|
|
Ketvirta diena Podolėje buvo paskutinė. Anksti rytą atsisveikinome su Podolės Kamenecu ir patraukėme pirmosios Karijotaičių sostinės - Smotričo link. Čia, ant didžiulės uolos viršūnėje įrengto piliakalnio kadaise stovėjo medinė pilis, o ir dabar tebegyvena žmonės: riogso sodyba, daržai... Iki Smotričo mus dar palydėjo Igoris Danilovas, važiavęs savo automobiliu ir paskui grįžęs atgal. Saulių Noviką kelionė jau išvargino, todėl ant stataus pilies kalno su savo kamera jis nelipo ir vis burbėjo, kad per ilgai krapštomės.
Tolesnis mūsų kelias vedė į paskutinę įspūdingą pilį šioje kelionėje - Medžybožą. Čia mūsų jau laukė mus pasitikti pasiruošęs muziejaus direktorius Olegas Pogorilecas, kuris ir aprodė pilį. O išlydėdamas mus pasiūlė keisti marškinėlius su LDK parko emblema į marškinėlius su Medžybožo muziejaus ženklu ir, apsirengęs naujais marškinėliais, pasiskelbė Lietuvos vietininku Medžybožo pilyje. Po Medžybožo mūsų laukė ilga kelionė iki pat Juodosios jūros pakrantės, kurią pasiekėme tik sutemus ir tamsoje apgraibomis susiradome vietą prie jūros kranto palapinėms. Pakeliui dar užsukome į įspūdingus Skitų pylimus prie Nemirovo, nors tai - gerokai ankstesnių už Lietuvos laikus paveldas. Apie visa tai - dešimtojoje Init televizijos laidoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Medžybožas, Podolė, Smotričas, Ukraina
Mes jau pradėjome trečiąją dieną Podolėje, kai ryte dėl filmavimo antrą kartą apsilankėme Podolės Kameneco pilyje. Tačiau tą dieną turėjome numatę aplankyti ir daugiau objektų. Mus lydėjo mūsų globėjas Igoris Danilovas. Pirmiausia nuvykome į Chotiną, kuris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo Moldavijos pilis pasienyje su Lietuva. Čia mūsų protėviai ne kartą kariavo.
Grįždami užsukome į Žvanecą, menantį Vakarų Podolės praradimo laikus (1430 m.) ir galiausiai nuvykome į seniausią šio krašto centrą, buvusį iki Karijotaičių atvykimo, - Bakotą. Šiandien Bakota yra užlieta Dniestro upės užtvankos vandenų, išliko tik aukštame Dniestro slėnio skardyje iškaltas olų vienuolynas (tiesa dalis jo nugriuvo). Prie Bakotos vienuolyno budėjo buvęs nuskendusios Bakotos gyventojas Tarasas Horbniakas, iš nostalgijos savo sunaikintai gimtinei parašęs kraštotyrinę apybraižą "Senoji Bakota" ( Давня Бакота, Кам'янець-Подiльский, 2009). Iš jo rankų nusipirkau šios knygos ekzempliorių. Apžiūrėjus jį, dauguma bendrakeleivių susigundė vieno vietinio "naujojo ukrainiečio" pasiūlymu paplaukioti jo privačiu povandeniniu laivu, kuris kaip tik, mums atvykus, su triukšminga kompanija atplaukė į netoliese esančią prieplauką. Tad planai tą dieną aplankyti daugiau lietuviškojo paveldo objektų žlugo.
 Kadangi laivas plaukė nuo Bakotoje buvusios prieplaukos į Bagovicę netoli Podolės Kameneco, aš ir Igoris Danilovas prisijungėme prie Zenono Anušausko, kuris turėjo nuvairuoti ten autobusiuką. Buvo progos padiskutuoti su Igoriu Podolės istorijos klausimais, o taip pat pasigėrėti įspūdingu Kitaigorodo slėniu, kurį parodė Igoris. "Kitai" yra rusiškas Kinijos pavadinimas, nors kilęs iš senoviško žodžio "kitai", reiškusio sieną (Kinija suvokta kaip "šalis už (Didžiosios kinų) sienos"). Šiuo atveju vietovės pavadinimas kilęs nuo čia stovėjusios medinės pilaitės, tačiau vietinė valdžia, neseniai priimdama Kinijos delegaciją, šią vietą jai rodė kaip Ukrainos ir Kinijos ryšių liudininkę ir net pastatė kelio ženklą, kuriame Kitajgorodo pavadinimą užrašė kiniškais hieroglifais... Tačiau Saulius Novikas, drauge su dauguma kelionės dalyvių, plaukė vietos magnato laivu ir Kitaigorode nesilankė. Ką tik aprašytos dienos vaizdus žiūrėkite devintojoje ekspedicijos į Ukrainą motyvais sukurtoje Init televizijos laidoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: Bakota, Chotinas, istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolė, Ukraina, Žvanecas
Palikę Podolės Skalą dar tą pačią rugpjūčio 5 dieną pasiekėme Podolės Kamenecą. Tai nemažas miestas, turintis 100 tūkstančių gyventojų (beveik Panevėžio dydžio). Turėjome pasiekti savivaldybę, nes ji buvo informuota apie mūsų vizitą ir mūsų laukė. Todėl įvažiavę į miestą stabtelėjome paklausti kelio. Vos uždavėme šį klausimą pirmajam praeiviui, prie mūsų iškart prišoko žmogus, sakydamas, kad jis žino, ko mes atvažiavome, ir gali parodyti kelią. Tai buvo vietos istorikas Igoris Danilovas, kurį savivaldybė paprašė mus pagloboti.
Iš pradžių nuvykome į savivaldybę. Čia mus maloniai priėmė ir informavo, kad miestas broliuojasi su Ukmerge, todėl Podolės Kamenece yra Ukmergės gatvė. Bet viena iš pagrindinių gatvių pavadinta Karijotaičių vardu, o patiems Karijotaičiams mieste ketinama pastatyti paminklą, kurio maketą mums rodė savivaldybėje. Mat Gedimino anūkai Karijotaičiai yra Podolės Kameneco ir daugelio kitų Podolės miestų įkūrėjai. Po to mums buvo parodytas kelias į mums parinktą kotedžą, kurį nebrangiai išsinuomojome artimiausioms dviem naktims.
Vakarop aplankėme Podolės Kameneco pilį, kurią mums aprodė Igoris Danilovas. Saulius Novikas galiausiai susigriebė, kad jam šį pasakojimą reikėtų nusifilmuoti, tad paprašė Igorį anksti ryte pilį aprodyti dar kartą (tądien jau pradėjo temti). Igoris giliai atsiduso ir... sutiko. O ką jis parodė ir papasakojo apie vieną įspūdingiausių Lietuvos pilių žiūrėkite aštuntojoje Init televizijos laidoje apie LDK paveldą Ukrainoje.
Ankstesnės ciklo „Žygis link LDK paveldo Ukrainoje“ laidos:
žymės: istorija, kultūros paveldas, LDK, Podolė, Podolės Kamenecas, Ukraina
|
|
