„Sėlos aktuose“ – seniausia Šiaurės Rytų Lietuvos praeitis

„Sėlos aktų“ viršelis

Sausio 27 d. – vasario 2 d. Sėlos ir Žiemgalos kraštų muziejuose – Kupiškyje, Anykščiuose, Rokiškyje, Joniškyje, Biržuose ir Pasvalyje – bus pristatyti Sėlos istorijos dokumentai. Pasvalio krašto muziejus drauge su Joniškyje įsikūrusia asociacija Žiemių pradas „Simkala“ išleido dokumentų rinkinį „Sėlos aktai. Acta Seloniae“ (sudarytojas Tomas Baranauskas), į kurį įtraukti seniausiai Biržų, Kupiškio, Anykščių, Rokiškio ir Zarasų rajonų praeičiai svarbūs Mindaugo ir vėlesnių laikų dokumentai (iki XIV a.). Šiame rinkinyje dokumentai skelbiami originalo (lotynų) kalba paraleliai su vertimu į lietuvių kalbą, o taip pat pateikiamos jų originalų nuotraukos iš Berlyno, Krokuvos ir Stokholmo archyvų. Leidinyje taip pat pateikta XIII – XV a. Sėlos istorijos apžvalga ir skelbiamų dokumentų komentarai.

Sėlos dalybų tarp Vokiečių ordino ir Rygos arkivyskupo aktas sudarytas 1256 m. pabaigoje. 2016 m. sukanka 760 metų nuo šio akto sudarymo ir 600 metų – nuo pačiame Žiemgalos bei Sėlos paribyje įsikūrusių Biržų pirmojo paminėjimo (Biržus pirmą kartą minintis 1416 m. rugpjūčio 23 d. Livonijos magistro laiškas paskelbtas „Žiemgalos aktuose“). Tad šis leidinys dedikuotas šioms sukaktims.

Žiemgalos ir Sėlos istoriniai likimai XIII amžiuje buvo glaudžiai susiję. Juos sieja 1218–1226 m. formaliai gyvavusi Sėlos vyskupija, apėmusi rytų Žiemgalą ir šiaurės Sėlą, o taip pat galutinis viduramžių vokiečių ekspansijos rezultatas – Kuršo, Žiemgalos ir Sėlos padalijimas į bemaž lygias pietines ir šiaurines dalis, atitekusias atitinkamai Lietuvai ir Livonijai (nuo 1918 m. – Latvijai).
Daugiau informacijos »

Vilnius pagerbs sostinės įkūrėją Gediminą

Sausio 25 d. 18 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) vyks tradicinis Vilniaus pagarsinimo dienos paminėjimo renginys.

Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“. Šiuo Vilniuje rašytu laišku Gediminas pagarsino Vilniaus vardą Europai.

Nuo 2007 m. Vilniaus pagarsinimo dienos minėjimus kasmet organizuoja Draugija „Pilis“, nuo 2011 m. – ir Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė. 2013 m. šią datą, kaip Vilniaus pagarsinimo dieną, Seimas įrašė į Atmintinų dienų įstatymą. Šių metų renginys – jau dešimtasis. Jis bus skirtas ir Gedimino įžengimo į Lietuvos sostą 700 metų jubiliejui (1316–2016).

Vilniaus pagarsinimo šventės programa

Šių metų renginyje dalyvaus aktoriai Irena Plaušinaitytė ir Saulius Čėpla, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (meno vadovė Laima Purlienė), istorinius pranešimus skaitys Tomas Baranauskas, Valdas Rakutis ir Romualdas Grigas. Renginio pabaigoje numatyta apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ įteikimo ceremonija.

Transgenderinė „Pamoka Laisvei“ – Švietimo ministerijos pasityčiojimas iš Sausio 13-osios aukų

Sausio 13-osios rytą (9 val. 15 m.) LRT transliavo ypatingą laidą, kuri dėl savo svarbos buvo įrašyta net į valstybinę Lietuvos laisvės gynimo 25-mečio minėjimo programą, kaip „laidos „Pamoka Laisvei“ transliacija per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją Lietuvos mokykloms“. Šią laidą parengė ne bet kas, o pati Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija drauge su Ugdymo plėtotės centru, šiam darbui pasisamdžiusi UAB „TV Play“.

Iš pirmo žvilgsnio idėja graži – supažindinti mokinius su 1991-ųjų įvykiais, kurių liudininkais jie nebuvo, bet kuriuos pergyveno jų tėvai ir seneliai. Deja, viltys, kurias teikė laidos pavadinimas, sudužo jau pirmosiomis transliacijos minutėmis. Tiesą sakant, baisesnio pasityčiojimo iš Sausio 13-osios aukų nebūtų sugalvojęs ir pats A. Nevzorovas, jeigu dar laikytųsi jį 1991-aisiais išgarsinusios pozicijos.

Pirmoji mintis, kilusi įsijungus šios programos transliaciją, buvo „Ar kartais nesupainiojau kanalo?“ Mat transliacijos pradžia nežadėjo nieko bendro su Sausio 13-aja ar kokia nors laisve. Viskas prasidėjo kažkokia atsitiktine Sauliaus Urbonavičiaus-Samo traukiama ir jo besipinančio liežuvio visiškai suvelta daina, kurioje bene geriausiai girdisi „je je jei“ ir „kiemai visada dvokia, saugok saugok nešk savo kailį“.
Daugiau informacijos »

Prieš 25 metus...

Sausio 13-oji buvo ne tik Vilniuje ir Kaune... Anykščiuose laikiau tą rytą ar naktį pasidarytą plakatą "Smerkiame TSRS agresiją Lietuvoje" ir patekau į pirmą laikraščio puslapį. Buvau vienuoliktokas.

Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?

Kai 2014-aisiais staiga nei iš šio nei iš to išdygo nematytas neregėtas Sausio 13-osios simbolis – popierinė neužmirštuolė, konservatorių jaunimo gausiai dalinama kartais suglumusiems, o kartais – ir nieko bloga neįtariantiems minėjimo dalyviams, atsirado visokių spėliojimų, ką tokia naujų simbolių kūryba galėtų reikšti?

Šiemet pagaliau su pasiaiškinimu apsireiškė pats idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas, kuris viską paaiškino „Veidaknygėje“ tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje kilusioje diskusijoje: „Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“

V. Saldžiūno pasisakymas diskusijoje

Pacituotas paaiškinimas, tiesą sakant, paaiškina labai daug – daug daugiau, nei tikėjosi akivaizdžiai riboto proto ir kultūros jo autorius, apsvaigęs nuo sėkmės ir pojūčio, kad „jis čia sprendžia“. Visų pirma, jis parodo, kieno rankose atsidūrė mūsų pergalės ir vienybės diena – Sausio 13-oji, jos šventimo organizavimas ir jos „brendų“ kūrimas. Tai – prie TS-LKD partijos susitelkęs vadinamasis „dešinysis trolibanas“. Šį įvardijimą „trolibano“ entuziastai, beje, patys priima su pasididžiavimu, mat „bukagalvius glušpetrius“ juk reikia „trolinti“ su talibams būdingu užsidegimu. Tokiai „politinei kultūrai“ labai ryškiai atstovauja 2011–2013 m. Jaunųjų konservatorių lygai vadovavęs Adomas Bužinskas, konservatorius-humoristas Algis Ramanauskas-Greitai, konservatorių rinkiminių kampanijų dalyvis, vadinantis save rašytoju, Andrius Užkalnis, falo figūromis savo langus puošiantis tinklaraštininkas Mykolas Pleskas („Kleckas“) ir kiti panašūs bei į juos besilygiuojantys veikėjai.
Daugiau informacijos »

2016-ųjų metų Lietuvos istorijos jubiliejai

2016-aisiais minėsime keletą svarbių Lietuvos istorijos sukakčių, tame tarpe – jubiliejinių. Priminsiu, kad jubiliejus klasikine prasme – tai 50 metų periodas, o ne jokia kita „apvali“ sukaktis. Naujoviškesnė jubiliejaus sąvoka dar apima ir „pusinius“ jubiliejus, t. y. 25-mečius.

Tačiau pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos Seimas 2016-uosius paskelbė Saulės mūšio metais, nors ir nesulaukęs jubiliejinės sukakties. Tokius paskubėjimus reikėtų laikyti bendro sistemingo požiūrio į Lietuvos istorinės atminties politiką nebuvimo pasekme, nes Seimas vis nesiryžta priimti Tautos istorinės atminties įstatymo. Tad 2016-aisiais, rugsėjo 22-ąją, minėsime 780 metų Saulės (Šiaulių) mūšio metines – ši data daugiau ar mažiau minima kasmet kaip Baltų vienybės diena ir primena mums pirmą didelę Lietuvos karinę pergalę prieš pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą dalyvius. Žygiui vadovavęs Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas žuvo šiame mūšyje, o pats Ordinas sekančiais metais buvo prijungtas prie Vokiečių (Kryžiuočių) ordino.

Daumantas, Nalšios ir Pskovo kunigaikštis |
Dail. Artūras Slapšys

Prieš 750 metų, 1266-aisiais, Pskovo kunigaikščiu tapo Daumantas – istoriografijoje prieštaringai vertinama asmenybė, bet neabejotinai reikšminga ir verta prisiminimo. Vieną vertus, jis žinomas kaip karaliaus Mindaugo žudikas, keršijęs už iš Mindaugo patirtą neeilinį pažeminimą – Mindaugas atėmė iš jo žmoną, kuri buvo mirusios karalienės Mortos sesuo. Be to, kaip Pskovo kunigaikštis, jis surengė tris karo žygius į Lietuvą. Kitą vertus Pskove pasikrikštijęs Daumantas po mirties buvo pripažintas šventuoju, jo relikvija – kalavijas – iki šiol pagarbiai saugoma, o jo statyta Pskovo miesto siena iki šiol vadinama Daumanto vardu. Likimas lėmė, kad Daumantas tapo pirmuoju lietuvių šventuoju, nors ir kitos krikščionybės pakraipos, nei vėliau priimta daugumos jo tautiečių.

Daugiau informacijos »