Ar Ukraina dar mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą?

"Liepos mėnesį vyko antroji lietuvių ekspedicija į Ukrainą, kur mūsų istorikai ir istorijos mėgėjai lankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines vietas. Žvelgta ne tik į žinomas pilis, bet ir stengtasi ieškoti ne tokių žinomų piliaviečių ar vietų, kur lietuvių pilys galėjusios stovėti. Bendrauta su Ukrainos istorikais, kraštotyrininkais, vietos žmonėmis.

Kokį derlių ekspedicijos dalyviai parsivežė į Lietuvą? Ką naujo pavyko sužinoti?

„Avilyje“ dūzgia ekspedicijos į Ukrainą dalyviai."

Paklausyti Žinių radijo laidos įrašo galima čia.

Kelionė į Jotvingių pilį

Rugsėjo 18 d. Draugija "Pilis" surengė tradicinį savo gimtadienio minėjimą. Paprastai tokio minėjimo metu aplankoma kokia nors su pilimis susijusi vieta. Šiemet buvo pasirinkta netoli Punsko, prie Ožkinių kaimo, vietos entuziasto Petro Lukoševičiaus pastatyta Jotvingių pilis. Oficialiai tai - kaimo turizmo objektas, kurio kūrėjas įamžina XIII a. jotvingių ir prūsų gyvenimą - 8 ha teritorijoje sukurtame parke gausybė akmenų, šventyklų, kuriuose įamžinti ne tik istoriniai prūsų vadai, bet ir kai kurios P. Lukoševičiaus istorijos interpretacijos. Pastarosios yra įtakojamos visokių Lietuvoje plintančių pseudoistorinių teorijų apie sarmatus, gotus-gudus, Gedgaudo veikalų atgarsių ir panašių dalykų.

Vis dėlto pasirinktas XIII amžius jau nėra toks tamsus laikotarpis, tad itin toli nuklysti į lankas neleidžia. Pilaitė, nors ir turinti modernių elementų (mūrinius pamatus, elektros instaliaciją) ir pritaikyta turistų gyvenimui, yra kol kas vienintelis realizuotas bandymas lietuvių žemėse atkurti medinės baltų pilaitės išvaizdą. Turint tai galvoje šio istorinio komplekso kūrėjui galima atleisti daugelį pseudoistorinių "sarmatų" ir "gudų". Kad ir kas jie bebūtų, jie prisidėjo prie to, kad šio komplekso autoriui nepritrūktų energijos ir entuziazmo.

Ekskursijos metu Petras Lukoševičius daug pasakojo apie tai, kokią jis mato senąją Lietuvos istoriją ir aprodė visus savo sukurto parko kampelius. Po to mes dar aplankėme Eglinės piliakalnį, esantį Lenkijos pusėje visai prie Lietuvos sienos (matomas nuo Kalvarijos sienos kirtimo punkto). Grįždami užsukome ir į Kauną "pasigrožėti" pagal nevykusio architekto Kęstučio Mikšio skonį pertvarkyta Kauno pilimi, o tai, žinoma, kiek apkartino kelionės įspūdžius, bet nuo realybės nepabėgsi - ji mums ir taip neblogai žinoma.

Visa tai nufilmavo su mumis važiavęs Internetinės televizijos kūrėjas Zenonas Anušauskas, kurio beveik dviejų valandų trukmės reportažas užfiksavo kone visas kelionės detales nuo Ožkinių iki Kauno. Jį galima pamatyti paspaudus aukščiau įterptą paveiksliuką arba Internetinės televizijos puslapyje.

Pusė Horodlės jau nuvirto į Ukrainą...

1413-ieji metai. Horodlė. Garsioji Horodlės unija, kuomet Lenkija ir Lietuva, nugalėjusios Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, bet jo dar galutinai neįveikusios, atnaujino sąjungą, o Lenkijos bajorai suteikė Lietuvos bajorams savo herbus. Tuo metu tai buvo Lietuvos valdomai Volynei priklausiusi pilis.




Rugpjūčio 26 d., grįždamas iš Lucko, buvau užsukęs ir į šią vietą. Dabartinė Horodlė yra nedidelis Lenkijos pasienio miestelis. Jo centrinė gatvė yra kelias palei Bugo upę, kuria eina Lenkijos ir Ukrainos siena. Tarp to kelio ir Bugo įsispraudęs nemažas galingų griovių juosiamas piliakalnis, apaugęs medžiais.





Gatvė ties piliakalniu vadinasi piliakalnio vardu - Wały Jagiellońskie (žiūrėk miestelio centre stovinčio Horodlės plano nuotrauką). Ties gatve pastatytas stendas su informacija apie piliavietę. Šiandien nemaža Horodlės piliakalnio dalis yra nuvirtusi į Bugo upę. Pačioje piliavietėje, netoli stataus Bugo kranto skardžio, styro Lenkijos pasienio stulpas, kurį akylai saugo pasieniečiai. Kuomet mes apėjome piliakalnį ir grįžome prie pakelėje paliktų automobilių, keli pasieniečiai motociklu atvažiavo su mumis pasisveikinti.