|
|
Lietuvoje istorinės datos tai iškilmingai paminimos, tai palaimingai užmirštamos. Bene skandalingiausias antrojo Lietuvos miesto Kauno atvejis - užuot paminėjusi garbingą Kauno 650 metų jubiliejų, miesto savivaldybė jį tiesiog... užmiršo. Apie tai šios dienos "Lietuvos žiniose" ( Kodėl Kaunas pamiršo savo jubiliejų).
Ne visi seka blogu Kauno pavyzdžiu, yra ir visai priešingų pavyzdžių, nors šiemet 700 metų sulaukusių Šalčininkų atvejis panašus (apie tai rašiau "Veide" - " Jubiliejus švenčiantys miestai – tarp istorinės atminties ir užmaršties", tiesa, elektroninėje straipsnio versijoje mano autorystė nenurodyta).
Tačiau Šalčininkų jubiliejų pasistengė deramai paminėti bent lietuviškoji bendruomenė ( Šalčininkų 700-metis minėtas lietuviškai). Šiam minėjimui, kurį surengti pats ir paskatinau, parašiau nedidelį straipsnį apie pirmojo Šalčininkų paminėjimo istorinį kontekstą ( Šalčininkų istorijos pradžia – laisvės kovos).
Kita problema - vis dar nepakankamai įsisąmoninta Durbės mūšio reikšmė. Vakar, Durbės mūšio dieną, dalyvavau nedideliame šio mūšio minėjime spėjamame mūšio vado Almino valdų centre - Skaudvilėje, prie Karšuvos (Ivangėnų) piliakalnio ( Durbės mūšis paminėtas Karšuvoje). žymės: Durbės mūšis, istorija, jubiliejai, Kaunas, Šalčininkai, žemaičiai, Žemaitija
Rugsėjo 20-oji - Didžiojo prūsų sukilimo pradžios diena. Prūsų sukilimas – prarasta galimybė sukurti kitokią Lietuvą - apie tai rašiau prieš ketverius metus. Šiemet, šio įvykio 750 metų jubiliejaus proga, apie tai kalbėjausi su "Šiaurės Atėnų" žurnalistu Juozu Šoriu. Interviu pasirodė penktadienio (rugsėjo 17 d.) numeryje, tačiau internete tekstas kol kas dar neįdėtas (gal greitai pasirodys). Tuo tarpu čia skelbiu interviu tekstą, koks jis buvo po mano peržiūros (spausdintoje versijoje pakeistas pavadinimas - interviu pavadintas "Prūsų kraujo paveldėtojai. Menant Didžiojo prūsų sukilimo svarbą baltų pasauliui ir 750-ąsias jo metines su istoriku TOMU BARANAUSKU kalbasi Juozas Šorys", yra ir kitų redakcinio pobūdžio skirtumų).
Didžiojo prūsų sukilimo atmintis
Su istoriku TOMU BARANAUSKU kalbasi Juozas Šorys
Be pergalių Durbės (1260 m. liepos 13 d.) ir Žalgirio (1410 m .liepos 15 d.) mūšiuose metinių, šiemet rugsėjo 20 d. minėsime baltų istorinei savimonei svarbią sukaktį – Didžiojo prūsų sukilimo 750-metį. Didysis prūsų sukilimas (1260–1274) buvo tarsi Durbės mūšio tęsinys, nes žemaičių ir kuršių pergalė jame ir kitas baltų gentis paskatino nusimesti užkariautojų vokiečių jungą. Prūsai nutarė sukilti dar ir todėl, kad susidarė palanki situacija – ėmė maištauti kai kurie Vokiečių ordino broliai, grėsė skilimas Ordino viduje. Kai kurie šaltiniai rodo, kad net buvo imta remti prūsus, matyt, pastebėtos bręstančios jų nuostatos sukilti. Prieš tai Notangos ir Varmės fogtas Volradas susikvietė prūsų diduomenę į Lentenbergo pilį, uždarė ten juos ir sudegino. Kai kuriems netgi Ordino riteriams toks drastiškas poelgis buvo nepriimtinas. Suprasta, kad taip ne tik nekovojama už krikščionybę – tokie veiksmai yra akivaizdus blogis, todėl šie, matyt, ideologiniai atsimetėliai nebenorėjo kovoti Ordino pusėje. Sukilimo pradžioje kai kurias pilis prūsams, tikėtina, atidavė atkritę nuo Ordino broliai. Kodėl vis dėlto ta sukaktis minima rugsėjo 20 d., nors tądien nebuvo laimėtas joks mūšis?
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ rašo, kad būtent tą dieną, t.y. šv. Mato dienos išvakarėse, prasidėjo prūsų sukilimas. Matyt, tada įvyko genčių vadų sueiga, kurioje sutarta ginklu pasipriešinti Ordinui. Kronikininkas išvardijo sukilusias gentis ir jų vadus – sembų vadas buvo Glandas (Ordino pasitelkti jie dalyvavo ir Durbės mūšyje, ypač vokiečiams įtikti stengėsi kolaborantas sembų didikas Sklodas, nors dauguma jų kovos lauke sukilo kartu su kuršiais, beje, Sklodo sūnus Noliubas irgi tapo sukilėliu, nors tam prieštaravo giminė), notangų – Herkus Mantas (jis paprastai laikomas vyriausiuoju sukilimo vadu, nors svarbiausias šaltinis „Prūsijos žemės kronika“ pagrindo tokiam teiginiui neduoda, galbūt tai lėmė literatūros įtaka), varmių – Glapas, pagudėnų – Auktumas, bartų – Divanas Klokis (t.y. lokys). Kiekviena gentis turėjo išsirinkusi savo vadus, kai kurie kariniai veiksmai buvo atliekami bendrai, bet dažniausiai kovota atskirai, tiesa, išpuolius bandyta koordinuoti.
Kas žinomai apie tarpgentines organizacines prūsų sukilėlių veikimo formas, ar yra duomenų, kiek veiksni buvo istorikų minima genčių konfederacija, be to, turbūt svarbus sprendimų priėmimo būdas tebebuvo genties vyrų susirinkimas – vaida?
