Transgenderinė „Pamoka Laisvei“ – Švietimo ministerijos pasityčiojimas iš Sausio 13-osios aukų

Sausio 13-osios rytą (9 val. 15 m.) LRT transliavo ypatingą laidą, kuri dėl savo svarbos buvo įrašyta net į valstybinę Lietuvos laisvės gynimo 25-mečio minėjimo programą, kaip „laidos „Pamoka Laisvei“ transliacija per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją Lietuvos mokykloms“. Šią laidą parengė ne bet kas, o pati Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija drauge su Ugdymo plėtotės centru, šiam darbui pasisamdžiusi UAB „TV Play“.

Iš pirmo žvilgsnio idėja graži – supažindinti mokinius su 1991-ųjų įvykiais, kurių liudininkais jie nebuvo, bet kuriuos pergyveno jų tėvai ir seneliai. Deja, viltys, kurias teikė laidos pavadinimas, sudužo jau pirmosiomis transliacijos minutėmis. Tiesą sakant, baisesnio pasityčiojimo iš Sausio 13-osios aukų nebūtų sugalvojęs ir pats A. Nevzorovas, jeigu dar laikytųsi jį 1991-aisiais išgarsinusios pozicijos.

Pirmoji mintis, kilusi įsijungus šios programos transliaciją, buvo „Ar kartais nesupainiojau kanalo?“ Mat transliacijos pradžia nežadėjo nieko bendro su Sausio 13-aja ar kokia nors laisve. Viskas prasidėjo kažkokia atsitiktine Sauliaus Urbonavičiaus-Samo traukiama ir jo besipinančio liežuvio visiškai suvelta daina, kurioje bene geriausiai girdisi „je je jei“ ir „kiemai visada dvokia, saugok saugok nešk savo kailį“.
Daugiau informacijos »

Prieš 25 metus...

Sausio 13-oji buvo ne tik Vilniuje ir Kaune... Anykščiuose laikiau tą rytą ar naktį pasidarytą plakatą "Smerkiame TSRS agresiją Lietuvoje" ir patekau į pirmą laikraščio puslapį. Buvau vienuoliktokas.

Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?

Kai 2014-aisiais staiga nei iš šio nei iš to išdygo nematytas neregėtas Sausio 13-osios simbolis – popierinė neužmirštuolė, konservatorių jaunimo gausiai dalinama kartais suglumusiems, o kartais – ir nieko bloga neįtariantiems minėjimo dalyviams, atsirado visokių spėliojimų, ką tokia naujų simbolių kūryba galėtų reikšti?

Šiemet pagaliau su pasiaiškinimu apsireiškė pats idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas, kuris viską paaiškino „Veidaknygėje“ tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje kilusioje diskusijoje: „Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“

V. Saldžiūno pasisakymas diskusijoje

Pacituotas paaiškinimas, tiesą sakant, paaiškina labai daug – daug daugiau, nei tikėjosi akivaizdžiai riboto proto ir kultūros jo autorius, apsvaigęs nuo sėkmės ir pojūčio, kad „jis čia sprendžia“. Visų pirma, jis parodo, kieno rankose atsidūrė mūsų pergalės ir vienybės diena – Sausio 13-oji, jos šventimo organizavimas ir jos „brendų“ kūrimas. Tai – prie TS-LKD partijos susitelkęs vadinamasis „dešinysis trolibanas“. Šį įvardijimą „trolibano“ entuziastai, beje, patys priima su pasididžiavimu, mat „bukagalvius glušpetrius“ juk reikia „trolinti“ su talibams būdingu užsidegimu. Tokiai „politinei kultūrai“ labai ryškiai atstovauja 2011–2013 m. Jaunųjų konservatorių lygai vadovavęs Adomas Bužinskas, konservatorius-humoristas Algis Ramanauskas-Greitai, konservatorių rinkiminių kampanijų dalyvis, vadinantis save rašytoju, Andrius Užkalnis, falo figūromis savo langus puošiantis tinklaraštininkas Mykolas Pleskas („Kleckas“) ir kiti panašūs bei į juos besilygiuojantys veikėjai.
Daugiau informacijos »

2016-ųjų metų Lietuvos istorijos jubiliejai

2016-aisiais minėsime keletą svarbių Lietuvos istorijos sukakčių, tame tarpe – jubiliejinių. Priminsiu, kad jubiliejus klasikine prasme – tai 50 metų periodas, o ne jokia kita „apvali“ sukaktis. Naujoviškesnė jubiliejaus sąvoka dar apima ir „pusinius“ jubiliejus, t. y. 25-mečius.

Tačiau pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos Seimas 2016-uosius paskelbė Saulės mūšio metais, nors ir nesulaukęs jubiliejinės sukakties. Tokius paskubėjimus reikėtų laikyti bendro sistemingo požiūrio į Lietuvos istorinės atminties politiką nebuvimo pasekme, nes Seimas vis nesiryžta priimti Tautos istorinės atminties įstatymo. Tad 2016-aisiais, rugsėjo 22-ąją, minėsime 780 metų Saulės (Šiaulių) mūšio metines – ši data daugiau ar mažiau minima kasmet kaip Baltų vienybės diena ir primena mums pirmą didelę Lietuvos karinę pergalę prieš pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą dalyvius. Žygiui vadovavęs Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas žuvo šiame mūšyje, o pats Ordinas sekančiais metais buvo prijungtas prie Vokiečių (Kryžiuočių) ordino.

Daumantas, Nalšios ir Pskovo kunigaikštis |
Dail. Artūras Slapšys

Prieš 750 metų, 1266-aisiais, Pskovo kunigaikščiu tapo Daumantas – istoriografijoje prieštaringai vertinama asmenybė, bet neabejotinai reikšminga ir verta prisiminimo. Vieną vertus, jis žinomas kaip karaliaus Mindaugo žudikas, keršijęs už iš Mindaugo patirtą neeilinį pažeminimą – Mindaugas atėmė iš jo žmoną, kuri buvo mirusios karalienės Mortos sesuo. Be to, kaip Pskovo kunigaikštis, jis surengė tris karo žygius į Lietuvą. Kitą vertus Pskove pasikrikštijęs Daumantas po mirties buvo pripažintas šventuoju, jo relikvija – kalavijas – iki šiol pagarbiai saugoma, o jo statyta Pskovo miesto siena iki šiol vadinama Daumanto vardu. Likimas lėmė, kad Daumantas tapo pirmuoju lietuvių šventuoju, nors ir kitos krikščionybės pakraipos, nei vėliau priimta daugumos jo tautiečių.

Daugiau informacijos »

Šaltiniotyra: Rusijoje prieinamų šaltinių apie 1991 m. sausio 13-osios Vilniaus įvykius klasifikacija

Šiais laikais, kai Rusijoje imama domėtis naujausia Lietuvos istorija, aptinkamų šaltinių ratas nėra gausus. Tą liudija ir daug atgarsių susilaukusi Rusijos televizijos Pirmojo kanalo (Baltijos šalyse transliuojama jo atmaina Pirmojo Baltijos kanalo pavadinimu) laidos "Žmogus ir teisė" (Человек и закон) 2013 m. spalio 4 d. transliacija.

Apie kapitono Viliaus Juodelio aukštuosius partinius mokslus

Buvęs Vilniaus aukštosios partinės mokyklos pastatas šiandien -
Lietuvos edukologijos universiteto II rūmai.
Čia veikia Istorijos, Socialinių mokslų ir Lituanistikos fakultetai.

Žurnalisto Vidmanto Šmigelsko straipsnis „Laba diena, draugas KGB papulkininki! Skambina kapitonas Juodelis“ (Anykšta, 2012 09 02–27) ir jį lydinti medžiaga, visų pirma paties kapitono Viliaus Juodelio interviu (Vilius Juodelis: „KGB ėmė geriausius vyrus“, Anykšta, 2012 09 15) parodė ne tik įspūdingas karjeros galimybes, kurias, pasirodo, dar ir šiandien Anykščiuose bei apskritai Lietuvoje „geriausiems vyrams“ atveria buvusi tarnystė KGB (ko vertas vien faktas, kad Seimo rinkimuose KGB rezervistas Ričardas Sargūnas įveikė paskutinio KGB Anykščių poskyrio viršininko sūnų Alvydą Žalą Jaunesnįjį – koks pasirinkimas, koks asortimentas!), bet ir atskleidė liūdną faktą: pašlijusią buvusio KGB rezervo kapitono bei dabartinio Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Juodelio atmintį.

Ar tokia prasta atmintis netrukdo eiti atsakingų pareigų – atskiras klusimas. Čia tik norėčiau padėti prisiminti kai kuriuos jau istorija tapusius dalykus – ko ir kada gerbiamas direktorius yra mokęsis. Tą padaryti padeda Lietuvos ypatingajame archyve kruopščiai suarchyvuoti Vilniaus aukštosios partinės mokyklos – V. Juodelio Alma Mater – dokumentai. 

Ką gi užmiršo V. Juodelis? Per 2007 m. Savivaldybių rinkimus Vyriausiajai rinkimų komisijai nurodęs, kad 1991 m. baigė „Sankt Peterburgo politologijos institutą“, kuriame įgijo politologo kvalifikaciją, dabar duotame interviu teprisiminė, kad 1989 m. išvyko mokytis ne į Leningradą (tuo metu dar nevadintą Sankt Peterburgu), o į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, mokėsi stacionare, o ten, sako V. Juodelis, „buvo karinė katedra ir aš jaučiu, kad man po tos katedros buvo suteiktas kapitono laipsnis“.

Prisiminti, kur ir kada gavo kapitono laipsnį, V. Juodeliui nepadėjo net V. Šmigelsko nurodytas dokumentas, kuriame jau 1989 m. išvykstantis studijuoti aukštųjų partinių mokslų V. Juodelis vadinamas kapitonu (1989 m. rugsėjo 11 d. KGB rezerve kapitoną V. Juodelį pakeitė vyresnysis leitenantas R. Sargūnas). 

Daugiau informacijos »