Pasivaikščiojimas po Bumblausko virtualų istorinį Vilnių po 7 metų

Prieš septynerius metus buvo pompastiškai pristatyta viena brangiausių istorinių Lietuvos svetainių - Alfredo Bumblausko „Virtualus istorinis Vilnius“ , kainavusi 631 000 litų (182 750 eurų). Ji buvo skirta Lietuvos tūkstantmečiui, bet dėl itin didelių ir kruopščių darbų daugiau kaip metus vėlavo, tad, galiausiai šio stebuklo sulaukus, išėjo taip kad juo buvo pažymėta Lietuvos 1001 metų sukaktis... Ir tai buvo paskubėta, tenkinant nekantrios publikos reikalavimus, mat svetainėje liko vienas kitas netikslumas..

Džiugu, kad, skirtingai nei kiti brangiai kainavę A. Bumblausko virtualūs projektai, tokie, kaip fenomenali svetainė www.fenomenai.lt, pastaroji neišnyko nei per metus, nei per dvejus, o gyvuoja ir tyliai, pamažu, nyksta iki šiol. Kaip ir Lietuva...

Tad pasivaikščiokime po virtualų istorinį A. Bumblausko Vilnių - www.viv.lt - šiandien!

Kaip ir prieš septynerius metus viv.lt žada daug fenomenų...

Daugiau informacijos »

Netekome žymaus istoriko Vytauto Merkio

Vytauto Merkio gyvenimas liko jo
atsiminimų knygoje “Atminties prošvaistės”

Vakar, liepos 25 dieną, eidamas 84-uosius metus, mirė žymus istorikas, Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius habilituotas daktaras Vytautas Merkys. Netekome vieno iškiliausių Lietuvos istorikų, kurio vardą galėtume rašyti šalia Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio ar paties Vytauto Merkio vertintų ir tyrinėtų Simono Daukanto, Konstantino Jablonskio, Igno Jonyno.

Didžiąją gyvenimo dalį Vytautui Merkiui teko gyventi sovietinės okupacijos laikotarpiu, tad dalyje jo kūrybinio palikimo neišvengiamai atiduota duoklė tos epochos ideologiniams reikalavimams, nors dėl jų istorikas niekada neaukojo faktografinio tikslumo ir mokslinio sąžiningumo. Istoriko dėmesio centre visada buvo XIX amžius – laikotarpis, kuriam sovietinė cenzūra skyrė ypatingą dėmesį, nes jis susijęs su marksizmo ištakomis. Svarbus šis laikotarpis ir Lietuvai, nes audringų šio amžiaus įvykių sūkuriuose susiformavo demokratinės visuomenės pradmenys ir prasidėjo tautinis atgimimas. Būtent tai traukė V. Merkio dėmesį. Dar sovietmečiu jis pradėjo rašyti apie tautinio atgimimo problemas, knygnešių judėjimą, iškilias to meto asmenybes – Simoną Daukantą, Motiejų Valančių. Visas šias temas istorikas iš naujo, kur kas išsamiau ir be ideologinių suvaržymų, atskleidė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Apskritai V. Merkio darbai tapo savotišku kokybės standartu Lietuvos istorikų bendruomenei – paviršutiniškai rašyti šis mokslininkas tiesiog nemokėjo. Ir nors stebina jo produktyvumas, kokybės jis niekada neaukojo kiekybei.

Jau gyvenimo saulėlydyje Vytautas Merkys išleido ir savo atsiminimų knygą „Atminties prošvaistės“ (2009), kurioje atskleidė istoriko darbo okupacijos sąlygomis užkulisius. Tuo metu iškylančius sunkumus, suvaržymus reikėjo mokėti apeiti, tad stebina Vytauto Merkio ir jo kartos istorikų pasiryžimas, nepaisant visko, gilintis į Lietuvos praeitį, paisyti tautos interesų ir mokslinės etikos.

Tačiau atlikęs visus gyvenimo darbus, sukaupęs ateities kartoms istorijos žinių lobyną, istorikas nusinešė į kapą ir nerimą dėl šiuolaikinėje Lietuvos istorikų bendruomenėje įsivyraujančių tendencijų ir asmenų, nuvertinančių ar net niekinančių Lietuvos praeitį, lietuvių tautą ir lengva ranka nubraukiančių net sunkiomis sąlygomis pasiektus Lietuvos istorijos mokslo laimėjimus. Šis nerimas buvo paskutinių jo viešų pasisakymų tema.

Europos istorijos studijos

Šiemet - pirmieji mokslo metai, kai Lietuvos edukologijos universitete vykdoma Europos istorijos studijų programa. Kadangi kažkiek prisidėjau prie šios programos kūrimo, dabar esu užsiėmęs jos praktiniu įgyvendinimu: šios programos pirmakursiams dėstau Vidurio ir Rytų Europos viduramžių istoriją (kolega Darius Alekna tuo pačiu metu dėsto Vakarų Europos viduramžių istoriją, bet jam lengviau, nes šis kursas pas mus buvo dėstomas ir anksčiau Istorijos studijų programą studijuojantiems studentams).

