|
|
" Liepos mėnesį vyko antroji lietuvių ekspedicija į Ukrainą, kur mūsų istorikai ir istorijos mėgėjai lankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines vietas. Žvelgta ne tik į žinomas pilis, bet ir stengtasi ieškoti ne tokių žinomų piliaviečių ar vietų, kur lietuvių pilys galėjusios stovėti. Bendrauta su Ukrainos istorikais, kraštotyrininkais, vietos žmonėmis.
Kokį derlių ekspedicijos dalyviai parsivežė į Lietuvą? Ką naujo pavyko sužinoti?
„Avilyje“ dūzgia ekspedicijos į Ukrainą dalyviai."
Paklausyti Žinių radijo laidos įrašo galima čia. žymės: istorija, Kijevas, kultūros paveldas, LDK, piliakalniai, Ukraina
Pernai Init televizija rodė dvylikos laidų ciklą iš kelionės po Lietuvos pilis Ukrainoje. Surengtos istorinės ekspedicijos metu buvo aplankytos Volynės ir Podolės žemės, pasiekta Juodoji jūra bei Kijevas. Visur matėme įspūdingų Lietuvos praeities paminklų, menančių įvykius, mums žinomus iš Lietuvos istorijos vadovėlių. Šiemet liepos 23–31 d. rengiamos antrosios kelionės metu ketinama daugiau dėmesio skirti Kijevui ir iš jo pasiekiamoms sritims. Vienas didžiausių viduramžių Europos miestų Kijevas Lietuvos kunigaikščių valdžioje buvo nuo 1322 iki 1569 m.
Iš Kijevo ketinama išvykti ir į Černigovą, Liubečą, Severų Novgorodą ir Putivlį – Lietuvos valdytos Severų žemės centrus, kurių Lietuva neteko 1500 m. Jie klestėjo Kijevo Rusios laikais, bet su jais glaudžiai susiję ir Lietuvos kunigaikščių Kaributo Algirdaičio, Teodoro Liubartaičio bei Švitrigailos likimai. Juk būtent Severų Novgorode 1382 m. prieš Kęstutį maištą pakėlęs Jogailos brolis Kaributas davė ženklą perversmui, kuris baigėsi Jogailos revanšu ir Kęstučio suėmimu bei nužudymu Krėvos pilyje. Būtent šias žemes valdydamas Švitrigaila sulaukė savo valandos, kai, po Vytauto mirties, 1430 m. sugebėjo užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.
Severų žemė mena ir Lietuvos valstybės pradžią siekiančius įvykius. 1185 m. Severų Novgorodo kunigaikštis Igoris Sviatoslavičius surengė nesėkmingą žygį prieš polovcus, kuris buvo apdainuotas žymiausioje senosios Rusios poemoje „Sakmė apie Igorio žygį“. Severų Novgorode šiuo metu įkurtas net „Sakmės apie Igorio žygį“ muziejus. Šiame kūrinyje pateikiamas panoraminis to meto Rusios vaizdas, iš kurio matyti, kad Polocko kunigaikštystę jau sutriuškino ką tik prasidėję kylančios Lietuvos karo žygiai. Netrukus jie pasieks ir Severų žemę: 1220 m. lietuviai surengs pirmąjį antpuolį į Černigovo valsčių. Tiesa, prie Lietuvos Severų žemė bus prijungta tik po beveik pusantro šimtmečio.
Init televizijos istorinė ekspedicija ieškos ir lemtingų Lietuvos mūšių vietų. 1362 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas laimėjo šiai Europos daliai lemtingą mūšį prieš totorius prie Mėlynųjų Vandenų. Šio mūšio 650 metų jubiliejų Ukrainoje ruošiamasi minėti kitais metais, o mūšio vieta siejama su Targovica, kuri Lietuvos bei Lenkijos istorijoje žymi ir kitu įvykiu: 1792 m. sudaryta prorusiška Targovicos konfederacija, priartinusia Abiejų Tautų Respublikos galą.
Taip pat planuojama nuvykti iki Vorsklos upės, kur 1399 m. Vytautas patyrė savo skaudžiausią pralaimėjimą kovoje su totoriais. Prie šios upės įsikūręs Poltavos miestas mena ne tik Vytauto laikus, bet ir 1709 m. įvykusį Poltavos mūšį tarp Rusijos ir Švedijos, kuris turėjo lemtingų pasekmių Lenkijos ir Lietuvos valstybės likimui.
