopijuota“ ar „nusirašyta“, ji gali būti tik skirtingai interpretuojama“. Suprask, jei veikalas apie istoriją, jis iš principo negali būti plagiatas. 

Dar viena originali mintis skamba šitaip: „Sakykit, o ką aš cituoju? Nieko aš necituoju. Tai yra sintezės. Jis (T.Baranauskas – aut. past.) yra toks nekompetentingas, kad net neskiria sintezės naudojimo nuo citavimo metodikos ir logikos. (Tos mintys) yra tikrintos, pertikrintos. T.Baranausko tose citatose irgi nėra nieko – viskas iš (Boriso) Rybakovo ir kitų. Tai tada taip išeitų, kad ir rusų metraštininkai yra nusirašę nuo T.Baranausko?“

Iš šios citatos galima padaryti keletą išvadų. Pirma, jeigu jūs „tikrinote, pertikrinote“ kažkieno darbą ir viskas ten buvo gerai, jūs turite teisę pasirašyti jį savo vardu. Antra, A. Bumblauskas necituoja – kas galėtų ginčytis? – jis „sintezuoja“. Pasirodo, sintezė A. Bumblausko kalboje reiškia perrašymą pažodžiui (ir, galbūt, šių išrašų sukomponavimą?). 

Čia paminėtas Borisas Rybakovas, beje, buvo informacijos apie amforos šukę su įrašu „Jaropolko vynas“ šaltinis.  Šią informaciją aš panaudojau, bet Rybakovo teksto neperrašinėjau. Tai yra, B. Rybakovas nerašė apie šią šukę tokiais žodžiais, kaip „mudu su A. Bumblausku“, kad ji „yra nebyli šių įvykių liudininkė“ ir t.t.  – tai jau yra mano daugiau ar mažiau vykusi beletristika, bet ne A. Bumblausko autorinis tekstas.

Apskritai, keista, kai tokius dalykus apie citavimą ir plagijavimą reikia aiškinti tokiam pakankamai subrendusiam profesoriui, kaip A. Bumblauskas. Ką gi, A. Bumblauskas turbūt mėgsta ekstremalius elementarių žinių įgijimo būdus. Galbūt jis apie viską nori perskaityti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose (šiuo atveju gavo  autorinių teisių specialistų komentarų, tikiuosi, juos suprato). Čia jau niekuo negaliu jam padėti, nei turiu teisę jį sulaikyti nuo ėjimo tuo keliu, kurį jis pasirinko.

Istorinės atminties akademija išbraukė Turkiją iš NATO narių

Žymaus interneto svetainių kūrėjo Alfredo Bumblausko bute veikianti Istorinės atminties akademija, balandžio 20 d. pristačiusi savo skandalingai pagarsėjusią interneto svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“, už kurią iš valstybės kišenės išsišlavė 631 tūkstantį litų, laužo stereotipus ne tik apie Vilnių, bet ir dabartinę pasaulio geopolitiką.

Virtualaus Vilniaus skyrelyje „Vilniaus dešimtuko dvasia“ pateikiamas novatoriškas žemėlapis „Europos šalys, siekiančios narystės ES ir NATO“ rodo, kad narystę NATO prarado jos ilgametė narė Turkija, kuri vis dėlto ir vėl kandidatuoja į šios organizacijos nares. Turbūt, išstojusi iš NATO, ji iškart suprato savo klaidą, kai sužinojo, kad narystės Europos sąjungoje ir NATO jau siekia net ir tokios šalys, kaip Baltarusija ir Armėnija, apie kurias niekas to nebūtų pamanęs (todėl tokie patys siekiai, priskirti Moldovai ir Azerbaidžianui, net nestebina).

Startavus Virtualiam istoriniam Vilniui taip pat paaiškėjo, kad NATO stovykloje esama ir daugiau permainų. Antai iš NATO išstojo tik pernai į šią organizaciją drauge su Albanija priimta Kroatija. Bet kadangi Albanija liko aljanse, Kroatija ir vėl tapo kandidate į NATO nares. Dar iš šio žemėlapio sužinome, kad Estija ir Latvija pasuko tolesnės integracijos linkme ir susijungė į vieną valstybę. Tai ne vienintelis toks atvejis – bendrą valstybę sukūrė ir Graikija su Bulgarija.

Netikėti šia informacija nėra jokio pagrindo – juk projektą, kuriame paskelbtas šis žemėlapis, itin dosniai finansavo Lietuvos – pilnateisės NATO narės – vyriausybė.

Stebuklo sulaukus - žvilgsnis į viv.lt

Garsioji Alfredui Bumblauskui vadovaujant sukurta svetainė „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt), nors ir vėluodama visus metus, pagaliau pasirodė internete. Vakar ši džiugi žinia pranešta naujienų portaluose ir televizijos naujienų laidose. Stebuklas įvyko.

Ilgas Virtualaus istorinio Vilniaus kelias pas skaitytojus išvargino neįvardintus svetainės kūrėjus (beveik visi joje skelbiami tekstai – anoniminiai), todėl vietoj žadėtų 6 kalbų, svetainė į savo skaitytojus prabilo tiktai dviejomis – lietuviškai ir angliškai. Teisingai, žiopli turistai, – angliškai mokytis reikia!

Tekstinė svetainės dalis sudaro maždaug 6 autorinius lankus. Autorinis lankas – dažniausiai pasitaikanti vieno mokslinio straipsnio apimtis (40 tūkst. spaudos ženklų). Tiesa, moksliniams straipsniams šitų tekstų prilyginti nedrįsčiau – čia vis dėlto elementari informacija miesto svečiams. Kad šių tekstų nepasirodytų maža, apdairūs svetainės kūrėjai neretai ir vienai pastraipai paskyrė po atskirą puslapį.

Be abejo, yra ir 20 Vilniaus universiteto ansamblio panoramų – garsiausiai trimituotas šio A. Bumblausko projekto stebuklas. Vis dėlto tokių panoramų mėgėjams labiau rekomenduočiau svetainę www.panoramas.lt, kurioje šiuo metu sudėtos net 869 panašios panoramos, iš jų 229 skirtos Vilniui (galite palyginti, kuo, pavyzdžui, skiriasi VU didysis kiemas panoramas.lt ir viv.lt). Beje, svetainė Panoramas.lt iš tikrųjų veikia net 7 kalbomis! Kiek gi galėjo kainuoti ši svetainė? Spėju, kad ne taip jau daug, nes pagal A. Bumblausko įkainius Lietuva būtų jau seniai bankrutavusi!

Virtualiame istoriniame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų interneto svetainių, esama įvairių iliustracijų, sudėti net 48 anksčiau per Lietuvos televiziją reklaminių pauzių metu transliuoti Editos Mildažytės videoklipai „Mes turime kuo didžiuotis“. Įdomu, kad, nors šie klipai turėtų atsakyti į klausimą „Kas yra Lietuva“ visų pirma užsieniečiams („būtina – ypač svečiui – glaustai pristatyti Lietuvos istoriją“, – skelbia įvadinis tekstas), nesitikėkite, kad angliškoje svetainės versijoje jie prabyla kokia nors kita, nei lietuvių kalba. Žinoma, jie, kaip ir daug kas šioje svetainėje, – visai ne apie Vilnių, taigi – ne į temą. Betgi Vilnius – Lietuvos sostinė, todėl svetainės kūrėjų manymu, čia tinka sumesti viską, kas žinoma apie Lietuvą.

Tai pasakytina ir apie unikalų skyrelį „Vilnius ir pasaulio valstybės“, kurio tikslesnis pavadinimas nurodomas internetinio adreso eilutėje – „.../lietuva_pasaulyje“. Skyrelis turi 89 puslapius, kurie pateikiami kaskart vis kita tvarka atsitiktinumo principu, todėl norint juos sistemingai peržiūrėti, tėra vienintelis kelias – įrašyti jų numerius adreso eilutėje. Jeigu manysite, kad čia kalbama apie Vilniaus ryšius su įvairiomis pasaulio valstybėmis, teks nusivilti, nes anaiptol ne visos tos sąsajos turi kokį nors ryšį su Vilniumi (bet, pavyzdžiui, gali sietis su Šiauliais). Susidaro toks įspūdis, kad čia, kaip ir E. Mildažytės klipų atveju, turime įmestą kažkokio visai kito virtualaus projekto fragmentą.

Ne kitaip vertintinas ir pasiūlymas, atsakant į 15 klausimų, pasitikrinti savo žinias apie Vilnių. Kai kuriais atvejais čia tikrinamos žinios apskritai apie Lietuvą, netgi, sakyčiau, gana elementarios žinios (pavyzdžiui, reikia pasakyti, kokioje valstybėje yra Žemaitija, – žinoma, tai geriau, nei bandomosios versijos klausimas, kiek bus 2+2?). Beje, tikrintis žinias nėra sudėtinga – galima ir klausimų neskaityti – visi teisingi atsakymai yra „Vilnius“.