Europos istorijos programa išskirtinė keliais atžvilgiais. Visų pirma, skirtingai nei daugelis kitų Edukologijos universiteto programų, ji neapima pedagoginių studijų (norintys jas gali pasirinkti papildomai), todėl yra kiek trumpesnė (bakalauro kvalifikacija suteikiama per 3,5 metų). Antra, ši programa suteikia galimybę plačiau nei kitur Lietuvoje susipažinti su Europos istorija. Nagrinėjami trys Europos regionai - išsamūs Vakarų, Vidurio ir Rytų, Šiaurės Europos istorijos kursai, be to, atskirai (trumpiau nei Istorijos programoje) - Lietuvos istorija.
Daugiau informacijos »

Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas ir kitos kryžiuočių pilys

Aprašęs lietuviškosios istoriografijos darbus, skirtus Žalgirio mūšiui, dar nežinojau, kad šių darbų gretas netrukus papildys Alfredo Bumblausko suorganizuota ir iš dalies parašyta studija "Žalgirio mūšis - tautų mūšis". Tad čia, kaip priedą, skubu paminėti šį veikalą ir pridedu unikalų šioje studijoje skelbiamo žemėlapio, kuriame vaizduojamos Žalgirio mūšio laikų kryžiuočių pilys Prūsijoje, fragmentą: Nekrasovas, Nizovje, Ušakovas, Slavskoje... Barcianai, Jezioranai, Pišas, Ščytnas... Karaliaučius, Įsrutis, Jurbarkas... - tai vis kryžiuočių pilių pavadinimai. O visgi ir Noihauzenas, Nordenburgas - kad nepamanytumėte, jog vokiečių ten nebuvo.

Bet pavadinimai tikrai įdomūs. Tik pamanykite: Ušakovo komtūras Markvardas fon Zalcbachas įžeidė Vytauto motinos Birutės atminimą ir už tai po Žalgirio mūšio buvo Vytauto įsakymu nužudytas. Istorija suskamba naujai ir moderniai...

Nemaža knygos dalis skirta Vokiečių ordino ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių nuotraukų albumui. Pasirodo, fotografuotinos kryžiuočių pilys išsidėstę išimtinai toje Prūsijos dalyje, kuri 1945 m. atiteko Lenkijai. Žodžiu, šlovingosios Nizovjės pilies nuotraukos šiame albume nepamatysime, o gaila...

Apskritai, A. Bumblauskas šiuo savo veikalu atliko tam tikrą naudingą darbą, sukonspektuodamas ir perpasakodamas Sveno Ekdalio (Ekdahl) Žalgirio mūšio tyrinėjimus. Žinoma, išlikdamas ištikimas bulvarinės istoriografijos tradicijoms ir savotiškam tikslumo supratimui. Pavyzdžiui, apie Marienburgo pilį rašo: "Tiesiogiai su Lietuva susijusi celė Aukštutinės pilies kieme.  Pasak tradicijos, šioje celėje buvo kalinamas Kęstutis, iš jos skandalingai pabėgo 1362 metais" (p. 37). Čia pažymėjau porą "ne visai" tikslių vietų. Nežinau, ar yra prasmės aiškinti, kas ir kodėl čia ne taip. Juk tai, kad 1362 m., kaip Kęstučio paėmimo į nelaisvę ir pabėgimo data, yra klaidinga, paminėjau dar 2005 m., komentuodamas kitą šio istoriko bulvarinį veikalą. Bet, ereliai, kaip sakoma, musių negaudo ir grėblių į jau užmintus ir dar nematytus nerūšiuoja.

Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose

Anotacija. Straipsnyje siekiama apibūdinti lietuviškąją Žalgirio mūšio tyrinėjimo tradiciją, aptarti jos raidą, svarbesnes išvadas ir pasiekimus nuo pirmųjų Žalgirio mūšio vertinimų iki Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus. Iš pateiktos istoriografinės apžvalgos daroma išvada, kad lietuvių istoriografijoje jau seniai Žalgirio mūšis suvoktas kaip epochinės reikšmės įvykis. Lietuvos istoriografija visada jautriai reaguodavo į bandymus sumenkinti Lietuvos kariuomenės ir Vytauto reikšmę Žalgirio mūšyje. Buvo visuotinai pripažįstamas reikšmingas lietuvių vaidmuo pradiniame ir baigiamajame mūšio etape, tačiau pasitraukimas ilgą laiką aiškintas dvejopai: kaip Lietuvos kariuomenės priverstinis atsitraukimas, po kurio sekė sėkmingas persirikiavimas ir grįžimas į mūšio lauką, arba kaip specialiai suplanuotas apgaulingo bėgimo manevras siekiant išardyti priešo rikiuotę. Pastaroji hipotezė galutinai įrodyta Svenui Ekdahliui suradus ir paskelbus apie tai kalbantį mūšio dalyvio laišką. Taip pat buvo nevienodai aiškinamas Jogailos vaidmuo: kartais vieninteliu mūšio vadu buvo laikomas Vytautas, o kartais tam tikras vaidmuo pripažįstamas ir Jogailai. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip pripažįstamas abiejų vadų vaidmuo mūšio metu. Lietuvių istoriografija palyginti nedaug dėmesio skyrė kariuomenių skaičiaus įvertinimui. Vienintelės savarankiškesnės pastangos buvo susijusios su gana radikaliais mėginimais sumenkinti Lenkijos kariuomenės vaidmenį mūšyje. Tai buvo daroma įtemptų Lenkijos ir Lietuvos santykių fone, apie 1930 m. Kitais atvejais daugiausia pasirenkami užsienio istoriografijoje vyraujantys skaičiai.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame (81) "Istorijos" žurnalo numeryje.

