Apie kapitono Viliaus Juodelio aukštuosius partinius mokslus

Buvęs Vilniaus aukštosios partinės mokyklos pastatas šiandien -
Lietuvos edukologijos universiteto II rūmai.
Čia veikia Istorijos, Socialinių mokslų ir Lituanistikos fakultetai.

Žurnalisto Vidmanto Šmigelsko straipsnis „Laba diena, draugas KGB papulkininki! Skambina kapitonas Juodelis“ (Anykšta, 2012 09 02–27) ir jį lydinti medžiaga, visų pirma paties kapitono Viliaus Juodelio interviu (Vilius Juodelis: „KGB ėmė geriausius vyrus“, Anykšta, 2012 09 15) parodė ne tik įspūdingas karjeros galimybes, kurias, pasirodo, dar ir šiandien Anykščiuose bei apskritai Lietuvoje „geriausiems vyrams“ atveria buvusi tarnystė KGB (ko vertas vien faktas, kad Seimo rinkimuose KGB rezervistas Ričardas Sargūnas įveikė paskutinio KGB Anykščių poskyrio viršininko sūnų Alvydą Žalą Jaunesnįjį – koks pasirinkimas, koks asortimentas!), bet ir atskleidė liūdną faktą: pašlijusią buvusio KGB rezervo kapitono bei dabartinio Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Juodelio atmintį.

Ar tokia prasta atmintis netrukdo eiti atsakingų pareigų – atskiras klusimas. Čia tik norėčiau padėti prisiminti kai kuriuos jau istorija tapusius dalykus – ko ir kada gerbiamas direktorius yra mokęsis. Tą padaryti padeda Lietuvos ypatingajame archyve kruopščiai suarchyvuoti Vilniaus aukštosios partinės mokyklos – V. Juodelio Alma Mater – dokumentai. 

Ką gi užmiršo V. Juodelis? Per 2007 m. Savivaldybių rinkimus Vyriausiajai rinkimų komisijai nurodęs, kad 1991 m. baigė „Sankt Peterburgo politologijos institutą“, kuriame įgijo politologo kvalifikaciją, dabar duotame interviu teprisiminė, kad 1989 m. išvyko mokytis ne į Leningradą (tuo metu dar nevadintą Sankt Peterburgu), o į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, mokėsi stacionare, o ten, sako V. Juodelis, „buvo karinė katedra ir aš jaučiu, kad man po tos katedros buvo suteiktas kapitono laipsnis“.

Prisiminti, kur ir kada gavo kapitono laipsnį, V. Juodeliui nepadėjo net V. Šmigelsko nurodytas dokumentas, kuriame jau 1989 m. išvykstantis studijuoti aukštųjų partinių mokslų V. Juodelis vadinamas kapitonu (1989 m. rugsėjo 11 d. KGB rezerve kapitoną V. Juodelį pakeitė vyresnysis leitenantas R. Sargūnas). 

Karjeristo kelias užgožė Baltijos kelią

Puikią karjerą Lietuvos komunistų partijos (LKP), sovietinės kariuomenės ir KGB struktūrose pradėjęs perspektyvus 35 metų jaunuolis V. Juodelis 1989-aisiais krimsti partinių mokslų išvyko jau neramiais laikais. Per Lietuvą nuvilniję Sąjūdžio mitingai ir ką tik pasibaigusi įspūdinga Baltijos kelio akcija vis dėlto neišgąsdino jaunojo karjeristo.

Į Aukštąją partinę mokyklą galėjo patekti ne bet kas, o tik kompartijos struktūrose jau pasižymėję ir LKP Centro komiteto rekomendaciją gavę kadrai. Tokios galimybės tarybinis karjeristas praleisti negalėjo.

Jau turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys partinius mokslus studijuodavo 2 metus, o jo neturintys – 4 metus. V. Juodelis jau buvo neakivaizdžiai baigęs Vilniaus universitetą, tad pateko į Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dvimetį skyrių, kurį baigęs turėjo gauti kelialapį į valdžios viršūnes. Taip jau buvo įprasta, kad šios įstaigos absolventai iškart gaudavo paskyrimus dirbti vadovaujantį darbą.

Tad keliu, kuriame prieš savaitę šurmuliavo nepragmatiški Baltijos kelio dalyviai, kur kas pragmatiškesnis jaunas KGB kapitonas V. Juodelis išvažiavo į Vilnių... 

Paskutinieji sovietinės nomenklatūros kalvės metai

1989 m. rugsėjį pirmakursis V. Juodelis drąsiai pravėrė šios sovietinės nomenklatūros kalvės duris. Tuo metu Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (stacionare) mokėsi 335 „klausytojai“ (taip buvo vadinami šios mokyklos studentai).

Šiandien buvusiose Aukštosios partinės mokyklos patalpose veikia net trys Lietuvos edukologijos universiteto fakultetai, ir kiekviename iš jų studentų yra daugiau, nei buvusios partinės mokyklos „klausytojų“. Šiuo metu aš ir pats dirbu viename iš šių fakultetų – Istorijos fakultete, todėl kartais kyla klausimas, ką tie partiniai „klausytojai“ galėjo veikti tokiame nemažame pastate, kuriame ir mūsų trims fakultetams nėra labai ankšta? Nuo tų laikų šis tas pasikeitė pastato išplanavime: dauguma kiekviename aukšte buvusių holų perdirbti į auditorijas. Bet kuriuo atveju partiniai „klausytojai“ ir jų dėstytojai gyveno plačiai, kaip ir pridera būsimiems valdininkams ir funkcionieriams. Vyresnieji mano kolegos, kuriems teko lankytis šiame pastate dar partinės mokyklos laikais, prisimena visur išklotus brangius kilimus, kabančius paveikslus ir tvyrančią nomenklatūrinės prabangos atmosferą.

Tačiau audringais 1989–1990 m. mokslo metais Aukštąją partinę mokyklą užgriuvo nelaimės. 1989-ųjų gruodį LKP skilo į nepriklausomą LKP, vadovaujamą Algirdo Brazausko, ir LKP (TSKP platformoje), vadovaujamą Mykolo Burokevičiaus. Pastaroji, kaip žinia, buvo pagrindinė kovotoja prieš Lietuvos nepriklausomybę. Abi komunistų partijos pasidalino turtą. Aukštoji partinė mokykla atiteko M. Burokevičiaus partijai. Tiesa, Aukštosios partinės mokyklos rektorius Sigizmundas Šimkus, kaip paaiškėjo, buvo A. Brazausko šalininkas. Jis net išsirūpino A. Brazausko vyriausybės nutarimą, kuriuo Aukštosios partinės mokyklos patalpomis nuo 1990 m. kovo pradžios leista naudotis ir Vilniaus pedagoginio instituto studentams. Taip jis tikėjosi „išstumti“ platformininkus.

Savo ruožtu M. Burokevičius pasirūpino apsauga – pasikvietė į pagalbą sovietinius desantininkus, kurie iš pradžių tik budėjo patalpose, net buvo persirengę milicininkais, kad lankytojų nešokiruotų, o kovo pabaigoje išvis užvėrė duris pašaliniams: nuo šiol į patalpas buvo galima patekti tik partiniams „klausytojams“ ir jų dėstytojams, turintiems desantininkų išduotus leidimus. 

„Platformininkų“ valdoma mokykla

TSKP Centro komiteto 1990 m. kovo 16 d. nutarimu S. Šimkus buvo atleistas iš Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriaus pareigų, o naują vadovą paskirti pavesta M. Burokevičiaus partijos Centro komitetui. Pastarasis pasirinko tos pačios mokyklos profesorių, savo bendražygį, Valentiną Lazutką (jis šiuo metu slapstosi užsienyje kaip kaltinamasis Sausio 13-osios byloje). 1990 m. balandžio 2 d. V. Lazutka išleido savo pirmąjį įsakymą, kuriuo deklaravo: „Nuo 1990 m. balandžio 2-osios aš pradėjau vykdyti rektoriaus pareigas“.

Nedaug kas pasikeitė vidiniame partinės mokyklos gyvenime. Balandžio 4 d. buvo patvirtinti naujai atestuotų dėstytojų sudėtis. Tuo metu mokykloje buvo 7 katedros (TSKP istorinės patirties, Filosofijos, Politologijos ir socializmo teorijos, Partinio ir tarybinio darbo, Politekonomijos, Ekonomikos ir valdymo, Kultūros), kuriose dirbo 82 dėstytojai.