Iš tikrųjų tai buvo panašu į genčių konfederaciją ir netgi galėtume pasigesti vyriausiojo vado vaidmens, tiesa, galbūt daug ko iš Petro Dusburgiečio kronikos ir nesužinome, galbūt tyčia nerašė arba nežinojo tikrosios padėties. Iš kronikos, žvelgiant jos autoriaus akimis, susidaro toli gražu ne išsamus vaizdas. Lengvai galime jį pasipildyti, bet tada tektų remtis daugelio tuo laikotarpiu sukilusių baltų genčių duomenimis – po žemaičių pergalės Skuodo mūšyje 1259 m. buvo sukilę žiemgaliai, po Durbės mūšio – kuršiai. Išties vyko žymiai platesnis ir ne tik prūsų sukilimas – kovota prieš abi (Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių) Ordino šakas. Jei įžvelgiame, kad vyko didesnio masto beveik visų baltų genčių, išskyrus latgalius, sukilimas, paaiškėja, kad jam vadovavo Lietuva ir pirmajame etape tikrasis vadas buvo Treniota. Tas pats Treniota, kuris po Durbės mūšio kartu su žemaičiais atvyko pas Mindaugą ir privertė jį nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu bei prisidėti prie bendros kovos.
Kitaip sakant, vadovaujančio Mindaugo vaidmens Didžiajame prūsų sukilime neįžvelgtumėte?
Kai 1261 m. vasaros pabaigoje jis prisidėjo prie kovojančiųjų su Vokiečių ordinu, galėjo būti laikomas formaliu sukilimo vadu. Pirmasis žingsnis buvo 1261 m. rudenį, kai Mindaugas kartu su Treniota žygiavo į Livoniją – į Cėsį. Tai, tiesa, buvo nesėkmingas išpuolis prieš Ordiną. Livonijos eiliuotoji kronika rašo, kad jis vėliau keikė Treniotą, kam tas įvėlęs į tokias kovas. Realiai Mindaugo vaidmuo išliko pasyvus, kiekvieną nesėkmę jis traktavo kaip įrodymą, kad Treniotos dėka prievartinis jo politikos keitimas buvo klaida. Vėliau, aišku, Treniota atsigriebė – 1262 m. surengė sėkmingą žygį į kryžiuočių sąjungininkę Mazoviją ir Kulmo žemę – pagrindinę Vokiečių ordino bazę Prūsijoje. Tuo metu lenkai Ordinui teikė nemažą paramą kovojant su prūsais. Mazovija tada labai nukentėjo, žuvo jos kunigaikštis Zemovitas, be to, dar buvo įsiveržta ir į Kulmą, nuo kurio ir prasidėjo vokiečių ekspansija į baltų kraštą. Tas žygis labai padėjo prūsams. Vėliau Treniota organizavo žygį į Kuršą, kuris iš dalies pasisekė, bet po to Ordinas ten vėl ėmė plėsti įtaką – 1263 m. užėmė Kretingą, Įpiltį. Treniotai vėl ėmė nesisekti.
O kaip klostėsi padėtis Prūsijoje?
1260–1262 m. buvo sukilimo plėtros etapas, užimta nemaža kryžiuočių pilių, tiesa, ilgai apsiaustų didžiausių Karaliaučiaus, Klaipėdos, Balgos ir kt. tvirtovių neįstengė paimti. Kryžiuočiai labiausiai gynė pilis palei jūrą, nes per ją ateidavo parama, tai buvo jų gyvybinė jungtis. 1263 m. vokiečiams pavyko iš esmės nukariauti sembus (antrąjį kartą), taip jie išplėtė gynybinę zoną apie Karaliaučių. Tai traktuotina kaip nesėkmė, nežinome, kaip į tai reagavo Mindaugas, bet žinome Treniotos veiksmus – Lietuvoje prasideda vidaus kovos, Treniotos sutelktų suokalbininkų pastangomis Mindaugas nužudomas (Treniotai į pagalbą atėjo Mindaugo svainis Nalšios kunigaikštis Daumantas). Galime daryti prielaidą, kad Mindaugas vėl buvo nepatenkintas kovos su Ordinu rezultatais. Tai neišgelbėjo nei prūsų sukilimo, nei paties Treniotos, nors jis trumpam ir buvo užėmęs valdžią. Maždaug po metų jis Mindaugo šalininkų, jo tarnų, buvo nužudytas, ir tada reali Lietuvos parama prūsų sukilimui nutrūko, nes valdžia atiteko Mindaugo sūnui Vaišalgui, kuris buvo stačiatikis, todėl ir visiems krikščionims, netgi užkariautojams kryžiuočiams, buvo palankus, stengėsi su jais sugyventi taikiai. Iš kovos prūsų pusėje Lietuva pasitraukė... Prūsai sukilimo kovose liko vieni.
Bet bent jau minimali veiksmų koordinacija, baltiškasis solidarumas galgi ir vėliau buvo išlikęs, nes netgi prieš sukilimo pabaigą į Kulmą buvo įsiveržę Skomanto vadovaujami jotvingiai...
Sukilėlių prūsų vadai, aišku, kovos eigą koordinavo, netgi neturėdami bendro vadovaujančio centro. Įdomu, kad lenkų šaltiniai („Didžiosios Lenkijos kronika“) šiuo laikotarpiu neretai painioja prūsus ir lietuvius. Gali, pavyzdžiui, Mindaugą pavadinti prūsų karaliumi, o 1261 m. prūsų laimėto Pokarvių mūšio aprašyme mini ne prūsus, bet lietuvius. Iš esmės visa sukilimo zona ir sukilėliai yra pasirengę įeiti arba jau yra įsijungę į bendrą Lietuvos kaip paskutinės ginančios instancijos sistemą. Tai irgi patvirtintų, kad pirmuoju sukilimo etapu vadovybė buvo Lietuvoje.
Vis dėlto, matyt, ir prūsams vadovavo koks mobilus štabas, tad koks išties galėjo būti Herkaus Manto, notangų vitingo sūnaus, vaikystėje kaip įkaito patekusio į vokiečių nelaisvę ir auginto Magdeburge, vaidmuo? Juk tiesioginių nuorodų apie jo vadovavimą nėra, o netiesioginės įvairių interpretatorių permodeliuotos... Kas jis? Romantinės literatūros sukurtas, Marijono Giedrio filmu suaktualizuotas herojus, o gal tik perdėm sovietinio „vadizmo“ manijos sureikšmintas eilinis notangų vadas ar gal vis dėlto deramai neįvertintas strategas?
Visų pirma, Notanga ir Varmė buvo ta prūsų sritis, kurioje įsižiebė pats sukilimo židinys. Aišku, kad tose žemėse vadovavo Herkus Mantas, kita vertus, jis buvo vienas iš aktyviausių sukilimo vadų, nes dažnai minimas Petro Dusburgiečio kronikoje. Matyt, ir šlovę išsikovojo veiklumu ir drąsa. Juolab kad jei sembai buvo gana greitai „sutvarkyti“, tai notangai ir varmiai išsilaikė beveik iki sukilimo pabaigos – 1273–1274 m.
Ar lėmė didesnis karinis pajėgumas, beatodairiškas kovotojų nusistatymas eiti iki galo, sumanus vadovavimas, vokiškos karinės taktikos išmanymas, gimtosios žemės ir reljefo ypatybių pažinimas?
Herkus Mantas, be abejo, buvo susipažinęs su vokiečių kariavimo būdu, jų riterystės tradicijomis, juk ir jo krikšto vardas Henrikas vėliau buvo aplietuvintas pagal to krašto žmonių tarimą ir papročius. Neabejotina, kad buvo išties sumanus ir apdairus vadas, autoritetą gentyje turintis vitingo sūnus. Kitaip tiesiog negalėjo būti, nes genčių vadai negalėjo būti valstiečiai, turėjo būti kilmingi. O karinės jėgos buvo tiek, kiek buvo...
Esama užuominų, kad būta ir gentinės demokratijos požymių, juk svarbiausi nutarimai buvo priimami visiems vyrams kartu, tiesiai žvelgiant vieni kitiems į akis...
Tokia „demokratija“ apskritai egzistavo viduramžių visuomenėse ir mažesnėse bendruomenėse. Juk absoliutinių monarchijų tada nebuvo ir negalėjo būti, nes norint viską kontroliuoti ir nepaisyti niekieno nuomonės būtų reikėję turėti nemažą administracinį aparatą, kurio nei Lietuvoje, nei prūsų gentyse, nei netgi Vakarų Europoje nebuvo įmanoma išlaikyti. Kiekvienas valdovas turėjo remtis lojaliais pavaldiniais, žymiausiais didžiūnais, su jais tartis ir viską drauge spręsti. Ir į prūsų gentinę sąrangą reiktų žvelgti panašiame kontekste. Jų genties vadai galiomis buvo panašūs į lietuvių kunigaikščius.
Ar išvis bendrine reikšme dera kalbėti apie prūsus, juk jų gentys buvo dar stipriai savarankiškos, be to, regis, dar iki šiol nėra nusistovėjusi jų gentinė apibrėžtis – jiems kai kurių kronikininkų ir tyrinėtojų dar priskiriami (arba ne – įvairiais variantais) galindai, skalviai, nadruviai, sūduviai?
Apie tokius prūsus galima kalbėti. Taip pat ir apie jų gyventų ir valdytų žemių konfederaciją, nors, kaip minėjau, nukirtę jų sąsajas su Lietuva ir kitais baltais, matysim šiek tiek iškreiptą ir nevisą vaizdą. Tarsi kūnas būtų be galvos.
Arba lyg spektaklis vyktų be režisieriaus idėjos ir rankos.
O viskas, kas vyko Prūsijoje, ir buvo režisuojama Lietuvoje, ir to istoriografijoje dažnai nesuvokiama. Dėl to kartais atrodo, kad ten gyveno kažkokios padrikos gentys, nežinia kaip koordinavusios veiksmus. Aišku, kai Vaišalgo laikų Lietuva nusišalino nuo prūsų reikalų, situacija pasikeitė, ir realybėje prūsai liko be tos galvos.
Durbės pergalė, matyt, sąlygojo ne tik baltų genčių „išsivadavimo pavasarį“, bet ir kartais ir vidinę sumaištį, nes būta giminių, kurios jau tarpo tarnaudamos atėjūnams?
Aišku, jos ir savo iniciatyva suaktyvėjo, bet galiausiai tai vis tiek turėjo baigtis paramos Lietuvoje paieška. Gentys turėjo suprasti, kad pavieniui jos nieko negali pasiekti. Aiškiausiai tai matyti iš kuršių veiksmų (gal kad Eiliuotoji Livonijos kronika daugiau apie juos pasakė?). Po Durbės mūšio kuršiai ne tik sukilo, bet ir į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Apie prūsus neturime duomenų, kad būta lietuvių įgulų, nors tokia galimybė visai neatmestina, nes ryšiai buvo akivaizdūs, kol buvo įtakingas Treniota. Žinoma, reikia pripažinti, kad aktyviausiai iš Lietuvos pusės tuo metu veikė žemaičiai, po 1261 m. padedant Treniotai atvykę į valdovo dvarą ir vėl gavę Mindaugo Lietuvos globą. Treniota, darydamas svarbius politinius veiksmus, rėmėsi pirmiausia žemaičiais. Istoriografijoje dėl to Treniotos žemaičių atvedimo pas karalių net buvo susidariusi klaidinga nuomonė, kad jis buvęs žemaičių kunigaikštis. Išties jis buvo Mindaugo sesers ir greičiausiai Lengvenio sūnus, artimas giminaitis. Sietinas su Nalšios žeme, nes manoma, kad Lengvenio tėvonija buvo Linkmenys, bet kuriuo atveju jis buvo neabejotinas aukštaitis. Jo kaip didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdymo metu lietuviai prūsams padėjo imti Vėluvos pilį Sembos prieigose. Vėluvos paimti nepavyko, kronikoje neaiškiai rašoma, kad apgultis buvo nutraukta, kai ten žuvo lietuvių didikas ar vadas. Galėjo tai būti ir kas nors iš žemaičių didžiūnų, galbūt netgi jų kovų strategas ir vadas Alminas.
Sukilimas tęsėsi net keturiolika metų, ar todėl jis tituluojamas didžiuoju?
Prūsai prieš Ordino valdžią XIII a. buvo sukilę kokius penkis kartus. Pirmasis 1242 m. sukilimas, pasibaigęs 1249 m. Christburgo sutartimi, buvo menkesnis, o vykę vėliau – dar mažiau reikšmingi. Šis didžiuoju vadinamas todėl, kad buvo rimčiausias to laikotarpio prūsų pasipriešinimas užkariautojams. Iš tikrųjų į visus buvusius baltų genčių sukilimus reiktų žvelgti kaip į natūralų besikuriančios, visas giminingų etnosų žemes turėjusios sujungti baltų valstybės kūrimosi procesą, kurį sutrikdė brutali pašalinė jėga. Jei sukilimai ir kitos kovos būtų pasibaigusios Ordino išstūmimu, dabar turėtume visas baltų žemes sujungusią Lietuvą. Ir ne tokia jau didelė ta nesukurtoji valstybė būtų buvusi...
Vis dėlto kodėl visas baltų masyvas nesulipo į vientisą, istorijos vėjų gludintą riedulį – valstybinį darinį?
Nulėmė milžiniška parama Ordinui iš Vakarų Europos, ypač iš Vokietijos. Tarkim, XIV a. Lietuva tiems antplūdžiams jau galėjo priešpastatyti karius, sutelktus iš gana didelės teritorijos, nes jau kūrėsi kaip valstybė nuo jūrų iki jūrų. O XIII a. to dar nebuvo, juolab kad nepajėgta išvengti vidaus nesutarimų ir net karų. Vaišalgo „nuopelnas“, kad per patį prūsų sukilimo įkarštį Lietuva netgi visai pasitraukė iš visiems baltams gyvybiškai svarbios kovos lauko.
Beje, vienur rašoma Vaišalgas, kitur Vaišelga, trečiur – Vaišvilkas?
Vaišvilkas išvis klaidinga šio vardo forma, paremta tik vėlyvų šaltinių duomenimis, manau, kad Vaišalgas yra teisingesnė; dar Kazimieras Būga tai nagrinėjo ir įtvirtino Vaišvilką, bet kaip neistorikas rėmėsi ne visai autentiškais užrašymais vėlesniuose šaltiniuose. Dabartiniai istorikai, nesiremdami lingvistiniais argumentais, iš šaltinių rekonstruoja Vaišelgą, nors dar K. Būga buvo pateikęs ir pagrįstesnį alternatyvų variantą – Vaišalgas (vardas sudarytas iš dviejų labai įprastų lietuviškiems vardams šaknų – vaiš ir alg).
Su kuo susijęs vertintinas kaip išdavikiškas jo elgesys prūsų sukilimo metu? 1265 m. jam valdant su Ordinu sudaroma taika?
Formali taikos sutartis nebuvo sudaryta, bet jis su Ordinu stengėsi laikytis draugiškų santykių, pavyzdžiui, paleido belaisvius. Taikos visai ir nereikėjo siekti, nes tokiomis aplinkybėmis tiesiogiai Lietuvai tada Ordinas negrasino, nes turėjo daug kitų problemų. Žinoma, tokia Vaišalgo pasirinkta taktika buvo didelis smūgis prūsams į nugarą, nulėmęs visą sukilimo eigą. Kita vertus, jis tęsė savo tėvo Mindaugo politiką, orientuotą į valstybės plėtrą Rytų kryptimi, be to, keršijo Treniotai už suorganizuotą tėvo ir brolių Repeikio bei Ruklio nužudymą.
Galbūt galima teigti, kad Vaišalgas turėjo kitokią valstybės raidos viziją, susietą su ėjimu į Rytus, o Treniota kaip realus baltų vienytojas gal mąstė strategiškiau, perspektyviau?
Ir viena, ir kita pusė matė tas pačias grėsmes, tik jų reakcija buvo skirtinga. Treniota, matydamas pavojus, suprato, kad prieš Ordiną būtina kovoti, o Mindaugas su Vaišalgu manė, kad su visos Europos remiamais vokiečiais reikia sugyventi taikiai, kad su jais perdaug pavojinga kautis. Be to, Vaišalgas kaip tikintis krikščionis, nors ir stačiatikis, gal ir dėl religinių priežasčių nenorėjo kovoti prieš krikščionis kryžiuočius. Bent jau Eiliuotoji Livonijos kronika pabrėžė jo palankumą krikščionims, pavyzdžiui, minėtame epizode, kai jis nusprendė paleisti Ordino belaisvius. Be to, į valdžią jis atėjo remdamasis Volynės – Haličo kunigaikščio Vasilko parama, netgi buvo pripažinęs save jo vasalu, kaip rašoma Volynės metraštyje, pavadino jį tėvu.
Apibendrinant didžiojo prūsų sukilimo rezultatus galima teigti, kad vien savo jėgomis prūsai negalėjo atsikratyti Ordino, o kai kurie Lietuvos valdovai trumparegiškai susitaikė su kraujo brolių išžudymu ir pavergimu (išties kiek lėtesniu nei XX a. pavyzdžiai etniniu valymu ir genocidu) krašte, kurį net XV a. Vytauas tebevadino savo tėvonija.
Ir prieš tai, pavyzdžiui, Algirdas ir Kęstutis 1358 m. kėlė panašius reikalavimus, kad nemaža dalis dabartinės Latvijos ir bent pusė Prūsijos turėtų priklausyti Lietuvai, jei ši sutiks krikštytis. Vytautas, aišku, radikaliau pasakė, kad visa Prūsija jam priklauso, nes yra jo tėvų žemė. Giminiškas bendrumas buvo aiškiai jaučiamas. Janas Dlugošas rašė, kad prūsai, žemaičiai ir lietuviai yra ta pati gentis. Bendrabaltiškos valstybės kūrimosi procesas nepavyko, bet ta valstybė dar ilgai gyvavo lietuvių galvose.
Artėja ne tik didžiojo prūsų sukilimo 750 m. sukaktis, bet ir rugsėjo 22 d., kuri pirmosios didesnės baltų pergalės Saulės mūšio lauke su Kalavijuočių ordinu 1236 m. garbei buvo įteisinta kaip Baltų vienybės diena. Manyčiau, kad tam geriau derėjo būtent žuvusiosios prūsų tautos ryškiausio kovinio proveržio – sukilimo pradžios diena, simboliškai sutampanti su ribine rudens lygiadienio skirtimi. Kuo sukilimas buvo svarbus baltų pasauliui ir kokią istorinę misiją atliko?
Iš baltų belikome tik lietuviai ir latviai. Bendrabaltiškos valstybės kūrimosi procesas nepavyko, bet ta idėja dar ilgai buvo lietuvių galvose... Dabar ne bendros valstybės su latviais kūrimas, bet glaudesnis baltų bendravimas lieka kaip nacionalinio masto aktualija, išties yra labai reikalingas. Kažkodėl mūsų strategine partnere nuolat vadinama Lenkija, bet net nedrįstama taip valstybiniu mastu įvardyti mums giminiškos Latvijos. Projektų lygmeniu bandymų sukurti vieningą lietuvių ir latvių valstybę buvo netgi kuriantis dabartinėms respublikoms, pavyzdžiui, minėtina nūnai gana marginali atrodanti Jono Šliūpo idėja... O dabar net geležinkeliai tarp šalių ardomi arba ant jų stiebiasi berželiai (Skuodo – latvių Priekulės ruožas)... Apie gilesnį tarpusavio visuomeninių procesų pažinimą net nėra kalbos – naujienos iš Latvijos tik retkarčiais pasirodo mūsų žiniasklaidoje. O kalbant apie prūsus reikia pripažinti, kad jų istorija, taip pat ir sukilimai, tapo integraliu Lietuvos istorijos naratyvu, mūsų visuomenės istorinę sąmonę ypač yra paveikęs prūsų likimas, žinomas iš literatūros ir, aišku, iš M. Giedrio filmo „Herkus Mantas“. Turim pripažinti, kad sukilę prūsai buvo ir realus Ordino ekspansijos į Lietuvą skydas. Akivaizdu ir tai, kad lietuviai yra baltiškosios Prūsijos istorijos paveldėtojai. Lietuvos teritorijos dalis seniau priklausė prūsams – tai Užnemunė, ten gyveno dalis sūduvių ir nadruvių, bent jau Petro Dusburgiečio laikais jie buvo priskiriami prūsams. Sukilime pralaimėjusiųjų prūsų dalis pasitraukė į Lietuvą, ilgainiui įsiliejo į mūsų tautą. Taip, beje, darė ne tik prūsai, bet ir kuršiai, žiemgaliai, kurių likučiai nenorėjo pasiduoti Ordino valdžiai. Pavyzdžiui, dalis bartų apsigyveno apie Rodūnią ir Dzūkijoje – žinomas net Barčių valsčius, buvęs etninių lietuvių Gudijoje ir Lietuvos paribyje, ne tik tokio pavadinimo kaimai. Barčiai netgi buvo žinoma kaip tam tikra valstiečių grupė, turėjusi specifines prievoles – statyti tiltus. Reikia pastebėti ir tai, kad net Ordino valdžioje likę prūsai ne tik vokietėjo, bet ir lietuvėjo – kūrėsi Mažoji Lietuva, patys prūsai iki pat Karaliaučiaus bažnyčiose XVI a. meldėsi lietuviškai. Tai aiškiai parodo, kokia buvo natūrali prūsų etninės raidos kryptis.žymės: Durbės mūšis, Herkus Mantas, istorija, kryžiuočiai, LDK, Mindaugas, prūsai, Vaišalgas
Taigi, sulaukėme Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių. Bent jau Žalgiriui žiniasklaida skiria nemažai dėmesio. Nurodysiu tik savo interviu, nors kiekvienas susiras ir daugiau medžiagos: Tuo tarpu Durbės mūšis buvo minimas kukliau. Ta proga išleistas Ingos Baranauskienės romaną buvo galima įsigyti renginiuose Kaupose (prie Tverų), Durbėje, Kaune ir Vilniuje, o dabar jau pasirodė ir knygynuose, įskaitant internetinius Patogupirkti.lt, Leidyklos "Žara" knygynėlyje ir kitur.
Į Durbę per Barstyčius, Apuolę, Embutę keliavome liepos 10 d. su Draugijos "Pilis" ekskursija. Kitą dieną dar lankėmės Liepojos muziejuje, kur saugomi Durbės mūšio lauke rasti radiniai. Kelionės nuotraukų į "Picasa" albumą įdėjo Saulius Maskeliūnas.
Į šią kelionę vyko ir "Init" televizijos operatorius Saulius Novikas, kuris grįžęs paruošė antrąją TV laidos "Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai" dalį.
žymės: Durbės mūšis, istorija, kultūros paveldas, kuršiai, Mindaugas, Žalgiris, žemaičiai
Saulius Novikas, „Init“ televizijos laidų kūrėjas, jau parengė Ingos romano „ Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ pirmąją ekranizaciją. Jo sukurtos laidos, kurioje ir man teko dalyvauti, pirmojoje dalyje skaitomos romano ištraukos ir pasakojama apie Durbės mūšio aplinkybes. Laidoje taip pat rodomos Šarūno Škimelio pieštos romano iliustracijos. Čia laida retransliuojama iš S. Noviko svetainės www.sarmatija.lt.
žymės: Durbės mūšis, istorija, literatūra
Šiomis dienomis leidykla „ Žara“ išleido mano žmonos Ingos Baranauskienės istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“. 184 puslapių knyga skirta Durbės mūšio 750 metų jubiliejui. Viršelį ir 18 iliustracijų nupiešė dailininkas Šarūnas Škimelis.
Su Inga pirmą kartą ir susipažinau kaip tik dėl istorinių romanų, nes ji nerašo, to kas į galvą šauna. Nors romane leistina įvykius išgalvoti, Inga siekia visų pirma išsiaiškinti visus tikrus faktus, o tik paskui prikurti tai, ko trūksta. Dirbdama tokiu būdu, ji per kokius dešimt metų vis dar neparašė romano apie Birutę, kurį rašė jau mūsų pirmosios pažinties metu, užtat viešumoje pasirodė ne vienas to rašymo „šalutinis produktas“ - moksliniai straipsniai ir paskaitos apie Kęstutį, Birutę, Vytautą ir Jogailą. Galiausiai paaiškėjo tiek iš anksto nenumatytų faktų, kad minėtas darbas „įstrigo“. Vienintelis literatūrinis kūrinys, kuris kol kas iš viso to išėjo, yra tik „Pasaka apie Birutės priesaiką dievams ir Laimos valią“, šiemet paskelbta leidyklos „ Dominicus Lituanus“ išleistoje antologijoje „ Istorijos apie Lietuvą“ (p. 7-18). Tad literatūrinis debiutas galbūt yra ši knyga. Ir vis dėlto romanas pasirodė taip pat šiemet, tik kita tema.
Durbės mūšiui pasisekė gimti vienu atsikvėpimu. Tiesa, Ingos darbo principai išliko tie patys, todėl romaną lydi ne tik „Autorės žodis“, kuriame su nuorodomis į šaltinius paaiškinama, koks yra romano ir istorinės tiesos santykis, bet ir atskira 36 puslapių knygelė, panašiu pavadinimu - „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“ (išleido „ Spaudos lankas“). Tai - nedidelė istorinė studija.
Pagrindiniai romano herojai - žemaitis Girdvainis ir kuršė Dovilė - yra išgalvoti veikėjai, bet turi istorijoje žinomus tėvus. Jų kovos ir meilė įpinami į istorinį žemaičių kovų, santykių su kuršiais, sembais, žiemgaliais, kryžiuočiais ir Mindaugo Lietuva kontekstą. Apie visą tai - romane, o čia pateikiu tik trumpą jo ištrauką, kurioje aprašomas baigiamasis pačio mūšio epizodas.
Maršalo rinktinę kuršiai užgriuvo kaip kruša – kalavijais, peiliais, kirviais, netgi aplūžusiais iečių kotais! Skausmo jau niekas nebejuto, teliko begalinis noras mušti – atsiteisti už pažeminimą, už priespaudos metus!... Tačiau jie, be abejonės, būtų žuvę, jei vienas estas, balzganomis akimis stebėjęs beviltišką jų puolimą, staiga nebūtų kilstelėjęs kalavijo ir suvaręs jo šalimais pasipainiojusiam riteriui į juodu kryžiumi papuoštą nugarą.
Vokiečių eilė pairo tarsi karoliukai, trūkus siūlui. Broliai riteriai vėpsojo vieni į kitus, nebesuprasdami, kur priešai, kur saviškiai. Sklodas pabandė šaukti sembus prie savęs, bet susilaukė smūgio kirviu į krūtinę ir akivaizdžiai ne nuo svetimo, o nuo gentainio.
– Dvėsk, žiurke! – sušvogždė nuožmus karys (vėliau Girdvainis išsiaiškino jo vardą – Glandas). – Už purpurinės gelumbės rietimą pardavei mus vokiečiams – dabar galėsi visą amžinybę puikuotis purpuro dėmėmis margintu rūbu!
Jam atsakydamas, kažką žvaliai sušuko baltakis estas, – niekas nesuprato, bet viskas buvo aišku ir be žodžių. Būreliai sembų, estų, varmių ir dar kažko, apsukę žirgus, rikiavosi į gretą šalia kuršių ir Girdvainio, o tuo metu lyg viską savo kelyje nušluojanti banga nuo kalno atšvilpė žemaičiai. Girdvainis lengviau atsikvėpė.
Burhardas Hornhauzenas tiktai dabar pamatė, kas darosi dešiniajame sparne. Pamatė ir nepatikėjo. Lig šios akimirkos jis šauniai veržėsi prie pagrindinės žemaičių vėliavos su ant užpakalinių kojų pasistojusia meška, vaizduodamasis, kaip ji bus sutrempta į purvą. Kairėje pelkyne besikapanojantys danai ir švedai Livonijos magistro labai nejaudino – jo rinktinė be ypatingų pastangų kilo tvirta ir ne per daug stačia atšlaite. Deja, visas šis proveržis pasirodė veltui.
Žvelgdamas atgal per dešinį petį, Burhardas Hornhauzenas išbalusiomis lūpomis šnabždėjo:
– Švenčiausioji Mergele, negali būti!
Kariuomenės gretose vėrėsi didžiulės spragos. Kuršiai bėgo iš mūšio lauko, lenktyniaudami su estais, o pačiame sparno gale maršalo Henriko Botelio rinktinė jau buvo apsupta ir atkirsta nuo pagrindinių pajėgų.
– Ne! Mes negalim pralaimėti! – pabandė drąsinti save Livonijos magistras. – Mes persirikiuosime!
Bet priešas nedavė jam laiko. Žemaičiai spustelėjo pentinais savo nedidelius, tačiau stiprius arklėkus ir ūžtelėjo į pakalnę. Burhardas Hornhauzenas pasijuto stumiamas žemyn, ir, nepraėjus nė minutei, po žirgų kanopomis jau žliugsėjo Trumpės purvo makalynė.
Kairėje krito Šv. Jurgio vėliava. Danai su švedais blaškėsi pelkėtame lauke tarsi bepročiai, išsilakstydami net nuo dviejų trijų pagonių.
– Tiek to! – Burhardas Hornhauzenas apsuko žirgą, šaukdamas Ordino brolius. Anoje slėnio pusėje, už stovyklos, jis buvo matęs tankų liepų sąžalyną – jeigu pavyktų jį pasiekti, sumėtyti pėdas!..
Galingi riterių ristūnai risčia užbėgo įkalne, žemaičiai truputėlį atsiliko, dorodami visokią smulkmę. Burhardas Hornhauzenas pajuto širdyje augant viltį.
Štai ir liepynas! Jis įlėkė į jį visu greičiu. Svaiginamai kvapių žiedynų apsuptoje drevėje sušmėžavo iš medžio išskobtas... lyg ir moters pavidalas.
– Švenčiausioji Mergele, ačiū – tu mus apsaugosi! – džiugiai sušuko Burhardas Hornhauzenas ir užsikirto. Į jį žiūrėjo ne Ordino globėjos, o pagonių deivės veidas! O gal ne? Livonijos magistras net prisimerkė: į medį įkelta mažutė statulėlė rodėsi tokia pažįstama ir podraug tokia neįtikėtinai rūsti – tarsi jauna teisėja, beskelbianti nuosprendį.
Ir tuomet Burhardas Hornhauzenas suprato, kad tai galas, taip pat, kad jam neteks išvysti Dievo karalystės. Ne! Jį pagoniški velniai nutemps į pragarą! Traškant šakoms ir nenumaldomai artėjant jų kariuomenei, Burhardas Hornhauzenas dar pabandė perprasti, kodėl taip atsitiko: be abejonės, kažkada – ir dar ne taip seniai – lietuviai šiose žemėse šeimininkavo kaip vilkai avidėje. Bet juk jo Ordinui pavyko tiems vilkams uždėti antkaklį – bent jau vyriausiajam iš jų!
– Ir štai, bėgdami nuo lietuvių vilko, pataikėm ant žemaičių meškos... – padarė liūdną išvadą Burhardas Hornhauzenas.
Tai buvo paskutinė jo mintis. Smagiai atšvilpusi svaidomoji ietis susmigo jam į nugarą. Kitus Livonijos brolius mirtis taip pat užtiko šventajame liepyne – neišsigelbėjo nė vienas. Iš Henriko Botelio pulkų taip pat nieko neliko – iš viso 1260 metais Šv. Margaritos dieną prie Durbės žuvo šimtas penkiasdešimt brolių riterių. Paguldė galvą ir švedų kunigaikštis Karlas Ulfsonas, o eilinių knechtų niekas net nesiėmė skaičiuoti. |
žymės: Durbės mūšis, istorija, literatūra
LIEPOS 2– 4 DIENOS. KAUPOS PRIE TVERŲ
ŠVENTĖ „ŽEMAIČIŲ VIENYBĖS DIENA. DURBĖS MŪŠIUI ATMINTI“ Kaupų kaimas (Rietavo sav., prie Tverų)
Organizatorius: VO „Žemaičių sąjunga“, www.miceika.lt
 Liepos 2 d. (Kaupos, Rietavo sav.)
18.00 – 24.00 – Pasitiksime dalyvius ir svečius. Statysime palapinių miestelį.
Liepos 3 d. (Kaupos, Rietavo sav.)
12 val. – Iškilmingas šventės atidarymas.
13 val. – Durbės mūšio inscenizacija.
14 val. – Kuokos metimo turnyras, žemaitukų žirgų pristatymas.
15 val. – Vakarų Europos riterių turnyras.
16 val. – Senoviniai žaidimai.
17 val. – Baltų kovos ratas.
18 val. – Atokvėpio valandėlė.
20 val. – Koncertuoja grupė „THUNDERTALE“.
21 val. – Vakaronė prie laužo Raseinių Bardai, dr. Daiva Šeškauskaitė, Kęstutis Jablonskis. Šventę ves dr. Daiva Šeškauskaitė.
Liepos 4 d. (Kaupos, Rietavo sav.)
12 val. – Pradžia.
12.30 – Baltų karių ir Europos riterių kovos.
Pertraukų metu – koncertai, senoviniai turnyrai.
Pastaba: Programa bus tikslinama
LIEPOS 9–10 DIENOS. DURBĖ ŠVENTĖ „DURBĖS MŪŠIUI – 750“ Organizatorius: Durbės kultūros namai (Durbes kultūras nams), www.durbe.lv
Liepos 9 d. Durbės kultūros namai (Skolas iela 5, Durbė, Latvija)
12.00 – Tarptautinė konferencija „Durbės mūšiui – 750“ (Starptautiska konference „Durbes kaujai – 750”).
Dalyvauja Latvijos ir Lietuvos istorikai.
Liepos 10 d. (Durbė, Latvija)
Rytas prieš mūšį / Rīts pirms kaujas
9.00 – 15.00
Amatininkų turgus.
Latvijos ir Lietuvos folklorinių ansamblių pasirodymas (aikštėje prie bažnyčios).
Paroda „Durbė gilioje senovėje“ (Durbės mažoji Dūma).
Viduramžių kiemas (prie Durbės vidurinės mokyklos).
13.00 – 15.00
Senovės kovų menų grupė „Vilkači“ ir amatininkai
(prie Durbės vidurines mokyklos).
Didžios kovos aidai / Dižās ciņas atbalsis
16.00 – Muzikos grupė „Auli“ su birbynėmis ir būgnais
„Vilkači“ – senovės kovos.
17.00 – Paminklinio ženklo atidarymas, šventinis pranešimas.
Folkloro grupė „Balikai“,
Latvijos ir Lietuvos folkloro ansambliai (Durbės pilis).
Didvyrių pagerbimas / Varoņu godināšana
20.00 – Akmenų pilkapio sunešimas, ugnies ritualas (Durbės pilis).
Žmonės džiūgauja / Tauta līksmo
22.00 – Šokiai kartu su ansambliu „Diena be pertraukos“ (Durbės pilis).
23.00 – Ugnies fiesta (Durbės pilis).
LIEPOS 13 DIENA. VILNIUS
MINĖJIMAS „DURBĖS MŪŠIUI – 750“
(Vilniaus įgulos karininkų ramovė, Pamėnkalnio g. 13, Vilnius)
Organizatorius: Draugija „Pilis“, pilis.istorija.net
18.00 – 18.05 – Įžanginis žodis.
18.05 – 18.25 – Durbės mūšio istorija ir reikšmė (Tomas Baranauskas).
18.25 – 18.40 – Georgenburgo pilis Karšuvoje. Lokalizacijos problemos (dr. Gintautas Zabiela).
18.40 – 19.00 – Pasisakymai.
19.00 – 19.30 – Ingos Baranauskienės istorinio romano „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ pristatymas (autorės ir leidėjų pasisakymai).
19.30 – 20.00 – Meninė programa. žymės: Durbės mūšis, istorija, kultūros paveldas
Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių - Durbės mūšis - jo 750 metų jubiliejaus proga lieka beveik visai užmirštas. Ypač valstybės mastu. Nors Latvijoje, Durbėje, liepos 10 d. organizuojami šventiniai renginiai, Lietuvoje valstybiniu mastu kalbama tik apie Žalgirio mūšio jubiliejų, tarsi šie du didieji mūšiai nebūtų to paties karo kertiniai įvykiai. Netgi to mūšio renginiams numatytas šeštadienis Lietuvoje paskelbtas darbo diena. Ta proga kreipiausi į Seimo narį Gintarą Songailą, kuris pasisiūlė išplatinti pareiškimą pagal mano parengtą projektą. Šiandien su pareiškimo esmę iškraipančia antrašte informaciją paskelbė ir BNS. Pareiškimą pasirašė 12 Seimo narių.
Apie Durbės mūšio renginius internete vis dar nėra beveik jokios informacijos. Tik juose dalyvauti ketinantys žemaičiai sukūrė Durbės jubiliejui skirtą „Facebook“ grupę. Informaciją apie liepos 9 d. (konferencija) ir liepos 10 d. (senovės kovos, muzika, paminklo atidengimas ir kt.) Durbėje vyksiančius renginius paskelbiau Istorija.net kalendoriuje (informacija gauta iš Durbės kultūros namų).
Kaip Draugijos „Pilis“ Valdybos pirmininkas dar atkreipiu dėmesį, kad Draugija organizuoja Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimą liepos 13 d. 18-20 val. Vilniuje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio 13), ir ekskursiją į Durbę liepos 10-11 d.
Seimo narių Gintaro Songailos ir Kazimiero Uokos pranešimas: Dėl sąlygų Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimui sudarymo
2010 m. birželio 10 d. pranešimas VIR
2010 m. birželio 8 d. Seimo nariai priėmė pareiškimą „Dėl sąlygų Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimui sudarymo“.
Šių metų liepos 13 dieną sukanka 750 metų nuo antrojo pagal reikšmingumą mūšio Lietuvos istorijoje – Durbės mūšio (1260). Šio mūšio metu žemaičiai, kartu su į jų pusę perėjusiais kuršiais, sumušė jungtinę visų Vokiečių ordino šakų kariuomenę. Tiesioginė mūšio pasekmė yra pietinių Kuršo žemių – dabartinių Kretingos, Skuodo, Plungės, Rietavo, Telšių, Mažeikių rajonų įsijungimas į Lietuvos valstybės sudėtį, o taip pat Didysis prūsų sukilimas, iki pagrindų sukrėtęs Vokiečių ordino valdžią Pabaltijyje. Deja, šis iškilus jubiliejus šiemet liko užgožtas nors ir kuklių Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus minėjimo renginių. Abu šie mūšiai yra svarbiausi to paties karo mūšiai, ir tik jų abiejų minėjimas leidžia suprasti net ketvirtadalį tūkstantmetės Lietuvos istorijos trukusį karą dėl laisvės ir išlikimo.
Nepaisant to, kad valstybės institucijos faktiškai neprisideda prie Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimo, tiek Lietuvos, tiek Latvijos visuomenės iniciatyva numatomi šio mūšio jubiliejiniai renginiai šių metų liepos 10 d. Durbėje (Latvija). Tą dieną planuojamas žygis iš visų Žemaitijos regiono miestų į Durbę, kurioje vyks šventiniai renginiai (liaudiška mugė prie bažnyčios, kurioje ketina dalyvauti folkloro ansambliai iš Latvijos ir Žemaitijos, bažnytinės vargonų muzikos koncertas, senųjų kovų demonstravimas ir kt.).
Durbės mūšio minėjimui pasirinktas artimiausias jubiliejui šeštadienis, nes liepos 13-oji yra darbo diena. Deja, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1669 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2010 metais“ poilsio diena iš šių metų liepos 10 d. yra perkelta į liepos 5 d. Šitoks nutarimas labai apsunkina ir sumenkina ir taip vien tik visuomenės entuziazmu grįstą vieno iškiliausių Lietuvos istorijos įvykio – Durbės mūšio – 750 metų jubiliejaus minėjimą.
Lietuvos valstybė turi skatinti prasmingas pilietines iniciatyvas, ypač nukreiptas į Lietuvos istorijos įprasminimą ir bendradarbiavimą su kaimyninėmis valstybėmis. Lietuvą ir Latviją vienijančiam Durbės mūšio minėjimui neturėtų būti sudaromos dirbtinės kliūtys. Todėl nutarimas perkelti darbo dieną į liepos 10 d., artimiausią Durbės mūšio jubiliejui šeštadienį, turėtų būti kiek galima greičiau atšauktas, kad netrukdytų ruoštis Durbės mūšio jubiliejui ir dalyvauti jo renginiuose.
Būtų dar geriau, jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė nors ir kiek pavėluotai, bet ir pati bent dabar skirtų deramą valstybinį dėmesį istorinio Durbės mūšio minėjimui, panaudotų šią sukaktį tarpvalstybinio bendradarbiavimo su Latvija stiprinimui. Be to, šlovingos mūsų tautos istorijos prisiminimas kelia tautos ūpą, padeda išgyventi sunkmečius.
Lietuvos Respublikos Seimo nariai
Gintaras Songaila, Algis Kazulėnas, Evaldas Jurkevičius, Arimantas Dumčius, Vida Marija Čigriejienė, Julius Dautartas, Kazimieras Uoka, Rytas Kupčinskas, Petras Luomanas, Arvydas Anušauskas, Pranas Žeimys, Vaidotas Bacevičius
|
žymės: Durbės mūšis, istorija, kryžiuočiai, kultūros paveldas, kuršiai, LDK, žemaičiai
Šiemet minėsime dviejų didžiausių viduramžių Lietuvos mūšių jubiliejus - Durbės mūšio 750 metų ir Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų. Šie du mūšiai tarsi įrėmina lietuvių karo su kryžiuočiais laikotarpį. Apie juos, visų pirma apie labiau primirštą, bet ne mažiau svarbų Durbės mūšį, praėjusių metų pabaigoje kalbėjomės TV laidoje „ Pokalbiai pilyje“, kurios jau 9 dalis galima pamatyti internete. Laidos tema – „Pergalė, galėjusi nulemti istoriją“.
Pokalbiai pilyje (7)
žymės: Durbės mūšis, istorija, kryžiuočiai, Žalgiris
Inga primena reikšmingą, bet dažniausiai užmirštamą šios dienos (liepos 13-osios) sukaktį - Durbės mūšį, kurio 750 metų jubiliejų švęsime kitais metais. Kuo šis mūšis reikšmingas, kokiomis aplinkybėmis jis įvyko ir ką lėmė, skaitykite:
I.Baranauskienė. Durbės mūšis – primiršta šlovės diena
(Taip pat apie tą patį interviu forma: Nacionalinė vertybė - Durbės mūšis) žymės: Durbės mūšis, istorija, kryžiuočiai, kuršiai, žemaičiai
|
|