Istorikų diskusija apie istoriją, demokratiją ir holokaustą

Trečiadienį Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Istorijos fakultete įvyko istorikų diskusija „Istorija ir demokratija“. Diskusiją surengti paskatino pastaruoju metu plačiai komentuojamas istoriko Petro Stankero straipsnis, dėl kurio autorius buvo apkaltintas holokausto neigimu ir net pradėtas iki teisminis tyrimas. Į diskusiją buvo pakviestas ir skandalo centre atsidūręs P. Stankeras.

Kadangi buvau šios diskusijos iniciatorius, pradžioje trumpai pristačiau jos sumanymo aplinkybes. Dėl reakcijos į P. Stankero straipsnį susidariusi situacija paskatino iškelti visai istorikų ir Lietuvos visuomenei svarbius klausimus. Ar mes gyvename demokratinėje visuomenėje, kur istoriko atsakomybės ribos? Ar istorikas turi teisę pats aiškinti savo pažiūras? Kas yra holokausto neigimas ir holokausto neigėjas?
Daugiau informacijos »

Diskusija apie istoriją ir demokratiją

Kviečiame į diskusiją

Istorija ir demokratija

Dėl Petro Stankero straipsnio kilęs skandalas kelia visai istorikų ir Lietuvos visuomenei svarbius klausimus. Ar mes gyvename demokratinėje visuomenėje, kur istoriko atsakomybės ribos? Ar istorikas turi teisę pats aiškinti savo pažiūras? Kas yra holokausto neigimas ir holokausto neigėjas?

Diskusija vyks
trečiadienį, gruodžio 15 d., 13 val.
Vilniaus pedagoginio universiteto
Istorijos fakultete
(T. Ševčenkos g. 31, Vilnius),
222 auditorijoje.

Kviečiame dalyvauti!

Minties policija: operatyvus susidorojimas su istoriku

Šį ketvirtadienį, lapkričio 25 d. už straipsnį žurnale "Veidas" per valandą iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje buvo išmestas istorikas dr. Petras Stankeras. Nuo momento, kai šią publikaciją pastebėjo ir savo komentaruose P. Stankero atleidimo pareikalavo kraštutinės kairiosios organizacijos "Naujoji kairė 95" (NK95) veikėjos Daiva Repečkaitė ir Nida Vasiliauskaitė iki pranešimo apie P. Stankero atleidimą iš darbo praėjo vos dvi paros. Per tą laiką į P. Stankero publikaciją spėjo sureaguoti europarlamentaras Leonidas Donskis ir net septynių užsienio šalių ambasadoriai (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, Estijos, Olandijos ir Suomijos).

Nepriekaištingai operatyvų ir stulbinančiai plataus tarptautinio masto Minties policijos darbą geriausiai iliustruoja iškalbinga šių įvykių chronologija.

2010 11 14 - "Veido" internetinėje svetainėje publikuojamas anksčiau popierinėje žurnalo versijoje paskelbtas Petro Stankero straipsnis "Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje".

2010 11 23 (pirmojoje dienos pusėje) kraštutinės kairiosios organizacijos NK95 narė Daiva Repečkaitė savo tinklaraštyje paskelbia, kad lapkričio 22 d. gavusi ją "pašiurpinusią nuorodą. Pirmą kartą “rimtojoje” Lietuvos žiniasklaidoje matau tokį akivaizdų, akiplėšišką Holokausto neigimą" ir pareiškia, kad tai "kvepia, jei atitinkamos institucijos dirbtų savo darbą, nei daugiau nei mažiau, o baudžiamąja atsakomybe".

2010 11 23 15:08 - prie "Veido" internetinės publikacijos pasirodo Nidos Vasiliauskaitės komentaras: "Čia jau ne žurnalistų etikos, o Baudžiamojo Kodekso teisėtas objektas – tikiuosi, kad prokuratūra imsis veiksmų. Kita vertus, jei straipsnio autorius ir toliau dirbs Vidaus Reikalų ministerijoje, tai reikš, kad ministerija, kaip valstybės institucija, LR vardu prisiima atsakomybę ir… pasirašo."

2010-11-24 13:57 - europarlamentaras Leonidas Donskis savo tinklaraštyje paskelbia įtūžio kupiną komentarą "Kur toji riba?" apie P. Stankero straipsnį. Iš turinio matyti, kad ką tik pastebėjo internetinę "Veido" publikaciją, bet jau pradėjo aiškintis, kas jos autorius (straipsnis prasideda žodžiais: "Ką tik savaitraštyje „Veidas“ pasirodžiusi nepasirašyta publikacija (regis, pavyko sužinoti, kad autorius vis dėlto egzistuoja ir net dirba LR Vidaus reikalų ministerijoje)...").

2010 11 25 11:05 Delfi.lt praneša, kad vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis VRM vardu atsiprašė užsienio šalių ambasadorių dėl P. Stankero straipsnių, o "P. Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo".

2010 11 25 14:29 BNS paskelbia kraštutinių kairiųjų organizacijų pranešimą spaudai "Naujoji Kairė 95, DEMOS kritinės minties institutas ir Europos Parlamento narys Prof. dr. Leonidas Donskis smerkia viešą Holokausto neigimą".

2010 11 25 17:04 Delfi.lt publikuoja BNS pranešimą, kuriame pranešama, kad "P.Stankeras turėjo palikti eitas pareigas Vidaus reikalų ministerijoje" ir kad "Septynių Europos šalių ambasadoriai ketvirtadienį [2010 11 25] vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui išsiuntė laišką, kuriame išreiškė nepasitenkinimą dėl minėto straipsnio ir minėjo galimas antisemitizmo apraiškas šalyje."

2010 11 25 Daiva Repečkaitė savo tinklaraštyje džiūgauja: "Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma."

2010 11 25 Audrius Bačiulis portale Veidas.lt paskelbia komentarą "„Minčių policija“ stebi mus".

2010 11 26 10:05 Delfi.lt skelbia S. Vyzentalio centro reikalavimą: "nuteiskite lietuvį Holokausto neigėją".

2010 11 26 portale Veidas.lt pasirodo "Veido" leidėjo Algimanto Šindeikio komentaras "Dėl Petro Stankero straipsnio" - atsiprašymas "dėl paklydimų ir klaidų" - ir atviras Lenkijos ambasadoriaus Janušo Skolimovskio laiškas, kuriame gana plačiai nagrinėjamas P. Stankero straipsnis. BTV laidoje "Karštas vakaras" P.Stankeras pareiškia, kad iš darbo VRM jam buvo liepta išeiti per valandą (laidos ištrauka skelbiama Delfi.lt).

2010.11.26 22:02 portale Balsas.lt Arūnas Brazauskas pastebi, kad „Holokausto neigėjas“ P. Stankeras teigia Holokaustą 800 puslapių knygoje, t. y. P. Stankero darbai akivaizdžiai rodo, kad jis nėra holokausto neigėjas, kaip, beje, jis ir pats tvirtina. Bet tai jau nesvarbu, ką iš tiesų mano šis bedarbis.

Sveiki sulaukę Naujųjų 1984-ųjų metų!

Tikroji Lietuva XIX amžiuje

Teodoro Narbuto gimtadienio proga išverčiau ir gimstančiame istoriškai orientuotame portale Alkas.lt paskelbiau jo straipsnį "Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas". Tai XIX amžiuje įtakingas etninės Lietuvos ribų aprašymas, kuris pakankamai reprezentuoja to meto tikrosios Lietuvos suvokimą (buvo naudojamas ir kitų ta tema rašiusių autorių).

T. Narbuto brėžiama linija beveik visur užgriebia didesnį plotą, nei dabartinė Lietuvos siena, bet yra ganėtinai konservatyvi, vengia Lietuvai priskirti per daug teritorijos. Pats T. Narbutas pažymi, kad pagal vietovardžius kai kurie jo amžininkai ir platesnes tikrosios Lietuvos ribas įsivaizduodavę. Iš šiandieninės Lietuvos T. Narbuto linija atkerta tik Dieveniškių "pusiasalį" (veda tiesią liniją Stakai - Graužiškės / Ašmenos upelio ištakos). Šiuo atveju T. Narbutas čia akivaizdžiai supaprastino situaciją, nors šios vietos ir netoli jo gimtinės.

Plagiatas

Prieš kurį laiką, gražiu laišku paskatintas paties plagiatoriaus, šiame tinklaraštyje pradėjau plagiato temą - rašiau apie plagiatą vienintelėje Alfredo Bumblausko knygoje. Šis siužetas susilaukė tam tikro žiniasklaidos dėmesio. Paskutinis A. Bumblausko akcentas, atsakant į laikraščio "15 min" klausimą, buvo toks:

Paklaustas, ar ketina garbę ginti teisme, istorikas patvirtino: „Taip, kreipsiuosi. Reikalausiu, kad teismas konstatuotų, jog tai yra šmeižtas, ir taškas.“

Taigi, buvo patvirtinti ketinimai, išdėstyti ir nusipelniusio plagiatoriaus laiške man. Iš tiesų tema šiame tinklaraštyje liko neužbaigta, nes liko neaprašytas žadėtasis teismo procesas. Šiandien, praėjus jau daugiau kaip 4 mėnesiams nuo A. Bumblausko grasinimų teismu, galima konstatuoti, kad, kaip ir galima buvo tikėtis, teismo procesas taip ir neprasidėjo. Iš tiesų A. Bumblauskas - geresnis aktorius, nei istorikas. Tačiau ieškančiojo teisybės teismuose vaidmuo jau suvaidintas, o pats teismas juk nereikalingas. Štai čia ir taškas.

Beje, dar birželio 15 d. LNK televizijos laida "Kakadu" apie šią istoriją transliavo siužetą "Istorikų mūšis", kuriame A. Bumblauskas į klausimą, ar ketina kreiptis į teismą, atsakė jau visai kitaip nei laikraščiui "15 min":

Nu svarstysim... Nu, matot, ką čia dabar gali pasakyt, paprastai tada tokiais atvejais reklamą tik darai...

Taigi, reklamos A. Bumblauskas nei sau, nei man, regis, daugiau nebedarys. Net savotiškai gaila - kai kurie liudininkai jau buvo patys pradėję siūlytis... Nors veikti tikrai turiu ką. Ir, galų gale, nesijaučiu patekęs į labai unikalią situaciją. Antai vienas buvęs VDU studentas Andrius Šturas savo tinklaraštyje aprašo, kaip, jam parašius bakalaurinį darbą iš Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės istorijos, buvęs formalus jo vadovas Linas Saldukas ir recenzentė Kristina Ūsaitė staiga sužibėjo moksliniais darbais būtent šioje srityje...

Kaip sakydavo A. Bumblauskas, dėstytojas studentą turi išnaudoti. Studentui nuo to - tik į naudą... Dirba ir mokosi. Tiesa, yra tas BK straipsnis, kurio išnaudojantiems pedagoginiais tikslais nederėtų užmiršti...

191 straipsnis. Autorystės pasisavinimas

1. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Tas, kas pasinaudodamas tarnybos padėtimi arba panaudodamas psichinę prievartą privertė literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies autorių pripažinti kitą asmenį bendraautoriumi ar autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti autorystės teisės, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

A. Bumblauskas save garsina

Savo savotiškus knygų rašymo metodus populiarinantis Alfredas Bumblauskas laikraščiui „15 min“ dar kartą pareiškė, kad kaltinimus dėl plagijavimo bandys paneigti teisme. Anot jo, „istorija tiesiog yra ir ji negali būti „nukopijuota“ ar „nusirašyta“, ji gali būti tik skirtingai interpretuojama“. Suprask, jei veikalas apie istoriją, jis iš principo negali būti plagiatas. 

Dar viena originali mintis skamba šitaip: „Sakykit, o ką aš cituoju? Nieko aš necituoju. Tai yra sintezės. Jis (T.Baranauskas – aut. past.) yra toks nekompetentingas, kad net neskiria sintezės naudojimo nuo citavimo metodikos ir logikos. (Tos mintys) yra tikrintos, pertikrintos. T.Baranausko tose citatose irgi nėra nieko – viskas iš (Boriso) Rybakovo ir kitų. Tai tada taip išeitų, kad ir rusų metraštininkai yra nusirašę nuo T.Baranausko?“

Iš šios citatos galima padaryti keletą išvadų. Pirma, jeigu jūs „tikrinote, pertikrinote“ kažkieno darbą ir viskas ten buvo gerai, jūs turite teisę pasirašyti jį savo vardu. Antra, A. Bumblauskas necituoja – kas galėtų ginčytis? – jis „sintezuoja“. Pasirodo, sintezė A. Bumblausko kalboje reiškia perrašymą pažodžiui (ir, galbūt, šių išrašų sukomponavimą?). 

Čia paminėtas Borisas Rybakovas, beje, buvo informacijos apie amforos šukę su įrašu „Jaropolko vynas“ šaltinis.  Šią informaciją aš panaudojau, bet Rybakovo teksto neperrašinėjau. Tai yra, B. Rybakovas nerašė apie šią šukę tokiais žodžiais, kaip „mudu su A. Bumblausku“, kad ji „yra nebyli šių įvykių liudininkė“ ir t.t.  – tai jau yra mano daugiau ar mažiau vykusi beletristika, bet ne A. Bumblausko autorinis tekstas.

Apskritai, keista, kai tokius dalykus apie citavimą ir plagijavimą reikia aiškinti tokiam pakankamai subrendusiam profesoriui, kaip A. Bumblauskas. Ką gi, A. Bumblauskas turbūt mėgsta ekstremalius elementarių žinių įgijimo būdus. Galbūt jis apie viską nori perskaityti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose (šiuo atveju gavo  autorinių teisių specialistų komentarų, tikiuosi, juos suprato). Čia jau niekuo negaliu jam padėti, nei turiu teisę jį sulaikyti nuo ėjimo tuo keliu, kurį jis pasirinko.

Stebuklo sulaukus - žvilgsnis į viv.lt

Garsioji Alfredui Bumblauskui vadovaujant sukurta svetainė „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt), nors ir vėluodama visus metus, pagaliau pasirodė internete. Vakar ši džiugi žinia pranešta naujienų portaluose ir televizijos naujienų laidose. Stebuklas įvyko.

Ilgas Virtualaus istorinio Vilniaus kelias pas skaitytojus išvargino neįvardintus svetainės kūrėjus (beveik visi joje skelbiami tekstai – anoniminiai), todėl vietoj žadėtų 6 kalbų, svetainė į savo skaitytojus prabilo tiktai dviejomis – lietuviškai ir angliškai. Teisingai, žiopli turistai, – angliškai mokytis reikia!

Tekstinė svetainės dalis sudaro maždaug 6 autorinius lankus. Autorinis lankas – dažniausiai pasitaikanti vieno mokslinio straipsnio apimtis (40 tūkst. spaudos ženklų). Tiesa, moksliniams straipsniams šitų tekstų prilyginti nedrįsčiau – čia vis dėlto elementari informacija miesto svečiams. Kad šių tekstų nepasirodytų maža, apdairūs svetainės kūrėjai neretai ir vienai pastraipai paskyrė po atskirą puslapį.

Be abejo, yra ir 20 Vilniaus universiteto ansamblio panoramų – garsiausiai trimituotas šio A. Bumblausko projekto stebuklas. Vis dėlto tokių panoramų mėgėjams labiau rekomenduočiau svetainę www.panoramas.lt, kurioje šiuo metu sudėtos net 869 panašios panoramos, iš jų 229 skirtos Vilniui (galite palyginti, kuo, pavyzdžui, skiriasi VU didysis kiemas panoramas.lt ir viv.lt). Beje, svetainė Panoramas.lt iš tikrųjų veikia net 7 kalbomis! Kiek gi galėjo kainuoti ši svetainė? Spėju, kad ne taip jau daug, nes pagal A. Bumblausko įkainius Lietuva būtų jau seniai bankrutavusi!

Virtualiame istoriniame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų interneto svetainių, esama įvairių iliustracijų, sudėti net 48 anksčiau per Lietuvos televiziją reklaminių pauzių metu transliuoti Editos Mildažytės videoklipai „Mes turime kuo didžiuotis“. Įdomu, kad, nors šie klipai turėtų atsakyti į klausimą „Kas yra Lietuva“ visų pirma užsieniečiams („būtina – ypač svečiui – glaustai pristatyti Lietuvos istoriją“, – skelbia įvadinis tekstas), nesitikėkite, kad angliškoje svetainės versijoje jie prabyla kokia nors kita, nei lietuvių kalba. Žinoma, jie, kaip ir daug kas šioje svetainėje, – visai ne apie Vilnių, taigi – ne į temą. Betgi Vilnius – Lietuvos sostinė, todėl svetainės kūrėjų manymu, čia tinka sumesti viską, kas žinoma apie Lietuvą.

Tai pasakytina ir apie unikalų skyrelį „Vilnius ir pasaulio valstybės“, kurio tikslesnis pavadinimas nurodomas internetinio adreso eilutėje – „.../lietuva_pasaulyje“. Skyrelis turi 89 puslapius, kurie pateikiami kaskart vis kita tvarka atsitiktinumo principu, todėl norint juos sistemingai peržiūrėti, tėra vienintelis kelias – įrašyti jų numerius adreso eilutėje. Jeigu manysite, kad čia kalbama apie Vilniaus ryšius su įvairiomis pasaulio valstybėmis, teks nusivilti, nes anaiptol ne visos tos sąsajos turi kokį nors ryšį su Vilniumi (bet, pavyzdžiui, gali sietis su Šiauliais). Susidaro toks įspūdis, kad čia, kaip ir E. Mildažytės klipų atveju, turime įmestą kažkokio visai kito virtualaus projekto fragmentą.

Ne kitaip vertintinas ir pasiūlymas, atsakant į 15 klausimų, pasitikrinti savo žinias apie Vilnių. Kai kuriais atvejais čia tikrinamos žinios apskritai apie Lietuvą, netgi, sakyčiau, gana elementarios žinios (pavyzdžiui, reikia pasakyti, kokioje valstybėje yra Žemaitija, – žinoma, tai geriau, nei bandomosios versijos klausimas, kiek bus 2+2?). Beje, tikrintis žinias nėra sudėtinga – galima ir klausimų neskaityti – visi teisingi atsakymai yra „Vilnius“.

Apskritai, jeigu šią svetainę būtų padaręs koks nors istorijos entuziastas ar jų grupė, aukodami tam savo laisvalaikį,– sakyčiau, šaunuoliai! Bet vertinant šį, lyginant su pirminiais planais ir išankstiniais pristatymais, sukuklėjusį darbą, kažkodėl vis dėlto labiausiai norisi surasti atsakymą į klausimą – kur čia pasireiškė tas 631 tūkstantis litų? Ir kaip čia dar pritrūko kokių 20 tūkstančių (nelabai kukliai skaičiuojant) vertimui į žadėtas, bet pasigendamas 4 kalbas?

Stebuklo belaukiant...

Pagarsėjęs interneto svetainių kūrėjas Alfredas Bumblauskas „Lietuvos ryte“ šiandien eilinį kartą pristatė 631 tūkst. litų Lietuvai kainavusią svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt). 

„Lietuvos rytas“ šį istoriografijos ir informacinių technologijų šedevrą pristato jau nebe pirmą kartą. 2009 m. vasario 28 d. šis laikraštis gražiai aprašė laukiamą itin vertingą portalą „Virtualus istorinis Vilnius“, kuris, kaip buvo tuomet rašoma, visomis šešiomis kalbomis „turėtų pradėti veikti nuo nuo gegužės 1-osios“ (Viktorija Vitkauskaitė, Ekskursijos po Vilnių vyks internete, „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“, 2009-02-28).

Šiandieninėje publikacijoje, jau praėjus daugiau kaip metams, A. Bumblauskas vėl aiškina „kuo ši svetainė [bus] unikali“, bei prideda naują problemą – „kodėl ji taip įsiutino valstybėje vėl madas diktuojančius tautininkus“. Tuos nenaudėlius „įsiutusius tautininkus“, beje, A. Bumblauskas dar kartą pažada atiduoti į teisėsaugos rankas.

Išties įdomus klausimas – kuo vis dar neegzistuojanti svetainė galėjo kažką įsiutinti? Išsiaiškinsime netrukus, kai ji pagaliau startuos. Paskutinė skelbta to ilgai laukiamo starto data buvo balandžio 10-oji, o dabar skelbiama, kad stebuklas neišvengiamai artinasi: ji bus pristatoma jau šią savaitę.

Į klausimą „kuo ši svetainė unikali“ vis dėlto galima – gal net būtina – atsakyti jai dar nestartavus, nes tai ir yra visa šios svetainės unikalumo esmė. Svetainė unikali visų pirma tuo, kad ji jau visus metus triukšmingai pristatinėjama, nors jos dar nėra.

Tad nepraleiskite progos pagauti momentą, kai šio vis dar išankstinio pristatymo metu neišsiritęs „bjaurusis ančiukas“ virs žavia bulvarinės istoriografijos gulbe. Jos gražios bulvarinės plunksnos boluoja jau iš tolo – net ir šiandieninio pristatymo ūkanose.

„Juk dabar Vilnius yra kaip tas dramblys iš indų pasakos, aplink kurį vaikšto neregiai. Vienas čiupinėja ausį, kitas – straublį, trečias – dar kažką, ir kiekvienas pagal tuos savo atskirus potyrius bando pasakyti, kas yra tas dramblys,“ – liūdną dabartinę Vilniaus pažinimo situaciją piešia A. Bumblauskas, leisdamas suprasti, kad jei ne ši svetainė, lietuviams taip ir nebūtų lemta sužinoti, kad Vilniuje gyveno ir lenkai, rusėnai bei žydai. Tiesa, ta „drambliška“ metafora ne visai originali, o kūrybiškai pasiskolinta iš Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“ (žr. skyrelį „Dramblys pro mikroskopą“).

„Juk tas mūsų sostinės architektūrinis paveldas, kuris ir sudaro jos grožį bei yra priskirtas UNESCO pasaulio paveldui, buvo sukurtas po 1737 m. gaisro“, – dalinasi atradimais A. Bumlauskas, leisdamas suprasti, kad nei šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, nei Šv. arkangelo Mykolo, nei Šv. Mikalojaus bažnyčios, nei Aušros vartai ar, juo labiau, Vilniaus pilys bei kiti Vilniaus senamiesčio architektūros paminklai, sukurti iki 1737 metų, UNESCO nedomina.

Kaip visada žavi unikalus A. Bumblausko sugebėjimas sugriauti savo paties tam reikalui sugalvotus „lietuviškus mitus“: „O pagal daugelio lietuvių supratimą – lietuviškas yra tik Šventaragio epochos Vilnius, kuriame savo sapną susapnavo Gediminas. O po to – nieko.“

A. Bumblauskas sako, kad jau vien tai, jog į svetainę bus įdėta Franko Zapos paminklo nuotrauka, sukėlė ažiotažą tolimojoje Australijoje:

„Štai vienas Australijos naujienų portalas sužinojo apie tai, kad ten įdėsime F.Zappos paminklą, parašė ir tai tapo susidomėjimą sukėlusia žinia Australijoje.“

Dėmesio! Dėmesio! Gerbiami australai! Po metų  – o jeigu bus pageidavimų net ir greičiau – į svetainę Istorija.net aš irgi pasižadu įkelti paminklo F. Zapai nuotrauką! Šią sensacingą žinią leidžiu skelbti visuose Australijos naujienų portaluose...

Beje, kuo mes prastesni už australus? Jeigu jau jie užgniaužę kvapą laukia Franko Zapos paminklo nuotraukos ir nekantriai spaudinėja nuorodą į www.viv.lt, tai ir mes paskirkime tam laukimui dabar jau tikrai-tikrai paskutinę savaitę! 

Spauskite čia: www.viv.lt

Kantrybės ir atkaklumo! O jeigu pasiseks (ko nuoširdžiai tikiuosi ir linkiu) – laimės ir pažinimo džiaugsmo!

PS. Kiek galėjo kainuoti dabar jau nebeveikiančios kitos A. Bumblausko svetainės – www.fenomenai.lt – programavimas? Išklausykime, ką apie savo paslaugas ir įkainius sako šios svetainės programuotojas Žilvinas Kuusas:

„Na paprastas puslapiukas (informacija, naujienos, kontaktu forma, dar kokie menkniekuciai) su mano cms'u nuo 400lt.
Skelbimu lenta (tarkim principas kaip skelbiu.lt) - nuo 800lt.
Prekiu katalogas/eshopas - nuo 1000lt.
Galimos kaledines nuolaidos“

(http://www.uzdarbis.lt/index.php?showtopic=67678, 2008-12-28 12:37)

Matote – visai kuklus vyrukas. Todėl ir nematau problemų, reklamuodamas jo skelbimą, kuriuo jis ieško darbo.

Negaliu paneigti, kad A. Bumblauskas plagijavo

Šiandien gavau Alfredo Bumblausko raštą (žr. PDF kopiją), kuriame jis reikalauja paneigti kai kuriuos tinklaraštyje Istorija.net skelbtus faktus, o to nepadarius grasina kreiptis į teismą.

Visų pirma pastarojo meto skandalų herojui nepatiko straipsnio „Alfredas Bumblauskas – Ukrainos atradėjas!“ komentaruose, diskusijoje su jo anoniminiu gerbėju, mano paskelbtas teiginys, kad A. Bumblauskas savo knygoje „gausiai publikuoja vogtus tekstus, kuriuos jis pasisavino iš studentų jam rašytų darbų“. 

„Tokie nepagrįsti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina mano, Alfredo Bumblausko, garbę ir orumą, nes aš, Alfredas Bumblauskas, savo knygoje publikavau paties rašytus tekstus, paremtus atliktais moksliniais tyrimais, studentų darbų nevogiau...“ - man, apvogtam studentui, į akis meluoja buvęs mano dėstytojas, kažkada iš visų studentų reikalavęs parašyti, kaip turėtų atrodyti vienos ar kitos problemos dėstymas jo tuo metu (1997 m.) rašytoje knygoje. 

Deja, mano teiginys yra paremtas mano asmenine patirtimi, todėl jo paneigti negaliu, nes tokiu atveju būčiau priverstas meluoti. Galiu atšaukti tik žodį „gausiai“, nes tai tėra emocingas apibendrinimas. Plagijavimo masto aš tuo tarpu negaliu įrodyti, bet tuos tekstus, kuriuos A. Bumblauskas pasisavino iš manęs, esu pasiruošęs ginti teisme, jeigu tik ponas plagiatorius išreikš tokį pageidavimą.

Man pačiam tai nėra ir nebuvo labai svarbu - tiesiog studentiškų laikų atsiminimai, kuriais aš, kaip nukentėjusysis, manau, turiu teisę kartais pasidalinti - tokios moralinės kompensacijos man visai pakanka. O, kas konkrečiai ir iš kur nuplagijuota, smalsesniems skaitytojams pateikiu atskiruose puslapiuose.

A. Bumblauskas taip pat nepatenkintas tuo, kad aš perpasakoju LNK televizijos laidos „Kakadu“ ir portalo Ekspertai.eu informaciją apie jo, kaip kelių abejotinų projektų vadovo, „įsisavintus“ milijonus. Į teismą žada paduoti už neva paskelbtus teiginius, kad jis pasisavinęs daugiau kaip pusę milijono litų, „atlikęs pinigų teisinės padėties pakeitimą, siekiant nuslėpti neteisėtą pinigų kilmę“ ir pan. Teisiniu žargonu parašytų fantazijų nekomentuosiu (nebent patarčiau nešvaistyti pinigų tokius šedevrus rašančiam advokatui, juo labiau, kad jų dar gali prireikti, jeigu teks grąžinti pinigus už kai kuriuos neįvykdytus projektus). Tik pastebėsiu, kad dėl šių problemų ponui Alfredui derėtų kreiptis į tuos asmenis, kurie paskelbė atitinkamą informaciją, o ne į šios informacijos vartotojus ir komentuotojus. Man nežinomi jokie faktai, kurie leistų paneigti viešai paskelbtą informaciją, nepateikė man jų ir pats A. Bumblauskas. Beje, veiksmažodžiai „pasisavinti“ ir „įsisavinti“ yra skirtingi, ir reiškia skirtingus dalykus. Kas už to „įsisavinimo“ slypi, dar aiškinsis prokurorai. 

Beje, svetainė viv.lt, už kurią buvo įsisavintas 631 tūkstantis litų, šiandien, balandžio 14 d., vis dar neveikia, nors „Be tabu“ laidoje A. Bumblauskas, kaip eilinę nepasitvirtinančią šios svetainės startavimo datą, buvo nurodęs balandžio 10 dieną.

Žuvo žinomas istorikas

Vakar Smolenske sudužus Lenkijos prezidento lėktuvui kartu su prezidentu ir žinomais Lenkijos valstybės veikėjais žuvo Lenkijos Tautos atminties instituto prezidentas Janušas Kurtyka (Janusz Kurtyka, 1960-2010). 

Lenkijos Tautos atminties institutas pastaruoju metu buvo pagarsėjęs gana skandalingais pareiškimais, susijusiais su naujausia istorija - Instituto darbuotojas Pavelas Zyzakas (Pawel Zyzak) išleido knygą "Lechas Valensa. Idėja ir istorija" (Lech Walęsa. Idea i historia), kurioje tikino, jog "Solidarumo" lyderis Lechas Valensa buvo komunistinio saugumo agentas slapyvardžiu "Bolekas", o pats J. Kurtyka pernai tokį patį kaltinimą metė buvusiam prezidentui Aleksandrui Kvašnievskiui.

Vis dėlto Janušas Kurtyka buvo ir istorikas medievistas, parašęs ne vieną studiją Lenkijos viduramžių istorijos tema: "Atgimusi karalystė. Vladislovo Lokietkos ir Kazimiero Didžiojo monarchija naujausių tyrinėjimų šviesoje" (Odrodzone królestwo. Monarchia Władysława Łokietka i Kazimierza Wielkiego w świetle nowszych badań, 2001), "Tenčynskiai. Studija iš Lenkijos magnatų elito istorijos viduramžiais" (Tęczyńscy. Studium z dziejów polskiej elity możnowładczej w średniowieczu, 1997), "Tenčynskių latifundija. Dvarai ir sąvininkai (XIV–XVII a.) (Latyfundium tęczyńskie. Dobra i właściciele (XIV–XVII wiek), 1999).