Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas ir kitos kryžiuočių pilys
Aprašęs lietuviškosios istoriografijos darbus, skirtus Žalgirio mūšiui, dar nežinojau, kad šių darbų gretas netrukus papildys Alfredo Bumblausko suorganizuota ir iš dalies parašyta studija "Žalgirio mūšis - tautų mūšis". Tad čia, kaip priedą, skubu paminėti šį veikalą ir pridedu unikalų šioje studijoje skelbiamo žemėlapio, kuriame vaizduojamos Žalgirio mūšio laikų kryžiuočių pilys Prūsijoje, fragmentą: Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas, Slavskoje... Barcianai, Jezioranai, Pišas, Ščytnas... Karaliaučius, Įsrutis, Jurbarkas... - tai vis kryžiuočių pilių pavadinimai. O visgi ir Noihauzenas, Nordenburgas - kad nepamanytumėte, jog vokiečių ten nebuvo.
Bet pavadinimai tikrai įdomūs. Tik pamanykite: Ušakovo komtūras Markvardas fon Zalcbachas įžeidė Vytauto motinos Birutės atminimą ir už tai po Žalgirio mūšio buvo Vytauto įsakymu nužudytas. Istorija suskamba naujai ir moderniai...
Nemaža knygos dalis skirta Vokiečių ordino ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių nuotraukų albumui. Pasirodo, fotografuotinos kryžiuočių pilys išsidėstę išimtinai toje Prūsijos dalyje, kuri 1945 m. atiteko Lenkijai. Žodžiu, šlovingosios Nizovjės pilies nuotraukos šiame albume nepamatysime, o gaila...
Apskritai, A. Bumblauskas šiuo savo veikalu atliko tam tikrą naudingą darbą, sukonspektuodamas ir perpasakodamas Sveno Ekdalio (Ekdahl) Žalgirio mūšio tyrinėjimus. Žinoma, išlikdamas ištikimas bulvarinės istoriografijos tradicijoms ir savotiškam tikslumo supratimui. Pavyzdžiui, apie Marienburgo pilį rašo: "Tiesiogiai su Lietuva susijusi celė Aukštutinės pilies kieme. Pasak tradicijos, šioje celėje buvo kalinamas Kęstutis, iš jos skandalingai pabėgo 1362 metais" (p. 37). Čia pažymėjau porą "ne visai" tikslių vietų. Nežinau, ar yra prasmės aiškinti, kas ir kodėl čia ne taip. Juk tai, kad 1362 m., kaip Kęstučio paėmimo į nelaisvę ir pabėgimo data, yra klaidinga, paminėjau dar 2005 m., komentuodamas kitą šio istoriko bulvarinį veikalą. Bet, ereliai, kaip sakoma, musių negaudo ir grėblių į jau užmintus ir dar nematytus nerūšiuoja.
žymės: Alfredas Bumblauskas, bulvarinė istoriografija, istorija, istorikai, kryžiuočiai, prūsai, Žalgiris
pranešimą parašė Tomas Baranauskas Ties
pirmadienis, birželio 06, 2011
14 Komentarai (-ų):
Iš to ką parašėte A. Bumblauskas pavadinimus naudoja iš dabarties perspektyvos, tiesa nenuosekliai. Nelabai čia didelė sensacija. Esu skaitęs ir rimtą angliškai rašytą darbą kuri figūruoja dabartiniai pavadinimai, nors veiksmas vyksta 17 amžiuje.
Ne visur dabartiniai pavadinimai taip nesusiję su senaisiais. Net kai jie kitokie. Tarkim, Klaipėda vietoj Memelio yra nepalyginamai istoriškiau, nei Ušakovas vietoj Brandenburgo.
Istoriškiau iš dalies taip, bet ne iki galo istoriška. Klaipėda pirmą kartą paminėti tik 15 amžiaus pradžioje. Jei savo darbuose, straipsniuose visada laikytumėtese istoriškumo principo, tada sakyčiau jūsų priekaištai Bumblauskui teisingi, tačiau juk to nėra. Istorikai patys pasirenka kokius terminus naudoti. Lietuvių istorikai naudoja dabartinius vietovardžius. Knyga rašyta tarptautinio kolektyvo. Todėl man panašu, kad vėl norite įgelti Alfredui.
