Netekome žymaus istoriko Vytauto Merkio

Vytauto Merkio gyvenimas liko jo
atsiminimų knygoje “Atminties prošvaistės”

Vakar, liepos 25 dieną, eidamas 84-uosius metus, mirė žymus istorikas, Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius habilituotas daktaras Vytautas Merkys. Netekome vieno iškiliausių Lietuvos istorikų, kurio vardą galėtume rašyti šalia Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio ar paties Vytauto Merkio vertintų ir tyrinėtų Simono Daukanto, Konstantino Jablonskio, Igno Jonyno.

Didžiąją gyvenimo dalį Vytautui Merkiui teko gyventi sovietinės okupacijos laikotarpiu, tad dalyje jo kūrybinio palikimo neišvengiamai atiduota duoklė tos epochos ideologiniams reikalavimams, nors dėl jų istorikas niekada neaukojo faktografinio tikslumo ir mokslinio sąžiningumo. Istoriko dėmesio centre visada buvo XIX amžius – laikotarpis, kuriam sovietinė cenzūra skyrė ypatingą dėmesį, nes jis susijęs su marksizmo ištakomis. Svarbus šis laikotarpis ir Lietuvai, nes audringų šio amžiaus įvykių sūkuriuose susiformavo demokratinės visuomenės pradmenys ir prasidėjo tautinis atgimimas. Būtent tai traukė V. Merkio dėmesį. Dar sovietmečiu jis pradėjo rašyti apie tautinio atgimimo problemas, knygnešių judėjimą, iškilias to meto asmenybes – Simoną Daukantą, Motiejų Valančių. Visas šias temas istorikas iš naujo, kur kas išsamiau ir be ideologinių suvaržymų, atskleidė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Apskritai V. Merkio darbai tapo savotišku kokybės standartu Lietuvos istorikų bendruomenei – paviršutiniškai rašyti šis mokslininkas tiesiog nemokėjo. Ir nors stebina jo produktyvumas, kokybės jis niekada neaukojo kiekybei.

Jau gyvenimo saulėlydyje Vytautas Merkys išleido ir savo atsiminimų knygą „Atminties prošvaistės“ (2009), kurioje atskleidė istoriko darbo okupacijos sąlygomis užkulisius. Tuo metu iškylančius sunkumus, suvaržymus reikėjo mokėti apeiti, tad stebina Vytauto Merkio ir jo kartos istorikų pasiryžimas, nepaisant visko, gilintis į Lietuvos praeitį, paisyti tautos interesų ir mokslinės etikos.

Tačiau atlikęs visus gyvenimo darbus, sukaupęs ateities kartoms istorijos žinių lobyną, istorikas nusinešė į kapą ir nerimą dėl šiuolaikinėje Lietuvos istorikų bendruomenėje įsivyraujančių tendencijų ir asmenų, nuvertinančių ar net niekinančių Lietuvos praeitį, lietuvių tautą ir lengva ranka nubraukiančių net sunkiomis sąlygomis pasiektus Lietuvos istorijos mokslo laimėjimus. Šis nerimas buvo paskutinių jo viešų pasisakymų tema.