Vytauto Didžiojo mirties 580-osioms metinėms
Šiemet sukanka 580 metų nuo žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo mirties. Trakų istorijos muziejus spalio 27 d. (17 val. 30 min.) tradiciškai rengia Vytauto mirties metinių minėjimą, kurio metu skaitoma paskaita apie Vytautą, šiemet – Rimvydo Petrausko „Vytauto vainikas. Neįvykusios karūnacijos ir "dingusios" karūnos reikšmės“. Kadangi šiemet – apvali sukaktis, renginio metu bus pristatyta ir speciali knyga – ankstesnių paskaitų pagrindu paruoštų straipsnių rinkinys. Ankstesniais metais paskaitas Trakų pilyje esu skaitęs ir aš – „Kodėl Vytautą vadiname Didžiuoju?“, – ir Inga – „Vytautas kaip žmogus“, taigi pristatomame rinkinyje „Vytautas Didysis ir jo epocha“ bus ir šie straipsniai.
„Kauno diena“ Vytauto mirties metinių proga publikuoja žurnalistės Virginijos Skučaitės straipsnį „Garsiausias visų laikų Lietuvos politikas – Vytautas Didysis“, nemaža dalimi paremtą mano pateikta medžiaga. Straipsnį galima pasiskaityti „Kauno dienos“ portale, o savo atsakymus į žurnalistės klausimus originalia forma (kadangi atsakiau raštu) skelbiu čia.
***
– Gražu, kad lietuviai dabar žemaitukais keliavo Juodosios jūros link, pakartodami Vytauto žygį per 40 dienų. Atrodo, kad Vytautui tokio žygio metu buvo 60 metų? Ar tai reiškia, kad jis nuo vaikystės buvo stiprus fiziškai, jodinėjo Trakuose žirgais, dar mažas būdamas? Gal yra išlikusių žinių?
– Vytautas gimė apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose, o į pirmąjį karo žygį išsiruošė kartu su tėvu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu ir dėde Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Algirdu 1368 m., taigi, būdamas 18 metų. Tai buvo didelis ir sunkus žygis, kurio metu Lietuvos kariuomenė įveikė beveik tūkstančio kilometrų kelią, pasiekė ir tris dienas laikė apgultyje Maskvą. Vienintelė to meto susisiekimo priemonė buvo žirgas, tad galima neabejoti, kad ne tik Vytautas, bet ir kiekvienas karys prie žirgų pratinosi ir jodinėti pradėdavo nuo vaikystės, nors konkrečių žinių apie tai, kaip ir apskritai Vytauto jaunystės laikų kasdienybę nėra išlikę. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad jodinėjimas žirgu buvo neatskiriama kario kasdienybės dalis. Juodąją jūrą Vytautas pirmą kartą pasiekė ne vėliau kaip 1397 m., taigi būdamas 47 metų. Tais ir sekančiais metais jis surengė porą žygių prie Juodosios jūros ir į Krymą, remdamas jo pagalbos pasiprašiusį nuverstą Aukso ordos chaną Tochtamyšą. Šių žygių metu į Lietuvą buvo atkelti ir Trakuose bei apylinkėse apgyvendinti karaimai bei totoriai, o Dniepro žemupyje, dabartiniame Beryslave, pastatyta Tavanės, arba Šv. Jono pilis.
– Ar išliko žinių apie jo išvaizdą?
– Autentiškų Vytauto atvaizdų, galima sakyti, neišliko, išskyrus nelabai informatyvų jo atvaizdą majestotiniame antspaude. Čia Vytautas pavaizduotas sėdintis soste, bet jo veido bruožų negalima įžiūrėti. Kažkoks Vytauto atvaizdas buvo nutapytas ant jo 1409 m. funduotos Trakų parapijinės bažnyčios sienos, tačiau ši freska neišliko, kaip ir galimai valdovo gyvenimo scenas vaizdavusios Trakų Salos pilies freskos (iš jų liko tik vienas kitas freskų liekanų piešinys ir menki iki šiol matomi pėdsakai). Amžininkams krito į akis tai, kad Vytautas neaugino barzdos, tačiau barzdų neaugino nė vienas to meto lietuvis, išskyrus priėmusius stačiatikių tikėjimą (visi barzdotų mūsų kunigaikščių portretai – vėlyvų fantazijų rezultatas, kaip ir stereotipinė Maironio frazė „lietuviai barzdočiai dūmoja“). Lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas paliko mums trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą: „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo“.
– Kodėl nepavyko aptikti jo palaikų Vilniaus katedroje?
– Vytauto kapas Vilniaus katedroje buvo žinomas ir laikomas pagarboje iki 1655 metų, kuomet Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė. Po 6 metus užtrukusios Vilniaus okupacijos, kurios metu miestas, ir ypač pilių teritorija, buvo smarkiai nuniokotas, Vytauto, kaip ir kai kurių kitų garbingų asmenų kapų, buvo išplėšti, sunaikinti ir nuo to laiko nebėra žinomi. Galbūt Vytauto palaikus kas nors paslėpė pačios katedros požemiuose ar išgabeno kur nors kitur – dėl to buvo pareikšta įvairių spėliojimų, bet iki šiol konkrečių žinių apie dabartinę Vytauto palaikų vietą nėra.
– Apie Vytauto žmoną, brolius, seseris, jų likimus ir palaidojimo vietas.
– Vytauto žmona Ona, kuri 1382 m. padėjo Vytautui pabėgti iš nelaisvės Krėvos pilyje ir tuo galbūt išgelbėjo Vytautui gyvybę, mirė 1418 m. ir buvo palaidota Vilniaus katedroje. Čia pat buvo palaidotas ir 1440 m. sąmokslininkų Trakuose nužudytas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Jų kapų likimas po 1655-1661 m. nuniokojimų buvo toks pats, kaip ir Vytauto kapo. Tuo tarpu vienintelė Vytauto duktė Sofija, ištekėjusi į Maskvą ir suvaidinusi išskirtinį vaidmenį Rusijos istorijoje, buvo palaidota Maskvoje, Dangun žengimo cerkvėje, kurią 1929 m. sunaikino bolševikai. Vis dėlto Sofijos Vytautaitės sarkofagas buvo perkeltas į Arkangelo soborą ir išliko iki mūsų dienų.
– Trumpai apie Vytauto mėginimus karūnuotis, Jogailos poziciją šiuose reikaluose.
– Per visą savo valdymo laikotarpį Vytautas sprendė du pagrindinius uždavinius – tai kryžiuočių grėsmės likvidavimas ir Lietuvos savarankiškumo įtvirtinimas. Pastaroji problema iškilo 1386 m., kuomet Lietuvos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Lietuvos savarankiškumo požiūriu tai buvo problema, tačiau kovos su kryžiuočių požiūriu – sprendimas. Juk tik jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pajėgomis 1410 m. Vytautui pavyko pasiekti lemtingą pergalę Žalgirio mūšyje ir 1422 m. priversti kryžiuočius sudaryti Melno taiką. Būtent kryžiuočių problema ilgą laiką neleido Vytautui visai nutraukti santykių su Lenkija ir formalaus pavaldumo Lenkijos karaliui Jogailai. Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dar 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse, siūlė Vytautui karūną, bet apie ją tuomet ir pagalvoti buvo ne laikas. Vytautas tai puikiai suprato, ir ne tik nepriėmė pasiūlymo, bet ir neatsisveikinęs išvyko iš Kežmarko, kuriame vyko jo ir Zigmanto Liuksemburgiečio derybos. Tik po Melno taikos galima buvo pradėti galvoti apie galutinį Lietuvos valstybės savarankiškumo įtvirtinimą. Tad 1429 m. pradžioje Lucko suvažiavime to paties Zigmanto Liuksemburgiečio vėl iškelta karūnavimo idėja buvo Vytauto jau laukiama ir sutikta palankiai. Jai iš karto pritarė net Jogaila, bet išgirdęs šį pritarimą Vytautas neskubėjo džiaugtis ir paragino pusbrolį pirmiau gauti savo tarybos pritarimą. Ir neapsiriko, nes įtakingieji Jogailos patarėjai nė girdėti apie Vytauto karūnaciją nenorėjo. Jie greitai pakeitė ir Jogailos poziciją šiuo klausimu. Tad dėl karūnacijos kilo didelis teisinis ginčas, kuris užsibaigė tuo, kad Vytautas ir imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sutarė surengti karūnaciją be popiežiaus ir Lenkijos karaliaus Jogailos sutikimo. Karūnacija buvo numatyta Vilniuje 1430 m. rugsėjo 8 d., sukviesti svečiai. Tačiau lenkai išstatė sargybas ir nepraleido per Lenkijos teritoriją turėjusios vykti Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinybės su karūna. Karūnacija buvo atidėta ir ieškoma kitų būdu perduoti karūną, tačiau spalio 27 d. Vytautas mirė.