Klaipėda 15 a. pradžioje paminėta kaip lietuviškas pavadinimas. Ankstesni šaltiniai lietuviško pavadinimo nemini, o kada jis atsirado galima tik spėlioti. Bet kuriuo atveju tai senas viduramžius siekiantis pavadinimas, o ne sovietmečio pramanas. Todėl sverti čia istoriškumo lygį nėra prasmės. Jeigu kas nors sugalvos Maskvą pavadinti Putingradu, tai dar nereikš, kad didieji Maskvos kunigaikščiai virs didžiaisiais Putingrado kunigaikščiais. Bet net jei p. Alfredas bando išrasti naujas viduramžių pilių įvardijimo taisykles, tai laikosi tų taisyklių labai nenuosekliai. Žodžiu, chaosas ir absurdas yra tame žemėlapyje.
Dar prisiminkime kad kai kurie istoriogaraphai savo darbuose rashineio Ipilti. O sheiip tai Lietuvoi dar neira susikurusi etika kuri nustatitu ribas tarp ishgalvotos istoriographios ir istorios. Arba kitaip tarent ir daiktus vadinant savaiseiis vardais tai butu tarp marginalios ir istorios. Viskas sumaishita i viena kruva ir pateiikta vartoimui apie tai nieko nenutuokenthem pilithiui. Bet ish kitos puseis toke kuriba irgi ira istoria. Zhmogaus kuribos istoria ir kito zhmogaus atsidavimo ir be atodarishko tikeimo sugalvotom istoriom istoria.
Taip, aš miniu, kad Bumblauskas yra nenuoseklus, bet jį galima kaltinti tik nenuoseklumu - kodėl vienur Karaliaučius, o kitur Ušakovas, bet ne pasirinkimu naudoti dabartinius pavadinimus. Knygą rašė 3 istorikai, 2 iš jų - nelietuviai. Tai ką jūs, gerbiamas Tomai, vadinate istoriniai pavadinimai tėra lietuviški pavadinimai, kurie taip pat ne visi yra istoriniai. Tai kodėl ukrainietis ir baltarusis istorikas turėjo naudoti t.y. istorinį -> lietuvišką pavadinimą?
Nesupratau ką "Dar kartą" norėjote pasakyti, net neįmanoma suprasti jūsų anglo-lithuanian rašto.
Vis Bumblauskas kaltas. O gal uzsiimkite pone atradejau globaliasne kritika, pvz., knyga "Pasaulio vietovardžiai. Europa", kuri yra tapusi Biblija enciklopediju leidyklai, o si ir leido mineta vietovardziu ir Zalgirio knygas. o tai kad padarytas hibridas, tai ir yra tos vietovardziu knygos rezultatas. ir jeigu pasiziuretumete originalu leidima, t.y. ukrainiečių kalba, tai pamatytume, kad "chaosu ir absurdu" joje net nedvelkia - zemelapio autorius aiskiai yra priemęs dabartinių pavadinimu ir originalo kalba (t.y. Lenkijos vietovardžiai - lenkiškai, Kaliningrado sr. - rusiškai)rašybos principą.
Ir dar nepizdavokite ir nedezinformuokite. "Juokelis" apie Ušakovo komtūrą Markvardą fon Zalcbachą tik parodo pono atradejo Tomo supratimo lygi... taip kad pats musiu negaudikit ir ju drambliais nedarykite
Atsiprašau, pone su aukštu supratimo lygiu, susirūpinęs A. Bumblausko “nepizdavojimo“ problemomis (ir galbūt vienaip ar kitaip atstovaujantis kūrybinį kolektyvą, pasirašinėjantį A.B.)! Tikrai nežinojau, kad A. Bumblausko originalūs tekstai rašomi ukrainiečių kalba ir tada verčiami į lietuvių kalbą! Jeigu kas nors dar pasakytų, kad lenkiškai, tai gal ir patikėčiau...
ponas atradejau, o tavo tekstai rusiškai rasomi... O del "kolektyvo", tai kokiam kolektyvui tavo rasliavos atstovauja ...
