Žalgirio maratonas

Šiandien dalyvavau Žalgirio maratono pristatyme žiniasklaidos atstovams, kuris vyko nebaigtuose Valdovų rūmuose (todėl visi, eidami į salę, turėjo užsidėti šalmus). Žalgirio maratonas - tai konkursas, kviečiantis aplankyti 10 su Žalgirio mūšio epocha susijusių vietų Lietuvoje ir jose nusifotografuoti (analogiškas konkursas skelbiamas ir Lenkijoje). Konkurso nugalėtojo laukia prizas. 

Buvau paprašytas atrinkti ir aprašyti šias vietas. Su jomis ir tekstais apie jas galima susipažinti Žalgirio maratono svetainės skyrelyje "Vietovės".

Žiniasklaidos atstovai jau aprašė renginį: Alfa.lt, 15min.lt ir kt.

Virtualus istorinis Vilnius: sunkus kapstymasis iš klaidų liūno

Po to, kai parašiau apie liūdnai pagarsėjusioje svetainėje „Virtualus istorinis Vilniaus“ skelbiamą unikalų ES ir NATO plėtros žemėlapį, kuriame Turkija išbraukta iš NATO narių ir privelta gausybė kitų klaidų, už šią kūrybą atsakinga A. Bumblausko bute veikianti Istorinės atminties akademija neskubėjo taisyti savo klaidų. Tik po to, kai visa tai buvo pakomentuota LNK laidoje „Paskutinė instancija“ (2010-05-11), viv.lt atsirado pataisytas minėto žemėlapio variantas, kuriame, nors ir ištaisytos didžiausios klaidos, taip ir nesugebėta pateikti aiškaus žemėlapio bei ištaisyti visų klaidų.
  

 

Neišyranti Graikijos-Bulgarijos federacija ir narystės NATO idėjos vis dar neatmetanti Baltarusija

Turkija ir Kroatija, tiesa, jau pripažintos NATO narėmis, „siekiančiomis ES“ (ką tai galėtų reikšti?), „atkurtos“ ir nepriklausomos Latvijos ir Estijos valstybės, kurios ankstesnėje versijoje buvo sujungtos į vieną, bet Graikija ir Bulgarija ir toliau atkakliai laikosi vien tik Istorinės atminties akademijai žinomos „unijos“. Sunku pasakyti, ar Baltarusija ir Armėnija atsisakė anksčiau Istorinės atminties akademijos skelbtų siekių tapti ES arba NATO narėmis, nes dabartinėje žemėlapio versijoje jos priskiriamos labai jau plačiai kategorijai: „Šalys, siekiančios NATO ir/ar ES narystės ir/ar ES Rytų partnerystės programos narės“. Supraskite, kaip norite. Bent jau formalios klaidos tarsi nebėra, bet, jeigu norėsite sužinoti, kas yra kas, teks pasiieškoti kitų informacijos šaltinių.

Beje, pats žemėlapis dabar vadinasi „NATO, ES ir jų galimos plėtros šalys“. Vadinasi, Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios šalys naujajame žemėlapyje vis dėlto traktuojamos kaip galimos NATO ir ES plėtros šalys. Tai, švelniai sakant, netikslu, nes Rytų partnerystės programoje tokių tikslų nekeliama, be to, neaišku, kodėl, tokiu atveju, liko niekaip nepaženklintos Euro-Viduržemio jūros partnerystėje dalyvaujančios šalys? Bet, čia turbūt jau per sudėtingas klausimas niekaip elementaraus žemėlapio nesugebančiai sukonstruoti „akademijai“.

Sumažinta Vilniaus senamiesčio apsaugos zona

O kol niekaip nesusitvarkoma su vienu „nepaklusniu“ žemėlapiu, jau bręsta skandalas dėl kito. Paveldosaugininkų nerimą sukėlė žinia, kad Istorinės atminties akademija savavališkai sumažino Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, menotyrininkė Jūratė Markevičienė, nesugebėjusi susisiekti su Istorinės atminties akademija jos skelbiamu, bet neveikiančiu kontaktiniu elektroninio pašto adresu (info@iaa.lt), atsiuntė man „Virtualiame istoriniame Vilniuje“ skelbiamą Vilniaus senamiesčio apsauginės zonos žemėlapį ir tikrąsias šios apsaugos zonos ribas vaizduojantį žemėlapį. 

Nesunku pastebėti, kad abu žemėlapiai skiriasi iš esmės – Istorinės atminties akademija minėtą apsaugos zoną sumažino net kelis kartus. „Kadangi tai labai tendencingai klaidina tinklavietės lankytojus, klaidą būtiną kuo greičiau ištaisyti“, – Istorinės atminties akademijai bandė aiškinti J. Markevičienė, bet nerado, kaip tai jai pranešti, nes anoniminėje „VIV“ svetainėje jokios kontaktinės informacijos nėra, o perpildyta Istorinės atminties akademijos el. pašto dėžutė laiškų nepriima.

Naujoji tolerancija

Bet dalykas tas, kad protėviai buvo netolerantiški ir net to žodžio nežinojo. Jie visiškai nepakentė bet ko, kas negražu ir nedora. Triūsu išpuoselėtoje kasdienybėje tam vietos nė už ką neužleisdavo, varu išvarydavo.

Gražina Sviderskytė. Gelbėkite nuo tolerancijos!

Policija susidoroja su Seimo nariu Kazimieru Uoka. "Lietuvos ryto" nuotrauka

Sostinės policija, nuo praėjusių metų pradžios vadovaujama Kęstučio Lančinsko, asmens, priskiriamo „valstybininkų“ klanui, ne tik iš anksto suskubo pareikšti, jog yra pasirengusi užtikrinti gėjų parado saugumą, bet ir griebėsi smurto prieš tam paradui nepritarusius Seimo narius.

Regis, niekas dar neatšaukė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62-ojo straipsnio, kuriame rašoma: „Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė“. Bet Vilniaus policijos vadui K. Lančinskui, regis, tai tas straipsnis negalioja. Smurto prieš Seimo narius ėmęsi vadinamosios „tolerancijos“ sau skleidėjai (Seimo nariui Gražuliui vienas iš VDU išvytas gėjiškų „mokslų“ puoselėtojas į veidą šliūkštelėjo vandens) darė tai jausdami policijos paramą.  Ginami buvo ne nieko nemušę ir vandeniu nelaistę Seimo nariai, o būtent gėjai. Nukentėję Seimo nariai paskui to paties policijos viršininko lūpomis apkaltinti riaušių kurstymu ir pareikšta, kad esą jiems iškelta byla! 

Tokius pareiškimus darantis K. Lančiauskas, be kita ko, giriasi, jog dėl saujelės gėjų pasirodymo išleido net 200 000 litų (štai kam krizės sąlygomis pinigų netrūksta!), pasiųsdamas jų eisenai saugoti daugiau kaip dvigubai daugiau policijos pareigūnų (800), nei buvo pačių eisenos dalyvių (350).

Naujoji tokiais paradais propaguojama tolerancija yra labai savotiška tolerancijos rūšis: visiškos ir besąlygiškos tolerancijos yra reikalaujama tik netradicinę lytinę orientaciją viešai demonstruojantiems asmenims. Tuo tarpu apie kokią nors toleranciją tiems, kuriems tokios demonstracijos nepatinka, negali būti ir kalbos. Jie apšaukiami homofobais, o šis žodis šiuolaikinėje vartosenoje labai jau artimas prieš kelis dešimtmečius vartotai „liaudies priešo“ arba prieš kelis šimtmečius - „eretiko“ sąvokai.

Kas yra tie „homofobai“? Jeigu tie, kurie „bijo homoseksualių asmenų“, tai reikia pripažinti: homofobija tampa Lietuvos problema. Homoseksualių asmenų baimė pasireiškia visų pirma visų jų reikalavimų vykdymu ir keliaklupsčiavimu prieš juos. Žmonių, kurie net grubios policijos savivalės akivaizdoje nepabūgsta išsakyti savo pozicijos, kokiais nors „fobais“, bijančiais homoseksualų, niekaip nepavadinsi.