Init televizija norinčius kviečia keliauti kartu, nes dar yra laisvų vietų. Reikės susimokėti tik už neišvengiamas kelionės išlaidas – kurą, maistą, nakvynę. Jei norite savo akimis, o ne tik televizijos ekrane pamatyti Lietuvos paveldą Ukrainoje, skambinkite telefonu 861276515 (Saulius Novikas) ir tapkite istorinės ekspedicijos dalyviu!žymės: istorija, Kijevas, LDK, Mėlynieji Vandenys, Severų žemė, Ukraina, Vorskla
 Kelionė nuo Tavanės iki Kijevo buvo nelengva. Sausakimšu keliu lėtai yrėmės iki pat nakties. Galiausiai, pasiekę autostradą Kijevas-Odesa ir ja kiek pavažiavę, išsukome iš kelio ir pasistatėme palapines. Tai buvo tos vietos, netoli kurių 1362 m. rudenį įvyko garsusis Mėlynųjų Vandenų mūšis, lėmęs nemažos šiandieninės Ukrainos dalies prijungimą prie Lietuvos valstybės. Tačiau tuo tarpu nebandėme ieškoti mūšio vietos, kuri dabar lokalizuojama prie Targovicos, žinomos dar ir dėl garsiosios 1792 m. Targovicos konfederacijos. Reikėjo skubėti į Kijevą, į kurį ir taip vėlavome: pagal išankstinius planus jame turėjome nakvoti jau tą naktį ir visą dieną paskirti Kijevui. Ką gi, vietoj planuotos dienos liko pusdienis. Tiesą sakant nedidelis skirtumas - Kijevas toks miestas, kurio apžiūrai reikėtų bent savaitės, tad mūsų apsilankymas šiaip ar taip buvo gana paviršutiniškas. Kijevas jau viduramžiais buvo vienas didžiausių Europos miestų, o ir dabar jame gyvena beveik trys milijonai gyventojų - beveik tiek, kiek visoje Lietuvoje.
Be galo turtingą istoriją turintis, bet dabar neišvaizdus ir apleistas Pilies kalnas Kijevo centre ir buvo svarbiausias mūsų trumpo apsilankymo Kijeve tikslas. Apvaikščioję jį, mes patraukėme į kitą svarbią senojo Kijevo vietą – Senojo Kijevo kalną, ant kurio dabar įsikūręs Ukrainos nacionalinis muziejus. Tokia buvo trumpa pažintis su Kijevu. Kijeve ir pernakvojome. Ryte dar pasižvalgę po garsųjį Kijevo Pečioros vienuolyną (tai žymiausias vienuolynas visoje Kijevo Rusioje, tiesa, jau kelionės išvargintas Saulius Novikas jo nefilmavo), mes patraukėme atgal, link namų.
Mūsų kelias į Lietuvą vedė per jau kelionės pradžioje skersai išilgai išmaišytą Volynės žemę. Lucke, nuo kurio pradėjome pažintį su Lietuvos paveldu Ukrainoje, buvo numatyta mūsų paskutinė nakvynė. Tačiau ir Volynėje dar turėjome ką veikti – mums pakeliui stovėjo dar neaplankyta Koreco pilis. Po jos, pasukę į šalį nuo pagrindinio kelio mes aplankėme ir XVI-XVIII a. Gubkovo pilies griuvėsius. Jie stūkso ant vaizdingo Slučės upės skardžio, bet Saulius ir čia nebefilmavo, nes negalavo, išvargintas kelionės sunkumų. Taigi, paskutinėje laidoje matysite tik pasakojimą apie senojo Kijevo kalnus ir Koreco pilį. O taip pat prisiminsime ryškiausias visos kelionės akimirkas ir vėlai naktį grįšime ten, kur prasidėjo mūsų kelionė - prie Vilniaus pilies, Gedimino kalno...
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, Kijevas, Korecas, kultūros paveldas, LDK, Ukraina, Volynė
Palikę svetingą Podolės žemę, nusėtą Lietuvos laikus menančiomis pilimis ir piliakalniais, mes patraukėme Juodosios jūros link. Netrukus įžengėme į visai kitą, mažiausiai pažįstamą ir paslaptingiausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioną, kuris istorijos šaltiniuose vadinamas Lauku arba Laukinių Lauku – Dyke Pole. Tai buvo nuo seno įvairių klajoklių kontroliuojama zona. Mus dominančiais laikais, XIII-XV amžiais, čia buvo totorių valdos. Tačiau Vytautui Didžiajam pavyko kai kurias totorių žemes įjungti į Lietuvos valstybę ir įsitvirtinti prie Juodosios jūros. Kaip jam tai pavyko? Ar jis tikrai „girdė žirgus“ Juodojoje jūroje? Šių ir kitų klausimų apnikti mes gerą pusdienį visu greičiu skriejome per Lietuvos paveldo požiūriu tuščias sritis ir tik sutemus pasiekėme numatytą stovyklavietę prie Juodosios jūros. O kaip šiuos nesvetingus plotus reikėjo įveikti ano meto lietuviams, nerandant šiose stepėse prieglobsčio už kokios nors stiprios pilies sienų?
Dabartiniame Ukrainos žemėlapyje buvusi Laukinio Lauko teritorija užima gerą pusę šios didžiausios (po Rusijos) Europos valstybės. Regiono specifika išliko iki šių dienų: būtent ši Ukrainos dalis balsuoja už prorusišką Regionų partiją ir nulėmė jos lyderio Viktoro Janukovičiaus išrinkimą Ukrainos prezidentu. Čia rečiau nei kitur Ukrainoje skamba ukrainiečių kalba. Tačiau laikas apvertė viską aukštyn kojomis – kažkada buvusi rečiausiai apgyvendinta, apytuštė, Lietuvos valstybės dalis šiandien yra tankiausiai apgyvendintas Ukrainos regionas su milijonus gyventojų skaičiuojančiais miestais.