Esu kelis ir rusiškai parašęs, kai to reikėjo. Bet ukrainietiškai nesugebėčiau, ir, esu įsitikinęs, kad ponas A. Bumblauskas irgi nesugebėtų. Tiesa, gal jis dabar turi kokį studentą ukrainietį ir tas rašo jam darbus ukrainietiškai? Savo darbus, skirtingai nei A. Bumblauskas, rašau vienas pats, o jeigu kartais su bendraautoriumi, tai jis ir nurodomas kaip bendraautorius, todėl nereikia spėlioti, kas tai iš tikrųjų parašė. Ir Bumblauskui taip patarčiau, jeigu, žinoma, sugeba.
Marionai ash net nezhinojau kad Ipiltis tai ir anglo-lituanishkas pavadinimas. O sheiip tai man atrodo idant Lietuvos istrorikus persekioja Ipilties sindromas ir tai netik Bublauska bet ir visus kitus.
Visos problemos ir visi ginčai randasi dėl "šaltinių", o ne dėl mokslo, ne dėl esmės. Man net neįdomu, kas kaip kur rašė-parašė ir koks istroikas ką vienaip ar kitaip perskaitė ir išaiškino, juolab, kad daugelį šaltinių pirmiausia reikėtų nagrinėti kaip falsifikatus. Ta prasme tai nėra mokslas, nors pritempiant galima naudoti kriminalistikos mokslo principus. Istorikų pamąstymai yra viso labo tik prastos ir prasčiausios šaltinių-falsifikatų interpretacijos. Gerbiamieji istorikai ir savamoksliai praeities tyrinėtojai - pradėkime iš pradžių - remdamiesi logikos ir kitų rimtų mokslų pagrindais atsakykime aiškiai ir vienareikšmiškai, kad ir į tokius paprastus klausimus: kodėl Lietuva vadinasi Lietuva, o Europa - Europa. Paskui galėsim eiti giliau į mišką. Štai Lietuvos pavadinimo kilmei paaiškinti pats esu vos ne 12 istorikų sukurtų variantų skaitęs, gi akademikas Z.Zinkevičius taip pat gan solidžiai klaidžioja tarp kelių pusų ir nepagauna, kodėl Lietuva yra Lietuva. Tai jau atsiduoda absurdu. O juk atsakymas yra, ir yra vienas ir teisingas. Bet kad tą atsakymą surasti - nežinomojo suradimui, reikia vos ne absoliučiai taikyti matematinį-loginį sprendimų modelį. Taip būtų išvengta daugumos istorikų visokiausių interpretacijų, jie nekalbėtų apie tai, kame visiškai nesusigaudo. Maksimaliai panaudojus logikos elementus, mums pavyktų mksimaliai išeliminuoti žmogiškajį faktorių, blaškymusis ir nusikalbėjimus.
Lenkijos monetų kalykla (formaliai Niue sala, kažkur Ramiajame vandenyne) nukaldino monetų seriją, skirtą gintaro keliui. Įspūdingiausia ši - skirta gintaro kelio pradžios punktui - Kaliningradui : http://3.bp.blogspot.com/-JwafZ2lr_dg/Tqly_8UqXfI/AAAAAAAAAyE/R4VGy6u6Xyo/s1600/15.jpg
Ką tik perskaičiau šią knygą. Nieko labai naujo čia neradau mūšio tema. Knygoje daug gražių nuotraukų ir paveiksliukų, kas ją daro patrauklią. Bet pasigedau dabartinėje Kaliningrado srityje esančių pilių ir bažnyčių nuotraukų. Tai didelis minusas šiai knygai, be to ir mūsiškių pilių nuotraukos prastai parinktos.
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis