Raudonas sąjunginis pasas

Paso galiojimo termino pabaiga sukelia tam tikrų nepatogumų - reikia eiti užsisakinėti naują, mokėti pinigus... Be to, Lietuvoje galiojančių pasų pavyzdžiai nuolat keičiasi, ir vis ne į gerąją pusę, jei nekalbėsime apie modernias technologijas.

Turėjau 2000-aisiais išduotą žalią pasą, kuriame, be kita ko, buvo įrašyta mano tautybė - lietuvis. Mano žmona Inga 2005-aisiais jau gavo kitokį žalią pasą ir privalomą tapatybės kortelę (kurią greitai prarado, bet jos iki šiol neprireikė). Beje, bendromis pastangomis mums taip ir nepavyko sukaupti visų Lietuvos pasų pavyzdžių kolekcijos nes 2006-2008 m. buvo įvestas dar vienas "žalių" pasų variantas. Iš turinio pokyčių svarbiausia buvo tai, kad Ingos pase tautybė jau nenurodoma. Įdomu, kad tautybės nenurodymas turi savo pasekmių: 2007 m. registruojant sūnaus Eiginto gimimą, remiantis tėvų pasais, jo gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvas - vis dar lietuvis, o štai mama - jau be tautybės (grafoje, skirtoje motinos tautybei, padėtas brūkšnys).

Šiandien, gavęs jau naujo pavyzdžio raudoną pasą, tautybės netekau ir aš. Be to, jei ankstesnių "žalių" pasų savininkai būdavo tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tai raudonojo paso savininkas jau visų pirma - Europos sąjungos pilietis:

Toks naujojo paso viršelis. Tituliniame puslapyje visa tai parašyta visomis 23 broliškų sąjunginių respublikų kalbomis, tad iškart po žodžiais EUROPOS SĄJUNGA, LIETUVOS RESPUBLIKA, PASAS puikuojasi ЕВРОПЕЙСКИ СЪЮЗ, РЕПУБЛИКА ЛИТВА, ПАСПОРТ ir tas pats likusiomis kalbomis.

Ketvirtąjame puslapyje pateikti visų paso grafų atitikmenys visomis 23 kalbomis. Kažkuo primena tarybinį rublį, kuriame, tiesa, buvo tik 15 kalbų.

Dar galima pastebėti, kad pirmąjį raudoną sąjunginį pasą aš gavau 1989-aisiais. Tai buvo pirmasis mano pasas. Nuo to laiko turėjau laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą ir dviejų pavyzdžių žalius lietuviškus pasus. Dabar į mano rankas grįžo raudonas sąjunginis pasas. Tiesa, Sąjunga kita... Daugiau kalbų... Paso puslapių fone - istorinių Lietuvos vietų nuotraukos (pilys, muziejai, bažnyčios ir kiti lankytini objektai).

Savotiškai pasijutau, atsivertęs paskutinį puslapį, kuriame įdėta faksimilinė Kvedlinburgo analų ištrauka skelbia: "Sanctus Bruno... in confinio Russiae et Lituae a paganis capite plexus..." Žodžiu, pase neužmiršta priminti, kad kiekvienas šio paso turėtojas yra būtent iš tos Lietuvos, kuri kadaise užmušė šventąjį Brunoną.

Metas reziumuoti. Vladimirą Majakovskį užteks pataisyti minimaliai:

Skaitykit, pavydėkit man šios garbės,
Aš – Europos Sąjungos pilietis!

Trečdalis baltarusių laiko save "litvinais"

Spalio 12 d. baltarusių laikraštis "Naša niva" paskelbė sociologinės laboratorijos "Novak" baltarusių savimonės tyrimo rezultatus. Tyrimo metu buvo apklausta 1011 respondentų. Tarp atsakymų į klausimą, "kuo jūs save visų pirma laikote?", buvo ir atsakymo variantas litvinas. Net 33,2 proc. respondentų pareiškė, kad tam tikru mastu jie laiko save litvinais, tiesa, dauguma jų šią tapatybę laiko nesvarbia ar antraeile. Vidutiniška ir stipria šią identifikaciją pripažįsta tik 8,9 proc. Baltarusijos gyventojų (26,8 proc. visų "litvinų").

Iš viso litvinais savęs nelaiko 66,6 proc. Baltarusijos gyventojų.
Minimaliu mastu litvinais save laiko 13,4 proc.
Nedideliu mastu - 10,9 proc.
Vidutiniškai litvinais save laiko 4,4 proc.
Dideliu mastu - 2,6 proc.
Maksimaliu mastu - 1,9 proc.

Tiesa, baltarusiai turi ir populiaresnių tapatybių - litviniškoji savimonė, tiesą sakant, yra silpniausia iš tų, kurias buvo galima pasirinkti apklausoje. Pavyzdžiui, net 73,8 proc. baltarusių bent šiek tiek jaučiasi sovietiniais žmonėmis ir tik 26,2 proc. jais visai nesijaučia (vadinasi, bent iš dalies sovietiniai žmonės yra ir kai kurie litvinai). Ir beveik visi save laiko bent šiek tiek baltarusiais (nelaiko tik 0,7 proc., o daugumai tokia tapatybė yra pagrindinė).