Raudonas sąjunginis pasas

Paso galiojimo termino pabaiga sukelia tam tikrų nepatogumų - reikia eiti užsisakinėti naują, mokėti pinigus... Be to, Lietuvoje galiojančių pasų pavyzdžiai nuolat keičiasi, ir vis ne į gerąją pusę, jei nekalbėsime apie modernias technologijas.

Turėjau 2000-aisiais išduotą žalią pasą, kuriame, be kita ko, buvo įrašyta mano tautybė - lietuvis. Mano žmona Inga 2005-aisiais jau gavo kitokį žalią pasą ir privalomą tapatybės kortelę (kurią greitai prarado, bet jos iki šiol neprireikė). Beje, bendromis pastangomis mums taip ir nepavyko sukaupti visų Lietuvos pasų pavyzdžių kolekcijos nes 2006-2008 m. buvo įvestas dar vienas "žalių" pasų variantas. Iš turinio pokyčių svarbiausia buvo tai, kad Ingos pase tautybė jau nenurodoma. Įdomu, kad tautybės nenurodymas turi savo pasekmių: 2007 m. registruojant sūnaus Eiginto gimimą, remiantis tėvų pasais, jo gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvas - vis dar lietuvis, o štai mama - jau be tautybės (grafoje, skirtoje motinos tautybei, padėtas brūkšnys).

Šiandien, gavęs jau naujo pavyzdžio raudoną pasą, tautybės netekau ir aš. Be to, jei ankstesnių "žalių" pasų savininkai būdavo tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tai raudonojo paso savininkas jau visų pirma - Europos sąjungos pilietis:

Toks naujojo paso viršelis. Tituliniame puslapyje visa tai parašyta visomis 23 broliškų sąjunginių respublikų kalbomis, tad iškart po žodžiais EUROPOS SĄJUNGA, LIETUVOS RESPUBLIKA, PASAS puikuojasi ЕВРОПЕЙСКИ СЪЮЗ, РЕПУБЛИКА ЛИТВА, ПАСПОРТ ir tas pats likusiomis kalbomis.

Ketvirtąjame puslapyje pateikti visų paso grafų atitikmenys visomis 23 kalbomis. Kažkuo primena tarybinį rublį, kuriame, tiesa, buvo tik 15 kalbų.

Dar galima pastebėti, kad pirmąjį raudoną sąjunginį pasą aš gavau 1989-aisiais. Tai buvo pirmasis mano pasas. Nuo to laiko turėjau laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą ir dviejų pavyzdžių žalius lietuviškus pasus. Dabar į mano rankas grįžo raudonas sąjunginis pasas. Tiesa, Sąjunga kita... Daugiau kalbų... Paso puslapių fone - istorinių Lietuvos vietų nuotraukos (pilys, muziejai, bažnyčios ir kiti lankytini objektai).

Savotiškai pasijutau, atsivertęs paskutinį puslapį, kuriame įdėta faksimilinė Kvedlinburgo analų ištrauka skelbia: "Sanctus Bruno... in confinio Russiae et Lituae a paganis capite plexus..." Žodžiu, pase neužmiršta priminti, kad kiekvienas šio paso turėtojas yra būtent iš tos Lietuvos, kuri kadaise užmušė šventąjį Brunoną.

Metas reziumuoti. Vladimirą Majakovskį užteks pataisyti minimaliai:

Skaitykit, pavydėkit man šios garbės,
Aš – Europos Sąjungos pilietis!

Vytauto Didžiojo mirties 580-osioms metinėms

Šiemet sukanka 580 metų nuo žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo mirties. Trakų istorijos muziejus spalio 27 d. (17 val. 30 min.) tradiciškai rengia Vytauto mirties metinių minėjimą, kurio metu skaitoma paskaita apie Vytautą, šiemet – Rimvydo Petrausko „Vytauto vainikas. Neįvykusios karūnacijos ir "dingusios" karūnos reikšmės“. Kadangi šiemet – apvali sukaktis,  renginio metu bus pristatyta ir speciali knyga – ankstesnių paskaitų pagrindu paruoštų straipsnių rinkinys. Ankstesniais metais paskaitas Trakų pilyje esu skaitęs ir aš – „Kodėl Vytautą vadiname Didžiuoju?“, – ir Inga – „Vytautas kaip žmogus“, taigi pristatomame rinkinyje „Vytautas Didysis ir jo epocha“ bus ir šie straipsniai.

„Kauno diena“ Vytauto mirties metinių proga publikuoja žurnalistės Virginijos Skučaitės straipsnį „Garsiausias visų laikų Lietuvos politikas – Vytautas Didysis“, nemaža dalimi paremtą mano pateikta medžiaga. Straipsnį galima pasiskaityti „Kauno dienos“ portale, o savo atsakymus į žurnalistės klausimus originalia forma (kadangi atsakiau raštu) skelbiu čia.

***

– Gražu, kad lietuviai dabar žemaitukais keliavo Juodosios jūros link, pakartodami Vytauto žygį per 40 dienų. Atrodo, kad Vytautui tokio žygio metu buvo 60 metų? Ar tai reiškia, kad jis nuo vaikystės buvo stiprus fiziškai, jodinėjo Trakuose žirgais, dar mažas būdamas? Gal yra išlikusių žinių?

– Vytautas gimė apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose, o į pirmąjį karo žygį išsiruošė kartu su tėvu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu ir dėde Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Algirdu 1368 m., taigi, būdamas 18 metų. Tai buvo didelis ir sunkus žygis, kurio metu Lietuvos kariuomenė įveikė beveik tūkstančio kilometrų kelią, pasiekė ir tris dienas laikė apgultyje Maskvą. Vienintelė to meto susisiekimo priemonė buvo žirgas, tad galima neabejoti, kad ne tik Vytautas, bet ir kiekvienas karys prie žirgų pratinosi ir jodinėti pradėdavo nuo vaikystės, nors konkrečių žinių apie tai, kaip ir apskritai Vytauto jaunystės laikų kasdienybę nėra išlikę. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad jodinėjimas žirgu buvo neatskiriama kario kasdienybės dalis. Juodąją jūrą Vytautas pirmą kartą pasiekė ne vėliau kaip 1397 m., taigi būdamas 47 metų. Tais ir sekančiais metais jis surengė porą žygių prie Juodosios jūros ir į Krymą, remdamas jo pagalbos pasiprašiusį nuverstą Aukso ordos chaną Tochtamyšą. Šių žygių metu į Lietuvą buvo atkelti ir Trakuose bei apylinkėse apgyvendinti karaimai bei totoriai, o Dniepro žemupyje, dabartiniame Beryslave, pastatyta Tavanės, arba Šv. Jono pilis.

– Ar išliko žinių apie jo išvaizdą?

– Autentiškų Vytauto atvaizdų, galima sakyti, neišliko, išskyrus nelabai informatyvų jo atvaizdą majestotiniame antspaude. Čia Vytautas pavaizduotas sėdintis soste, bet jo veido bruožų negalima įžiūrėti. Kažkoks Vytauto atvaizdas buvo nutapytas ant jo 1409 m. funduotos Trakų parapijinės bažnyčios sienos, tačiau ši freska neišliko, kaip ir galimai valdovo gyvenimo scenas vaizdavusios Trakų Salos pilies freskos (iš jų liko tik vienas kitas freskų liekanų piešinys ir menki iki šiol matomi pėdsakai). Amžininkams krito į akis tai, kad Vytautas neaugino barzdos, tačiau barzdų neaugino nė vienas to meto lietuvis, išskyrus priėmusius stačiatikių tikėjimą (visi barzdotų mūsų kunigaikščių portretai – vėlyvų fantazijų rezultatas, kaip ir stereotipinė Maironio frazė „lietuviai barzdočiai dūmoja“). Lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas paliko mums trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą: „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo“.

– Kodėl nepavyko aptikti jo palaikų Vilniaus katedroje?

– Vytauto kapas Vilniaus katedroje buvo žinomas ir laikomas pagarboje iki 1655 metų, kuomet Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė. Po 6 metus užtrukusios Vilniaus okupacijos, kurios metu miestas, ir ypač pilių teritorija, buvo smarkiai nuniokotas, Vytauto, kaip ir kai kurių kitų garbingų asmenų kapų, buvo išplėšti, sunaikinti ir nuo to laiko nebėra žinomi. Galbūt Vytauto palaikus kas nors paslėpė pačios katedros požemiuose ar išgabeno kur nors kitur – dėl to buvo pareikšta įvairių spėliojimų, bet iki šiol konkrečių žinių apie dabartinę Vytauto palaikų vietą nėra.

– Apie Vytauto žmoną, brolius, seseris, jų likimus ir palaidojimo vietas.

– Vytauto žmona Ona, kuri 1382 m. padėjo Vytautui pabėgti iš nelaisvės Krėvos pilyje ir tuo galbūt išgelbėjo Vytautui gyvybę, mirė 1418 m. ir buvo palaidota Vilniaus katedroje. Čia pat buvo palaidotas ir 1440 m. sąmokslininkų Trakuose nužudytas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Jų kapų likimas po 1655-1661 m. nuniokojimų buvo toks pats, kaip ir Vytauto kapo. Tuo tarpu vienintelė Vytauto duktė Sofija, ištekėjusi į Maskvą ir suvaidinusi išskirtinį vaidmenį Rusijos istorijoje, buvo palaidota Maskvoje, Dangun žengimo cerkvėje, kurią 1929 m. sunaikino bolševikai. Vis dėlto Sofijos Vytautaitės sarkofagas buvo perkeltas į Arkangelo soborą ir išliko iki mūsų dienų.

– Trumpai apie Vytauto mėginimus karūnuotis, Jogailos poziciją šiuose reikaluose.

– Per visą savo valdymo laikotarpį Vytautas sprendė du pagrindinius uždavinius – tai kryžiuočių grėsmės likvidavimas ir Lietuvos savarankiškumo įtvirtinimas. Pastaroji problema iškilo 1386 m., kuomet Lietuvos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Lietuvos savarankiškumo požiūriu tai buvo problema, tačiau kovos su kryžiuočių požiūriu – sprendimas. Juk tik jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pajėgomis 1410 m. Vytautui pavyko pasiekti lemtingą pergalę Žalgirio mūšyje ir 1422 m. priversti kryžiuočius sudaryti Melno taiką. Būtent kryžiuočių problema ilgą laiką neleido Vytautui visai nutraukti santykių su Lenkija ir formalaus pavaldumo Lenkijos karaliui Jogailai. Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dar 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse, siūlė Vytautui karūną, bet apie ją tuomet ir pagalvoti buvo ne laikas. Vytautas tai puikiai suprato, ir ne tik nepriėmė pasiūlymo, bet ir neatsisveikinęs išvyko iš Kežmarko, kuriame vyko jo ir Zigmanto Liuksemburgiečio derybos. Tik po Melno taikos galima buvo pradėti galvoti apie galutinį Lietuvos valstybės savarankiškumo įtvirtinimą. Tad 1429 m. pradžioje Lucko suvažiavime to paties Zigmanto Liuksemburgiečio vėl iškelta karūnavimo idėja buvo Vytauto jau laukiama ir sutikta palankiai. Jai iš karto pritarė net Jogaila, bet išgirdęs šį pritarimą Vytautas neskubėjo džiaugtis ir paragino pusbrolį pirmiau gauti savo tarybos pritarimą. Ir neapsiriko, nes įtakingieji Jogailos patarėjai nė girdėti apie Vytauto karūnaciją nenorėjo. Jie greitai pakeitė ir Jogailos poziciją šiuo klausimu. Tad dėl karūnacijos kilo didelis teisinis ginčas, kuris užsibaigė tuo, kad Vytautas ir imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sutarė surengti karūnaciją be popiežiaus ir Lenkijos karaliaus Jogailos sutikimo. Karūnacija buvo numatyta Vilniuje 1430 m. rugsėjo 8 d., sukviesti svečiai. Tačiau lenkai išstatė sargybas ir nepraleido per Lenkijos teritoriją turėjusios vykti Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinybės su karūna. Karūnacija buvo atidėta ir ieškoma kitų būdu perduoti karūną, tačiau spalio 27 d. Vytautas mirė.

– Kaip vertinate Vytauto ir Jogailos santykius, Vytautą politiką?

– Dar Algirdo ir Kęstučio sutartimi buvo nustatyta, kad jų pirmagimiai iš antrųjų santuokų – Jogaila ir Vytautas – taps jų įpėdiniais ir draugiškai sutardami valdys Lietuvą, kaip tą darė ir Algirdas su Kęstučiu. Šio susitarimo dvasia Vytautas ir Jogaila ir buvo auklėjami, todėl jų santykiai nuo pat vaikystės ir jaunystės buvo artimi ir draugiški. Tačiau po Algirdo mirties tarp Kęstučio ir Jogailos kilo nesantaika, pakurstyta kryžiuočių, kurie pranešė Kęstučiui, kad Jogaila sudarė su jais separatines paliaubas. Kęstutis galiausiai užėmė Vilnių ir nušalino Jogailą nuo valdžios. Vytautas nenoromis buvo įtrauktas į šį konfliktą, nes neišvengiamai turėjo palaikyti tėvo pusę. Po nepilnų metų Jogailai atsiėmus Vilnių ir užėmus Trakus, Kęstutis ir Vytautas atvedė prie Trakų savo kariuomenę. Mūšis neįvyko, nes Jogaila pasiūlė derybas, o paskui apgaule suėmė Kęstutį ir Vytautą. Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį netrukus nužudė Jogailos tarnai, o Vytautui pavyko pabėgti. Jis buvo priverstas ieškoti laikino prieglobsčio pas savo priešus kryžiuočius, ir jam neblogai pavyko jais manipuliuoti, siekiant savo tikslų. Prasidėjo dešimtmetis Vytauto ir Jogailos kovų, kuriose, tiesa, buvo pertrauka, kai Vytautas bandė su Jogaila susitaikyti, parėmė jo krikštą ir karūnaciją Lenkijoje. Kovos pasibaigė 1392 m. Astravo susitarimu, kuriuo Vytautas pripažintas Jogailos vietininku Lietuvoje. Nuo šiol Vytautas ir Jogaila nustūmė šalin visus nesutarimus, ir vėl sutelkė savo jėgas bendram tikslui – kryžiuočių grėsmės įveikimui. Tai atvedė į pergalę prie Žalgirio ir sėkmingo karo užbaigimo. Iš esmės net Vytauto karūnavimo byla pusbrolių santykių labai nesugadino. Vytautas suprato, kad kovoja ne tiek su Jogaila, kiek su Lenkijos diduomene, kurios spaudimui Jogaila pasidavė.

– Ką žinote apie Vytauto diržą, kurį, sako, buvo galima nusipirkti Baltarusijoje?

– Tai yra neabejotinai vertingas Vytauto laikų diržas, susidedantis iš sidabrinių paauksuotų plokštelių. Tokie diržai būdavo labai brangūs, juos galėjo turėti tik valdovai ir aukščiausio rango didikai. Du tokie diržai buvo netoli lietuvių etninių žemių, Litvos kaime (Molodečno rajone), rasto didžiulio lobio dalis. Deja, lobį išgrobstė jo atradėjai. Vėliau jo didžioji dalis (daugiau kaip 6 tūkst. sidabrinių Prahos grašių) vis dėlto buvo išpirkta, o vieną iš „Vytauto diržų“ privati firma bandė parduoti aukcione. Parduoti nepavyko, o patį diržą, nors jis ir pripažintas privačia nuosavybe, uždrausta išvežti iš Baltarusijos teritorijos. Kito diržo saugojimo vieta liko nežinoma. Šiam diržui Baltarusijoje prigijęs „Vytauto diržo“ pavadinimas yra susijęs su jo datavimu Vytauto laikais. Tiesioginio ryšio su Vytautu šiuo atveju pagrįsti negalima, nors panašių diržų Vytautas neabejotinai turėjo.

– Ar yra išlikę Vytauto asmeninių daiktų?

– Yra išlikę daugiau kaip 200 Vytauto kanceliarijoje surašytų Vytauto raštų, laiškų originalų. Prie svarbesnių dokumentų, sutarčių išlikę ir keletas Vytauto antspaudų. Vytauto laikus mena ir kai kurie architektūros paminklai – Trakų Salos pilis, Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, Kauno pilies liekanos, iš dalies – Trakų parapijinė bažnyčia ir kiti.

– Kokia Vytauto reikšmė Lietuvai?

– Vytautas yra žymiausias visų laikų Lietuvos valdovas. Jo valdymas ir jo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Kartu su Jogaila jis krikštijo Lietuvą, kartu pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje ir galutinai likvidavo kryžiuočių grėsmę Lietuvai, formavo karių – bajorų luomą, kūrė Lietuvos miestų savivaldos pagrindus, diegė Lietuvos vidaus gyvenime rašto kultūrą, kūrė ir įtvirtino Lietuvos heraldinius simbolius. Įspūdį daro ir tai, kad Vytauto laikais Lietuva pasiekė maksimalias savo teritorijos ribas, tapo valstybe „nuo jūros iki jūros“. Jis svarbus ir kai kurioms Lietuvos tautinėms mažumoms – nuo Vytauto savo istorijos pradžią skaičiuoja Lietuvos žydų, karaimų bei totorių bendruomenės, kurių įsikūrimas ir teisinis statusas Lietuvoje susijęs su Vytauto vardu. Kad žymesnio valdovo Lietuva nėra turėjusi ir, greičiausiai, nebeturės, daugeliui buvo aišku, praėjus vos keliems dešimtmečiams po jo mirties. XV a. II pusėje lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas, šiaip jau nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvą, apie Vytautą rašė, perduodamas ne tik savo, bet ir amžininkų nuomonę: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“

Užmiršti XVII a. vidurio Lietuvos nuostoliai ir pergalės

Knygynuose pasirodė žinomo istoriko Antano Tylos monografija "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667)" (ją galima įsigyti ir internetu). Teneklaidina pavadinimas: knyga nėra skirta vien iždo problemoms, bet duoda ir paties karo panoramą, taigi yra pirmoji šio daugeliu požiūriu Lietuvai lemtingo karo monografija lietuviškoje istoriografijoje, tik parašyta akcentuojant iždo surinkimo klausimus. Kodėl būtent juos? Žinia, finansinė padėtis, galimybė pasamdyti tam tikrą karių skaičių, o taip pat laiku ar vėluojant jiems sumokėti atlyginimą labai įtakoja karo raidą. Lietuvos ir Lenkijos atveju tai dar ir parodo bajorų požiūrį į valstybės gynimą, jų patriotizmo lygį, nes kiek ir kokius rinkti mokesčius, sprendė patys bajorai seimeliuose ir seimuose.

Skaitydamas šią knygą pastebėjau tai, ką mes iš tiesų šiemet praleidome, minėdami garbingus Žalgirio 600 ir Durbės 750 metų jubiliejus. Tai - dar vienas lygiai 250 metų žingsnis nuo pergalės Žalgirio mūšyje į pergalę Polonkos mūšyje 1660 m. birželio 28 d., kurio 350 metų jubiliejų šiemet taip pat turėjome minėti.

Deja, šis mūšis visai nefunkcionuoja mūsų istorinėje atmintyje. Klasikinėje Adolfo Šapokos redaguotoje "Lietuvos istorijoje" (1936) šis mūšis paslėptas po vienu miglotu sakiniu: "1660 m. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė - jos kariuomenė buvo sumušta". Pirmojoje oficialioje sovietinėje Lietuvos istorijos versijoje ("Lietuvos TSR istorija", redaguota Juozo Žiugždos, 1957, t. 1) mūšis taip pat dangstomas visai abstrakčia ir netikslia fraze: "Rusijos kariuomenė, puolama nuo Juodosios ligi Baltijos jūrų, pralaimėjo keletą didelių mūšių". Naujesnėje Zigmanto Kiaupos ir Jūratės Kiaupienės "Lietuvos istorijoje iki 1795 metų" (1995) to miglotumo irgi ne mažiau - žymusis mūšis slepiasi po gana abstrakčiu sakiniu: "Intensyvesni karo veiksmai vyko 1660 ir 1663-1664 m., 1661 m. buvo atsiimta sostinė Vilnius".

Antanas Tyla savo monografijoje Polonkos mūšio reikšmę nusako tiksliai ir lakoniškai: "Mūšis prie Polonkos buvo naujo Lietuvos išlaisvinamojo karo etapo pradžia. Rusijos karinė iniciatyva, vyravusi nuo 1655 m., pasibaigė. Ją perėmė Lietuvos kariuomenė. Istoriografijoje 1660-ieji vadinami laimingais metais. Po jų vyko sėkmingos kitų metų išlaisvinimo operacijos, išplėtusios valstybės kontroliuojamą teritoriją" (p. 223-224).

Antanas Tyla pateikia ir iškalbingą šio karo nuostolių lentelę, kurią čia atkartosiu. Lentelė rodo, kad rytinės LDK sritys nukentėjo labiausiai: Polocko vaivadijoje liko tik 14,6 procento namų ūkių (galima palyginti su holokausto statistika, tiesa, čia būta ne tik tiesioginio žudymo, bet ir belaisvių išvarymo į Rusiją atvejų), Vitebsko - 29,2 proc., tuo tarpu Žemaičių seniūnijoje liko 69,9 proc., Trakų vaivadijoje - 59 proc., Vilniaus vaivadijoje - 53,5 proc. "dūmų" (iš tiesų pastarojoje truputį daugiau, nes čia priskaičiuoti Vilniaus vyskupijos "dūmai", kurių nemažai buvo ir rytinėje LDK dalyje - išbraukus Vilniaus vyskupijos duomenis būtų 61,5 proc.).

LDK dūmų santykis pagal 1650 ir 1667 m. surašymą
Vaivadija, pavietas	Suregistruota dūmų 1650 m.	Suregistruota dūmų 1667 m.	1667 ir 1650 m. dūmų santykis (%)
Vilniaus	13524	7035	52,0
Vilniaus vyskupijos	26452	7937	30,0
Ašmenos	30238	13966,5	46,2
Breslaujos	5284	2212	41,9
Lydos	10789	9356	86,7
Ukmergės	17704	15102	85,3
Iš viso	103991	55608,5	53,5
Trakų	14688	7169	48,8
Gardino	27367	17338	63,4
Kauno	13635	7088	52,0
Upytės	22981	14841	64,6
Iš viso	78671	46436	59,0
Žemaitija	43630	31102,5	71,3
Žemaičių vyskupijos	4860	2810	57,8
Iš viso	48490	33912,5	69,9
Brastos	36284	22222	61,2
Pinsko	23262	13426	57,7
Lucko vyskupijos	2802
Iš viso	62348	35648	57,2
Minsko	24010	9882	41,2
Mozyriaus	3668	1969	53,7
Rečicos	4076	1633	40,1
Iš viso	31754	13484	42,5
Mstislavlio	7382	4119	55,8
Naugarduko	42918	24803	57,8
Slanimo	13944	9363	67,1
Valkavisko	11312	7207	63,7
Iš viso	68174	41373	60,7
Polocko	22676	3322	14,6
Smolensko	19598
Starodubo	2980
Vitebsko	11429	3334	29,2
Oršos	70516	20630	29,3
Iš viso	81945	23964	29,2
Livonijos	2170	663	30,6
Iš viso LDK	530179	258530	48,8

Šaltinis: Tyla, Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 330-331.