Pasivaikščiojimas po Bumblausko virtualų istorinį Vilnių po 7 metų

Prieš septynerius metus buvo pompastiškai pristatyta viena brangiausių istorinių Lietuvos svetainių - Alfredo Bumblausko „Virtualus istorinis Vilnius“ , kainavusi 631 000 litų (182 750 eurų). Ji buvo skirta Lietuvos tūkstantmečiui, bet dėl itin didelių ir kruopščių darbų daugiau kaip metus vėlavo, tad, galiausiai šio stebuklo sulaukus, išėjo taip kad juo buvo pažymėta Lietuvos 1001 metų sukaktis... Ir tai buvo paskubėta, tenkinant nekantrios publikos reikalavimus, mat svetainėje liko vienas kitas netikslumas..

Džiugu, kad, skirtingai nei kiti brangiai kainavę A. Bumblausko virtualūs projektai, tokie, kaip fenomenali svetainė www.fenomenai.lt, pastaroji neišnyko nei per metus, nei per dvejus, o gyvuoja ir tyliai, pamažu, nyksta iki šiol. Kaip ir Lietuva...

Tad pasivaikščiokime po virtualų istorinį A. Bumblausko Vilnių - www.viv.lt - šiandien!

Kaip ir prieš septynerius metus viv.lt žada daug fenomenų...

Daugiau informacijos »

Vasario 16-osios akto originalai: ar atrasti Vokietijai skirti egzemplioriai?

Pastaruoju metu karštai aptarinėjami Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio atrasti Vasario 16-osios akto originalai lietuvių ir vokiečių kalbomis tarsi ir nėra didelė sensacija turinio požiūriu – juk 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas yra gerai žinomas dokumentas, daugelio bemaž mintinai mokamas. Vis dėlto naujai surasti akto egzemplioriai šį tą patikslina ir mūsų žiniose apie patį dokumentą ir jo atsiradimo bei naudojimo aplinkybes, o taip pat leidžia šį bei tą pasakyti apie kitus, dar nežinomus egzempliorius.

Suprantama, kad daug kam netikėta buvo jau vien jo forma – šalia visiems žinomo ir įprasto mašinraštinio Vasario 16-osios akto egzemplioriaus atsiranda rankraštinis egzempliorius. Tai, žinoma, neliko nepastebėta ir jau susilaukė interpretacijų – nuo nemokšiško Alfredo Bumblausko pareiškimo, kad tai esąs tik „posėdžio protokolas ir viskas“, iki gan racionalaus Raimundo Lopatos pastebėjimo, kad surasto rankraščio ypatybės rodo, jog tai yra „originalų originalas“. R. Lopatos argumentai verti dėmesio: „Pirma, Lietuvos Taryba visuomet turėjo problemų su mašininkėmis, todėl dažnai rašydavo ranka, mašininkės kartais ateidavo, bet protokolavimas buvo labai prastas. Antra, kai matome mašinėle spaustą originalą, tai spausdinant buvo daromos klaidos. Tuomet būdavo taisoma ranka. Pavyzdžiui, buvo spausdintame variante buvo praleistas žodis „kaipo“. O pagal ką taisė? Pagal ranka parašytą tekstą“.

Vasario 16-osios akto originalas
lietuvių kalba

Visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kam skirti L. Mažylio surasti egzemplioriai? Saugojimo vieta Vokietijoje, o taip pat ir greta byloje esantis egzempliorius vokiečių kalba, tarsi neleistų abejoti, kad šis akto egzempliorius skirtas Vokietijos vyriausybei, kuri yra vienas iš pačiame akte nurodytų šio dokumento adresatų. Tačiau atidžiau pažiūrėję, matome, kad vieta, kuri akte buvo palikta valstybės pavadinimui įrašyti, šiuose egzemplioriuose kažkodėl palikta tuščia. Kaip tai galima paaiškinti?

Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kas buvo šio akto adresatai. Jie nurodyti mažiausia trys: Lietuvos Taryba kreipiasi į „Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes“, nors trečiasis, konkrečiai neįvardytas adresatas („kitų valstybių vyriausybės“) iš tiesų gali išplėsti potencialių adresatų skaičių ir iki didesnio skaičiaus.

Antra, reikia atsakyti į klausimą, su kokių valstybių vyriausybėmis Lietuvos Taryba 1918 m. vasarį galėjo palaikyti kokius nors santykius? Atsakymas paprastas, bet jo reikia neišleisti iš akių – žinoma, tik su Vokietijos. Lietuva tuo metu buvo visiškai kontroliuojama vokiečių okupacinės valdžios, be kurios leidimo Lietuvos Taryba ne tik su kokiomis nors užsienio valstybėmis, bet ir su Lietuvos provincija negalėjo palaikyti ryšio.

Iš to seka paprasta išvada: visi Vasario 16-osios akte nurodyti adresatai, kiek jų bebūtų, šį aktą galėjo gauti tik per Vokietijos vyriausybę. Todėl ir egzemplioriai, skirti visiems potencialiems adresatams, turėjo būti perduoti Vokietijai, kuri toliau galėjo su jais elgtis savo nuožiūra – perduoti juos kam nors arba neperduoti.

Tuo metu Vokietija vedė derybas su neseniai valdžią užgrobusia bolševikine Rusijos vyriausybe dėl Bresto taikos, kuri buvo sudaryta 1918 m. kovo 3 d. Jeigu Rusijai skirtą egzempliorių Vokietija iš tiesų perdavė Rusijai, tai galėjo padaryti būtent šių derybų metu. Tokiu atveju jis galėtų būti saugomas kartu su Bresto taikos derybų dokumentais. Bet Vokietija galėjo to ir nepadaryti, nes ir pati apsisprendė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tik kovo 23 d., ir tai ne Vasario 16-osios, o 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nutarimo pagrindu.

Visgi, abejotina, ar Berlyne rastieji Vasario 16-osios akto egzemplioriai yra skirti Rusijai, nes juose neįrašytas ir Rusijos pavadinimas. Be to, tikėtina, kad Rusijai galėjo būti parengta ir rusiška šio akto versija, nes rusų kalba tikrai nesudarė problemų Lietuvos Tarybos nariams. Tad rastieji egzemplioriai galėjo būti skirti įteikti kuriai nors iš „kitų valstybių vyriausybių“, jei Vokietijai pasirodytų reikalinga juos kam nors dar įteikti.

Reikėtų atkreipti dėmesį į rastųjų egzempliorių fizinę būklę. Jie buvo sulankstyti, o lietuviškasis egzempliorius dar ir pastebimai apsitrynęs per sulenkimo linijas. Vargu, ar taip apsitrinti dokumentas galėjo vien tik perdavimo Vokietijos vyriausybei metu. Greičiausiai jis buvo nemažai vežiojamas Vokietijos diplomatų portfeliuose po įvairias derybas, kuriose galėjo iškilti Lietuvos statuso klausimas. Tai buvo koziris, kurį galima, esant reikalui, ištraukti ir parodyti kaip Lietuvos apsisprendimo įrodymą.

Lietuvos nepriklausomybės akto
ekzempliorius, saugotas Lietuvoje
(dingęs). Publikacija A. Šapokos
redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936)

Pabaigai grįžkime prie R. Lopatos minties, kad atrastasis egzempliorius gali būti pirmasis originalas, kurio pagrindu paskui buvo parengti mašinėle spausdinti egzemplioriai. Iš tiesų žinomoje Vasario 16-osios akto mašinraštinėje versijoje, be ranka įterpto spausdinant praleisto žodžio „kaipo“, yra ir daugiau klaidų, kurių nėra rankraštiniame variante (akto egzempliorių palyginimą žr. čia).

Frazėje „kitų valstybių vyriausybes“ mašinraštiniame variante žodis „vyriausybes“ klaidingai parašytas su raide „ė“ („vyriausybės“), frazėje „kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas“ žodis „greičiau“ mašinraštyje parašytas „graičiau“. Be to, žinome, kad Lietuvos Tarybos nariai pasirašinėjo abėcėlės tvarka, bet signatarai Jurgis Šaulys ir Kazimieras Šaulys mašinraštiniame egzemplioriuje pasirašė pažeisdami abėcėlės tvarką (Kazimieras prieš Jurgį). Tačiau nei dabar atrastame rankraštiniame variante, nei „Lietuvos aide“ vasario 19 d. skelbtame akto tekste ši tvarka nėra pažeista. Taip pat galima pastebėti, kad mašinraštiniame variante pilnai ar dalinai išskleistos dvi santrumpos, buvusios Lietuvių Vilniaus konferencijos datoje („rugsėjo m. 18-23 d. 1917 m.“ pakeista į „rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais“). Pastaroji skirtybė, skirtingai nei prieš tai aptartos, gal kiek „pagerina“ tekstą, bet klaidų buvimas mašinraštyje ir jų nebuvimas rankraštyje iš tiesų leidžia galvoti, kad prieš mus – ir pirminis, ir šiaip kokybiškesnis Vasario 16-osios akto egzempliorius.

Vasario 16-osios akto originalas
vokiečių kalba

Viena iš L. Mažylio atradimo naujovių – Vasario 16-osios akto vokiškosios versijos suradimas. Bene įdomiausias joje yra Mykolo Biržiškos parašas. Abiejuose žinomuose lietuviškuose egzemplioriuose signataras pasirašė kaip „M. Biržiška“, tuo tarpu vokiškame – „M. v. Biržiška“. Raidė „v.“ – žodžio „von“ („iš“) santrumpa – yra būdinga kilmingųjų asmenų pavardėms, tad M. Biržiška čia paliko užuominą apie savo bajorišką kilmę. Beje, vokiškojo akto signatarų sąraše irgi yra įvykusi ir viena abėcėlinę tvarką pažeidžianti „rokiruotė“ (A. Stulginskis pasirašė prieš J. Staugaitį), o signataras Jonas Vileišis tik šiame egzemplioriuje pasirašė pilnu vardu. Pats vokiškojo akto tekstas gan tiksliai atitinka lietuviškąjį, tik galima pastebėti, kad vietoje, kurioje kalbama apie „Lietuvos valstybės pamatus“, vietoj lauktino žodžio „Lietuvos“ („litauischen“) parašytas žodis „šios“ („dieses“). Taip pat įdomu, kad pati Lietuvos Taryba šiame dokumente save įvardija lietuvišku žodžiu („Taryba“), ir tik pirmą kartą minint šį terminą skliausteliuose nurodomas vokiškas atitikmuo („Landesrat“), nors, pavyzdžiui, 1917 m. gruodžio 11 d. akte buvo tik pastarasis terminas.

Visa tai, kas pasakyta, leidžia manyti, kad Vokietijos archyvuose gali būti išlikę ir dar keli Lietuvos nepriklausomybės akto egzemplioriai. Galbūt ir Rusijai skirto egzemplioriaus (lietuvių ir, galimai, rusų kalba) reikia ieškoti ne Rusijoje, o Vokietijoje. Taip pat ir Vokietijai skirtas egzempliorius (su įrašytu Vokietijos vardu) greičiausiai dar nėra surastas.

Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas ir kitos kryžiuočių pilys

Aprašęs lietuviškosios istoriografijos darbus, skirtus Žalgirio mūšiui, dar nežinojau, kad šių darbų gretas netrukus papildys Alfredo Bumblausko suorganizuota ir iš dalies parašyta studija "Žalgirio mūšis - tautų mūšis". Tad čia, kaip priedą, skubu paminėti šį veikalą ir pridedu unikalų šioje studijoje skelbiamo žemėlapio, kuriame vaizduojamos Žalgirio mūšio laikų kryžiuočių pilys Prūsijoje, fragmentą: Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas, Slavskoje... Barcianai, Jezioranai, Pišas, Ščytnas... Karaliaučius, Įsrutis, Jurbarkas... - tai vis kryžiuočių pilių pavadinimai. O visgi ir Noihauzenas, Nordenburgas - kad nepamanytumėte, jog vokiečių ten nebuvo.

Bet pavadinimai tikrai įdomūs. Tik pamanykite: Ušakovo komtūras Markvardas fon Zalcbachas įžeidė Vytauto motinos Birutės atminimą ir už tai po Žalgirio mūšio buvo Vytauto įsakymu nužudytas. Istorija suskamba naujai ir moderniai...

Nemaža knygos dalis skirta Vokiečių ordino ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių nuotraukų albumui. Pasirodo, fotografuotinos kryžiuočių pilys išsidėstę išimtinai toje Prūsijos dalyje, kuri 1945 m. atiteko Lenkijai. Žodžiu, šlovingosios Nizovjės pilies nuotraukos šiame albume nepamatysime, o gaila...

Apskritai, A. Bumblauskas šiuo savo veikalu atliko tam tikrą naudingą darbą, sukonspektuodamas ir perpasakodamas Sveno Ekdalio (Ekdahl) Žalgirio mūšio tyrinėjimus. Žinoma, išlikdamas ištikimas bulvarinės istoriografijos tradicijoms ir savotiškam tikslumo supratimui. Pavyzdžiui, apie Marienburgo pilį rašo: "Tiesiogiai su Lietuva susijusi celė Aukštutinės pilies kieme.  Pasak tradicijos, šioje celėje buvo kalinamas Kęstutis, iš jos skandalingai pabėgo 1362 metais" (p. 37). Čia pažymėjau porą "ne visai" tikslių vietų. Nežinau, ar yra prasmės aiškinti, kas ir kodėl čia ne taip. Juk tai, kad 1362 m., kaip Kęstučio paėmimo į nelaisvę ir pabėgimo data, yra klaidinga, paminėjau dar 2005 m., komentuodamas kitą šio istoriko bulvarinį veikalą. Bet, ereliai, kaip sakoma, musių negaudo ir grėblių į jau užmintus ir dar nematytus nerūšiuoja.

Plagiatas

Prieš kurį laiką, gražiu laišku paskatintas paties plagiatoriaus, šiame tinklaraštyje pradėjau plagiato temą - rašiau apie plagiatą vienintelėje Alfredo Bumblausko knygoje. Šis siužetas susilaukė tam tikro žiniasklaidos dėmesio. Paskutinis A. Bumblausko akcentas, atsakant į laikraščio "15 min" klausimą, buvo toks:

Paklaustas, ar ketina garbę ginti teisme, istorikas patvirtino: „Taip, kreipsiuosi. Reikalausiu, kad teismas konstatuotų, jog tai yra šmeižtas, ir taškas.“

Taigi, buvo patvirtinti ketinimai, išdėstyti ir nusipelniusio plagiatoriaus laiške man. Iš tiesų tema šiame tinklaraštyje liko neužbaigta, nes liko neaprašytas žadėtasis teismo procesas. Šiandien, praėjus jau daugiau kaip 4 mėnesiams nuo A. Bumblausko grasinimų teismu, galima konstatuoti, kad, kaip ir galima buvo tikėtis, teismo procesas taip ir neprasidėjo. Iš tiesų A. Bumblauskas - geresnis aktorius, nei istorikas. Tačiau ieškančiojo teisybės teismuose vaidmuo jau suvaidintas, o pats teismas juk nereikalingas. Štai čia ir taškas.

Beje, dar birželio 15 d. LNK televizijos laida "Kakadu" apie šią istoriją transliavo siužetą "Istorikų mūšis", kuriame A. Bumblauskas į klausimą, ar ketina kreiptis į teismą, atsakė jau visai kitaip nei laikraščiui "15 min":

Nu svarstysim... Nu, matot, ką čia dabar gali pasakyt, paprastai tada tokiais atvejais reklamą tik darai...

Taigi, reklamos A. Bumblauskas nei sau, nei man, regis, daugiau nebedarys. Net savotiškai gaila - kai kurie liudininkai jau buvo patys pradėję siūlytis... Nors veikti tikrai turiu ką. Ir, galų gale, nesijaučiu patekęs į labai unikalią situaciją. Antai vienas buvęs VDU studentas Andrius Šturas savo tinklaraštyje aprašo, kaip, jam parašius bakalaurinį darbą iš Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės istorijos, buvęs formalus jo vadovas Linas Saldukas ir recenzentė Kristina Ūsaitė staiga sužibėjo moksliniais darbais būtent šioje srityje...

Kaip sakydavo A. Bumblauskas, dėstytojas studentą turi išnaudoti. Studentui nuo to - tik į naudą... Dirba ir mokosi. Tiesa, yra tas BK straipsnis, kurio išnaudojantiems pedagoginiais tikslais nederėtų užmiršti...

191 straipsnis. Autorystės pasisavinimas

1. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Tas, kas pasinaudodamas tarnybos padėtimi arba panaudodamas psichinę prievartą privertė literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies autorių pripažinti kitą asmenį bendraautoriumi ar autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti autorystės teisės, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Virtualus istorinis Vilnius: sunkus kapstymasis iš klaidų liūno

Po to, kai parašiau apie liūdnai pagarsėjusioje svetainėje „Virtualus istorinis Vilniaus“ skelbiamą unikalų ES ir NATO plėtros žemėlapį, kuriame Turkija išbraukta iš NATO narių ir privelta gausybė kitų klaidų, už šią kūrybą atsakinga A. Bumblausko bute veikianti Istorinės atminties akademija neskubėjo taisyti savo klaidų. Tik po to, kai visa tai buvo pakomentuota LNK laidoje „Paskutinė instancija“ (2010-05-11), viv.lt atsirado pataisytas minėto žemėlapio variantas, kuriame, nors ir ištaisytos didžiausios klaidos, taip ir nesugebėta pateikti aiškaus žemėlapio bei ištaisyti visų klaidų.
  

 

Neišyranti Graikijos-Bulgarijos federacija ir narystės NATO idėjos vis dar neatmetanti Baltarusija

Turkija ir Kroatija, tiesa, jau pripažintos NATO narėmis, „siekiančiomis ES“ (ką tai galėtų reikšti?), „atkurtos“ ir nepriklausomos Latvijos ir Estijos valstybės, kurios ankstesnėje versijoje buvo sujungtos į vieną, bet Graikija ir Bulgarija ir toliau atkakliai laikosi vien tik Istorinės atminties akademijai žinomos „unijos“. Sunku pasakyti, ar Baltarusija ir Armėnija atsisakė anksčiau Istorinės atminties akademijos skelbtų siekių tapti ES arba NATO narėmis, nes dabartinėje žemėlapio versijoje jos priskiriamos labai jau plačiai kategorijai: „Šalys, siekiančios NATO ir/ar ES narystės ir/ar ES Rytų partnerystės programos narės“. Supraskite, kaip norite. Bent jau formalios klaidos tarsi nebėra, bet, jeigu norėsite sužinoti, kas yra kas, teks pasiieškoti kitų informacijos šaltinių.

Beje, pats žemėlapis dabar vadinasi „NATO, ES ir jų galimos plėtros šalys“. Vadinasi, Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios šalys naujajame žemėlapyje vis dėlto traktuojamos kaip galimos NATO ir ES plėtros šalys. Tai, švelniai sakant, netikslu, nes Rytų partnerystės programoje tokių tikslų nekeliama, be to, neaišku, kodėl, tokiu atveju, liko niekaip nepaženklintos Euro-Viduržemio jūros partnerystėje dalyvaujančios šalys? Bet, čia turbūt jau per sudėtingas klausimas niekaip elementaraus žemėlapio nesugebančiai sukonstruoti „akademijai“.

Sumažinta Vilniaus senamiesčio apsaugos zona

O kol niekaip nesusitvarkoma su vienu „nepaklusniu“ žemėlapiu, jau bręsta skandalas dėl kito. Paveldosaugininkų nerimą sukėlė žinia, kad Istorinės atminties akademija savavališkai sumažino Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, menotyrininkė Jūratė Markevičienė, nesugebėjusi susisiekti su Istorinės atminties akademija jos skelbiamu, bet neveikiančiu kontaktiniu elektroninio pašto adresu (info@iaa.lt), atsiuntė man „Virtualiame istoriniame Vilniuje“ skelbiamą Vilniaus senamiesčio apsauginės zonos žemėlapį ir tikrąsias šios apsaugos zonos ribas vaizduojantį žemėlapį. 

Nesunku pastebėti, kad abu žemėlapiai skiriasi iš esmės – Istorinės atminties akademija minėtą apsaugos zoną sumažino net kelis kartus. „Kadangi tai labai tendencingai klaidina tinklavietės lankytojus, klaidą būtiną kuo greičiau ištaisyti“, – Istorinės atminties akademijai bandė aiškinti J. Markevičienė, bet nerado, kaip tai jai pranešti, nes anoniminėje „VIV“ svetainėje jokios kontaktinės informacijos nėra, o perpildyta Istorinės atminties akademijos el. pašto dėžutė laiškų nepriima.

A. Bumblauskas save garsina

Savo savotiškus knygų rašymo metodus populiarinantis Alfredas Bumblauskas laikraščiui „15 min“ dar kartą pareiškė, kad kaltinimus dėl plagijavimo bandys paneigti teisme. Anot jo, „istorija tiesiog yra ir ji negali būti „nukopijuota“ ar „nusirašyta“, ji gali būti tik skirtingai interpretuojama“. Suprask, jei veikalas apie istoriją, jis iš principo negali būti plagiatas. 

Dar viena originali mintis skamba šitaip: „Sakykit, o ką aš cituoju? Nieko aš necituoju. Tai yra sintezės. Jis (T.Baranauskas – aut. past.) yra toks nekompetentingas, kad net neskiria sintezės naudojimo nuo citavimo metodikos ir logikos. (Tos mintys) yra tikrintos, pertikrintos. T.Baranausko tose citatose irgi nėra nieko – viskas iš (Boriso) Rybakovo ir kitų. Tai tada taip išeitų, kad ir rusų metraštininkai yra nusirašę nuo T.Baranausko?“

Iš šios citatos galima padaryti keletą išvadų. Pirma, jeigu jūs „tikrinote, pertikrinote“ kažkieno darbą ir viskas ten buvo gerai, jūs turite teisę pasirašyti jį savo vardu. Antra, A. Bumblauskas necituoja – kas galėtų ginčytis? – jis „sintezuoja“. Pasirodo, sintezė A. Bumblausko kalboje reiškia perrašymą pažodžiui (ir, galbūt, šių išrašų sukomponavimą?). 

Čia paminėtas Borisas Rybakovas, beje, buvo informacijos apie amforos šukę su įrašu „Jaropolko vynas“ šaltinis.  Šią informaciją aš panaudojau, bet Rybakovo teksto neperrašinėjau. Tai yra, B. Rybakovas nerašė apie šią šukę tokiais žodžiais, kaip „mudu su A. Bumblausku“, kad ji „yra nebyli šių įvykių liudininkė“ ir t.t.  – tai jau yra mano daugiau ar mažiau vykusi beletristika, bet ne A. Bumblausko autorinis tekstas.

Apskritai, keista, kai tokius dalykus apie citavimą ir plagijavimą reikia aiškinti tokiam pakankamai subrendusiam profesoriui, kaip A. Bumblauskas. Ką gi, A. Bumblauskas turbūt mėgsta ekstremalius elementarių žinių įgijimo būdus. Galbūt jis apie viską nori perskaityti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose (šiuo atveju gavo  autorinių teisių specialistų komentarų, tikiuosi, juos suprato). Čia jau niekuo negaliu jam padėti, nei turiu teisę jį sulaikyti nuo ėjimo tuo keliu, kurį jis pasirinko.

Istorinės atminties akademija išbraukė Turkiją iš NATO narių

Žymaus interneto svetainių kūrėjo Alfredo Bumblausko bute veikianti Istorinės atminties akademija, balandžio 20 d. pristačiusi savo skandalingai pagarsėjusią interneto svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“, už kurią iš valstybės kišenės išsišlavė 631 tūkstantį litų, laužo stereotipus ne tik apie Vilnių, bet ir dabartinę pasaulio geopolitiką.

Virtualaus Vilniaus skyrelyje „Vilniaus dešimtuko dvasia“ pateikiamas novatoriškas žemėlapis „Europos šalys, siekiančios narystės ES ir NATO“ rodo, kad narystę NATO prarado jos ilgametė narė Turkija, kuri vis dėlto ir vėl kandidatuoja į šios organizacijos nares. Turbūt, išstojusi iš NATO, ji iškart suprato savo klaidą, kai sužinojo, kad narystės Europos sąjungoje ir NATO jau siekia net ir tokios šalys, kaip Baltarusija ir Armėnija, apie kurias niekas to nebūtų pamanęs (todėl tokie patys siekiai, priskirti Moldovai ir Azerbaidžianui, net nestebina).

Startavus Virtualiam istoriniam Vilniui taip pat paaiškėjo, kad NATO stovykloje esama ir daugiau permainų. Antai iš NATO išstojo tik pernai į šią organizaciją drauge su Albanija priimta Kroatija. Bet kadangi Albanija liko aljanse, Kroatija ir vėl tapo kandidate į NATO nares. Dar iš šio žemėlapio sužinome, kad Estija ir Latvija pasuko tolesnės integracijos linkme ir susijungė į vieną valstybę. Tai ne vienintelis toks atvejis – bendrą valstybę sukūrė ir Graikija su Bulgarija.

Netikėti šia informacija nėra jokio pagrindo – juk projektą, kuriame paskelbtas šis žemėlapis, itin dosniai finansavo Lietuvos – pilnateisės NATO narės – vyriausybė.

Stebuklo sulaukus - žvilgsnis į viv.lt

Garsioji Alfredui Bumblauskui vadovaujant sukurta svetainė „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt), nors ir vėluodama visus metus, pagaliau pasirodė internete. Vakar ši džiugi žinia pranešta naujienų portaluose ir televizijos naujienų laidose. Stebuklas įvyko.

Ilgas Virtualaus istorinio Vilniaus kelias pas skaitytojus išvargino neįvardintus svetainės kūrėjus (beveik visi joje skelbiami tekstai – anoniminiai), todėl vietoj žadėtų 6 kalbų, svetainė į savo skaitytojus prabilo tiktai dviejomis – lietuviškai ir angliškai. Teisingai, žiopli turistai, – angliškai mokytis reikia!

Tekstinė svetainės dalis sudaro maždaug 6 autorinius lankus. Autorinis lankas – dažniausiai pasitaikanti vieno mokslinio straipsnio apimtis (40 tūkst. spaudos ženklų). Tiesa, moksliniams straipsniams šitų tekstų prilyginti nedrįsčiau – čia vis dėlto elementari informacija miesto svečiams. Kad šių tekstų nepasirodytų maža, apdairūs svetainės kūrėjai neretai ir vienai pastraipai paskyrė po atskirą puslapį.

Be abejo, yra ir 20 Vilniaus universiteto ansamblio panoramų – garsiausiai trimituotas šio A. Bumblausko projekto stebuklas. Vis dėlto tokių panoramų mėgėjams labiau rekomenduočiau svetainę www.panoramas.lt, kurioje šiuo metu sudėtos net 869 panašios panoramos, iš jų 229 skirtos Vilniui (galite palyginti, kuo, pavyzdžui, skiriasi VU didysis kiemas panoramas.lt ir viv.lt). Beje, svetainė Panoramas.lt iš tikrųjų veikia net 7 kalbomis! Kiek gi galėjo kainuoti ši svetainė? Spėju, kad ne taip jau daug, nes pagal A. Bumblausko įkainius Lietuva būtų jau seniai bankrutavusi!

Virtualiame istoriniame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų interneto svetainių, esama įvairių iliustracijų, sudėti net 48 anksčiau per Lietuvos televiziją reklaminių pauzių metu transliuoti Editos Mildažytės videoklipai „Mes turime kuo didžiuotis“. Įdomu, kad, nors šie klipai turėtų atsakyti į klausimą „Kas yra Lietuva“ visų pirma užsieniečiams („būtina – ypač svečiui – glaustai pristatyti Lietuvos istoriją“, – skelbia įvadinis tekstas), nesitikėkite, kad angliškoje svetainės versijoje jie prabyla kokia nors kita, nei lietuvių kalba. Žinoma, jie, kaip ir daug kas šioje svetainėje, – visai ne apie Vilnių, taigi – ne į temą. Betgi Vilnius – Lietuvos sostinė, todėl svetainės kūrėjų manymu, čia tinka sumesti viską, kas žinoma apie Lietuvą.

Tai pasakytina ir apie unikalų skyrelį „Vilnius ir pasaulio valstybės“, kurio tikslesnis pavadinimas nurodomas internetinio adreso eilutėje – „.../lietuva_pasaulyje“. Skyrelis turi 89 puslapius, kurie pateikiami kaskart vis kita tvarka atsitiktinumo principu, todėl norint juos sistemingai peržiūrėti, tėra vienintelis kelias – įrašyti jų numerius adreso eilutėje. Jeigu manysite, kad čia kalbama apie Vilniaus ryšius su įvairiomis pasaulio valstybėmis, teks nusivilti, nes anaiptol ne visos tos sąsajos turi kokį nors ryšį su Vilniumi (bet, pavyzdžiui, gali sietis su Šiauliais). Susidaro toks įspūdis, kad čia, kaip ir E. Mildažytės klipų atveju, turime įmestą kažkokio visai kito virtualaus projekto fragmentą.

Ne kitaip vertintinas ir pasiūlymas, atsakant į 15 klausimų, pasitikrinti savo žinias apie Vilnių. Kai kuriais atvejais čia tikrinamos žinios apskritai apie Lietuvą, netgi, sakyčiau, gana elementarios žinios (pavyzdžiui, reikia pasakyti, kokioje valstybėje yra Žemaitija, – žinoma, tai geriau, nei bandomosios versijos klausimas, kiek bus 2+2?). Beje, tikrintis žinias nėra sudėtinga – galima ir klausimų neskaityti – visi teisingi atsakymai yra „Vilnius“.

Apskritai, jeigu šią svetainę būtų padaręs koks nors istorijos entuziastas ar jų grupė, aukodami tam savo laisvalaikį,– sakyčiau, šaunuoliai! Bet vertinant šį, lyginant su pirminiais planais ir išankstiniais pristatymais, sukuklėjusį darbą, kažkodėl vis dėlto labiausiai norisi surasti atsakymą į klausimą – kur čia pasireiškė tas 631 tūkstantis litų? Ir kaip čia dar pritrūko kokių 20 tūkstančių (nelabai kukliai skaičiuojant) vertimui į žadėtas, bet pasigendamas 4 kalbas?

Stebuklo belaukiant...

Pagarsėjęs interneto svetainių kūrėjas Alfredas Bumblauskas „Lietuvos ryte“ šiandien eilinį kartą pristatė 631 tūkst. litų Lietuvai kainavusią svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt). 

„Lietuvos rytas“ šį istoriografijos ir informacinių technologijų šedevrą pristato jau nebe pirmą kartą. 2009 m. vasario 28 d. šis laikraštis gražiai aprašė laukiamą itin vertingą portalą „Virtualus istorinis Vilnius“, kuris, kaip buvo tuomet rašoma, visomis šešiomis kalbomis „turėtų pradėti veikti nuo nuo gegužės 1-osios“ (Viktorija Vitkauskaitė, Ekskursijos po Vilnių vyks internete, „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“, 2009-02-28).

Šiandieninėje publikacijoje, jau praėjus daugiau kaip metams, A. Bumblauskas vėl aiškina „kuo ši svetainė [bus] unikali“, bei prideda naują problemą – „kodėl ji taip įsiutino valstybėje vėl madas diktuojančius tautininkus“. Tuos nenaudėlius „įsiutusius tautininkus“, beje, A. Bumblauskas dar kartą pažada atiduoti į teisėsaugos rankas.

Išties įdomus klausimas – kuo vis dar neegzistuojanti svetainė galėjo kažką įsiutinti? Išsiaiškinsime netrukus, kai ji pagaliau startuos. Paskutinė skelbta to ilgai laukiamo starto data buvo balandžio 10-oji, o dabar skelbiama, kad stebuklas neišvengiamai artinasi: ji bus pristatoma jau šią savaitę.

Į klausimą „kuo ši svetainė unikali“ vis dėlto galima – gal net būtina – atsakyti jai dar nestartavus, nes tai ir yra visa šios svetainės unikalumo esmė. Svetainė unikali visų pirma tuo, kad ji jau visus metus triukšmingai pristatinėjama, nors jos dar nėra.

Tad nepraleiskite progos pagauti momentą, kai šio vis dar išankstinio pristatymo metu neišsiritęs „bjaurusis ančiukas“ virs žavia bulvarinės istoriografijos gulbe. Jos gražios bulvarinės plunksnos boluoja jau iš tolo – net ir šiandieninio pristatymo ūkanose.

„Juk dabar Vilnius yra kaip tas dramblys iš indų pasakos, aplink kurį vaikšto neregiai. Vienas čiupinėja ausį, kitas – straublį, trečias – dar kažką, ir kiekvienas pagal tuos savo atskirus potyrius bando pasakyti, kas yra tas dramblys,“ – liūdną dabartinę Vilniaus pažinimo situaciją piešia A. Bumblauskas, leisdamas suprasti, kad jei ne ši svetainė, lietuviams taip ir nebūtų lemta sužinoti, kad Vilniuje gyveno ir lenkai, rusėnai bei žydai. Tiesa, ta „drambliška“ metafora ne visai originali, o kūrybiškai pasiskolinta iš Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“ (žr. skyrelį „Dramblys pro mikroskopą“).

„Juk tas mūsų sostinės architektūrinis paveldas, kuris ir sudaro jos grožį bei yra priskirtas UNESCO pasaulio paveldui, buvo sukurtas po 1737 m. gaisro“, – dalinasi atradimais A. Bumlauskas, leisdamas suprasti, kad nei šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, nei Šv. arkangelo Mykolo, nei Šv. Mikalojaus bažnyčios, nei Aušros vartai ar, juo labiau, Vilniaus pilys bei kiti Vilniaus senamiesčio architektūros paminklai, sukurti iki 1737 metų, UNESCO nedomina.

Kaip visada žavi unikalus A. Bumblausko sugebėjimas sugriauti savo paties tam reikalui sugalvotus „lietuviškus mitus“: „O pagal daugelio lietuvių supratimą – lietuviškas yra tik Šventaragio epochos Vilnius, kuriame savo sapną susapnavo Gediminas. O po to – nieko.“

A. Bumblauskas sako, kad jau vien tai, jog į svetainę bus įdėta Franko Zapos paminklo nuotrauka, sukėlė ažiotažą tolimojoje Australijoje:

„Štai vienas Australijos naujienų portalas sužinojo apie tai, kad ten įdėsime F.Zappos paminklą, parašė ir tai tapo susidomėjimą sukėlusia žinia Australijoje.“

Dėmesio! Dėmesio! Gerbiami australai! Po metų  – o jeigu bus pageidavimų net ir greičiau – į svetainę Istorija.net aš irgi pasižadu įkelti paminklo F. Zapai nuotrauką! Šią sensacingą žinią leidžiu skelbti visuose Australijos naujienų portaluose...

Beje, kuo mes prastesni už australus? Jeigu jau jie užgniaužę kvapą laukia Franko Zapos paminklo nuotraukos ir nekantriai spaudinėja nuorodą į www.viv.lt, tai ir mes paskirkime tam laukimui dabar jau tikrai-tikrai paskutinę savaitę! 

Spauskite čia: www.viv.lt

Kantrybės ir atkaklumo! O jeigu pasiseks (ko nuoširdžiai tikiuosi ir linkiu) – laimės ir pažinimo džiaugsmo!

PS. Kiek galėjo kainuoti dabar jau nebeveikiančios kitos A. Bumblausko svetainės – www.fenomenai.lt – programavimas? Išklausykime, ką apie savo paslaugas ir įkainius sako šios svetainės programuotojas Žilvinas Kuusas:

„Na paprastas puslapiukas (informacija, naujienos, kontaktu forma, dar kokie menkniekuciai) su mano cms'u nuo 400lt.
Skelbimu lenta (tarkim principas kaip skelbiu.lt) - nuo 800lt.
Prekiu katalogas/eshopas - nuo 1000lt.
Galimos kaledines nuolaidos“

(http://www.uzdarbis.lt/index.php?showtopic=67678, 2008-12-28 12:37)

Matote – visai kuklus vyrukas. Todėl ir nematau problemų, reklamuodamas jo skelbimą, kuriuo jis ieško darbo.

Negaliu paneigti, kad A. Bumblauskas plagijavo

Šiandien gavau Alfredo Bumblausko raštą (žr. PDF kopiją), kuriame jis reikalauja paneigti kai kuriuos tinklaraštyje Istorija.net skelbtus faktus, o to nepadarius grasina kreiptis į teismą.

Visų pirma pastarojo meto skandalų herojui nepatiko straipsnio „Alfredas Bumblauskas – Ukrainos atradėjas!“ komentaruose, diskusijoje su jo anoniminiu gerbėju, mano paskelbtas teiginys, kad A. Bumblauskas savo knygoje „gausiai publikuoja vogtus tekstus, kuriuos jis pasisavino iš studentų jam rašytų darbų“. 

„Tokie nepagrįsti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina mano, Alfredo Bumblausko, garbę ir orumą, nes aš, Alfredas Bumblauskas, savo knygoje publikavau paties rašytus tekstus, paremtus atliktais moksliniais tyrimais, studentų darbų nevogiau...“ - man, apvogtam studentui, į akis meluoja buvęs mano dėstytojas, kažkada iš visų studentų reikalavęs parašyti, kaip turėtų atrodyti vienos ar kitos problemos dėstymas jo tuo metu (1997 m.) rašytoje knygoje. 

Deja, mano teiginys yra paremtas mano asmenine patirtimi, todėl jo paneigti negaliu, nes tokiu atveju būčiau priverstas meluoti. Galiu atšaukti tik žodį „gausiai“, nes tai tėra emocingas apibendrinimas. Plagijavimo masto aš tuo tarpu negaliu įrodyti, bet tuos tekstus, kuriuos A. Bumblauskas pasisavino iš manęs, esu pasiruošęs ginti teisme, jeigu tik ponas plagiatorius išreikš tokį pageidavimą.

Man pačiam tai nėra ir nebuvo labai svarbu - tiesiog studentiškų laikų atsiminimai, kuriais aš, kaip nukentėjusysis, manau, turiu teisę kartais pasidalinti - tokios moralinės kompensacijos man visai pakanka. O, kas konkrečiai ir iš kur nuplagijuota, smalsesniems skaitytojams pateikiu atskiruose puslapiuose.

A. Bumblauskas taip pat nepatenkintas tuo, kad aš perpasakoju LNK televizijos laidos „Kakadu“ ir portalo Ekspertai.eu informaciją apie jo, kaip kelių abejotinų projektų vadovo, „įsisavintus“ milijonus. Į teismą žada paduoti už neva paskelbtus teiginius, kad jis pasisavinęs daugiau kaip pusę milijono litų, „atlikęs pinigų teisinės padėties pakeitimą, siekiant nuslėpti neteisėtą pinigų kilmę“ ir pan. Teisiniu žargonu parašytų fantazijų nekomentuosiu (nebent patarčiau nešvaistyti pinigų tokius šedevrus rašančiam advokatui, juo labiau, kad jų dar gali prireikti, jeigu teks grąžinti pinigus už kai kuriuos neįvykdytus projektus). Tik pastebėsiu, kad dėl šių problemų ponui Alfredui derėtų kreiptis į tuos asmenis, kurie paskelbė atitinkamą informaciją, o ne į šios informacijos vartotojus ir komentuotojus. Man nežinomi jokie faktai, kurie leistų paneigti viešai paskelbtą informaciją, nepateikė man jų ir pats A. Bumblauskas. Beje, veiksmažodžiai „pasisavinti“ ir „įsisavinti“ yra skirtingi, ir reiškia skirtingus dalykus. Kas už to „įsisavinimo“ slypi, dar aiškinsis prokurorai. 

Beje, svetainė viv.lt, už kurią buvo įsisavintas 631 tūkstantis litų, šiandien, balandžio 14 d., vis dar neveikia, nors „Be tabu“ laidoje A. Bumblauskas, kaip eilinę nepasitvirtinančią šios svetainės startavimo datą, buvo nurodęs balandžio 10 dieną.

Bumblausko šou tęsinys: brangi istorinė atmintis

Ekspertai toliau domisi Alfredo Bumblausko aferomis interneto svetainių kūrimo srityje. Tos medžiagos pagrindu paruoštais dar vienas TV reportažas. Ne veltui sakoma: jei vogti, tai vogti milijoną!

Štai kiek, preliminariais skaičiavimais, ši A. Bumblausko  "istorinės atminties" veikla mums jau kainavo:

www.viv.lt (neveikianti) 631 000 Lt
www.mdl.lt (veikianti, primityvaus turinio svetainė) 350 000 Lt
projektai.vu.lt/ldk (veikianti, projekto svetainė) kaina dar nepaviešinta
www.fenomenai.lt (neveikianti) kaina dar nepaviešinta
LDK didikų portretų paieškos Ukrainoje 30 000 Lt
LDK didikų portretų parodos 11 630 Lt
Knygos koncepcijos parengimas, ekspedicijos Ukrainoje ir katalogas 100 000 Lt
IŠ VISO "ĮSISAVINTA" 1 122 630 Lt

Regis, tas milijonas su trupučiu - tai tik mūsų šoumeno veiklos fragmentai. Skaičiai paimti iš reportažo, kurį galima pažiūrėti žemiau.

Bumblausko šou tęsiasi

Kaip jau buvau pastebėjęs, žinomas Lietuvos šoumenas ir Ukrainos atradėjas - ne iš kelmo spirtas. Ir ne tik kaip teoretikas, sugebantis teoriškai pagrįsti savo pretenzijas į Ukrainos atradėjo titulą, bet ir kaip praktikas, galintis ryžtis ir didesniems žygiams - pavyzdžiui, pavogti įsisavinti daugiau kaip pusę milijono (631 tūkstančių) mums, Lietuvos piliečiams, priklausančių litų. Visa tai - už neveikiančią interneto svetainę "Virtualus istorinis Vilnius", kuri, kaip ir viskas, ko imasi šis šoumenas, yra unikalu, nepakartojama ir daroma pirmą kartą pasaulyje, nekalbant apie Lietuvos istoriografiją.

Aukojasi žmogus! Juk vien antsvoris ir riebalinis sluoksnis jau kenkia sveikatai, o žmogui, mėgstančiam išgerti, toks pinigų kiekis juk gali būti tiesiog pavojingas gyvybei. Kenčia kepenys, smegenys ir kiti gyvybiškai svarbūs organai. Bet ko nepadarysi vardan Lietuvos! Kaip neseniai pranešta,  savo unikalia patirtimi A. Bumblauskas dalinsis ir paties premjero vadovaujamoje Valstybės pažangos taryboje, kuri kurs viziją „Lietuva 2030“.

Nesbestebina, kad dar prieš metus A. Bumblauskas lakoniškai nusakė sąvąją Lietuvos ateities viziją: "Tokios Lietuvos nebebus. Ar bus kitokia - neaišku. Bet tokios, kokios Jūs norite, tikrai nebebus" (buvo kalbama apie lietuviškai kalbančią Lietuvą - žr. Naujasis židinys-Aidai, 2009, Nr. 1-2 [PDF], p. 46). Ką gi, premjeras susidomėjo. Viziją įgyvendins kartu, todėl 50 metų laukti nebeprireiks.

Lietuva kada nors įvertins tokius savo didžiavyrius. Tuo tarpu naujausius A. Bumblausko žygius išsamiai aprašinėja interneto portalas Ekspertai.eu, o vakar reportažą parodė LKN televizijos laida "Kakadu".

Ekspertai.eu:
Neveikiantis VEKS gyvosios istorijos projektas (video) - kovo 17 d.
Atsilydė 631 tūkstantį litų kainavusi vizitinė kortelė (papildyta) - kovo 6 d.
Išsilydė 631 tūkstantį litų kainavusi vizitinė kortelė - kovo 2 d.
Vilniaus vizitinė kortelė startuoja balandį - vasario 19 d.