Iš Lietuvos paveldo šioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje išliko tik menki pėdsakai, bet jie mena įspūdingus Vytauto laimėjimus. Milijoninis Odesos miestas, kurį mes pravažiavome, į jį neužsukdami, išaugo iš Vytauto pilies Kačiubėjaus, pirmą kartą paminėtos 1415 m. Šiandien iš šios pilies nieko neišliko, todėl nusprendėme, taupydami laiką, ją aplenkti.
Vytautas prie Juodosios jūros įsitvirtino patikimai: pastatė ne tik Kačiubėjų, bet ir Daševo pilį prie Dniepro žiočių bei garsiąją Tavanę kiek aukščiau palei tą patį Dnieprą. Buvo ir daugiau pilių, bet šios – pagrindinės. Pirmuoju savo apsilankymo tikslu mes pasirinkome Daševo piliavietę – dabartinį Očakovą. Jį pasiekėme po nakvynės ant Juodosios jūros pakrantės ties Južno miestu.
Netoli Očakovo – palei Bugo limaną yra Parutino gyvenvietė. Jos pašonėje mes įsikūrėme antrąją savo stovyklavietę. Šioje vietoje buvo vienas žymiausių antikos miestų – senoji Olbija, kurią įkūrė graikai iš Mileto VI a. pr. Kr. Tai buvo svarbiausioji graikų kolonija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, mūsų aplankytų Skitų pylimų amžininkė. Miestas savo klestėjimo laikais užėmė net 50 hektarų plotą, jame gyveno apie 15 tūkstančių gyventojų. IV amžiuje Olbiją galutinai sugriovė hunai.
Vardan legendinės Tavanės mes sugaišome visą dieną – tiek laiko mums prireikė įveikti palyginti nė 200 kilometrų nuo mūsų stovyklavietės nesiekiantį kelią, tačiau gerokai užkimštą nenutrūkstamo transporto srauto. Dalis to kelio – pagrindinė transporto magistralė, jungianti Kijevą su Krymu. Svarbus, bet tokiam transporto srautui akivaizdžiai per siauras kelias.
Taigi, vienuoliktoje laidoje žiūrėkite tai, ką pamatėme per dvi karščiausias šios kelionės dienas (temperatūra buvo pakilusi virš 40 laipsnių ir vėjas pro autobusiuko lango pūtė tarsi karštas fenas). Apskritai, istoriškai šis kraštas įdomus, ir jo lietuviškoji istorija menkai tyrinėta, gal todėl, kad matomų Lietuvos praeities pėdsakų čia gerokai mažiau, ir jie ne tokie įspūdingi, kaip Volynės ir Podolės paveldas. Ir vis dėlto apsilankėme čia ne be reikalo.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, Juodoji jūra, kultūros paveldas, LDK, Očakovas, Tavanė, Ukraina
Ketvirta diena Podolėje buvo paskutinė. Anksti rytą atsisveikinome su Podolės Kamenecu ir patraukėme pirmosios Karijotaičių sostinės - Smotričo link. Čia, ant didžiulės uolos viršūnėje įrengto piliakalnio kadaise stovėjo medinė pilis, o ir dabar tebegyvena žmonės: riogso sodyba, daržai... Iki Smotričo mus dar palydėjo Igoris Danilovas, važiavęs savo automobiliu ir paskui grįžęs atgal. Saulių Noviką kelionė jau išvargino, todėl ant stataus pilies kalno su savo kamera jis nelipo ir vis burbėjo, kad per ilgai krapštomės.
Tolesnis mūsų kelias vedė į paskutinę įspūdingą pilį šioje kelionėje - Medžybožą. Čia mūsų jau laukė mus pasitikti pasiruošęs muziejaus direktorius Olegas Pogorilecas, kuris ir aprodė pilį. O išlydėdamas mus pasiūlė keisti marškinėlius su LDK parko emblema į marškinėlius su Medžybožo muziejaus ženklu ir, apsirengęs naujais marškinėliais, pasiskelbė Lietuvos vietininku Medžybožo pilyje. Po Medžybožo mūsų laukė ilga kelionė iki pat Juodosios jūros pakrantės, kurią pasiekėme tik sutemus ir tamsoje apgraibomis susiradome vietą prie jūros kranto palapinėms. Pakeliui dar užsukome į įspūdingus Skitų pylimus prie Nemirovo, nors tai - gerokai ankstesnių už Lietuvos laikus paveldas. Apie visa tai - dešimtojoje Init televizijos laidoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Medžybožas, Podolė, Smotričas, Ukraina
Mes jau pradėjome trečiąją dieną Podolėje, kai ryte dėl filmavimo antrą kartą apsilankėme Podolės Kameneco pilyje. Tačiau tą dieną turėjome numatę aplankyti ir daugiau objektų. Mus lydėjo mūsų globėjas Igoris Danilovas. Pirmiausia nuvykome į Chotiną, kuris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo Moldavijos pilis pasienyje su Lietuva. Čia mūsų protėviai ne kartą kariavo.