– Kaip vertinate Vytauto ir Jogailos santykius, Vytautą politiką?
– Dar Algirdo ir Kęstučio sutartimi buvo nustatyta, kad jų pirmagimiai iš antrųjų santuokų – Jogaila ir Vytautas – taps jų įpėdiniais ir draugiškai sutardami valdys Lietuvą, kaip tą darė ir Algirdas su Kęstučiu. Šio susitarimo dvasia Vytautas ir Jogaila ir buvo auklėjami, todėl jų santykiai nuo pat vaikystės ir jaunystės buvo artimi ir draugiški. Tačiau po Algirdo mirties tarp Kęstučio ir Jogailos kilo nesantaika, pakurstyta kryžiuočių, kurie pranešė Kęstučiui, kad Jogaila sudarė su jais separatines paliaubas. Kęstutis galiausiai užėmė Vilnių ir nušalino Jogailą nuo valdžios. Vytautas nenoromis buvo įtrauktas į šį konfliktą, nes neišvengiamai turėjo palaikyti tėvo pusę. Po nepilnų metų Jogailai atsiėmus Vilnių ir užėmus Trakus, Kęstutis ir Vytautas atvedė prie Trakų savo kariuomenę. Mūšis neįvyko, nes Jogaila pasiūlė derybas, o paskui apgaule suėmė Kęstutį ir Vytautą. Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį netrukus nužudė Jogailos tarnai, o Vytautui pavyko pabėgti. Jis buvo priverstas ieškoti laikino prieglobsčio pas savo priešus kryžiuočius, ir jam neblogai pavyko jais manipuliuoti, siekiant savo tikslų. Prasidėjo dešimtmetis Vytauto ir Jogailos kovų, kuriose, tiesa, buvo pertrauka, kai Vytautas bandė su Jogaila susitaikyti, parėmė jo krikštą ir karūnaciją Lenkijoje. Kovos pasibaigė 1392 m. Astravo susitarimu, kuriuo Vytautas pripažintas Jogailos vietininku Lietuvoje. Nuo šiol Vytautas ir Jogaila nustūmė šalin visus nesutarimus, ir vėl sutelkė savo jėgas bendram tikslui – kryžiuočių grėsmės įveikimui. Tai atvedė į pergalę prie Žalgirio ir sėkmingo karo užbaigimo. Iš esmės net Vytauto karūnavimo byla pusbrolių santykių labai nesugadino. Vytautas suprato, kad kovoja ne tiek su Jogaila, kiek su Lenkijos diduomene, kurios spaudimui Jogaila pasidavė.
– Ką žinote apie Vytauto diržą, kurį, sako, buvo galima nusipirkti Baltarusijoje?
– Tai yra neabejotinai vertingas Vytauto laikų diržas, susidedantis iš sidabrinių paauksuotų plokštelių. Tokie diržai būdavo labai brangūs, juos galėjo turėti tik valdovai ir aukščiausio rango didikai. Du tokie diržai buvo netoli lietuvių etninių žemių, Litvos kaime (Molodečno rajone), rasto didžiulio lobio dalis. Deja, lobį išgrobstė jo atradėjai. Vėliau jo didžioji dalis (daugiau kaip 6 tūkst. sidabrinių Prahos grašių) vis dėlto buvo išpirkta, o vieną iš „Vytauto diržų“ privati firma bandė parduoti aukcione. Parduoti nepavyko, o patį diržą, nors jis ir pripažintas privačia nuosavybe, uždrausta išvežti iš Baltarusijos teritorijos. Kito diržo saugojimo vieta liko nežinoma. Šiam diržui Baltarusijoje prigijęs „Vytauto diržo“ pavadinimas yra susijęs su jo datavimu Vytauto laikais. Tiesioginio ryšio su Vytautu šiuo atveju pagrįsti negalima, nors panašių diržų Vytautas neabejotinai turėjo.
– Ar yra išlikę Vytauto asmeninių daiktų?
– Yra išlikę daugiau kaip 200 Vytauto kanceliarijoje surašytų Vytauto raštų, laiškų originalų. Prie svarbesnių dokumentų, sutarčių išlikę ir keletas Vytauto antspaudų. Vytauto laikus mena ir kai kurie architektūros paminklai – Trakų Salos pilis, Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, Kauno pilies liekanos, iš dalies – Trakų parapijinė bažnyčia ir kiti.
– Kokia Vytauto reikšmė Lietuvai?
– Vytautas yra žymiausias visų laikų Lietuvos valdovas. Jo valdymas ir jo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Kartu su Jogaila jis krikštijo Lietuvą, kartu pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje ir galutinai likvidavo kryžiuočių grėsmę Lietuvai, formavo karių – bajorų luomą, kūrė Lietuvos miestų savivaldos pagrindus, diegė Lietuvos vidaus gyvenime rašto kultūrą, kūrė ir įtvirtino Lietuvos heraldinius simbolius. Įspūdį daro ir tai, kad Vytauto laikais Lietuva pasiekė maksimalias savo teritorijos ribas, tapo valstybe „nuo jūros iki jūros“. Jis svarbus ir kai kurioms Lietuvos tautinėms mažumoms – nuo Vytauto savo istorijos pradžią skaičiuoja Lietuvos žydų, karaimų bei totorių bendruomenės, kurių įsikūrimas ir teisinis statusas Lietuvoje susijęs su Vytauto vardu. Kad žymesnio valdovo Lietuva nėra turėjusi ir, greičiausiai, nebeturės, daugeliui buvo aišku, praėjus vos keliems dešimtmečiams po jo mirties. XV a. II pusėje lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas, šiaip jau nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvą, apie Vytautą rašė, perduodamas ne tik savo, bet ir amžininkų nuomonę: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“
žymės: istorija, Ona Vytautienė, Sofija Vytautataitė, Trakai, Vytautas Didysis
9 Komentarai (-ų):
Pakartorsiu savo komentarą, tikiuosi pavyks šia tema padiskutuoti plačiau ir be kažkokių tai išankstinių nusistatymo dogmų kaip "buvo ir viskas" tokius dalykus galit studentam prieš rašydami pažimį pasakot, kad šnekėtų taip kaip reikia :)
Jurgis:
Valstybes vadovas turi būti vertinamas ne tik pagal tai ką jis padarė per savo gyvenimą, bet ką jis paliko ir po savęs. Deja pripažinkit, bet Vytautas mums paliko: sąjungą su Lenkija, kur mes tapome teritorine jos donore, prievarta mus apkrikštyjo, taip pamindamas savo protėvių daugiamžią kovą prieš šiuos okupantus, tad galime jį iš inercijos toliau vadinti "didžiuoju". Bet jeigu pagaliau pradėsime savarankiškai mąstyti, o ne taip kaip nori kiti, suprasime kad turime žymiai "didesnių" istorinių vadų nei jis.
Inga: Vytautas padarė viską, kad sąjunga su Lenkija būtų nutraukta, o didžiausias jo darbas - karo su Vokiečių ordinu užbaigimas, dėl kurio jis tikrai nusipelno visos įmanomos pagarbos.
Jurgis:
Stengtis ir padaryti yra du skirtingi dalykai. Mūsų dabartine valdžia irgi stengiasi, kas sakytų kitaip, jeigu būtų padaręs gal ir būtų vertas Didžiojo vardo, ar jums taip neatrodo? Už stengimąsi niekas tokių titulų nepriskiria. Aš neniekinu Vytauto, bet prieš jį toliau šlovindamas, noriu paanalizuoti kodėl jis taip šlovinamas. Istorija buvo tokia kokia buvo, o mūsų interpretacijos visada priklauso nuo požiūrio kampo ir turimų žinių bagažo. Todėl nereikia bijoti kelti klausimų ir kvestionoti nusistačiusių dogmų - tik taip mes priartėsime prie teisybės. Beto ką mums ta popiežiaus karūna reiškia? Ar dėl to reikėjo prievarta visus krikštyti? LDK iki jo buvo religijos tolerancijos sinonimas, galėjo taip ir likti, jai būtumėm buvę įžvalgesni, o nebuvome, nes neturėjome tinkamo vadovo. Aišku visos nesėkmės Vytautui priskirti negalime, vienas iš didžiausių mūsų išdavikų visdėlto išlieka Jogaila, tą manau irgi reikia visada atvirai pasakyti. Be to karas su kryžininkais prasidėjo dėl to, kad jie prisidengdami religija norėjo perimti mūsų žemes. Tai mes drąsiai ir gynėmės, bet laimėję mūšį, karą užbaigėm pralaimėjimu, nes apsikrikštijome ir po to Lietuva tik traukėsi ir nutautėjo - šitą nežinau kaip paneigsit.
O ką čia Dlugošas paisto tai man protu nesuvokiama "Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė." Tamsi, nes neapkrikštyta? silpna nes davė visiems į kaulus ir buvo "mažesnė" už Lenkiją? nežinoma nes savo rašto neturėjo?? Logiškai galvojant ką girs "nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvą": ar tą kuris jam ir sukėlė nepalankumą?
kita ištrauka:
"Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje." Taip nes Vytautas su Jogaila ir padarė tokias sąlygas kad nebegalėtų. Vienas išmainė tėvynę į sijoną ir popiežiaus palaimintą skemptrą, kitas tapo susidariusios situacijos auka ir nesugebėjo tos situacijos pakreipti valsybės naudai. Va čia mano galva ir atsakymas ar vertas jis "didžiojo" titulo.
Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje pareiškė, kad jis leidžia savo valstybėje Dievą garbinti rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes [lietuviai] garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“ (p. 129). Tai ko Vytautas taip nepaskė, jai jis jau toks Didelis??
Iš kur žinote, kad nepasakė? Vytauto laikysena religiniais klausimais buvo panaši į Gedimino. Antai vienam misionieriui Jeronimui Prahiškiui aistringai naikinant pagoniškas šventvietes Lietuvoje, Vytautą pasiekė gyventojų skundai. Pagal paties Jeronimo pasakojimą, Vytauto reakcija buvo tokia: "Sujaudintas šio įvykio ir bijodamas žmonių maišto, Vytautas nusprendė, jog geriau tegul liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo. Ir, atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, liepė Jeronimui atvykti ir įsakė šiam vyrui palikti šalį". Kitas epizodas - totorių apgyvendinimas prie Trakų 1397 m., ryšium su kuriuo Dlugošas stebėjosi ir piktinosi: „Perkelti į Lenkiją totoriai išsižadėjo pagonybės klaidų, priėmė krikštą ir suaugo su lenkais į vieną tautą per tarpusavio vedybų ryšius. Kiti, kurie apsigyveno Lietuvoje, liko Mahometo nepadoraus tikėjimo ir, kunigaikščio Vytauto viename Lietuvos užkampyje apgyvendinti, iki šių dienų laikosi savo papročių ir saugo savo bedievišką religiją“.
Pastebėjau ,kad niekas nesidomi Vytauto Didžiojo palaikų suradimu.S.Šimaitis Šiaulių universiteto docentas rado Žagarės ir Joniškio bažnyčiose istorinius dokumentus1676 m.,kur Žagarės bažnyčios klebonui primigtinai reikalaujama pagerbti Vytauto Didžiojo palaikų atminimą,Joniškio bažnyčioje aprašant didijį altorių pažimima apie karstą su relikvijomis ir vyskupas K.Pacas pašventiną ,nurodo klebonui aptraukti karstą savo padovanotu šilku,vėliau šis karstas paslaptingai dingsta. Yra rasta M.Nostradavimo kodavimo sistema,pagal kuria galima teigti,kad Vytauto Didžiojo palaikai paslėpti Kryžių kalne.Kas nori daugiau sužinoti kreipkitės į Šiaulių miesto archeologę Audronę Šapaitę.
Vytautas buvo dydis politikas tu ir šu laiku prasmė Vytautui galime tik dekoti kad jis apkrikštijo žemaičius įsteige viskupyste atvere vakaru kultura nors ir per Lenkija bet kitos išeites nebuvo jau nuo Gedimino laiku per Lenkija į Lietuva buvo gabenami ginglai kad padetu kovai su ordinu viena vertus sajunga buvo naudinga lietuvai bet kitu nelabai vytauto negalima kaltinti kad jis paliko sajunga su lenkija jis juk bandė karunuotis bet deja nepavyko man įdomu kad Vytautas buvo Maskvos kunikaikčio globejas tenka pasiguosti kad dar lietuvoje nera verstu istorinu šaltynu apie Vytauta kaip yra apie mindauga tikuosi ateiti bus toku leidinu
Tomui Baranauskui
Kadangi iki šiol dar nerasti Vytauto Didžiojo palaikai, šiais metais bus daromi archeologiniai tyrimai Kryžių kalne ir daromas kalno apšvietimas,gal ir rasime ir galės apibudinti Vytauto išvaizdą ir t.t.
Vagiama Lietuvos istorija,
VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo( ” ŽALGIRIO” mūšis),ordino sostinė nebuvo užimta, mūšio strateginė reikšmė pragaištinga,sąlygas pradeda diktuoti Maskvos caras Ivan Groznij - Vytauto proanūkis, toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % gyventojų,Vilnius buvo sudegintas iki pamatų,tai buvo lietuvių genocido rusiškojo etapo pradžia,. 2.Vytautas, augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, turėjo galimybę sudaryti taikos sutartį su krikščioniškais Vakarais. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis. 3. Vytautas strategiškai turėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus rusus, o ne Europos riterius. Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai po Žalgirio mūšio prarado istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip Vakarų sąjungininkai.4.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė ,kad Žalgiris tapo pragaištingos Lietuvos orentacijos į Rusiją , trėmimus, masines lietuvių žudynes simbolis. ” Žalgirio” sporto klubas buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais. “Žalgiris” – lietuvių orentacijos į “Stalino saulę” ,t.y. klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis. 5.Rusija yra ne tik blogio(R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra FALSIFIKATAS, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo pagrindu sukurta imperinės totalitarinės Rusijos „istorija“.
Vagiama Lietuvos istorija,
VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo( ” ŽALGIRIO” mūšis),ordino sostinė nebuvo užimta, mūšio strateginė reikšmė pragaištinga,sąlygas pradeda diktuoti Maskvos caras Ivan Groznij - Vytauto proanūkis, toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % gyventojų,Vilnius buvo sudegintas iki pamatų,tai buvo lietuvių genocido rusiškojo etapo pradžia,. 2.Vytautas, augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, turėjo galimybę sudaryti taikos sutartį su krikščioniškais Vakarais. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis. 3. Vytautas strategiškai turėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus rusus, o ne Europos riterius. Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai po Žalgirio mūšio prarado istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip Vakarų sąjungininkai.4.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė ,kad Žalgiris tapo pragaištingos Lietuvos orentacijos į Rusiją , trėmimus, masines lietuvių žudynes simbolis. ” Žalgirio” sporto klubas buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais. “Žalgiris” – lietuvių orentacijos į “Stalino saulę” ,t.y. klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis. 5.Rusija yra ne tik blogio(R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra FALSIFIKATAS, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo pagrindu sukurta imperinės totalitarinės Rusijos „istorija“.
Vagiama,nutylima Lietuvos istorija: 17 amžiaus viduryje Lietuvoje buvo išžudyta 70 proc., apie 2 milijonus, beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų („Tvanas“): 1654 m. gegužės 18 d. laukinių rusų ordos ( Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti maskolių antplūdžio „tvano“. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją,. Lietuva buvo palikta išbadėjusių laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenės puolimą, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindama ir žudydama beginklius gyventojus. J. Radvila su 5.000 kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. 1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę ,nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę laukiniai rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus. Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Per laukinių maskolių ordų antplūdį buvo sunaikinta tai kas Lietuvoje buvo kaupta ir kurta ištisus šimtmečius. Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti – tokios maskolių ordų antplūdžių 1655 metais pasekmės. Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje. Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teisminiu keliu įvardinti nusikaltimus ir priversti niekingą imperiją kompensuoti. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis