„Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ - istorinis romanas

Šiomis dienomis leidykla „Žara“ išleido mano žmonos Ingos Baranauskienės istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“. 184 puslapių knyga skirta Durbės mūšio 750 metų jubiliejui. Viršelį ir 18 iliustracijų nupiešė dailininkas Šarūnas Škimelis.

Su Inga pirmą kartą ir susipažinau kaip tik dėl istorinių romanų, nes ji nerašo, to kas į galvą šauna. Nors romane leistina įvykius išgalvoti, Inga siekia visų pirma išsiaiškinti visus tikrus faktus, o tik paskui prikurti tai, ko trūksta. Dirbdama tokiu būdu, ji per kokius dešimt metų vis dar neparašė romano apie Birutę, kurį rašė jau mūsų pirmosios pažinties metu, užtat viešumoje pasirodė ne vienas to rašymo „šalutinis produktas“ - moksliniai straipsniai ir paskaitos apie Kęstutį, Birutę, Vytautą ir Jogailą. Galiausiai paaiškėjo tiek iš anksto nenumatytų faktų, kad minėtas darbas „įstrigo“. Vienintelis literatūrinis kūrinys, kuris kol kas iš viso to išėjo, yra tik „Pasaka apie Birutės priesaiką dievams ir Laimos valią“, šiemet paskelbta leidyklos „Dominicus Lituanus“ išleistoje antologijoje „Istorijos apie Lietuvą“ (p. 7-18). Tad literatūrinis debiutas galbūt yra ši knyga. Ir vis dėlto romanas pasirodė taip pat šiemet, tik kita tema.

Durbės mūšiui pasisekė gimti vienu atsikvėpimu. Tiesa, Ingos darbo principai išliko tie patys, todėl romaną lydi ne tik „Autorės žodis“, kuriame su nuorodomis į šaltinius paaiškinama, koks yra romano ir istorinės tiesos santykis, bet ir atskira 36 puslapių knygelė, panašiu pavadinimu - „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“ (išleido „Spaudos lankas“). Tai - nedidelė istorinė studija.

Pagrindiniai romano herojai - žemaitis Girdvainis ir kuršė Dovilė - yra išgalvoti veikėjai, bet turi istorijoje žinomus tėvus. Jų kovos ir meilė įpinami į istorinį žemaičių kovų, santykių su kuršiais, sembais, žiemgaliais, kryžiuočiais ir Mindaugo Lietuva kontekstą. Apie visą tai - romane, o čia pateikiu tik trumpą jo ištrauką, kurioje aprašomas baigiamasis pačio mūšio epizodas.

Maršalo rinktinę kuršiai užgriuvo kaip kruša – kalavijais, peiliais, kirviais, netgi aplūžusiais iečių kotais! Skausmo jau niekas nebejuto, teliko begalinis noras mušti – atsiteisti už pažeminimą, už priespaudos metus!... Tačiau jie, be abejonės, būtų žuvę, jei vienas estas, balzganomis akimis stebėjęs beviltišką jų puolimą, staiga nebūtų kilstelėjęs kalavijo ir suvaręs jo šalimais pasipainiojusiam riteriui į juodu kryžiumi papuoštą nugarą. Vokiečių eilė pairo tarsi karoliukai, trūkus siūlui. Broliai riteriai vėpsojo vieni į kitus, nebesuprasdami, kur priešai, kur saviškiai. Sklodas pabandė šaukti sembus prie savęs, bet susilaukė smūgio kirviu į krūtinę ir akivaizdžiai ne nuo svetimo, o nuo gentainio. – Dvėsk, žiurke! – sušvogždė nuožmus karys (vėliau Girdvainis išsiaiškino jo vardą – Glandas). – Už purpurinės gelumbės rietimą pardavei mus vokiečiams – dabar galėsi visą amžinybę puikuotis purpuro dėmėmis margintu rūbu! Jam atsakydamas, kažką žvaliai sušuko baltakis estas, – niekas nesuprato, bet viskas buvo aišku ir be žodžių. Būreliai sembų, estų, varmių ir dar kažko, apsukę žirgus, rikiavosi į gretą šalia kuršių ir Girdvainio, o tuo metu lyg viską savo kelyje nušluojanti banga nuo kalno atšvilpė žemaičiai. Girdvainis lengviau atsikvėpė. Burhardas Hornhauzenas tiktai dabar pamatė, kas darosi dešiniajame sparne. Pamatė ir nepatikėjo. Lig šios akimirkos jis šauniai veržėsi prie pagrindinės žemaičių vėliavos su ant užpakalinių kojų pasistojusia meška, vaizduodamasis, kaip ji bus sutrempta į purvą. Kairėje pelkyne besikapanojantys danai ir švedai Livonijos magistro labai nejaudino – jo rinktinė be ypatingų pastangų kilo tvirta ir ne per daug stačia atšlaite. Deja, visas šis proveržis pasirodė veltui. Žvelgdamas atgal per dešinį petį, Burhardas Hornhauzenas išbalusiomis lūpomis šnabždėjo: – Švenčiausioji Mergele, negali būti! Kariuomenės gretose vėrėsi didžiulės spragos. Kuršiai bėgo iš mūšio lauko, lenktyniaudami su estais, o pačiame sparno gale maršalo Henriko Botelio rinktinė jau buvo apsupta ir atkirsta nuo pagrindinių pajėgų. – Ne! Mes negalim pralaimėti! – pabandė drąsinti save Livonijos magistras. – Mes persirikiuosime! Bet priešas nedavė jam laiko. Žemaičiai spustelėjo pentinais savo nedidelius, tačiau stiprius arklėkus ir ūžtelėjo į pakalnę. Burhardas Hornhauzenas pasijuto stumiamas žemyn, ir, nepraėjus nė minutei, po žirgų kanopomis jau žliugsėjo Trumpės purvo makalynė. Kairėje krito Šv. Jurgio vėliava. Danai su švedais blaškėsi pelkėtame lauke tarsi bepročiai, išsilakstydami net nuo dviejų trijų pagonių. – Tiek to! – Burhardas Hornhauzenas apsuko žirgą, šaukdamas Ordino brolius. Anoje slėnio pusėje, už stovyklos, jis buvo matęs tankų liepų sąžalyną – jeigu pavyktų jį pasiekti, sumėtyti pėdas!.. Galingi riterių ristūnai risčia užbėgo įkalne, žemaičiai truputėlį atsiliko, dorodami visokią smulkmę. Burhardas Hornhauzenas pajuto širdyje augant viltį. Štai ir liepynas! Jis įlėkė į jį visu greičiu. Svaiginamai kvapių žiedynų apsuptoje drevėje sušmėžavo iš medžio išskobtas... lyg ir moters pavidalas. – Švenčiausioji Mergele, ačiū – tu mus apsaugosi! – džiugiai sušuko Burhardas Hornhauzenas ir užsikirto. Į jį žiūrėjo ne Ordino globėjos, o pagonių deivės veidas! O gal ne? Livonijos magistras net prisimerkė: į medį įkelta mažutė statulėlė rodėsi tokia pažįstama ir podraug tokia neįtikėtinai rūsti – tarsi jauna teisėja, beskelbianti nuosprendį. Ir tuomet Burhardas Hornhauzenas suprato, kad tai galas, taip pat, kad jam neteks išvysti Dievo karalystės. Ne! Jį pagoniški velniai nutemps į pragarą! Traškant šakoms ir nenumaldomai artėjant jų kariuomenei, Burhardas Hornhauzenas dar pabandė perprasti, kodėl taip atsitiko: be abejonės, kažkada – ir dar ne taip seniai – lietuviai šiose žemėse šeimininkavo kaip vilkai avidėje. Bet juk jo Ordinui pavyko tiems vilkams uždėti antkaklį – bent jau vyriausiajam iš jų! – Ir štai, bėgdami nuo lietuvių vilko, pataikėm ant žemaičių meškos... – padarė liūdną išvadą Burhardas Hornhauzenas. Tai buvo paskutinė jo mintis. Smagiai atšvilpusi svaidomoji ietis susmigo jam į nugarą. Kitus Livonijos brolius mirtis taip pat užtiko šventajame liepyne – neišsigelbėjo nė vienas. Iš Henriko Botelio pulkų taip pat nieko neliko – iš viso 1260 metais Šv. Margaritos dieną prie Durbės žuvo šimtas penkiasdešimt brolių riterių. Paguldė galvą ir švedų kunigaikštis Karlas Ulfsonas, o eilinių knechtų niekas net nesiėmė skaičiuoti.