Istorijos puslapiai

Palikę svetingą Podolės žemę, nusėtą Lietuvos laikus menančiomis pilimis ir piliakalniais, mes patraukėme Juodosios jūros link. Netrukus įžengėme į visai kitą, mažiausiai pažįstamą ir paslaptingiausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioną, kuris istorijos šaltiniuose vadinamas Lauku arba Laukinių Lauku – Dyke Pole. Tai buvo nuo seno įvairių klajoklių kontroliuojama zona. Mus dominančiais laikais, XIII-XV amžiais, čia buvo totorių valdos. Tačiau Vytautui Didžiajam pavyko kai kurias totorių žemes įjungti į Lietuvos valstybę ir įsitvirtinti prie Juodosios jūros. Kaip jam tai pavyko? Ar jis tikrai „girdė žirgus“ Juodojoje jūroje? Šių ir kitų klausimų apnikti mes gerą pusdienį visu greičiu skriejome per Lietuvos paveldo požiūriu tuščias sritis ir tik sutemus pasiekėme numatytą stovyklavietę prie Juodosios jūros. O kaip šiuos nesvetingus plotus reikėjo įveikti ano meto lietuviams, nerandant šiose stepėse prieglobsčio už kokios nors stiprios pilies sienų?

Dabartiniame Ukrainos žemėlapyje buvusi Laukinio Lauko teritorija užima gerą pusę šios didžiausios (po Rusijos) Europos valstybės. Regiono specifika išliko iki šių dienų: būtent ši Ukrainos dalis balsuoja už prorusišką Regionų partiją ir nulėmė jos lyderio Viktoro Janukovičiaus išrinkimą Ukrainos prezidentu. Čia rečiau nei kitur Ukrainoje skamba ukrainiečių kalba. Tačiau laikas apvertė viską aukštyn kojomis – kažkada buvusi rečiausiai apgyvendinta, apytuštė, Lietuvos valstybės dalis šiandien yra tankiausiai apgyvendintas Ukrainos regionas su milijonus gyventojų skaičiuojančiais miestais.

Iš Lietuvos paveldo šioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje išliko tik menki pėdsakai, bet jie mena įspūdingus Vytauto laimėjimus. Milijoninis Odesos miestas, kurį mes pravažiavome, į jį neužsukdami, išaugo iš Vytauto pilies Kačiubėjaus, pirmą kartą paminėtos 1415 m. Šiandien iš šios pilies nieko neišliko, todėl nusprendėme, taupydami laiką, ją aplenkti.

Vytautas prie Juodosios jūros įsitvirtino patikimai: pastatė ne tik Kačiubėjų, bet ir Daševo pilį prie Dniepro žiočių bei garsiąją Tavanę kiek aukščiau palei tą patį Dnieprą. Buvo ir daugiau pilių, bet šios – pagrindinės. Pirmuoju savo apsilankymo tikslu mes pasirinkome Daševo piliavietę – dabartinį Očakovą. Jį pasiekėme po nakvynės ant Juodosios jūros pakrantės ties Južno miestu.

Netoli Očakovo – palei Bugo limaną yra Parutino gyvenvietė. Jos pašonėje mes įsikūrėme antrąją savo stovyklavietę. Šioje vietoje buvo vienas žymiausių antikos miestų – senoji Olbija, kurią įkūrė graikai iš Mileto VI a. pr. Kr. Tai buvo svarbiausioji graikų kolonija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, mūsų aplankytų Skitų pylimų amžininkė. Miestas savo klestėjimo laikais užėmė net 50 hektarų plotą, jame gyveno apie 15 tūkstančių gyventojų. IV amžiuje Olbiją galutinai sugriovė hunai.

Vardan legendinės Tavanės mes sugaišome visą dieną – tiek laiko mums prireikė įveikti palyginti nė 200 kilometrų nuo mūsų stovyklavietės nesiekiantį kelią, tačiau gerokai užkimštą nenutrūkstamo transporto srauto. Dalis to kelio – pagrindinė transporto magistralė, jungianti Kijevą su Krymu. Svarbus, bet tokiam transporto srautui akivaizdžiai per siauras kelias.

Taigi, vienuoliktoje laidoje žiūrėkite tai, ką pamatėme per dvi karščiausias šios kelionės dienas (temperatūra buvo pakilusi virš 40 laipsnių ir vėjas pro autobusiuko lango pūtė tarsi karštas fenas). Apskritai, istoriškai šis kraštas įdomus, ir jo lietuviškoji istorija menkai tyrinėta, gal todėl, kad matomų Lietuvos praeities pėdsakų čia gerokai mažiau, ir jie ne tokie įspūdingi, kaip Volynės ir Podolės paveldas. Ir vis dėlto apsilankėme čia ne be reikalo.

Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:

žymės: istorija, Juodoji jūra, kultūros paveldas, LDK, Očakovas, Tavanė, Ukraina

Ankstesni pranešimai

2011-02-22

Ir mes Juodojoj jūroj žirgus girdėm...

0 Komentarai (-ų):

Rašyti komentarą