Grįždami užsukome į Žvanecą, menantį Vakarų Podolės praradimo laikus (1430 m.) ir galiausiai nuvykome į seniausią šio krašto centrą, buvusį iki Karijotaičių atvykimo, - Bakotą. Šiandien Bakota yra užlieta Dniestro upės užtvankos vandenų, išliko tik aukštame Dniestro slėnio skardyje iškaltas olų vienuolynas (tiesa dalis jo nugriuvo). Prie Bakotos vienuolyno budėjo buvęs nuskendusios Bakotos gyventojas Tarasas Horbniakas, iš nostalgijos savo sunaikintai gimtinei parašęs kraštotyrinę apybraižą "Senoji Bakota" ( Давня Бакота, Кам'янець-Подiльский, 2009). Iš jo rankų nusipirkau šios knygos ekzempliorių. Apžiūrėjus jį, dauguma bendrakeleivių susigundė vieno vietinio "naujojo ukrainiečio" pasiūlymu paplaukioti jo privačiu povandeniniu laivu, kuris kaip tik, mums atvykus, su triukšminga kompanija atplaukė į netoliese esančią prieplauką. Tad planai tą dieną aplankyti daugiau lietuviškojo paveldo objektų žlugo.
 Kadangi laivas plaukė nuo Bakotoje buvusios prieplaukos į Bagovicę netoli Podolės Kameneco, aš ir Igoris Danilovas prisijungėme prie Zenono Anušausko, kuris turėjo nuvairuoti ten autobusiuką. Buvo progos padiskutuoti su Igoriu Podolės istorijos klausimais, o taip pat pasigėrėti įspūdingu Kitaigorodo slėniu, kurį parodė Igoris. "Kitai" yra rusiškas Kinijos pavadinimas, nors kilęs iš senoviško žodžio "kitai", reiškusio sieną (Kinija suvokta kaip "šalis už (Didžiosios kinų) sienos"). Šiuo atveju vietovės pavadinimas kilęs nuo čia stovėjusios medinės pilaitės, tačiau vietinė valdžia, neseniai priimdama Kinijos delegaciją, šią vietą jai rodė kaip Ukrainos ir Kinijos ryšių liudininkę ir net pastatė kelio ženklą, kuriame Kitajgorodo pavadinimą užrašė kiniškais hieroglifais... Tačiau Saulius Novikas, drauge su dauguma kelionės dalyvių, plaukė vietos magnato laivu ir Kitaigorode nesilankė. Ką tik aprašytos dienos vaizdus žiūrėkite devintojoje ekspedicijos į Ukrainą motyvais sukurtoje Init televizijos laidoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Bakota, Chotinas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolė, Ukraina, Žvanecas
Palikę Podolės Skalą dar tą pačią rugpjūčio 5 dieną pasiekėme Podolės Kamenecą. Tai nemažas miestas, turintis 100 tūkstančių gyventojų (beveik Panevėžio dydžio). Turėjome pasiekti savivaldybę, nes ji buvo informuota apie mūsų vizitą ir mūsų laukė. Todėl įvažiavę į miestą stabtelėjome paklausti kelio. Vos uždavėme šį klausimą pirmajam praeiviui, prie mūsų iškart prišoko žmogus, sakydamas, kad jis žino, ko mes atvažiavome, ir gali parodyti kelią. Tai buvo vietos istorikas Igoris Danilovas, kurį savivaldybė paprašė mus pagloboti.
Iš pradžių nuvykome į savivaldybę. Čia mus maloniai priėmė ir informavo, kad miestas broliuojasi su Ukmerge, todėl Podolės Kamenece yra Ukmergės gatvė. Bet viena iš pagrindinių gatvių pavadinta Karijotaičių vardu, o patiems Karijotaičiams mieste ketinama pastatyti paminklą, kurio maketą mums rodė savivaldybėje. Mat Gedimino anūkai Karijotaičiai yra Podolės Kameneco ir daugelio kitų Podolės miestų įkūrėjai. Po to mums buvo parodytas kelias į mums parinktą kotedžą, kurį nebrangiai išsinuomojome artimiausioms dviem naktims.
Vakarop aplankėme Podolės Kameneco pilį, kurią mums aprodė Igoris Danilovas. Saulius Novikas galiausiai susigriebė, kad jam šį pasakojimą reikėtų nusifilmuoti, tad paprašė Igorį anksti ryte pilį aprodyti dar kartą (tądien jau pradėjo temti). Igoris giliai atsiduso ir... sutiko. O ką jis parodė ir papasakojo apie vieną įspūdingiausių Lietuvos pilių žiūrėkite aštuntojoje Init televizijos laidoje apie LDK paveldą Ukrainoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolė, Podolės Kamenecas, Ukraina
Kelionę iš Volynės į Podolę užbaigėme vėlai naktį, apgraibomis nusileidę į gilų uolėtą tarpeklį, kuriame nakties tamsoje girdėjome didžiausio Ukrainos krioklio ošimą ir žinojome, kad netoliese turi būti Červonogrado pilis. Ją išvydome tik ryte. Taip prasidėjo penktoji mūsų kelionės po Ukrainą diena ir pirmoji diena Podolėje.