Tačiau mokykloje tvyrojo įtampa: ateidamas į rektoriaus postą V. Lazutka jau žinojo, kad tai – laikinos pareigos, nes dar kovo 20 d. TSKP Centro komiteto nutarimu Vilniaus aukštoji partinė mokykla turėjo būti likviduota. Jai beliko tik užbaigti mokslo metus. Kai kurie dėstytojai jau pradėjo bėgti iš skęstančio laivo, ieškotis darbų kitur.

Uždarius Aukštąją partinę mokyklą, M. Burokevičiaus „platformininkai“ šiose patalpose įkurs „Socialinių ir politinių tyrimų institutą prie LKP (TSKP) CK“, kuris bus jau nebe mokymo, o grynai propagandinė įstaiga. Instituto darbuotojai iš Aukštosios partinės mokyklos patalpose įrengtos radijo stoties transliuos savo radijo laidas, rašys straipsnius į savo partinius leidinius „Tarybų Lietuva“, „Litva sovetskaja“, „Mūsų rūpesčiai“. Platformininkai drauge su juos saugojusiais desantininkais pabėgs iš šių patalpų tik Maskvoje žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui. 

Karjera – tik „platformininkams“

Buvę Vilniaus aukštosios partinės mokyklos studentai nebuvo užmiršti. Tie iš jų, kurie baigė mokslus 1990 m. birželį, gavo diplomus ir paskyrimus į vadovaujančius postus. „Ryšium su pastaraisiais įvykiais ir partijos skilimu, centralizuotas klausytojų skyrimas į darbą buvo vykdomas tik tų iš jų atžvilgiu, kurie stovi ant TSKP platformos“, – paskutinėje Vilniaus aukštosios partinės mokyklos ataskaitoje rašė rektorius V. Lazutka. Čia reikėtų pastebėti, kad daugumą partinių „klausytojų“ sudarė atvykėliai iš kitų sovietinių respublikų, tad pasirinkimo tarp A. Brazausko ar M. Burokevičiaus partijų dilema jiems neegzistavo.

V. Juodelis ir kiti 224 „klausytojai“, kuriuos šios permainos užklupo nebaigusius partinių mokslų, turėjo galimybę pratęsti studijas kitose Sovietų Sąjungos Aukštosiose partinėse mokyklose. Šia galimybe pasinaudojo ne visi. 21 klausytojas atsisakė tęsti mokslus, 31 metė juos jau anksčiau, 18 pasirinko neakivaizdines studijas (savo ruožtu neakivaizdininkų tarpe metusių mokslus buvo dar daugiau). Atsižvelgdamas į likusiųjų 158 „klausytojų“ pageidavimus, rektorius V. Lazutka 1990 m. birželio 6 d. įsakymu išskirstė juos po kitas aukštąsias partines mokyklas, daugiausia Leningrado (84) ir Minsko (41). 

Kas tas partinis mokslas?

Taigi, V. Juodelis turėjo palikti tokias gražias perspektyvas žadėjusią mokyklą nebaigęs mokslų, bet su viltimi viską, ko dar neišmoko, įsisavinti Lenino mieste – Leningrade. Ką jis turėjo išmokti, rodo klausimai, į kuriuos turėjo atsakyti vyresnieji jo bendramoksliai, kuriems pasisekė užbaigti mokslus Vilniuje.

1990 m. birželį desantininkų saugomoje Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje vyko paskutinis rimtas darbas – buvo egzaminuojami mokyklą baigiantys absolventai. Kasdien posėdžiaudavo autoritetinga 4–5 narių komisija, kuri per dieną apklausdavo 7–8 mokslus baigiančius „klausytojus“. Į posėdžių protokolą būdavo kruopščiai surašomi kiekvienam egzaminuojamajam užduoti klausimai – pagrindiniai ir papildomi. Tiesa, įvertinimus kiekvienas partinių mokslų specialistas gaudavo paprastai tik dviejų rūšių – „gerai“ („chorošo“) arba „puikiai“ („otlično“). Štai kokia aukštojo mokslo kokybė!

Ką gi privalėjo mokėti partinius mokslus baigęs absolventas? Klausimai tikrai partiniai. „Socializmas ir pagrindinės dabarties problemos“; „V. I. Lenino darbas „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal“ ir jo reikšmė komunistų partijos gyvenimui dabartinėse sąlygose“; „Tarybinis valstybinis aparatas, jo sandaros ir veiklos principai bei tolimesnio tobulinimo keliai“. Tai tik keletas pavyzdžių. Ir jau visai fatališkai 1990-ųjų birželio Vilniuje skambantis papildomas klausimas vienam iš absolventų: „Kaip suprasti M. S. Gorbačiovo knygos „Revoliucija tęsiasi“ lozungą-pavadinimą?“

Revoliucija, atvedusi partinę mokyklą į jos griūtį, tęsėsi už jos langų. Bet neabejoju, kad teisingas atsakymas į šį klausimą turėjo nenukrypti nuo tos revoliucijos sampratos, kuri buvo išdėstyta pačioje Michailo Gorbačiovo knygoje. Ir, reikia manyti, šį klausimą gavęs Šarūnas Bronislavovičius Pupkus, atsakė teisingai, nes gavo įvertinimą „puikiai“... 

Kas per politologija?

V. Juodelis buvo tvirtas ir kupinas ryžto „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Kaip ir dauguma daugiausiai nelietuviškai kalbančių bendramokslių jis pasirinko tęsti partinius mokslus Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje, nors jau žinojo, kad jos baigimas jam duos galimybę tikėtis paskyros į vadovaujantį postą tik „platformininkų“ partinėse struktūrose. Matyt, jaunajam karjeristui „vis dar“ trūko pasitikėjimo nepriklausomos Lietuvos perspektyvomis.

Tuo tarpu Leningrade irgi brendo permainos. „Aukštoji partinė mokykla“ jau rodėsi senamadišku pavadinimu, todėl netrukus po to, kai ten atvyko mokslų ištroškęs jaunuolis iš Lietuvos V. Juodelis, spalio 2 d., ji buvo pervadinta į Leningrado politologijos institutą. Pastarasis kol kas išsaugojo pavaldumą TSKP, bet irgi gyvavo jau paskutinius mokslo metus. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, 1991 m. gruodžio 16 d., jis bus reorganizuotas į Šiaurės vakarų kadrų centrą, o 1995 m. – į Šiaurės vakarų valstybės tarnybos akademiją, kuri šiuo pavadinimu veikia iki šiol. Tad baigęs partinius mokslus V. Juodelis tapo vienintelės šio „Politologijos instituto“ absolventų laidos atstovu – tokiu labai retos rūšies „politologu“.

„Geras pasirinkimas“, – turbūt manė sau Leningrade studijuojantis V. Juodelis, per centrinę televiziją stebėdamas reportažus apie Sausio įvykius Vilniuje, jo gatvėse važinėjančius tankus ir pažįstamų partinių dėstytojų lūpomis skelbiamus „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ atsišaukimus. „Geras pasirinkimas“, – turbūt vėl kartojo sau V. Juodelis, Rugpjūčio pučo pradžioje čežendamas naujutėlaitį TSKP „politologo“ diplomą. 

Troškulys yra viskas

O pučui pralaimėjus ir galutinai žlugus Sovietų Sąjungai paaiškėjo tikroji – amžinoji – tiesa: ne popieriai, ne diplomai ir net ne paskyrimai lemia žmogaus ateitį. Ją lemia ryšiai, pažintys ir tas nenumaldomas valdžios troškulys.

Užmiršo V. Juodelis, ko jį mokė dvi Aukštosios partinės mokyklos. Užmiršo net, ar iš ten politologo diplomą, ar kapitono laipsnį parsivežė. Viskas lyg per rūką... „Kad man atgamint tuos laikus... Tikrai, tikrai, Vidmantai, aš nieko nežinau, – atsidūsta dabar apie savo audringą praeitį klausinėjamas V. Juodelis. – Ten anksčiau ir nepasiginčysi, pasakė – ir eini, kur reikia, tais laikais“.

Vieną tik gyvenimo pamoką prisimena dabartinis Administracijos direktorius: „pasakė – ir eini, kur reikia“. Visą laiką, kur reikia, su kuo reikia ir kaip reikia. Todėl jis ir direktorius, todėl ir administratorius, todėl ir svarbus žmogus.

(Straipsnis paskelbtas Anykštoje, 2013-01-12)