Sausio 25 d. 18 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio
g. 13) vyks tradicinis Vilniaus pagarsinimo dienos paminėjimo renginys.
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio
25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje
išplitusiems Kristaus garbintojams“. Šiuo Vilniuje rašytu laišku
Gediminas pagarsino Vilniaus vardą Europai.
Nuo 2007 m. Vilniaus pagarsinimo dienos minėjimus kasmet organizuoja
Draugija „Pilis“, nuo 2011 m. – ir Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos
karininkų ramovė. 2013 m. šią datą, kaip Vilniaus pagarsinimo dieną,
Seimas įrašė į Atmintinų dienų įstatymą. Šių metų renginys – jau
dešimtasis. Jis bus skirtas ir Gedimino įžengimo į Lietuvos sostą 700
metų jubiliejui (1316–2016).
Vilniaus pagarsinimo šventės programa
Šių metų renginyje dalyvaus aktoriai Irena Plaušinaitytė ir Saulius
Čėpla, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“
(meno vadovė Laima Purlienė), istorinius pranešimus skaitys Tomas
Baranauskas, Valdas Rakutis ir Romualdas Grigas. Renginio pabaigoje
numatyta apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ įteikimo
ceremonija.
2016-aisiais minėsime keletą svarbių Lietuvos istorijos sukakčių, tame tarpe – jubiliejinių. Priminsiu, kad jubiliejus
klasikine prasme – tai 50 metų periodas, o ne jokia kita „apvali“
sukaktis. Naujoviškesnė jubiliejaus sąvoka dar apima ir „pusinius“
jubiliejus, t. y. 25-mečius.
Tačiau pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos Seimas 2016-uosius paskelbė Saulės mūšio metais,
nors ir nesulaukęs jubiliejinės sukakties. Tokius paskubėjimus reikėtų
laikyti bendro sistemingo požiūrio į Lietuvos istorinės atminties
politiką nebuvimo pasekme, nes Seimas vis nesiryžta priimti Tautos
istorinės atminties įstatymo. Tad 2016-aisiais, rugsėjo 22-ąją, minėsime 780 metų
Saulės (Šiaulių) mūšio metines – ši data daugiau ar mažiau minima
kasmet kaip Baltų vienybės diena ir primena mums pirmą didelę Lietuvos
karinę pergalę prieš pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą dalyvius. Žygiui
vadovavęs Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas žuvo šiame mūšyje, o
pats Ordinas sekančiais metais buvo prijungtas prie Vokiečių
(Kryžiuočių) ordino.
Daumantas, Nalšios ir Pskovo kunigaikštis | Dail. Artūras Slapšys
Prieš 750 metų, 1266-aisiais, Pskovo kunigaikščiu tapo Daumantas
– istoriografijoje prieštaringai vertinama asmenybė, bet neabejotinai
reikšminga ir verta prisiminimo. Vieną vertus, jis žinomas kaip
karaliaus Mindaugo žudikas, keršijęs už iš Mindaugo patirtą neeilinį
pažeminimą – Mindaugas atėmė iš jo žmoną, kuri buvo mirusios karalienės
Mortos sesuo. Be to, kaip Pskovo kunigaikštis, jis surengė tris karo
žygius į Lietuvą. Kitą vertus Pskove pasikrikštijęs Daumantas po mirties
buvo pripažintas šventuoju, jo relikvija – kalavijas – iki šiol
pagarbiai saugoma, o jo statyta Pskovo miesto siena iki šiol vadinama
Daumanto vardu. Likimas lėmė, kad Daumantas tapo pirmuoju lietuvių
šventuoju, nors ir kitos krikščionybės pakraipos, nei vėliau priimta
daugumos jo tautiečių.
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“. Taip Vilniaus vardas buvo pagarsintas Europai.
Draugija „Pilis“ kartu su Vilniaus įgulos karininkų ramove šių metų sausio 26 d. (trečiadienį), 17 val. 30 min. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) jau penktus metus iš eilės kviečia paminėti Vilniaus pagarsinimą ir miesto kūrėjus. Minėjimo išvakarėse, sausio 25 d. 17 val., Katedros aikštėje, prie paminklo Lietuvos valdovui Gediminui, Draugijos „Pilis“ atstovai padės gėlių.
1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovas Gediminas kvietė Vakarų Europos amatininkus, žemdirbius, dvasininkus ir kitų profesijų žmones vykti į Lietuvą, garantuodamas jiems laisvą tikėjimo išpažinimą ir nurodydamas, kad Lietuvoje stengsis statyti bažnyčias ir jau „vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi – mažųjų ordinui: vieną minėtame Vilniaus mieste, kitą – Naugarduke…“
Iš šio laiško sužinome, kad jau 1321 metais Vilniuje vyko statybos, bet tik 1323 m. sausio 25 d. Gediminas plačiai paskleidė žinią apie Lietuvos sostinę Vilnių, kaip atvirą ir svetingą miestą, kviesdamas visus prisidėti prie jo kūrimo.
Šiemet Vilniaus pagarsinimo šventėje dalyvaus folkloro grupė „Kūlgrinda“, aktoriai Leonas Ciunis ir Irena Plaušinaitytė skaitys 1323 m. Gedimino laišką ir Balio Sruogos poemos „Giesmė apie Gediminą“ ištraukas, istorikė Inga Baranauskienė supažindins su paskaita „Gediminas ir Vilniaus įkūrimas“. Kalbės Vilniaus miesto savivaldybės atstovai ir kiti svečiai. Antrojoje renginio dalyje – Vilniaus įgulos karininkų ramovės šokių ansamblio „Neris“ pasirodymas (vadovė Nijolė Ritvienė). Minėjimą užbaigs Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ atliekamas „Vilniaus himnas“ (choro vadovas ir muzikos autorius – Tadas Šumskas).
1336 m. vasario 25 d., kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po ilgų kovų, priešui įsiveržus į pilį, pilies gynėjai savo noru pasirinko mirtį, užuot pasidavę į priešo vergiją. Šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu.
Kryžiuočių ir jų talkininkų kariuomenė patraukė į Pilėnų pilį Trapėnų žemėje. Dėl tikslios Pilėnų pilies vietos iki šiol vyksta ginčai, bet sutariama, kad jie buvo Žemaitijoje. Kryžiuočiams ir jų talkininkams apgulus pilį, užvirė atkakli kova. „Jie puolė pilį tol, kol apgulos įrenginiais pilis buvo paimta,“ – rašo Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika. Bet plačiausiai puolimo eigą aprašė Vygandas Marburgietis, kurio vokiškai eilėmis parašyta kronika, deja, neišliko. Jos turinį žinome iš XV a. skuboto vertimo-santraukos ir ją XVI a. plačiai panaudojusio Kasparo Šiuco (Schütz) kronikos. Pastarojoje Vygando pasakojimas apie Pilėnus pateiktas plačiau. Tik šio atpasakojimo dėka žinome ir pilies viršininko Margirio vardą. Kaip rašo Šiucas, kryžiuočiai Pilėnų pilį „šturmavo su visa jėga kelias dienas vieną po kitos. Lietuviai gynėsi vyriškai“. Tačiau „Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji visas žmogiškąsias ir įmanomas jėgas sutelkė, kad užliptų ant tvirtovės [sienų]; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu atiduoti tvirtovę ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios taip neapkentė, kad lengviau jiems buvo mirti“.
„Tokioje kovoje, – sakoma lotyniškame Vygando Marburgiečio kronikos vertime, – daugelis pagonių taip sužeisti iš ten išjojo, o Henebergo grafas ten pat gerai pasižymėjo toje pilyje.“ Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“.
Tačiau karinis ir kiekybinis kryžiuočių pranašumas darė savo. Kaip rašo Šiucas, kai lietuviai pamatė, „kad negalės ilgai atsilaikyti ir kad jų įtvirtinimai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to ėmė žudyti vieni kitus“. „Ten, kaip pasakoja, – rašoma Vygando kronikos lotyniškame vertime, – viena sena pagonė su kirviu 100 iš jų nužudė, o paskui pati nusižudė“.
Paskutiniame pilies įtvirtinime dar tebesigynė Margiris. Tenai, kaip rašo Šiucas, „taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios.“
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“. Taip Vilniaus vardas buvo pagarsintas Europai.
Draugija „Pilis“ 2010 m. sausio 25 d. (pirmadienį), 15 val. Katedros aikštėje, prie paminklo Lietuvos valdovui Gediminui, jau ketvirtus metus iš eilės kviečia paminėti Vilniaus pagarsinimą ir miesto kūrėjus.
1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovas Gediminas kvietė Vakarų Europos amatininkus, žemdirbius, dvasininkus ir kitų profesijų žmones vykti į Lietuvą, garantuodamas jiems laisvą tikėjimo išpažinimą ir nurodydamas, kad Lietuvoje stengsis statyti bažnyčias ir jau „vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi – mažųjų ordinui: vieną minėtame Vilniaus mieste, kitą – Naugarduke...“
Iš šio laiško sužinome, kad jau 1321 metais Vilniuje vyko statybos, bet tik 1323 m. sausio 25 d. Gediminas plačiai paskleidė žinią apie Lietuvos sostinę Vilnių, kaip atvirą ir svetingą miestą, kviesdamas visus prisidėti prie jo kūrimo.
Šiemet Vilniaus pagarsinimo renginyje dalyvaus folkloro grupė „Kūlgrinda“, istorikė Inga Baranauskienė, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus filialo vadovas Jonas Ragauskas, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. 1323 m. Gedimino laišką iškilmingai perskaitys aktorius Darius Rakauskas.
Kada atsirado pirmieji mūro pastatai Lietuvoje, tyrinėtojai nesutaria. Vieni mano, kad pirmuosius mūrus paliko Mindaugas, bet tam pagrįsti trūksta duomenų. Patikimai datuojami seniausi mūro statiniai mus pasiekė iš Gedimino laikų. Tai seniausios pilys Senuosiuose Trakuose, Vilniuje ir Krėvoje.
Norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas turėjo įveikti Lietuvos tarptautinę izoliaciją ir pasikviesti mūrininkų iš užsienio. Lietuva garsėjo savo dailidėmis, bet mūrininkų joje paprasčiausiai nebuvo. Tad 1323 m. Gediminas rašo savo garsiuosius laiškus iš Vilniaus, kuriuose žada krikštytis, kviečia Vokietijos miestų amatininkus, pirklius ir kitų profesijų atstovus atvykti į Lietuvą, žada jiems lengvatas.
Gedimino kvietimas neliko be atgarsio. Tuoj po jo Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje paklojami seniausių mūrinių pastatų pamatai (jie datuojami 1327 m. pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves).
Gedimino pradėtos statybos buvo tęsiamos jo įpėdinių. Šie Žemutinės pilies įtvirtinimai ir pastatai buvo naudojami ir plečiami iki pat Žygimanto Senojo laikų (1506–1548). Pastarasis valdovas nebesilaikė senojo Valdovų rūmų išplanavimo, o nusprendė juos iš esmės perstatyti. Senieji rūmai buvo nugriauti iki pamatų. Jų vietoje statomi visai naujo išplanavimo renesansiniai rūmai. Kol kas tai dar buvo ne uždaras kvadratas, o tik „L“ raidės formos pastatas, kurio kiemą iš šiaurės ir vakarų kol kas dar juosė senoji siena. Jos vietoje naujus rūmų korpusus pastatys kiti valdovai.
Žygimanto Senojo ryžtas statyti naujo tipo rūmus buvo neatsitiktinis – jo žmona, valdinga ir protinga italė Bona Sforca, kurią jis vedė 1518 m., davė stiprų impulsą renesanso kultūros plitimui Lietuvoje ir Lenkijoje. Manoma, kad rūmus Žygimantas Senasis statė ruošdamasis ypatingam įvykiui – savo sūnaus Žygimanto Augusto išankstiniam pakėlimui Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1529 m. spalio 18 d. Tai turėjo garantuoti lengvą Žygimanto Augusto, tuo metu dar tik 9 metų vaiko, tapimą visateisiu Lietuvos valdovu po tėvo mirties. Ta pačia proga 1529 m. rugsėjo 29 d. Žygimantas Senasis patvirtino ir Pirmąjį Lietuvos statutą.
1530 m. liepos 2 d. Vilnių nusiaubė gaisras. Kaip rašė karalienės Bonos Sforcos dvariškis kanauninkas Andrea Valentinis, sudegė trečdalis Vilniaus „bei visa pilis, išskyrus karališkuosius rūmus, kurie, kainavę šimtą tūkstančių dukatų, neseniai buvo pabaigti statyti, ir aukštutinė tvirtovė“. Šiandien atstatomų Valdovų rūmų pagrindą sudaro šie Žygimanto Senojo statyti rūmai.
