Algirdo minėjimas Maišiagaloje

Šeštadienį, rugsėjo 26 d., nuo 12 val. (eisena prie piliakalnio - nuo 13 val.) Maišiagaloje prasidės tradicinis Algirdo minėjimas, kuriame ketinu dalyvauti. Minėjimo organizatoriai taip pristato šį renginį:

Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, LDK Algirdo nuopelnai labai svarbūs Lietuvos valstybingumui. Jo stipri asmenybė ir įtaka tuometinės Lietuvos valstybės valdyme sovietmečiu buvo pamiršta. Tik Lietuvos nepriklausomybės metais švietimo ir kultūros darbuotojų, UAB „Andora“, patrioto skulptoriaus Domo Čiapo rankų dėka visuomeninė organizacija „Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai“ 2002 m. inicijavo memorialo LDK Algirdui įamžinti Maišiagalos piliakalnio papėdėje pastatymą.
Šis memorialas perduotas Lietuvos kariuomenės Algirdo bataljonui ir kiekvienų metų rugsėjo mėnesio paskutiniais sekmadieniais čia vyksta tradicinė LDK Algirdo paminėjimo šventė, kurią organizuoja Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė, Lietuvos kariuomenė ir VŠĮ „Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai“. Renginys pradedamas Šventomis mišiomis Maišiagalos bažnyčioje, tęsiamas teatralizuota eisena prie piliakalnio, kur vyksta LDK Algirdo kovų inscenizacijos, koncertai, vakaronės su laužais ir kareiviška koše.
Tai lyg kvietimas jaunimo pilietiškumui ir patriotizmui ugdyti ne tik Vilnijos krašte, bet ir visoje Lietuvoje.

Renginio programa:

12.00 val. – Šv.Mišios Maišiagalos bažnyčioje (šv. Mišioms vadovauja vyriausias kariuomenės kapelionas mjr. Saulius Kosmauskas)
13.00 val. – Eisena prie Algirdo piliakalnio.
13.30 val. – Minėjimas – teatralizuotas koncertas, kuriame dalyvauja:
LR Seimo narys Kazimieras Uoka;
Istorikas Tomas Baranauskas;
Karių teatras (istoriniai personažai, vadovas – Leonas Ciunis);
KASP orkestras (Vadovas kpt. Ričardas Čiupkovas);
Senosios muzikos ansamblis „Puelli Vilnensis“ (vadovė Giedrė Strikulienė);
Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vadovas Tadas Šumskas);
Ansamblis „Kūlgrinda“;
LDK Algirdo vid. m – los moksleivių pasirodimas;
Lenkų m – los vokalinis ansamblis „Legenda“;
14.30 val. – Algirdų klubo inauguracija.
17.00 val. – Tautiška vakaronė prie laužo. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės liaudiškos muzikos kapela „Vilnija“ (vadovas Petras Garšva);

Renginio metų veiks Vilnijos krašto moksleivių piešinių paroda „Istorija mano akimis“ ir apdovanojimai.

Baltų vienybės diena - 1236 metų Šiaulių mūšio atminimui

XIII amžiuje Lietuva atsidūrė tarp dviejų vokiečių vienuolių riterių ekspansijos židinių. Padauguvyje 1202 m. Palestinoje sukurto pirmojo vienuolių riterių karinio ordino – Tamplierių – pavyzdžiu buvo įkurta pirmoji nuolatinė karinė organizacija – Kristaus kariuomenės brolių, arba Kalavijuočių ordinas. Kitas vienuolių riterių ekspansijos židinys susiformavo Prūsijoje. 1230 m. Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimu Palestinoje 1198 m. įkurto Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordino šaka įsikūrė Prūsijos pašonėje ir jau kitais metais pradėjo prūsų žemių nukariavimą. Pirmieji į pagalbą jiems atėjo Kverfurto grafai – pirmojo Lietuvos misionieriaus Brunono Kverfutiečio giminaičiai. Kai 1233 m. kryžiuočiai statėsi Marienverderį – savo pirmąją pilį tikrojoje Prūsijoje – ten dalyvavo ir grafas Burchardas Kverfurtietis.

Tarp Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų prasidėjo derybos dėl jungimosi, bet jautėsi ir konkurencija, susiujusi su to meto politinėmis kovomis Europoje. Tuo metu tvyrojo nesantaika tarp popiežiaus Grigaliaus IX ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II. Imperatorius rėmė Vokiečių ordiną, o popiežius 1236 m. vasario 19 d. paskelbė kryžiaus žygį Livonijai ir Kalavijuočių ordinui remti.

Tuo pačiu metu Vokiečių ordinas, remiamas imperatoriaus šalininko Meiseno markgrafo Henriko, pradėjo naują puolimą Prūsijoje ir baigė 1233 m. pradėtą pirmosios prūsų žemės – Pamedės – užkariavimą. Tačiau toks kryžininkų jėgų išsiskaidymas tuo metu buvo naudingas Lietuvai.

