„Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ - istorinis romanas
Šiomis dienomis leidykla „Žara“ išleido mano žmonos Ingos Baranauskienės istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“. 184 puslapių knyga skirta Durbės mūšio 750 metų jubiliejui. Viršelį ir 18 iliustracijų nupiešė dailininkas Šarūnas Škimelis.
Su Inga pirmą kartą ir susipažinau kaip tik dėl istorinių romanų, nes ji nerašo, to kas į galvą šauna. Nors romane leistina įvykius išgalvoti, Inga siekia visų pirma išsiaiškinti visus tikrus faktus, o tik paskui prikurti tai, ko trūksta. Dirbdama tokiu būdu, ji per kokius dešimt metų vis dar neparašė romano apie Birutę, kurį rašė jau mūsų pirmosios pažinties metu, užtat viešumoje pasirodė ne vienas to rašymo „šalutinis produktas“ - moksliniai straipsniai ir paskaitos apie Kęstutį, Birutę, Vytautą ir Jogailą. Galiausiai paaiškėjo tiek iš anksto nenumatytų faktų, kad minėtas darbas „įstrigo“. Vienintelis literatūrinis kūrinys, kuris kol kas iš viso to išėjo, yra tik „Pasaka apie Birutės priesaiką dievams ir Laimos valią“, šiemet paskelbta leidyklos „Dominicus Lituanus“ išleistoje antologijoje „Istorijos apie Lietuvą“ (p. 7-18). Tad literatūrinis debiutas galbūt yra ši knyga. Ir vis dėlto romanas pasirodė taip pat šiemet, tik kita tema.
Durbės mūšiui pasisekė gimti vienu atsikvėpimu. Tiesa, Ingos darbo principai išliko tie patys, todėl romaną lydi ne tik „Autorės žodis“, kuriame su nuorodomis į šaltinius paaiškinama, koks yra romano ir istorinės tiesos santykis, bet ir atskira 36 puslapių knygelė, panašiu pavadinimu - „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“ (išleido „Spaudos lankas“). Tai - nedidelė istorinė studija.
Pagrindiniai romano herojai - žemaitis Girdvainis ir kuršė Dovilė - yra išgalvoti veikėjai, bet turi istorijoje žinomus tėvus. Jų kovos ir meilė įpinami į istorinį žemaičių kovų, santykių su kuršiais, sembais, žiemgaliais, kryžiuočiais ir Mindaugo Lietuva kontekstą. Apie visą tai - romane, o čia pateikiu tik trumpą jo ištrauką, kurioje aprašomas baigiamasis pačio mūšio epizodas.
Maršalo rinktinę kuršiai užgriuvo kaip kruša – kalavijais, peiliais, kirviais, netgi aplūžusiais iečių kotais! Skausmo jau niekas nebejuto, teliko begalinis noras mušti – atsiteisti už pažeminimą, už priespaudos metus!... Tačiau jie, be abejonės, būtų žuvę, jei vienas estas, balzganomis akimis stebėjęs beviltišką jų puolimą, staiga nebūtų kilstelėjęs kalavijo ir suvaręs jo šalimais pasipainiojusiam riteriui į juodu kryžiumi papuoštą nugarą. Vokiečių eilė pairo tarsi karoliukai, trūkus siūlui. Broliai riteriai vėpsojo vieni į kitus, nebesuprasdami, kur priešai, kur saviškiai. Sklodas pabandė šaukti sembus prie savęs, bet susilaukė smūgio kirviu į krūtinę ir akivaizdžiai ne nuo svetimo, o nuo gentainio. – Dvėsk, žiurke! – sušvogždė nuožmus karys (vėliau Girdvainis išsiaiškino jo vardą – Glandas). – Už purpurinės gelumbės rietimą pardavei mus vokiečiams – dabar galėsi visą amžinybę puikuotis purpuro dėmėmis margintu rūbu! Jam atsakydamas, kažką žvaliai sušuko baltakis estas, – niekas nesuprato, bet viskas buvo aišku ir be žodžių. Būreliai sembų, estų, varmių ir dar kažko, apsukę žirgus, rikiavosi į gretą šalia kuršių ir Girdvainio, o tuo metu lyg viską savo kelyje nušluojanti banga nuo kalno atšvilpė žemaičiai. Girdvainis lengviau atsikvėpė. Burhardas