Apskritai, jeigu šią svetainę būtų padaręs koks nors istorijos entuziastas ar jų grupė, aukodami tam savo laisvalaikį,– sakyčiau, šaunuoliai! Bet vertinant šį, lyginant su pirminiais planais ir išankstiniais pristatymais, sukuklėjusį darbą, kažkodėl vis dėlto labiausiai norisi surasti atsakymą į klausimą – kur čia pasireiškė tas 631 tūkstantis litų? Ir kaip čia dar pritrūko kokių 20 tūkstančių (nelabai kukliai skaičiuojant) vertimui į žadėtas, bet pasigendamas 4 kalbas?

Stebuklo belaukiant...

Pagarsėjęs interneto svetainių kūrėjas Alfredas Bumblauskas „Lietuvos ryte“ šiandien eilinį kartą pristatė 631 tūkst. litų Lietuvai kainavusią svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt). 

„Lietuvos rytas“ šį istoriografijos ir informacinių technologijų šedevrą pristato jau nebe pirmą kartą. 2009 m. vasario 28 d. šis laikraštis gražiai aprašė laukiamą itin vertingą portalą „Virtualus istorinis Vilnius“, kuris, kaip buvo tuomet rašoma, visomis šešiomis kalbomis „turėtų pradėti veikti nuo nuo gegužės 1-osios“ (Viktorija Vitkauskaitė, Ekskursijos po Vilnių vyks internete, „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“, 2009-02-28).

Šiandieninėje publikacijoje, jau praėjus daugiau kaip metams, A. Bumblauskas vėl aiškina „kuo ši svetainė [bus] unikali“, bei prideda naują problemą – „kodėl ji taip įsiutino valstybėje vėl madas diktuojančius tautininkus“. Tuos nenaudėlius „įsiutusius tautininkus“, beje, A. Bumblauskas dar kartą pažada atiduoti į teisėsaugos rankas.

Išties įdomus klausimas – kuo vis dar neegzistuojanti svetainė galėjo kažką įsiutinti? Išsiaiškinsime netrukus, kai ji pagaliau startuos. Paskutinė skelbta to ilgai laukiamo starto data buvo balandžio 10-oji, o dabar skelbiama, kad stebuklas neišvengiamai artinasi: ji bus pristatoma jau šią savaitę.

Į klausimą „kuo ši svetainė unikali“ vis dėlto galima – gal net būtina – atsakyti jai dar nestartavus, nes tai ir yra visa šios svetainės unikalumo esmė. Svetainė unikali visų pirma tuo, kad ji jau visus metus triukšmingai pristatinėjama, nors jos dar nėra.

Tad nepraleiskite progos pagauti momentą, kai šio vis dar išankstinio pristatymo metu neišsiritęs „bjaurusis ančiukas“ virs žavia bulvarinės istoriografijos gulbe. Jos gražios bulvarinės plunksnos boluoja jau iš tolo – net ir šiandieninio pristatymo ūkanose.

„Juk dabar Vilnius yra kaip tas dramblys iš indų pasakos, aplink kurį vaikšto neregiai. Vienas čiupinėja ausį, kitas – straublį, trečias – dar kažką, ir kiekvienas pagal tuos savo atskirus potyrius bando pasakyti, kas yra tas dramblys,“ – liūdną dabartinę Vilniaus pažinimo situaciją piešia A. Bumblauskas, leisdamas suprasti, kad jei ne ši svetainė, lietuviams taip ir nebūtų lemta sužinoti, kad Vilniuje gyveno ir lenkai, rusėnai bei žydai. Tiesa, ta „drambliška“ metafora ne visai originali, o kūrybiškai pasiskolinta iš Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“ (žr. skyrelį „Dramblys pro mikroskopą“).

„Juk tas mūsų sostinės architektūrinis paveldas, kuris ir sudaro jos grožį bei yra priskirtas UNESCO pasaulio paveldui, buvo sukurtas po 1737 m. gaisro“, – dalinasi atradimais A. Bumlauskas, leisdamas suprasti, kad nei šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, nei Šv. arkangelo Mykolo, nei Šv. Mikalojaus bažnyčios, nei Aušros vartai ar, juo labiau, Vilniaus pilys bei kiti Vilniaus senamiesčio architektūros paminklai, sukurti iki 1737 metų, UNESCO nedomina.

Kaip visada žavi unikalus A. Bumblausko sugebėjimas sugriauti savo paties tam reikalui sugalvotus „lietuviškus mitus“: „O pagal daugelio lietuvių supratimą – lietuviškas yra tik Šventaragio epochos Vilnius, kuriame savo sapną susapnavo Gediminas. O po to – nieko.“

A. Bumblauskas sako, kad jau vien tai, jog į svetainę bus įdėta Franko Zapos paminklo nuotrauka, sukėlė ažiotažą tolimojoje Australijoje:

„Štai vienas Australijos naujienų portalas sužinojo apie tai, kad ten įdėsime F.Zappos paminklą, parašė ir tai tapo susidomėjimą sukėlusia žinia Australijoje.“

Dėmesio! Dėmesio! Gerbiami australai! Po metų  – o jeigu bus pageidavimų net ir greičiau – į svetainę Istorija.net aš irgi pasižadu įkelti paminklo F. Zapai nuotrauką! Šią sensacingą žinią leidžiu skelbti visuose Australijos naujienų portaluose...

Beje, kuo mes prastesni už australus? Jeigu jau jie užgniaužę kvapą laukia Franko Zapos paminklo nuotraukos ir nekantriai spaudinėja nuorodą į www.viv.lt, tai ir mes paskirkime tam laukimui dabar jau tikrai-tikrai paskutinę savaitę! 

Spauskite čia: www.viv.lt

Kantrybės ir atkaklumo! O jeigu pasiseks (ko nuoširdžiai tikiuosi ir linkiu) – laimės ir pažinimo džiaugsmo!

PS. Kiek galėjo kainuoti dabar jau nebeveikiančios kitos A. Bumblausko svetainės – www.fenomenai.lt – programavimas? Išklausykime, ką apie savo paslaugas ir įkainius sako šios svetainės programuotojas Žilvinas Kuusas:

„Na paprastas puslapiukas (informacija, naujienos, kontaktu forma, dar kokie menkniekuciai) su mano cms'u nuo 400lt.
Skelbimu lenta (tarkim principas kaip skelbiu.lt) - nuo 800lt.
Prekiu katalogas/eshopas - nuo 1000lt.
Galimos kaledines nuolaidos“

(http://www.uzdarbis.lt/index.php?showtopic=67678, 2008-12-28 12:37)

Matote – visai kuklus vyrukas. Todėl ir nematau problemų, reklamuodamas jo skelbimą, kuriuo jis ieško darbo.

Negaliu paneigti, kad A. Bumblauskas plagijavo

Šiandien gavau Alfredo Bumblausko raštą (žr. PDF kopiją), kuriame jis reikalauja paneigti kai kuriuos tinklaraštyje Istorija.net skelbtus faktus, o to nepadarius grasina kreiptis į teismą.

Visų pirma pastarojo meto skandalų herojui nepatiko straipsnio „Alfredas Bumblauskas – Ukrainos atradėjas!“ komentaruose, diskusijoje su jo anoniminiu gerbėju, mano paskelbtas teiginys, kad A. Bumblauskas savo knygoje „gausiai publikuoja vogtus tekstus, kuriuos jis pasisavino iš studentų jam rašytų darbų“. 

„Tokie nepagrįsti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina mano, Alfredo Bumblausko, garbę ir orumą, nes aš, Alfredas Bumblauskas, savo knygoje publikavau paties rašytus tekstus, paremtus atliktais moksliniais tyrimais, studentų darbų nevogiau...“ - man, apvogtam studentui, į akis meluoja buvęs mano dėstytojas, kažkada iš visų studentų reikalavęs parašyti, kaip turėtų atrodyti vienos ar kitos problemos dėstymas jo tuo metu (1997 m.) rašytoje knygoje. 

Deja, mano teiginys yra paremtas mano asmenine patirtimi, todėl jo paneigti negaliu, nes tokiu atveju būčiau priverstas meluoti. Galiu atšaukti tik žodį „gausiai“, nes tai tėra emocingas apibendrinimas. Plagijavimo masto aš tuo tarpu negaliu įrodyti, bet tuos tekstus, kuriuos A. Bumblauskas pasisavino iš manęs, esu pasiruošęs ginti teisme, jeigu tik ponas plagiatorius išreikš tokį pageidavimą.

Man pačiam tai nėra ir nebuvo labai svarbu - tiesiog studentiškų laikų atsiminimai, kuriais aš, kaip nukentėjusysis, manau, turiu teisę kartais pasidalinti - tokios moralinės kompensacijos man visai pakanka. O, kas konkrečiai ir iš kur nuplagijuota, smalsesniems skaitytojams pateikiu atskiruose puslapiuose.

A. Bumblauskas taip pat nepatenkintas tuo, kad aš perpasakoju LNK televizijos laidos „Kakadu“ ir portalo Ekspertai.eu informaciją apie jo, kaip kelių abejotinų projektų vadovo, „įsisavintus“ milijonus. Į teismą žada paduoti už neva paskelbtus teiginius, kad jis pasisavinęs daugiau kaip pusę milijono litų, „atlikęs pinigų teisinės padėties pakeitimą, siekiant nuslėpti neteisėtą pinigų kilmę“ ir pan. Teisiniu žargonu parašytų fantazijų nekomentuosiu (nebent patarčiau nešvaistyti pinigų tokius šedevrus rašančiam advokatui, juo labiau, kad jų dar gali prireikti, jeigu teks grąžinti pinigus už kai kuriuos neįvykdytus projektus). Tik pastebėsiu, kad dėl šių problemų ponui Alfredui derėtų kreiptis į tuos asmenis, kurie paskelbė atitinkamą informaciją, o ne į šios informacijos vartotojus ir komentuotojus. Man nežinomi jokie faktai, kurie leistų paneigti viešai paskelbtą informaciją, nepateikė man jų ir pats A. Bumblauskas. Beje, veiksmažodžiai „pasisavinti“ ir „įsisavinti“ yra skirtingi, ir reiškia skirtingus dalykus. Kas už to „įsisavinimo“ slypi, dar aiškinsis prokurorai. 

Beje, svetainė viv.lt, už kurią buvo įsisavintas 631 tūkstantis litų, šiandien, balandžio 14 d., vis dar neveikia, nors „Be tabu“ laidoje A. Bumblauskas, kaip eilinę nepasitvirtinančią šios svetainės startavimo datą, buvo nurodęs balandžio 10 dieną.

Žuvo žinomas istorikas

Vakar Smolenske sudužus Lenkijos prezidento lėktuvui kartu su prezidentu ir žinomais Lenkijos valstybės veikėjais žuvo Lenkijos Tautos atminties instituto prezidentas Janušas Kurtyka (Janusz Kurtyka, 1960-2010). 

Lenkijos Tautos atminties institutas pastaruoju metu buvo pagarsėjęs gana skandalingais pareiškimais, susijusiais su naujausia istorija - Instituto darbuotojas Pavelas Zyzakas (Pawel Zyzak) išleido knygą "Lechas Valensa. Idėja ir istorija" (Lech Walęsa. Idea i historia), kurioje tikino, jog "Solidarumo" lyderis Lechas Valensa buvo komunistinio saugumo agentas slapyvardžiu "Bolekas", o pats J. Kurtyka pernai tokį patį kaltinimą metė buvusiam prezidentui Aleksandrui Kvašnievskiui.

Vis dėlto Janušas Kurtyka buvo ir istorikas medievistas, parašęs ne vieną studiją Lenkijos viduramžių istorijos tema: "Atgimusi karalystė. Vladislovo Lokietkos ir Kazimiero Didžiojo monarchija naujausių tyrinėjimų šviesoje" (Odrodzone królestwo. Monarchia Władysława Łokietka i Kazimierza Wielkiego w świetle nowszych badań, 2001), "Tenčynskiai. Studija iš Lenkijos magnatų elito istorijos viduramžiais" (Tęczyńscy. Studium z dziejów polskiej elity możnowładczej w średniowieczu, 1997), "Tenčynskių latifundija. Dvarai ir sąvininkai (XIV–XVII a.) (Latyfundium tęczyńskie. Dobra i właściciele (XIV–XVII wiek), 1999).

Bumblausko šou tęsinys: brangi istorinė atmintis

Ekspertai toliau domisi Alfredo Bumblausko aferomis interneto svetainių kūrimo srityje. Tos medžiagos pagrindu paruoštais dar vienas TV reportažas. Ne veltui sakoma: jei vogti, tai vogti milijoną!

Štai kiek, preliminariais skaičiavimais, ši A. Bumblausko  "istorinės atminties" veikla mums jau kainavo:

www.viv.lt (neveikianti) 631 000 Lt
www.mdl.lt (veikianti, primityvaus turinio svetainė) 350 000 Lt
projektai.vu.lt/ldk (veikianti, projekto svetainė) kaina dar nepaviešinta
www.fenomenai.lt (neveikianti) kaina dar nepaviešinta
LDK didikų portretų paieškos Ukrainoje 30 000 Lt
LDK didikų portretų parodos 11 630 Lt
Knygos koncepcijos parengimas, ekspedicijos Ukrainoje ir katalogas 100 000 Lt
IŠ VISO "ĮSISAVINTA" 1 122 630 Lt

Regis, tas milijonas su trupučiu - tai tik mūsų šoumeno veiklos fragmentai. Skaičiai paimti iš reportažo, kurį galima pažiūrėti žemiau.