1236 m. Livonijoje sutelktos Kalavijuočių ordino ir jų talkininkų pajėgos surengė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą. Lietuviai sutelkė savo jėgas ir, kryžininkams grįžtant, rugsėjo 22 d. sumušė juos Šiaulių mūšyje. Žuvo Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas ir 48 riteriai. Tai buvo didesnė Ordino riterių dalis, todėl Kalavijuočių ordinas savarankiškai egzistuoti nebegalėjo. Juo labiau, kad po Šiaulių mūšio Livonijoje susiklostė kritiška padėtis. Netrukus po mūšio į Kuršą įsiveržus lietuvių kariuomenei, žuvo vyskupas Engelbertas, o kuršiai atsimetė nuo krikščionybės. Prieš vokiečių valdžią sukilo ir žemgaliai, kurie persekiojo iš mūšio lauko pasprukusius ir per jų žemę grįžtančius kalavijuočius bei jų talkininkus.

Po pralaimėto Šiaulių mūšio Kalavijuočių ordinas 1237 m. gegužės 14 d. prisijungė prie Vokiečių ordino. Vokiečių ordinas atsiuntė į Livoniją naujų riterių, kompensuodamas Šiaulių mūšio metu patirtus nuostolius.

Visuomenė pasisakė prieš Kauno pilies rekonstrukcijos projektą

Šiandien Kauno miesto savivaldybė paskelbė savo pačios prieš tris dienas suskaičiuotus kauniečių apklausos rezultatus (apklausa vyko rugpjūčio 26 - rugsėjo 4 d.).

Kaip sakoma Kauno miesto tarybos sekretoriato pranešime, "Savivaldybė sulaukė 575 atsiliepimų, įmestų į specialią pašto dėžutę savivaldybės pastate Laisvės al. 96. Iš jų 179 pritarė Kęstučio Mikšio projektui, 392 jam nepritarė, o 4 asmenų pozicija buvo neaiški. Taip pat gauta 10 laiškų elektroniniu paštu, juose išsakytas nepritarimas dabartiniam projektui".

Nepaisant to, Tarybos sekretoriatas tame pačiame pranešime teigia, jog "projektui jau pritarė visos paveldo išsaugojimu besirūpinančios įstaigos" ir "atkuriant pilį bus siekiama išsaugoti kuo daugiau išlikusių autentiškų detalių, įvertinant tai, kad nėra patikimų duomenų, kaip pilis iš tiesų atrodė", taigi, leidžiama suprasti, kad, nepaisant apklausos rezultatų, toliau bus ignoruojama visuomenės nuomonė bei pažeidžiamas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimas, kad kultūros paveldo objekto atkūrimui turi pritarti visuomenė.

Neigiama visuomenės reakcija į Kauno pilies sudarkymo planus jau buvo pareikšta įvairiais būdais ir anksčiau. Rugpjūčio 18 d. Kauno merui Andriui Kupčinskui įteikta 1421 piliečių parašų prieš K. Mikšio projektą (vėliau pasirašiusių skaičius išaugo iki daugiau kaip 2000). Rugpjūčio 27 d. šimtai žmonių dalyvavo protesto akcijoje prieš Kauno pilies perstatymą pagal šį projektą, apjuosdami pilį gyva grandine.

Pastarąjį mėnesį portale apklausa.lt dėl K. Mikšio Kauno pilies rekonstrukcijos projekto savo nuomonę pareiškė 638 interneto vartotojai, iš jų 83% (535) - prieš šį projektą.

Socialiniame tinkle "Facebook" susikūrė grupė "Mes už istorinę Kauno pilį!", šiuo metu vienijanti jau 149 narius, pasisakančius prieš Kauno pilies sudarkymą. Prie šios grupės galite prisijungti ir jūs. Pasityčiojimas iš mūsų istorijos ir įstatymų turi būti sustabdytas.

Rugsėjo 8-oji - Vytauto karūnavimo diena

Viena didžiausių švenčių Pirmosios respublikos laikais buvo rugsėjo 8-oji — Tautos šventė. Tą dieną 1430 m. buvo numatytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo iškilmės. Karūnacija neįvyko, nes lenkai sulaikė iš Vokietijos į Lietuvą gabenamą karaliaus karūną, o pats Vytautas spalio 27 d. mirė.

1930 m. buvo nuspręsta, kad būtent ši diena, galėjusi tapti didžiausio Lietuvos triumfo akimirka, bet palikusi ateities kartoms neįgyvendintą siekį, geriausiai tinka apmąstyti tautos praeitį ir ateitį. ,,Nepriklausomoji Lietuva, būdama tąsa Senosios Lietuvos, neveltui kas metai švenčia rugsėjo aštuntąją: kiekvienais metais ji turi mums priminti, kad Lietuva dar neapvainikuota, — neapvainikuota Garbės vainiku, kurį visi lietuviai savo tėvynei turi pinti,” — 1939 m. rašė L. Gaudenis.

Ši šventė pastaruoju metu kiek primiršta, ją tarsi pakeitė liepos 6-oji — spėjama Mindaugo karūnavimo diena. Be abejo, abi datos primena senąją Lietuvos praeitį, tačiau šių dviejų švenčių akcentai skirtingi. Liepos 6-oji — linksma vasaros šventė, primenanti kadaise Mindaugo pasiektą tarptautinį Lietuvos pripažinimą, lengvabūdiškai ignoruojanti tai, kad karūnos kaina buvo dalis Lietuvos teritorijos, ir kartais dar netiksliai pavadinama Lietuvos valstybės gimtadieniu. Rugsėjo 8-oji nukelia mus į Senosios Lietuvos brandos amžių ir skatina ne tik džiaugtis savo praeitimi, bet ir ją apmąstyti, įvertinti, daryti išvadas ateičiai.