Pilis čia stovėjo jau Vytauto laikais, tiesa, tuo metu ji atrodė kitaip, nei iki mūsų dienų išlikę didingi dviejų bokštų griuvėsiai. Tačiau įspūdingiausia buvo šios vietos gamta - ko gero gražiausia per visą kelionę matyta Ukrainos vieta. Aplinkui mus supo raudonos spalvos uolos. Rausvą atspalvį turėjo ir lauko keliukas, ir iš šių uolienų pastatyta pilis. Todėl ji ir vadinasi Červonogradu, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų Raudonpilis. Dabar Červonogradas - pastoviai negyvenamas miestas, kuriame kadaise virusį gyvenimą mena tik šen bei ten stūksantys griuvėsiai. Šiuo metu jame veikia tik pionierių stovykla.
Po Červonogrado mūsų kelias vedė į Podolės žemės sostinę - Podolės Kamenecą. Pakeliui dar aplankėme Podolės Skalos griuvėsius. O prieš tai, ką išvydome Podolės Kamenece, nublanko ir Lucko pilis. Tačiau Kamenecui bus skirta atskira laida, o dabar pakeliaukime po Červonogradą ir Podolės Skalą. Apie tai - septintoji Init televizijos laida.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Červonogradas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolės Skala, Ukraina, Volynė
Ketvirtosios kelionės dienos rytą atsisveikinome su Lucku ir leidomės į tolimesnę, nei ankstesnėmis dienomis, kelionę. Mūsų tikslas buvo persikelti į kitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemę - Podolę. Bet pakeliui buvome numatę dar kelias Volynės pilis. Visų pirma - jau pravažiuotą, bet dar neapžiūrėtą Dubno pilį. Tądien čia užtrukome ilgiausiai, nes pilies muziejuje mums davė svetingą, bet labai plepų gidą, kuris kaip didžiausią stebuklą pristatinėjo viską, kas tik ten buvo - nuo ženkliukų ir vėliavėlių kolekcijos bei vietinių siuvinėtojų siuvinių iki paslaptingų pilies požemių, kuriuose vėlgi viskas labai paslaptinga, o iš ten vedantys tuneliai išraizgyti po visą Dubno miestą (beje, ne pirmą kartą Ukrainoje apie visokius tunelius mums pasakojo su visu rimtumu - ir apie po visu Lucku esančius požemius, ir apie tunelį jungiantį Zimną su Vladimiru).
Po Lucko dar aplankėme Višniovecą ir du Zbaražus - trumpam užsukome į naująjį Zbaražą su lenkų laikais statyta bastionine pilimi, o paskui patraukėme į Senąjį Zbaražą, kuriame išlikęs piliakalnis, o ant jo pastatytas paminklinis akmuo. Pastarąjį surasti buvo sunkiau, o ir užlipti ant tokios aukštos ir stačios uolos - nelengva. Tačiau buvo būtina, nes mes lankėme Lietuvos pilis, o būtent čia pilis stovėjo tuomet, kai šios žemės priklausė Lietuvai. Pašalinis stebėtojas mūsų prioritetų nebūtų supratęs, nes visi turistai vertina tik įspūdingą bastioninę Zbaražo pilį, kurioje veikia muziejus, o senajame Zbaraže - tik sunkiai surandamas uolos skardis... Beje, skirtingai nei Lucke, Kremenece ar Dubne, čionykštis paveldas vietos žmonių nesiejamas su Lietuva. Ir paminklinis akmuo Senajame Zbaraže skelbia, kad čia su priešais kovojo tik ukrainiečių tauta... Tai vis dėlto buvo Lietuvai priklausiusios Volynės žemės pasienio pilis.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Dubnas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Ukraina, Višniovecas, Volynė, Zbaražas
Trečiąją mūsų kelionės dieną Volynėje aplankėme tik dvi pilis - Oleską ir Kremenecą. Priežastis buvo ne tik tai, kad šį kartą teko važiuoti toliau, bet ir mūsų mikroautobusiuko gedimas, dėl kurio kelionę galėjome pradėti tik apie pietus. Turėdamas šiek tiek laiko (tai, beje, buvo vienintelis toks momentas šioje gana įtemptoje kelionėje), išėjau pasivaikščioti po Lucką ir gatvėje nusipirkau vietos dailininko tapytą Lucko pilies paveikslą. Čia tokie dalykai gerokai pigesni nei Lietuvoje.
Paskui, pasiskaičiavę, kad tolimiausią šiandien numatytą pilį - Oleską - sunkiai spėsime pasiekti, nusprendėme nestoti prie pakeliui esančių objektų, ir visų pirma vykti į ją. Tačiau vis dėlto nespėjome, nes tenykštis muziejus baigia darbą neįprastai anksti. Tiesa, pilyje veikianti užeiga dirba kiek ilgiau, tad buvo proga užsukti į ją. Apie kitus "komercinius" Olesko pilies akibrokštus ir nuotykius pasakojama laidoje. Na, o po Olesko, grįždami į Lucką, mes dar spėjome aplankyti Kremeneco pilies griuvėsius, kur radome ir vietinę gidę, bei sustojome prie jau tamsoje paskendusios Dubno pilies. Bet pro ją dar ketinome važiuoti rytoj... O dabar jūsų dėmesiui - penktoji laida apie trečiąją kelionės dieną.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, Kremenecas, kultūros paveldas, LDK, Oleskas, Ukraina, Volynė
Tęsiame kelionę po Lietuvos pilis Ukrainoje. Tęsiasi mūsų kelionės antroji diena. Po Klevanės pasukome į garsios kunigaikščių Ostrogiškių giminės lizdą - Ostrogą. Tai, ko gero, vertingiausia ir įspūdingiausia antrąją kelionės dieną pamatyta pilis. Jos pradžia siekia XIV a. pabaigą. Būtent iš čia kilęs žymus Lietuvos karvedys, Oršos mūšio (1514 m.) nugalėtojas Konstantinas Ostrogiškis. Po to užsukome ir į tų pačių Ostrogiškių įkurtą Mežyričo įtvirtintą vienuolyną. Ostroge ir Mežyriče iškilusios didingiausios viduramžių Lietuvoje pastatytos cerkvės, nes Ostrogiškiai buvo uolūs stačiatikybės rėmėjai. Kelionės pabaigoje aplankėme Novomalyno pilies griuvėsius. Tai ne visai aiškus objektas, literatūroje siejamas su Švitrigaila. Esą čia buvusi jo pilis Gluchnia ar Gluchai. Tačiau esami griuvėsiai vargu ar turi ką nors iš Švitrigailos laikų. Tai XVII a. barokinės Malinskių rezidencijos likučiai. Apie visa tai - ketvirtoji Init televizijos laida.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Mežyričas, Novomalynas, Ostrogas, Ostrogiškiai, Ukraina, Volynė
Prasidėjo antroji mūsų kelionės diena. Rugpjūčio 2-oji. Šiandien aplankėme daug - nuo Olykos iki Ostrogo ir Novomalyno. Televizinėje kelionėje iš to išėjo dvi laidos. Beje, kaip ir iš pirmosios dienos - Volynėje lietuviško paveldo koncentracija pakankamai didelė. Lucką mes pasirinkome kaip bazę, kurioje nakvojome net keturias naktis, vis nepristigdami aplinkui lankytinų objektų iš lietuviškojo Volynės istorijos periodo.
Tad šiame įraše kviečiu žiūrėti pirmąjį rugpjūčio 2-osios pusdienį. Svarbiausias ir pirmasis mūsų aplankytas objektas - viena garsiausių Radvilų rezidencijų Olyka. Paskui užsuksime ir į Klevanę - Čartoryskių pilį. Abi pilys mena Lietuvos valdžios pabaigos šiame regione laikus.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, Klevanė, kultūros paveldas, LDK, Olyka, Ukraina, Volynė
Rudenį jau rašiau, kad praeitų metų liepos 31 - rugpjūčio 12 d. dalyvavau istorinėje ekspedicijoje į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietines žemes kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugija ir Init televizija. Šios kelionės rezultatas - 12 Init TV laidų iš ciklo "Aisčių keliai". Kiek man žinoma, šias laidas transliavo ir Panevėžio televizija, ir galbūt kai kurios kitos. Pirmąją laidą šiame tinklaraštyje įterpiau 2010 m. rugsėjo 3 d. įraše, o paskutinė per Init televiziją buvo transliuota tik vakar. Kadangi dabar jau mūsų kelionė užbaigė ir virtualųjį savo etapą - kelionę ekrane, skelbiu visas 12 laidų "Žygis link LDK paveldo Ukrainoje". Pirmąją, skirtą Lucko piliai, galite pažiūrėti minėtame ankstesniame šio tinklaraščio įraše, o antrąją, pasakojančią apie Volynės Vladimirą, XV a. Zimno įtvirtintą vienuolyną ir ankstesnį piliakalnį, bei XIV a. kovose dažnai minimos Belzo pilies vietą, kviečiu žiūrėti dabar.
Rytoj skelbsiu trečiąją dalį, paskui - ketvirtąją, ir taip - kasdien... žymės: Belzas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Ukraina, Volynė, Volynės Vladimiras, Zimnas
Šią vasarą, liepos 31 - rugpjūčio 12 d., dalyvavau istorinėje ekspedicijoje į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietines žemes, kurią organizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugija (pirmininkas - Algimantas Birbilas). Kartu vyko Init televizijos laidų kūrėjas Saulius Novikas, kuris iš šios kelionės metu nufilmuotos medžiagos ketina parengti pažintinių laidų ciklą, kurios bus transliuojamos per Init TV ir internete www.sarmatija.lt. Pirmoji ciklo laida „Liubarto pilis“ internete pasirodė ir per Init TV buvo transliuojama šiandien - ją galima pažiūrėti žemiau, o rytoj pasakojimas apie kelionę bus transliuojamas Žinių radijo laidoje „Avilys“ 10 ir 16 valandą (laida vėliau bus prieinama Žinių radijo internetiniame archyve). Kelionės metu nuvažiavome 5,5 tūkstančio kilometrų, aplankėme 31 objektus, iš jų 28 Lietuvos laikus menančias pilis ar piliavietes. Ekspedicijos išklotinę pateikiu žemiau.
Istorinė ekspedicija „Lietuva ir Ukraina: krantai 2010“ (2010 m. liepos 31 – rugpjūčio 12 d.)
Eil. Nr. | Data | Apžiūrėtas objektas |
| 07.31 | Vilnius, pilis |
1. | 08.01 | Luckas, pilis |
2. |
| Volynės Vladimiras, piliavietė, soboras |
3. |
| Zimnė, įtvirtintas vienuolynas, piliakalnis |
4. |
| Belzas, piliavietė |
5. | 08.02 | Olyka, bastioninė pilis, miesto vartai |
6. |
| Klevanė, pilis |
7. |
| Ostrogas, pilis, miesto įtvirtinimai |
8. |
| Mežyričas, įtvirtintas vienuolynas |
9. |
| Novomalynas, pilies griuvėsiai |
10. | 08.03 | Oleskas, pilis |
11. |
| Kremenecas, pilies griuvėsiai |
12. | 08.04 | Mlynovas, rūmai |
13. |
| Dubnas, bastioninė pilis |
14. |
| Višniovecas, pilis-rūmai |
15. |
| Zbaražas, lenkų bastioninė pilis |
16. |
| Staryj Zbaražas, piliakalnis |
17. | 08.05 | Nyrkovas (Červonogrodas), pilies griuvėsiai |
18. |
| Podolės Skala, pilies griuvėsiai |
19. |
| Podolės Kamenecas, pilis |
20. | 08.06 | Chotinas, moldavų pilis |
21. |
| Žvanecas, pilis |
22. |
| Bakota, olų vienuolynas |
23. | 08.07 | Smotričas, piliakalnis |
24. |
| Medžibožas, pilis |
25. |
| Nemirovas, Skitų pylimai |
26. | 08.08 | Očakovas (Daševas), piliakalnis |
27. | 08.09 | Parutinė (Olbija), senovės graikų miestas |
28. |
| Berislavas (Tavanė), piliavietė |
29. | 08.10 | Kijevas, piliakalnis, senamiestis, Pečioros vienuolynas |
30. | 08.11 | Korecas, pilies griuvėsiai |
31. |
| Gubkovas, pilies griuvėsiai |
| 08.12 | Luckas, jėzuitų šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemiai |
|
| Vilnius, pilis |
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Luckas, Ukraina
 Tai buvo 1998-aisiais. Po ilgų ir varginančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų paieškų, užtrukusių 10 metų, Lietuvos televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas atrado nežinomą žemę – Ukrainą, kuri, kaip atsivėrė apstulbusio atradėjo protui ir akims, net Lietuvai kadaise yra priklausiusi. Atradėjas pavadino šį kraštą „Užmirštąja Lietuva“. Visa tai įvyko praėjus 506 metams po didžiojo Kolumbo Amerikos atradimo. Iškilusis lietuvis įrodė pasauliui ir ypač Lietuvai, kad ir šiais laikais įmanomi tokie stebėtini atradimai! Tik, deja, ne visi pripažįsta atradėjo teisę duoti nežinomai žemei pavadinimą. Atsiranda net tokių, kurie buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ima ir pavadina Didžiąja, o ne Užmirštąja Lietuva. Tikra netvarka! Aš ne juokauju, o tik perpasakoju paties Ukrainos Atradėjo straipsnį – įvadą ukrainiečių istorikų paties A. Bumblausko prašymu parašytai knygai „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“, kurios lietuviškąją versiją neseniai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kad būtų tiksliau, pateiksiu šias mintis ir autentiškais lietuviškojo Kolumbo žodžiais: „ Juk tarpukariu net dėl Takų ir Vilniaus galėjome verkti tik iš tolo, nes net ir šie buvo tapę Lenkijos dalimi. Vėliau mintis galėjo nuklysti iki Krėvos, Lydos, tačiau Ukraina ir tada liko toli už šios atminties ribų. Todėl LDK paveldo paieškas jau šiais laikais ir buvome pavadinę „Užmirštosios Lietuvos“ paieškomis. Šį darbą su LTV laidomis pradėjome dar 1988 m. (Krėva, Nesvyžius, Gardinas, Naugardukas), šiek tiek vėliau jau „Būtovės slėpiniuose“ atsirado Palenkė (Supraslė, Tykocinas, Biala, Kodenis). Taip 1998–1999 m. atrasta Ukraina ir sukurtas 12-os TV laidų ciklas apie LDK pėdsakus joje (Luckas, Kremenecis, Podolės Kamenecas, Olyka, Oleska ir kt.) (...). LDK paveldo keliais šiandien jau sudaromi turistiniai maršrutai, vyksta naujų albumų leidyba ir kt., tačiau tarsi pradedama perlenkti lazdą – Ukrainoje matant ne „Užmirštąją Lietuvą“, o „Didžiąją Lietuvą“.“ Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Kapitalinį kelių tomų albumą pavadinimu „Didžioji Lietuva“ pradėjo leisti signatarė Birutė Valionytė, matyt, neatsiklaususi A. Bumblausko leidimo. Leidinyje skelbiamos autorės padarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrinio paveldo Baltarusijoje ir Ukrainoje nuotraukos. Dalykinė leidinio apimtis yra nesulyginama su A. Bumblausko televiziniais pasivažinėjimais. Kartu B. Valionytė įsivaizdavo, kad važinėjo tiesiog po buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, o ne A. Bumblausko kelionių takais. Ji nesistengė surasti Ukrainos ir Baltarusijos žemėje giliai įspaustų Ukrainos atradėjo pėdsakų. Ir, žinoma, drįso joms sutekti kitą pavadinimą, tiksliau, kitą epitetą – „Didžioji“ vietoj A. Bumblausko „Užmirštosios“. Žinia, mūsų TV šoumenas yra ne iš kelmo spirtas – jis dar garsėja ir kaip didis teoretikas. Todėl nesunkiai sukritikavo neteisingą B. Valionytės pasirinkimą. Jis netgi išsiaiškino, jog „ Ukrainoje yra regionų, kurie niekada nepriklausė Lietuvai“ (nuostabu – dar vienas Atradimas!). Be to, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno ne vien lietuviai, „taigi užmirštosios LDK istorijos puslapiuose atsiskleidžiančios daugiatautės valstybės paveldo vienareikšmiškai negali savintis nė viena LDK „palikuonė“, kita vertus, nemažiau neteisinga būtų ir jį pamiršti“. Po šių naujų Atradimų ir pamokymų pliūpsnio Atadėjas perėjo prie svarbiausio: „ Tačiau dar svarbesnis yra kitas klausimas, ar „Didžiosios Lietuvos“ idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai yra girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais? Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save“. Štai tokių išvadų šoumenas-teoretikas priskaldė iš vieno Lietuvos epiteto – „Didžioji“. Baisu net pagalvoti, kokie atradimai mūsų lauktų, jeigu autorius imtų skaityti daugiau. Įdomu, kad ne tik save Ukrainoje matantis A. Bumblauskas išvadą, jog senosios Lietuvos pavadinimas Didžiąją reiškia egoizmą ir tik savęs matymą, daro gretindamas jį su teisinga pavadinimo versija – Užmirštoji Lietuva. Tūlas ne toks didelis teoretikas pagalvotų, kad esminis žodis šiuose įvardijimuose yra Lietuva, o „užmirštoji“ ar „didžioji“ – tik nieko iš esmės nekeičiantys epitetai. Labai norintys pabrėžti, kad senojoje Lietuvos valstybėje gyveno ne tik lietuviai, galėtų ją vadinti kokiais nors XIX amžiaus rusų istoriografijos termino „Litovsko-russkoje gosudarstvo“ vediniais. Bet ne! Epitetas „Užmirštoji“, pasirodo, kažkokiu būdu atiduoda duoklę baltarusiams ir ukrainiečiams. Tai, ką čia citavau, yra iš „Pratarmės lietuviškajam leidimui“. Ačiū Dievui, kad ukrainietiškosios knygos versijos skaitytojai šio įvado nemato. Padėkokim Dievui ar likimui ir už tai, kad ukrainiečiai nematė ir mūsų Kolumbo 1999-aisiais sukurptų „Būtovės slėpinių“ laidų apie ką tik „atrastą“ Ukrainą. Šiose laidose skambėjo tokios genialios mintys, kaipo: lietuviams reikėtų atsiprašyti Rusijos prezidento už tai, kad užgrobė Ukrainą ir leido susikurti joje atskirai nuo rusų ukrainiečių tautai! Be galo sukrėsta šių A. Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus dueto „įžvalgų“ Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininkė Nadija Neporožnia paskutinius savo gyvenimo metus praleido desperatiškai kovodama su šiais akibrokštais. „Lietuviški žaidimai su Ukrainos istorija“ – taip vadinosi vienas iš jos straipsnių, kuriuo ukrainiečių spaudai ji bandė pristatyti tai, kas vyksta Lietuvos televizijos eteryje. Rašė apie tai ir Lietuvos spaudoje, bet buvo piktai užsipulta ir suniekinta minėtojo dueto. E. Gudavičius ją net įtraukė į savo sudarytą „asmenų, su kuriais nediskutuojama“ sąrašą. Tuo metu man teko protarpiais pabendrauti su N. Neporožnia, mačiau, kokį sukrėtimą ji patyrė, per Lietuvos televiziją klausydama tokių Ukrainos istorijos interpretacijų, kokių net ne kiekvieno didžiarusiškojo imperialisto pasisakymuose išgirsi. 2004 m. N. Neporožnia mirė, tad bumblauskiškoms Ukrainos istorijos interpretacijoms kliūčių neliko. Galima drąsiai skelbtis Ukrainos atradėju! Turbūt dar ne to išgirsime. Patogiai įsitaisykime ir laukime... žymės: kultūros paveldas, LDK, pseudoistorija, Ukraina
|
|
