Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas ir kitos kryžiuočių pilys

Aprašęs lietuviškosios istoriografijos darbus, skirtus Žalgirio mūšiui, dar nežinojau, kad šių darbų gretas netrukus papildys Alfredo Bumblausko suorganizuota ir iš dalies parašyta studija "Žalgirio mūšis - tautų mūšis". Tad čia, kaip priedą, skubu paminėti šį veikalą ir pridedu unikalų šioje studijoje skelbiamo žemėlapio, kuriame vaizduojamos Žalgirio mūšio laikų kryžiuočių pilys Prūsijoje, fragmentą: Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas, Slavskoje... Barcianai, Jezioranai, Pišas, Ščytnas... Karaliaučius, Įsrutis, Jurbarkas... - tai vis kryžiuočių pilių pavadinimai. O visgi ir Noihauzenas, Nordenburgas - kad nepamanytumėte, jog vokiečių ten nebuvo.

Bet pavadinimai tikrai įdomūs. Tik pamanykite: Ušakovo komtūras Markvardas fon Zalcbachas įžeidė Vytauto motinos Birutės atminimą ir už tai po Žalgirio mūšio buvo Vytauto įsakymu nužudytas. Istorija suskamba naujai ir moderniai...

Nemaža knygos dalis skirta Vokiečių ordino ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių nuotraukų albumui. Pasirodo, fotografuotinos kryžiuočių pilys išsidėstę išimtinai toje Prūsijos dalyje, kuri 1945 m. atiteko Lenkijai. Žodžiu, šlovingosios Nizovjės pilies nuotraukos šiame albume nepamatysime, o gaila...

Apskritai, A. Bumblauskas šiuo savo veikalu atliko tam tikrą naudingą darbą, sukonspektuodamas ir perpasakodamas Sveno Ekdalio (Ekdahl) Žalgirio mūšio tyrinėjimus. Žinoma, išlikdamas ištikimas bulvarinės istoriografijos tradicijoms ir savotiškam tikslumo supratimui. Pavyzdžiui, apie Marienburgo pilį rašo: "Tiesiogiai su Lietuva susijusi celė Aukštutinės pilies kieme.  Pasak tradicijos, šioje celėje buvo kalinamas Kęstutis, iš jos skandalingai pabėgo 1362 metais" (p. 37). Čia pažymėjau porą "ne visai" tikslių vietų. Nežinau, ar yra prasmės aiškinti, kas ir kodėl čia ne taip. Juk tai, kad 1362 m., kaip Kęstučio paėmimo į nelaisvę ir pabėgimo data, yra klaidinga, paminėjau dar 2005 m., komentuodamas kitą šio istoriko bulvarinį veikalą. Bet, ereliai, kaip sakoma, musių negaudo ir grėblių į jau užmintus ir dar nematytus nerūšiuoja.

Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose

Anotacija. Straipsnyje siekiama apibūdinti lietuviškąją Žalgirio mūšio tyrinėjimo tradiciją, aptarti jos raidą, svarbesnes išvadas ir pasiekimus nuo pirmųjų Žalgirio mūšio vertinimų iki Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus. Iš pateiktos istoriografinės apžvalgos daroma išvada, kad lietuvių istoriografijoje jau seniai Žalgirio mūšis suvoktas kaip epochinės reikšmės įvykis. Lietuvos istoriografija visada jautriai reaguodavo į bandymus sumenkinti Lietuvos kariuomenės ir Vytauto reikšmę Žalgirio mūšyje. Buvo visuotinai pripažįstamas reikšmingas lietuvių vaidmuo pradiniame ir baigiamajame mūšio etape, tačiau pasitraukimas ilgą laiką aiškintas dvejopai: kaip Lietuvos kariuomenės priverstinis atsitraukimas, po kurio sekė sėkmingas persirikiavimas ir grįžimas į mūšio lauką, arba kaip specialiai suplanuotas apgaulingo bėgimo manevras siekiant išardyti priešo rikiuotę. Pastaroji hipotezė galutinai įrodyta Svenui Ekdahliui suradus ir paskelbus apie tai kalbantį mūšio dalyvio laišką. Taip pat buvo nevienodai aiškinamas Jogailos vaidmuo: kartais vieninteliu mūšio vadu buvo laikomas Vytautas, o kartais tam tikras vaidmuo pripažįstamas ir Jogailai. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip pripažįstamas abiejų vadų vaidmuo mūšio metu. Lietuvių istoriografija palyginti nedaug dėmesio skyrė kariuomenių skaičiaus įvertinimui. Vienintelės savarankiškesnės pastangos buvo susijusios su gana radikaliais mėginimais sumenkinti Lenkijos kariuomenės vaidmenį mūšyje. Tai buvo daroma įtemptų Lenkijos ir Lietuvos santykių fone, apie 1930 m. Kitais atvejais daugiausia pasirenkami užsienio istoriografijoje vyraujantys skaičiai.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame (81) "Istorijos" žurnalo numeryje.