Hornhauzenas tiktai dabar pamatė, kas darosi dešiniajame sparne. Pamatė ir nepatikėjo. Lig šios akimirkos jis šauniai veržėsi prie pagrindinės žemaičių vėliavos su ant užpakalinių kojų pasistojusia meška, vaizduodamasis, kaip ji bus sutrempta į purvą. Kairėje pelkyne besikapanojantys danai ir švedai Livonijos magistro labai nejaudino – jo rinktinė be ypatingų pastangų kilo tvirta ir ne per daug stačia atšlaite. Deja, visas šis proveržis pasirodė veltui. Žvelgdamas atgal per dešinį petį, Burhardas Hornhauzenas išbalusiomis lūpomis šnabždėjo: – Švenčiausioji Mergele, negali būti! Kariuomenės gretose vėrėsi didžiulės spragos. Kuršiai bėgo iš mūšio lauko, lenktyniaudami su estais, o pačiame sparno gale maršalo Henriko Botelio rinktinė jau buvo apsupta ir atkirsta nuo pagrindinių pajėgų. – Ne! Mes negalim pralaimėti! – pabandė drąsinti save Livonijos magistras. – Mes persirikiuosime! Bet priešas nedavė jam laiko. Žemaičiai spustelėjo pentinais savo nedidelius, tačiau stiprius arklėkus ir ūžtelėjo į pakalnę. Burhardas Hornhauzenas pasijuto stumiamas žemyn, ir, nepraėjus nė minutei, po žirgų kanopomis jau žliugsėjo Trumpės purvo makalynė. Kairėje krito Šv. Jurgio vėliava. Danai su švedais blaškėsi pelkėtame lauke tarsi bepročiai, išsilakstydami net nuo dviejų trijų pagonių. – Tiek to! – Burhardas Hornhauzenas apsuko žirgą, šaukdamas Ordino brolius. Anoje slėnio pusėje, už stovyklos, jis buvo matęs tankų liepų sąžalyną – jeigu pavyktų jį pasiekti, sumėtyti pėdas!.. Galingi riterių ristūnai risčia užbėgo įkalne, žemaičiai truputėlį atsiliko, dorodami visokią smulkmę. Burhardas Hornhauzenas pajuto širdyje augant viltį. Štai ir liepynas! Jis įlėkė į jį visu greičiu. Svaiginamai kvapių žiedynų apsuptoje drevėje sušmėžavo iš medžio išskobtas... lyg ir moters pavidalas. – Švenčiausioji Mergele, ačiū – tu mus apsaugosi! – džiugiai sušuko Burhardas Hornhauzenas ir užsikirto. Į jį žiūrėjo ne Ordino globėjos, o pagonių deivės veidas! O gal ne? Livonijos magistras net prisimerkė: į medį įkelta mažutė statulėlė rodėsi tokia pažįstama ir podraug tokia neįtikėtinai rūsti – tarsi jauna teisėja, beskelbianti nuosprendį. Ir tuomet Burhardas Hornhauzenas suprato, kad tai galas, taip pat, kad jam neteks išvysti Dievo karalystės. Ne! Jį pagoniški velniai nutemps į pragarą! Traškant šakoms ir nenumaldomai artėjant jų kariuomenei, Burhardas Hornhauzenas dar pabandė perprasti, kodėl taip atsitiko: be abejonės, kažkada – ir dar ne taip seniai – lietuviai šiose žemėse šeimininkavo kaip vilkai avidėje. Bet juk jo Ordinui pavyko tiems vilkams uždėti antkaklį – bent jau vyriausiajam iš jų! – Ir štai, bėgdami nuo lietuvių vilko, pataikėm ant žemaičių meškos... – padarė liūdną išvadą Burhardas Hornhauzenas. Tai buvo paskutinė jo mintis. Smagiai atšvilpusi svaidomoji ietis susmigo jam į nugarą. Kitus Livonijos brolius mirtis taip pat užtiko šventajame liepyne – neišsigelbėjo nė vienas. Iš Henriko Botelio pulkų taip pat nieko neliko – iš viso 1260 metais Šv. Margaritos dieną prie Durbės žuvo šimtas penkiasdešimt brolių riterių. Paguldė galvą ir švedų kunigaikštis Karlas Ulfsonas, o eilinių knechtų niekas net nesiėmė skaičiuoti. |
žymės: Durbės mūšis, istorija, literatūra
32 Komentarai (-ų):
Belieka, gerbiamieji, Jūs tik pasveikinti. Ir istorikai, ir romanų rašytojai :) Tomai, nepaminėjote tik preliminarios knygos kainos.
Kaina šiuo metu yra 20 Lt, bet ją pardavinėja tik pati autorė, kuri yra Durbės minėjime prie Tverų, ir aš turiu 9 egzempliorius. Knygynams bus pateikta greičiausiai kitos savaitės pabaigoje, mat spaustuvė turi ištaisyti vieną savo klaidą. Kai paklius į knygynus, ten bus kažkiek brangesnė.
Ačiū už informaciją. Na, po gyvosios archeologijos dienų Kernavėje paieškosiu sau. Tiesa sakant sudomino toji 36 puslapių istorinė studija. Taip supratau, jog knygos viduje (šalia) jos ieškoti reikia.
Šitos studijos reikia ieškoti šalia. Aš jos dar rankose nelaikiau, bet Inga sako, kad atrodo neblogai (ji ją prie Tverų irgi turi, kaina 10 Lt). O ir turėtų neblogai atrodyti - juk viršelį piešė tas pats Šarūnas (tiksliau, kai atsirado ta brošiūra, jai buvo pritaikytas kitas viršelio variantas, kurį jis buvo nupiešęs romanui). Bet šitos brošiūros leidėjas yra kitas - spaustuvė Telšiuose, apskritai išleista žemaičių, organizavusių tą Tverų renginį, iniciatyva. Tai ir platinama gali būti kitaip, nors abiejų tiražas - po 1000 egz.
Abi knygas bus galima įsigyti liepos 13 d. per Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13, pradžia - 18.00).
Iš trumpo knygelės gabaliuko sunku spręsti apie kūrinio literatūrinį lygį ir jos meninę vertę...Tačiau ką padarysi kai tikri rašytojai nenori ar nesugeba įprasminti tautos praeities lemiamų įvykių šį darbo bando bent tokiu būdu nudirbti profesionalūs istorikai pasinešę į literatūros lankas. prisimenu, kai prieš kokią 10 metų pamačiau Holywoodo Braveheart, pagalvojau, kad Lietuvos istorijoje galima rasti dešimtis panšių ir dar labiau sukrečiančių istorijų - ir kas svarbiausia - visiškai tikrų. Bet kas tuo užsiimtų Holywoode, jeigu net lietuviški rašytojai labiau susirūpinę ivairiais fuckungais ir shopingais ar kitokiais "žaliais" paauglystės sindromais....
o internete? Tuoj atveju jei neri Lietuvoje?
Nesatiems Lietuvoje, manau, sugebėsime organizuoti persiuntimą. Praneškite elektroniniu paštu, kokiu adresu siųsti, mes apskaičiuosime pašto išlaidas, o tada pranešime, į kokią sąskaitą pervesti pinigus.
Manau, kad, kai knyga bus pradėta platinti per knygynus, ji atsiras ir internetiniuose knygynuose, kaip www.patogupirkti.lt, super.lt ir pan., be to, knygas internetu parduoda pati "Žaros" leidykla - http://www.zara.lt/content/informacija-apie-kainas
Citata: "Sklodas pabandė šaukti sembus prie savęs, bet susilaukė smūgio kirviu į krūtinę ir akivaizdžiai ne nuo svetimo, o nuo gentainio." gal galite pagrįsti šaltiniu kuris aiškiai įvardija, kad Sklode žuvo nuo saviškių?
Čia nėra mokslinė studija, kurioje viskas turi būti argumentuota "aiškiais įvardijimais", bet užuomina yra duota: "vėliau Girdvainis išsiaiškino jo vardą – Glandas". Glandas - istorinis asmuo, sembas, pasireiškęs iškart po Durbės mūšio, kaip vienas sukilimo vadų... Bet kuriuo atveju sembų nusistatymas Ordino atžvilgiu paaiškėjo netrukus.
O liepos 10d. Durbės mūšio renginyje(Durbėje)galima bus įsigyti?
Tuomet nevadinkite šios knygos istoriniu romanu. Jei jau pirmoje pateiktoje ištraukoje prasilenkiama su realiu faktu - knyga negali būti istoriniu romanu, o tėra fentezi žanro romanas. Juk pati istorinio romano esmė papildyti tai ko nėra šaltiniuose, o ne jiems prieštarauti. Sklode buvo ištikimas kryžiuočių šalininkas, krikščionybės šalininkas, žuvo kovoje su prieš žemaičius Durbės mūšyje, nėra šaltinio kuris teigtų žuvus nuo saviškių.
Moksleivei: tikriausiai bus, bet gali būti ribotą laiką.
Incognito: Sklodas romane ir vaizduojamas kaip kryžiuočių padlaižys, o jo žuvimas nuo kryžiuočių priešo jo gentainio Glando rankos neprieštarauja istoriniams faktams.
Citata: "neprieštarauja istoriniams faktams." - klystat ir klaidnat kitus, trumpiau tiesiog meluojat (gi profesionalai). Aiškiai Dusburgo parašyta kovojo prieš pagonis ir nuo jų žuvo, o ne nuo saviškių.
Dusburgietis nesako, nuo ko jis žuvo. Ši romano vieta tik iliustruoja faktą, kad kryžiuočių pataikūno Sklodo laikysena buvo netipiška sembams, kurie jau rugsėjo 20 d., vadovaujami Glando, sukilo prieš kryžiuočius, kaip ir kiti prūsai.
Suprasti reikia iš konteksto, o kontekstas akivaizdus. Dėl laikysenos - hmm... ne visi senprūsiai ir sukilo.
Viskas čia gerai. Sklodas 6 metai iki Durbės buvo apsikrikštijęs, konfliktavo su savo gentainiais (ne krikščionimis), ėmė įkaitais jų vaikus.Va, mūšyje laisvai galėjo saviškis, bet pagonis pakirsti tą briedį. O Dusburgiečiui ko ten gilintis: rašo,- nuo pagonių.
Kontekstas akivaizdus: Ordinas pralaimėjo tik dėl to, kad jo atvesta kariuomenė, nemaža dalimi sudaryta iš vietinių genčių karių, atsigręžė prieš jį. Sembai sukilo netrukus po mūšio, vadovaujami Glando. Beje, pristatydamas Sklodą, Petras Dusburgietis rašo: "Kurie ne kurie Prūsijos kilmingieji ištikimai palaikė brolius, vienas iš jų, sembas Sklodas iš Kvedenavos...", kas visai nereiškia, jog kalbama apie visų prūsų poziciją. Priešingai, sakinys, esantis prieš tai, informuoja: "lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus". "Abi žemės" čia yra Prūsija ir Livonija, taigi aiškiai kalbama ir apie prūsų pasitraukimą, darant išlygą dėl kelių ištikimų kilmingųjų.
Pritariu incognito. Ir dar - žemaičių vėliava su meška taip pat yra anachronizmas...
XIII a. žemaičių vėliava nėra žinoma, bet nematau priežasčių, kodėl tai negalėjo būti meška.
Istoriniuose romanuose laidžiama prikuti tai, kas nėra paliudyta, jeigu tai neprieštarauja žinomiems faktams.
Dėl vėliavos. Tam, kas pritaria incognito. Čia abi pusės teisios. Nėra faktų, po kokiomis vėliavomis žemaičiai ėjo į Durbės mūšį. Gal vėliavose buvo atvaizduoti giminių herbai, totemai - vilkai, šernai, meškos etc. Bet autorė teisingai daro, kad apsistoja ties "brendu" - Meška. Tai yra visiems skaitytojams aiški, tiesioginė asociacija su Žemaitija. Ir tokia traktuotė yra visiškoje autoriaus valioje, tai jo vaizduotė... O be vaizduotės romano neįmanoma parašyti.
