Raudonas sąjunginis pasas

Paso galiojimo termino pabaiga sukelia tam tikrų nepatogumų - reikia eiti užsisakinėti naują, mokėti pinigus... Be to, Lietuvoje galiojančių pasų pavyzdžiai nuolat keičiasi, ir vis ne į gerąją pusę, jei nekalbėsime apie modernias technologijas.

Turėjau 2000-aisiais išduotą žalią pasą, kuriame, be kita ko, buvo įrašyta mano tautybė - lietuvis. Mano žmona Inga 2005-aisiais jau gavo kitokį žalią pasą ir privalomą tapatybės kortelę (kurią greitai prarado, bet jos iki šiol neprireikė). Beje, bendromis pastangomis mums taip ir nepavyko sukaupti visų Lietuvos pasų pavyzdžių kolekcijos nes 2006-2008 m. buvo įvestas dar vienas "žalių" pasų variantas. Iš turinio pokyčių svarbiausia buvo tai, kad Ingos pase tautybė jau nenurodoma. Įdomu, kad tautybės nenurodymas turi savo pasekmių: 2007 m. registruojant sūnaus Eiginto gimimą, remiantis tėvų pasais, jo gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvas - vis dar lietuvis, o štai mama - jau be tautybės (grafoje, skirtoje motinos tautybei, padėtas brūkšnys).

Šiandien, gavęs jau naujo pavyzdžio raudoną pasą, tautybės netekau ir aš. Be to, jei ankstesnių "žalių" pasų savininkai būdavo tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tai raudonojo paso savininkas jau visų pirma - Europos sąjungos pilietis:

Toks naujojo paso viršelis. Tituliniame puslapyje visa tai parašyta visomis 23 broliškų sąjunginių respublikų kalbomis, tad iškart po žodžiais EUROPOS SĄJUNGA, LIETUVOS RESPUBLIKA, PASAS puikuojasi ЕВРОПЕЙСКИ СЪЮЗ, РЕПУБЛИКА ЛИТВА, ПАСПОРТ ir tas pats likusiomis kalbomis.

Ketvirtąjame puslapyje pateikti visų paso grafų atitikmenys visomis 23 kalbomis. Kažkuo primena tarybinį rublį, kuriame, tiesa, buvo tik 15 kalbų.

Dar galima pastebėti, kad pirmąjį raudoną sąjunginį pasą aš gavau 1989-aisiais. Tai buvo pirmasis mano pasas. Nuo to laiko turėjau laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą ir dviejų pavyzdžių žalius lietuviškus pasus. Dabar į mano rankas grįžo raudonas sąjunginis pasas. Tiesa, Sąjunga kita... Daugiau kalbų... Paso puslapių fone - istorinių Lietuvos vietų nuotraukos (pilys, muziejai, bažnyčios ir kiti lankytini objektai).

Savotiškai pasijutau, atsivertęs paskutinį puslapį, kuriame įdėta faksimilinė Kvedlinburgo analų ištrauka skelbia: "Sanctus Bruno... in confinio Russiae et Lituae a paganis capite plexus..." Žodžiu, pase neužmiršta priminti, kad kiekvienas šio paso turėtojas yra būtent iš tos Lietuvos, kuri kadaise užmušė šventąjį Brunoną.

Metas reziumuoti. Vladimirą Majakovskį užteks pataisyti minimaliai:

Skaitykit, pavydėkit man šios garbės,
Aš – Europos Sąjungos pilietis!

NE - Baltarusijos AE statybai Vilniaus pašonėje

Peticija:

Planuojama pastatyti du branduolinius reaktorius Gardino ar Mogiliovo srityje. Prioritetine laikoma Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos 23 km. Statybos darbus numatoma pradėti 2010 m., o pirmą reaktorių eksploatuoti – 2016 m.
Planuojama ūkinė veikla gali turėti neigiamą poveikį Lietuvos aplinkai, nes eksploatuojant atominę elektrinę bus pakeistas Neries upės hidrologinis režimas, be to galima radionuklidų pernaša tiek vandeniu, tiek oru. Įvykus reaktoriaus avarijai galėtų kilti grėsmė Lietuvos aplinkai ir gyventojų sveikatai.
Kovo 2 dieną naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje surengtoje spaudos konferencijoje Baltarusijoje planuojamos statyti atominės elektrinės priešininkai aiškino, kad Rusijoje sukurtas reaktorius AES-2006, kurį norima įrengti Baltarusijos AE, bus įrengiamas pirmą kartą, todėl nėra jokių praktikoje patvirtintų jo patikimumo ir techninių sprendimų efektyvumo įrodymų.
Atsižvelgiant į Černobylio avarijos patirtį, konferencijoje pateikti skaičiai poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje, švelniai tariant, neatitinka realybės. Kaip rodo praktika, kai kurios gyvenvietės po avarijos buvo iškeltos 50-60 kilometrų nuo Černobylio. Avarijos atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną( AE ir Vilnių skirtų apie 40 km). O medžiagos, kokį poveikį elektrinė turėtų ne avarijos atveju, praktiškai iš viso nėra. Taip pat neaiškūs elektrinės įtakos aplinkai, radioaktyvių atliekų tvarkymo ir kiti klausimai.
Rengiant Lietuvos poziciją dėl atominės elektrinės Baltarusijoje projekto bus atsižvelgta į šalies visuomenės, suinteresuotų institucijų ir organizacijų nuomonę, tad nelikim nuošaly ir parodykime, kad kiekvienam svarbi mūsų ir mūsų vaikų ateitis. Neleiskime, kad Lietuva taptų įkalinta į nepatikrintos branduolinės energetikos ir jos neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai  tinklą. Paskubėkime. Turime parašus surinkti iki kovo 31 dienos.

Pasirašyti

Mano straipsnis:
Atominė Neries pašvaistė
Facebook grupė
Aš prieš - kad Lietuvoje ir prie jos sienų būtų 3 atominės elektrinės

Kovo 11-osios aktai - prieš 20 metų...

1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo priimta keletas dokumentų. Iš jų 4 galima laikyti aktais, padėjusiais Antrosios Respublikos pagrindus. Jie buvo priimti šia tvarka:

• Dėl valstybės pavadinimo ir herbo
• Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
• Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo
• Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo

Sveikinu su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena! Su Antrosios Respublikos 20-mečiu! Su Kovo 11-aja!

 

Vasario 16-oji - Lietuvos Nepriklausomybės diena

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Deklaracijos žodžiuose slypi daug prasmių: joje išreikštas ir santykis su praeities paveldu, ir ateities perspektyva. Kokius reikšmingus akcentus čia verta pastebėti?

Visų pirma – žodžiai „skelbia atstatanti“. Lietuvos Taryba aiškiai suvokė, kad ji nėra naujos valstybės kūrėja, o tik senos Lietuvos valstybingumo tradicijos tęsėja. Šitą frazę dar labiau sustiprina patikslinimas: „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Tai dar vienas akcentas – atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje.

Valstybės su sostine Vilniuje atkūrimo idėja brendo ne kaip kokia nors abstrakti istorinės rekonstrukcijos idėja, bet ir kaip istorinės raidos logika paremta mintis. Pavyzdžiui, dar 1907 m. Antanas Smetona įžvalgiai numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai turėjo tapti lietuvių traukos centru. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.

Nors ir remdamasi istorinio valstybingumo tradicija, Lietuvos Taryba atkuriamą valstybę projektavo etninėse lietuvių žemėse, o ne LDK ribose. Ar čia nesama prieštaravimo? Ar tai netrukdo pripažinti naujosios Lietuvos valstybės senosios tęsiniu?

Lietuvos valstybę atkūrinėję politikai aiškiai suvokė, kad atkuriamoji valstybė apima senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes. Tai ir sudaro pagrindą tęstinumui. Atkuriamoji valstybė turėjo būti gyvybingas, į ateitį, o ne į praeitį orientuotas politinis darinys. Vasario 16-osios akte tai pabrėžiama kalbant apie „demokratiniais pamatais sutvarkytą“ valstybę ir deklaruojant, kad ši valstybė atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Valstybiniai ryšiai Lietuvą siejo ne tik su rusais ar vokiečiais, bet ir su lenkais bei gudais. Valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimas – tai ne tik esamos padėties, bet ir buvusio LDK laikų valstybingumo tradicijos keitimas. Lietuvos valstybė atkuriama lietuvių tautos pagrindu, ji nebepretenduoja į baltarusių žemių valdymą ir, žinoma, nepripažįsta buvusios priklausomybės nuo Lenkijos.

„Demokratinių pamatų“ akcentas taip pat paaiškina, kodėl Vasario 16-osios akte neminimas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ pavadinimas. Atkurtoji valstybė – jau nebe „didžioji kunigaikštystė“, jos santvarka bus demokratinė, tiesa, dar neaišku, ar respublika. „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas,“ – toliau sakoma Vasario 16-osios akte.

Kodėl naujiesiems laikams nebetiko daugiatautės LDK modelis? Priežastis slypi visuomenės demokratėjime. LDK iš tiesų buvo netgi labai vienalytė – jos politinis elitas kalbėjo lenkiškai, o valstiečių kalba (lietuvių ar baltarusių) niekam nerūpėjo. Į politinį gyvenimą įsitraukus visiems visuomenės sluoksniams, neišvengiamai turėjo vėl iškilti kalbos klausimas. Kokia kalba turėjo suvienyti valstybę kuriančią visuomenę? Kokia kalba vyktų Seimo ir Vyriausybės posėdžiai? Demokratinėje valstybėje tai lemtų dauguma, bet atkūrus visą LDK teritoriją apimančią valstybę, lietuviai atsidurtų mažumoje. Tai reikštų, kad lietuvių tautiniai interesai tokioje valstybėje liktų neapginti. To meto Europoje jau byrėjo visos daugiatautės imperijos ir kūrėsi tautinės valstybės. Demokratinis sprendimas galėjo būti rastas tik tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje.

Galima prognozuoti, kad jeigu LDK nebūtų žlugusi 1795 m., tai pribrendusi visuotinei demokratijai, ji bet kuriuo atveju turėjo suskilti į etninę Lietuvą ir Baltarusiją. Tokia buvo istorinės raidos logika. Todėl 1915–1918 m. vyko natūrali LDK valstybingumo idėjos raida, vedusi į tautinės valstybės principo pergalę. Valstybės tęstinumas nėra aklas jos praeities kopijavimas, o kūrybiška veikla, orientuota į ateitį.

Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo vien tuščia deklaracija – su senąja LDK atkuriamąją valstybę siejo ir dalis politinio elito, ir tai, kad valstybė apėmė senosios Lietuvos valstybės branduolio teritoriją, ir, galų gale, valstybę kurianti lietuvių tauta. Atkuriama valstybė ieškojo modernios valstybingumo formos. Tai buvo demokratinė tautinė valstybė. Realių alternatyvų tokiai raidai nebuvo. Vasario 16-osios aktas skelbė vienintelę realią valstybės atkūrimo programą.

(Tai yra 2006 m. skelbto straipsnio santrauka)