1336 m. vasario 25 d., kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po ilgų kovų, priešui įsiveržus į pilį, pilies gynėjai savo noru pasirinko mirtį, užuot pasidavę į priešo vergiją. Šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu.
Kryžiuočių ir jų talkininkų kariuomenė patraukė į Pilėnų pilį Trapėnų žemėje. Dėl tikslios Pilėnų pilies vietos iki šiol vyksta ginčai, bet sutariama, kad jie buvo Žemaitijoje. Kryžiuočiams ir jų talkininkams apgulus pilį, užvirė atkakli kova. „Jie puolė pilį tol, kol apgulos įrenginiais pilis buvo paimta,“ – rašo Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika. Bet plačiausiai puolimo eigą aprašė Vygandas Marburgietis, kurio vokiškai eilėmis parašyta kronika, deja, neišliko. Jos turinį žinome iš XV a. skuboto vertimo-santraukos ir ją XVI a. plačiai panaudojusio Kasparo Šiuco (Schütz) kronikos. Pastarojoje Vygando pasakojimas apie Pilėnus pateiktas plačiau. Tik šio atpasakojimo dėka žinome ir pilies viršininko Margirio vardą. Kaip rašo Šiucas, kryžiuočiai Pilėnų pilį „šturmavo su visa jėga kelias dienas vieną po kitos. Lietuviai gynėsi vyriškai“. Tačiau „Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji visas žmogiškąsias ir įmanomas jėgas sutelkė, kad užliptų ant tvirtovės [sienų]; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu atiduoti tvirtovę ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios taip neapkentė, kad lengviau jiems buvo mirti“.
„Tokioje kovoje, – sakoma lotyniškame Vygando Marburgiečio kronikos vertime, – daugelis pagonių taip sužeisti iš ten išjojo, o Henebergo grafas ten pat gerai pasižymėjo toje pilyje.“ Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“.
Tačiau karinis ir kiekybinis kryžiuočių pranašumas darė savo. Kaip rašo Šiucas, kai lietuviai pamatė, „kad negalės ilgai atsilaikyti ir kad jų įtvirtinimai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to ėmė žudyti vieni kitus“. „Ten, kaip pasakoja, – rašoma Vygando kronikos lotyniškame vertime, – viena sena pagonė su kirviu 100 iš jų nužudė, o paskui pati nusižudė“.
Paskutiniame pilies įtvirtinime dar tebesigynė Margiris. Tenai, kaip rašo Šiucas, „taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios.“
Tai buvo 1998-aisiais. Po ilgų ir varginančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų paieškų, užtrukusių 10 metų, Lietuvos televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas atrado nežinomą žemę – Ukrainą, kuri, kaip atsivėrė apstulbusio atradėjo protui ir akims, net Lietuvai kadaise yra priklausiusi. Atradėjas pavadino šį kraštą „Užmirštąja Lietuva“. Visa tai įvyko praėjus 506 metams po didžiojo Kolumbo Amerikos atradimo. Iškilusis lietuvis įrodė pasauliui ir ypač Lietuvai, kad ir šiais laikais įmanomi tokie stebėtini atradimai! Tik, deja, ne visi pripažįsta atradėjo teisę duoti nežinomai žemei pavadinimą. Atsiranda net tokių, kurie buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ima ir pavadina Didžiąja, o ne Užmirštąja Lietuva. Tikra netvarka!
Aš ne juokauju, o tik perpasakoju paties Ukrainos Atradėjo straipsnį – įvadą ukrainiečių istorikų paties A. Bumblausko prašymu parašytai knygai „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“, kurios lietuviškąją versiją neseniai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kad būtų tiksliau, pateiksiu šias mintis ir autentiškais lietuviškojo Kolumbo žodžiais: „Juk tarpukariu net dėl Takų ir Vilniaus galėjome verkti tik iš tolo, nes net ir šie buvo tapę Lenkijos dalimi. Vėliau mintis galėjo nuklysti iki Krėvos, Lydos, tačiau Ukraina ir tada liko toli už šios atminties ribų. Todėl LDK paveldo paieškas jau šiais laikais ir buvome pavadinę „Užmirštosios Lietuvos“ paieškomis. Šį darbą su LTV laidomis pradėjome dar 1988 m. (Krėva, Nesvyžius, Gardinas, Naugardukas), šiek tiek vėliau jau „Būtovės slėpiniuose“ atsirado Palenkė (Supraslė, Tykocinas, Biala, Kodenis). Taip 1998–1999 m. atrasta Ukraina ir sukurtas 12-os TV laidų ciklas apie LDK pėdsakus joje (Luckas, Kremenecis, Podolės Kamenecas, Olyka, Oleska ir kt.) (...). LDK paveldo keliais šiandien jau sudaromi turistiniai maršrutai, vyksta naujų albumų leidyba ir kt., tačiau tarsi pradedama perlenkti lazdą – Ukrainoje matant ne „Užmirštąją Lietuvą“, o „Didžiąją Lietuvą“.“
Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Kapitalinį kelių tomų albumą pavadinimu „Didžioji Lietuva“ pradėjo leisti signatarė Birutė Valionytė, matyt, neatsiklaususi A. Bumblausko leidimo. Leidinyje skelbiamos autorės padarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrinio paveldo Baltarusijoje ir Ukrainoje nuotraukos. Dalykinė leidinio apimtis yra nesulyginama su A. Bumblausko televiziniais pasivažinėjimais. Kartu B. Valionytė įsivaizdavo, kad važinėjo tiesiog po buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, o ne A. Bumblausko kelionių takais. Ji nesistengė surasti Ukrainos ir Baltarusijos žemėje giliai įspaustų Ukrainos atradėjo pėdsakų. Ir, žinoma, drįso joms sutekti kitą pavadinimą, tiksliau, kitą epitetą – „Didžioji“ vietoj A. Bumblausko „Užmirštosios“.
Žinia, mūsų TV šoumenas yra ne iš kelmo spirtas – jis dar garsėja ir kaip didis teoretikas. Todėl nesunkiai sukritikavo neteisingą B. Valionytės pasirinkimą. Jis netgi išsiaiškino, jog „Ukrainoje yra regionų, kurie niekada nepriklausė Lietuvai“ (nuostabu – dar vienas Atradimas!). Be to, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno ne vien lietuviai, „taigi užmirštosios LDK istorijos puslapiuose atsiskleidžiančios daugiatautės valstybės paveldo vienareikšmiškai negali savintis nė viena LDK „palikuonė“, kita vertus, nemažiau neteisinga būtų ir jį pamiršti“. Po šių naujų Atradimų ir pamokymų pliūpsnio Atadėjas perėjo prie svarbiausio: „Tačiau dar svarbesnis yra kitas klausimas, ar „Didžiosios Lietuvos“ idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai yra girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais? Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save“.
Štai tokių išvadų šoumenas-teoretikas priskaldė iš vieno Lietuvos epiteto – „Didžioji“. Baisu net pagalvoti, kokie atradimai mūsų lauktų, jeigu autorius imtų skaityti daugiau. Įdomu, kad ne tik save Ukrainoje matantis A. Bumblauskas išvadą, jog senosios Lietuvos pavadinimas Didžiąją reiškia egoizmą ir tik savęs matymą, daro gretindamas jį su teisinga pavadinimo versija – Užmirštoji Lietuva. Tūlas ne toks didelis teoretikas pagalvotų, kad esminis žodis šiuose įvardijimuose yra Lietuva, o „užmirštoji“ ar „didžioji“ – tik nieko iš esmės nekeičiantys epitetai. Labai norintys pabrėžti, kad senojoje Lietuvos valstybėje gyveno ne tik lietuviai, galėtų ją vadinti kokiais nors XIX amžiaus rusų istoriografijos termino „Litovsko-russkoje gosudarstvo“ vediniais. Bet ne! Epitetas „Užmirštoji“, pasirodo, kažkokiu būdu atiduoda duoklę baltarusiams ir ukrainiečiams.
Tai, ką čia citavau, yra iš „Pratarmės lietuviškajam leidimui“. Ačiū Dievui, kad ukrainietiškosios knygos versijos skaitytojai šio įvado nemato. Padėkokim Dievui ar likimui ir už tai, kad ukrainiečiai nematė ir mūsų Kolumbo 1999-aisiais sukurptų „Būtovės slėpinių“ laidų apie ką tik „atrastą“ Ukrainą. Šiose laidose skambėjo tokios genialios mintys, kaipo: lietuviams reikėtų atsiprašyti Rusijos prezidento už tai, kad užgrobė Ukrainą ir leido susikurti joje atskirai nuo rusų ukrainiečių tautai!
Be galo sukrėsta šių A. Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus dueto „įžvalgų“ Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininkė Nadija Neporožnia paskutinius savo gyvenimo metus praleido desperatiškai kovodama su šiais akibrokštais. „Lietuviški žaidimai su Ukrainos istorija“ – taip vadinosi vienas iš jos straipsnių, kuriuo ukrainiečių spaudai ji bandė pristatyti tai, kas vyksta Lietuvos televizijos eteryje. Rašė apie tai ir Lietuvos spaudoje, bet buvo piktai užsipulta ir suniekinta minėtojo dueto. E. Gudavičius ją net įtraukė į savo sudarytą „asmenų, su kuriais nediskutuojama“ sąrašą. Tuo metu man teko protarpiais pabendrauti su N. Neporožnia, mačiau, kokį sukrėtimą ji patyrė, per Lietuvos televiziją klausydama tokių Ukrainos istorijos interpretacijų, kokių net ne kiekvieno didžiarusiškojo imperialisto pasisakymuose išgirsi.
2004 m. N. Neporožnia mirė, tad bumblauskiškoms Ukrainos istorijos interpretacijoms kliūčių neliko. Galima drąsiai skelbtis Ukrainos atradėju! Turbūt dar ne to išgirsime. Patogiai įsitaisykime ir laukime...
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
Deklaracijos žodžiuose slypi daug prasmių: joje išreikštas ir santykis su praeities paveldu, ir ateities perspektyva. Kokius reikšmingus akcentus čia verta pastebėti?
Visų pirma – žodžiai „skelbia atstatanti“. Lietuvos Taryba aiškiai suvokė, kad ji nėra naujos valstybės kūrėja, o tik senos Lietuvos valstybingumo tradicijos tęsėja. Šitą frazę dar labiau sustiprina patikslinimas: „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Tai dar vienas akcentas – atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje.
Valstybės su sostine Vilniuje atkūrimo idėja brendo ne kaip kokia nors abstrakti istorinės rekonstrukcijos idėja, bet ir kaip istorinės raidos logika paremta mintis. Pavyzdžiui, dar 1907 m. Antanas Smetona įžvalgiai numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai turėjo tapti lietuvių traukos centru. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.
Nors ir remdamasi istorinio valstybingumo tradicija, Lietuvos Taryba atkuriamą valstybę projektavo etninėse lietuvių žemėse, o ne LDK ribose. Ar čia nesama prieštaravimo? Ar tai netrukdo pripažinti naujosios Lietuvos valstybės senosios tęsiniu?
Lietuvos valstybę atkūrinėję politikai aiškiai suvokė, kad atkuriamoji valstybė apima senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes. Tai ir sudaro pagrindą tęstinumui. Atkuriamoji valstybė turėjo būti gyvybingas, į ateitį, o ne į praeitį orientuotas politinis darinys. Vasario 16-osios akte tai pabrėžiama kalbant apie „demokratiniais pamatais sutvarkytą“ valstybę ir deklaruojant, kad ši valstybė atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
Valstybiniai ryšiai Lietuvą siejo ne tik su rusais ar vokiečiais, bet ir su lenkais bei gudais. Valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimas – tai ne tik esamos padėties, bet ir buvusio LDK laikų valstybingumo tradicijos keitimas. Lietuvos valstybė atkuriama lietuvių tautos pagrindu, ji nebepretenduoja į baltarusių žemių valdymą ir, žinoma, nepripažįsta buvusios priklausomybės nuo Lenkijos.
„Demokratinių pamatų“ akcentas taip pat paaiškina, kodėl Vasario 16-osios akte neminimas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ pavadinimas. Atkurtoji valstybė – jau nebe „didžioji kunigaikštystė“, jos santvarka bus demokratinė, tiesa, dar neaišku, ar respublika. „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas,“ – toliau sakoma Vasario 16-osios akte.
Kodėl naujiesiems laikams nebetiko daugiatautės LDK modelis? Priežastis slypi visuomenės demokratėjime. LDK iš tiesų buvo netgi labai vienalytė – jos politinis elitas kalbėjo lenkiškai, o valstiečių kalba (lietuvių ar baltarusių) niekam nerūpėjo. Į politinį gyvenimą įsitraukus visiems visuomenės sluoksniams, neišvengiamai turėjo vėl iškilti kalbos klausimas. Kokia kalba turėjo suvienyti valstybę kuriančią visuomenę? Kokia kalba vyktų Seimo ir Vyriausybės posėdžiai? Demokratinėje valstybėje tai lemtų dauguma, bet atkūrus visą LDK teritoriją apimančią valstybę, lietuviai atsidurtų mažumoje. Tai reikštų, kad lietuvių tautiniai interesai tokioje valstybėje liktų neapginti. To meto Europoje jau byrėjo visos daugiatautės imperijos ir kūrėsi tautinės valstybės. Demokratinis sprendimas galėjo būti rastas tik tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje.
Galima prognozuoti, kad jeigu LDK nebūtų žlugusi 1795 m., tai pribrendusi visuotinei demokratijai, ji bet kuriuo atveju turėjo suskilti į etninę Lietuvą ir Baltarusiją. Tokia buvo istorinės raidos logika. Todėl 1915–1918 m. vyko natūrali LDK valstybingumo idėjos raida, vedusi į tautinės valstybės principo pergalę. Valstybės tęstinumas nėra aklas jos praeities kopijavimas, o kūrybiška veikla, orientuota į ateitį.
Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo vien tuščia deklaracija – su senąja LDK atkuriamąją valstybę siejo ir dalis politinio elito, ir tai, kad valstybė apėmė senosios Lietuvos valstybės branduolio teritoriją, ir, galų gale, valstybę kurianti lietuvių tauta. Atkuriama valstybė ieškojo modernios valstybingumo formos. Tai buvo demokratinė tautinė valstybė. Realių alternatyvų tokiai raidai nebuvo. Vasario 16-osios aktas skelbė vienintelę realią valstybės atkūrimo programą.
Matydamas, kaip portalas Delfi.lt pasipuošė 10 metų sukakties ženkliuku, prisiminiau, kad ir "Viduramžių Lietuva", iš kurios išaugo Istorija.net, ne prastesnė. Ji pasirodė beveik prieš 10 metų, 2000 m. birželio 22 d., kuomet aš, neseniai prisijungęs prie interneto, sukūriau pirmąją svetainės versiją. Tuokart pasinaudojau pirmu pastebėtu, dabar jau išnykusiu servisu (tuomet svetainės adresas buvo http://my.treeway.com/medievallith, kurio pėdsakų dar išliko porojenuorodų internete). 2005 m. svetainės istoriją buvau apžvelgęs atskiru tekstu, todėl dabar nesikartosiu - norintys gali jį pasiskaityti.
Skaitliukai rodo, kad Istorija.net šiemet kasdien susilaukia vidutiniškai maždaug 600 unikalių lankytojų, iš kurių:
240 aplanko "Viduramžių Lietuvą"; 225 lankosi Lietuvos istorijos forume; 100 skaito Istorija.net tinklaraštį.
Pagal populiarumą šiuo metu Istorija.net yra 4.769-oji svetainė Lietuvoje ir 1.487.724-oji pasaulyje (Alexa duomenimis, 2010-02-06, 21:30). Pagal šiuos reitingus ji yra panašiame lygyje, kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus svetainė lnm.lt, beveik dvigubai lenkia tokias istorijai skirtas svetaines voruta.lt ar sarmatija.lt, o dar labiau - Lietuvos istorijos instituto svetainę istorija.lt, elektroninį Lietuvos archyvą ir biblioteką epaveldas.lt (pastarąjį - akivaizdžiai nepelnytai). Istorija.net taip pat nedaug atsilieka nuo dienraščių kurierwilenski.lt, panbalsas.lt ir alytausnaujienos.lt, gerokai lenkia portalus atgimimas.lt, draugas.org (užsienio lietuvių dienraštis), slaptai.lt, 7md.lt, visų politinių partijų portalus.