Gerai, tegul bus taip - žemaičiai ėjo į mūšį su savo totemu - sudžiovinta ir ant smaigo iškelta meškos galva. Užmečiau akį į sarmatija.lt - I "serijoje" keikiamas Mindaugas, kad "parduoda" žemaičius, bet ar atsižvelgiama į Burundajaus totorių ir Galičo-Voluinės "faktorių"?
Šiaip Ingos saviraišką vertinu pozityviai (net kažkiek žaviuosi), nors lietuviškų istorinių romanų, orientuotų į jaunuomenę, neskaitau.
Ir dar. Sarmatija.lt parodytas mūšis su kryžiuočiais rodo, kad visai nedaug tetrūksta, kad būtų sukurtas istorinis filmas. Entuziastų yra, reikia scenarijaus ir trupučio pinigų, bet tikrai netiek, kiek užsiplėšė Banionis Jr. ir Co. Nebūtina kurti gigantiškų batalinių scenų - juk žemaičiai kovojo ir beveik partizaninį karą, kaip kokiam Kaltinėnų mūšyje.
Beje Sklodė nebuvo nei žiurkė, nei padlaižys, atvirkščiai buvo labai drąsus ir garbingas žmogus, nes kritiniu momentu neišsigando ir parodė ištikimybę.
Tai galima suprasti, Incognito, jeigu Lietuvą kas nors užpultų, okupuotų ją visą arba jos dalį, jūs irgi rodytumėte ištikimybę... okupantams?
Teisėtiems valdovams ištikimybę - taip, būtinai. Iš kur žinote, kad Sklodei kryžiuočiai okupantai? Sklode aiškiai su pagarba atsiliepia apie kryžiuočius.
Nėra tokių okupantų, kurie nelaikytų savęs teisėtais ir neturėtų vietinių kolaborantų.
Čia tik jūsų 2010 metų žmogaus nuomonė. Sklode buvo ištikimas ir tai jo supratimu buvo garbinga.
--->incognito. O Tamstos nuomonė jau XIII amžiaus žmogaus. :) Kuo esi tikras, kad Sklodas krikščionybę priėmė ne iš savanaudiškų paskatų, o padaręs išvadą "kad tai garbinga".
Žemaiti, perkaityk Duisburgą. Ir susipažink su pagrindiniais šaltinotyros principais. Sklode - ištikimas krikšionybės šalininkas. Jei nepatinka toks apibūdinimas, tada Sklodė išvis neegzistavo, nes apie jo veiklą mes sužinome iš Dusburgo, očia jis apibūdintas taip kaip aprašiau. Visa kita tėra jūsų įsivaizdavimai ir samprotavimai.
Karštakošiui Incognito, kad nuleistų kiek gazą - o kodėl tu esi tikras, kad jei Sklode pagal Dusburgą buvo ištikimas krikščionybės šalininkas, tai jis negalėjo juo būti iš savanaudiškų paskatų, tiesiog konjunktūriniais sumetimais, matydamas ir manydamas, kad prieš vėją nepapūsi? Kodėl jau jis čia nuoširdus ir nuoseklus krikščionybės išpažinėjas. Dusburgas juk to nesako.
Vagiama Lietuvos istorija,
VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo( ” ŽALGIRIO” mūšis),ordino sostinė nebuvo užimta, mūšio strateginė reikšmė pragaištinga,pvz. ,Maskvos caras Ivan Ggroznij -Vytauto proanūkis, Romanovų dinastijos maskolių kariuomenė sostinę Vilnių sudegino iki pamatų, t.y. pakartojo Čingis Chano "sudegintos žemės" paranoją“. 2.Vytautas, augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, turėjo galimybę sudaryti taikos sutartį su krikščioniškais Vakarais. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis. 3. Vytautas strategiškai turėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus rusus, o ne Europos riterius. Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai po Žalgirio mūšio prarado istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip Vakarų sąjungininkai.4.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė ,kad Žalgiris tapo pragaištingos Lietuvos orentacijos į Rusiją , trėmimus, masines lietuvių žudynes simbolis. ” Žalgirio” sporto klubas buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais. “Žalgiris” – lietuvių orentacijos į “Stalino saulę” ,t.y. klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis. 5.Rusija yra ne tik blogio(R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra FALSIFIKATAS, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo pagrindu sukurta imperinės totalitarinės Rusijos „istorija“.
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis