Šiaulių (Saulės) mūšis: jo reikšmė, eiga ir istorinis kontekstas

Medalis, skirtas Saulės-Šiaulių mūšio 770-čiui atminti. Autorius skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Tautų, valstybių ir ištisų regionų likimus neretai lemia ir naujomis kryptimis pasuka mūšiai. Lemtingų mūšių ypač gausu Lietuvos istorijoje. Tačiau tiktai dviejų iš jų – Šiaulių (Saulės) ir Žalgirio mūšių – datos Lietuvoje oficialiai įteisintos kaip atminties dienos. Gal tai ir nėra pats svarbiausias šių mūšių reikšmingumo rodiklis, bet aišku, kad abu mūšiai primena mums daugiau kaip 200 metų trukusį karą prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, kurių neįveikus nebūtų ir Lietuvos.

Kuo gi ypatingi šie mūšiai viso karo kontekste? Žalgirio mūšis yra didžiausias ir lemiamas mūšis lietuvių kare su kryžiuočiais, nulėmęs viso karo baigtį. Tuo tarpu Šiaulių (Saulės) mūšis – pirmoji didelė Lietuvos pergalė, pradėjusi ilgą kelią į Žalgirį. Tiesa, pagal savo mastą viso karo kontekste jis nusileistų ne tik Žalgiriui, bet ir nepelnytai primirštai Durbei bei istorinėje atmintyje reikšmingesnės vietos nerandančiam Aizkrauklės mūšiui, kuris geriausiu atveju suvokiamas kaip vienas iš žymesnių eilinių mūšių. Ką gi, istorinė atmintis nemėgsta būti perkrauta. Todėl pirmoji pergalė visada išsiskiria jau vien savo pirmumu. Ji tampa tarsi visų vėlesnių pergalių precedentu.


Šiaulių mūšio reikšmė

Tačiau Šiaulių (Saulės) mūšis turi ir kitų išskirtinumų. Jo pasekmė – viso katalikų bažnyčios vienuolių riterių ordino panaikinimas ir pirmasis stiprus smūgis vokiečių ekspansijai Pabaltijyje, sustabdęs, atrodytų, neišvengiamai greitą Pabaltijo nukariavimą ir tuo nulėmęs viso Vidurio Rytų Europos regiono istoriją, ar bent jau įspėjęs, kad jai lemta rutuliotis kitaip, nei planavo agresoriai. Tai liudija istoriografijoje ne kartą pastebėtą pasaulinę šio mūšio reikšmę. Tą netiesiogiai atspindi ir XIII a. Vokietijoje rašytos pasaulio kronikos, tokios kaip Saksų pasaulio kronika ar Štadės analai. Nors jos tik trumpai užsimena apie Saulės mūšį, tačiau ta proga vienintelį kartą pamini Lietuvoje įvykusį įvykį.

Žinoma, kalbėti apie tai, kad šis mūšis išgarsino Lietuvą visoje Europoje būtų per drąsu – kiekvienas Europos kampelis tuo metu gyveno daugiausia vietiniais reikalais. Tą vaizdžiai liudija ir tuometinės „pasaulio kronikos“, labiausiai besidominčios savo vietiniu „pasauliu“.

Bet turbūt ne atsitiktinai netrukus po šio mūšio, apie 1240 m., Magdeburge dirbęs žymus viduramžių enciklopedistas Baltramiejus Anglas pateikė pirmą sistemingą Lietuvos geografinį aprašymą: „Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais. Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas.“

Įdomu, kad šitas trumpas aprašymas, akcentuojantis Lietuvos užkariavimo galimybes, skamba tarsi neseniai žuvusio Kalavijuočių ordino magistro Folkvino (Volkwin) testamentas. Juk prieš vykdamas į Saulės mūšiu pasibaigusį žygį, jis labiausiai prieštaravo nekantriam į Livoniją atvykusių kryžininkų („piligrimų“) vadų reikalavimui surengti būtent vasaros žygį į Lietuvą. Tiesa, šiam reikalavimui magistras vis dėlto buvo priverstas nusileisti.


Popiežiaus kryžiaus žygis

Popiežius Grigalius IX 1270 m. rankraštyje

1236 m. žygiui į Lietuvą vadovavęs antrasis ir paskutinis Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas iš tiesų nebuvo šio žygio sumanytojas ir entuziastas, o tik įrankis valdingo popiežiaus Grigaliaus IX ir jo legatų rankose.

1227 m. į popiežiaus sostą sėdus Grigaliui IX, Kalavijuočių ordinui atėjo sunkūs laikai. Svarbiausiu savo gyvenimo priešu pasirinkęs Šventosios Romos imperijos imperatorių Frydrichą II, Grigalius kreivai žiūrėjo ir į iki tol gerus santykius su imperatoriumi palaikiusį Kalavijuočių ordiną. Pretekstą tiesiogiai įsikišti į Livonijos reikalus jam davė Kalavijuočių ordino įkūrėjo Rygos vyskupo Alberto mirtis 1229 m. ir tuomet kilęs ginčas dėl jo įpėdinio Rygos vyskupo soste. Ginčą spręsti popiežius pavedė savo legatui Otonui Monferatiečiui, kuris pats į Livoniją nevyko, o vietoj savęs, kaip vicelegatą, pasiuntė Olnės (Aulne, dabartinėje Belgijoje) cistersų vienuolyno abatą Balduiną, pagal lotynišką vienuolyno pavadinimo variantą vadinamą Alniečiu. 1230 m. pabaigoje atvykęs į Livoniją Balduinas Alnietis gerokai pašokdino Kalavijuočių ordino riterius ir tapo mirtinu jų priešu.

Tuo metu Kalavijuočių ordinas buvo ką tik sėkmingai pradėjęs naują, Lietuvai labai pavojingą, ekspansijos etapą. Iki tol plėtę savo valdas į šiaurę, Estijos kryptimi, 1228 m. kalavijuočiai ryžtingai pasuko į pietus nuo Dauguvos. Pretekstą tam davė žiemgalių ir kuršių įsiveržimas į Livoniją. Tų metų rugpjūčio 18–20 d. jie užėmė įtvirtintą Diunamiundės cistersų vienuolyną (prie Rygos) ir išžudė visus vienuolius.

Keršydami už šį žygį kalavijuočiai dar tais pačiais metais surengė žygį prieš žiemgalius, sumušė Vakarų Žiemgalos kunigaikščio Viestarto kariuomenę ir tris savaites niokojo kraštą. Kitais metais surengtas atsakomasis Viestarto žygis baigėsi žiemgalių nesėkme: atstraukiančius Viestaro karius užklupo Aizkrauklės vietininko Markvardo vedama kariuomenė, atėmė visą grobį, o pats Viestartas vos paspruko.

Tai leido kalavijuočiams dar tais pačiais 1229 ar 1230 metais surengti pirmą savo žygį į Lietuvą (jei neskaitysime atsitiktinio bandymo prisidėti prie žiemgalių antpuolio 1208 m.). Buvo nuniokota Nalšios žemė ir turbūt prie Meros upelio (Švenčionių apylinkėse) laimėtas mūšis prieš lietuvius.

Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos pirmajame mūšyje žuvo 1600 žiemgalių, antrajame – 2000 lietuvių. Jei šie skaičiai ir padidinti, vis dėlto neabejotina, kad kryžiuočių puolimas vyko sėkmingai.

Todėl jau 1230 m. pabaigoje jie smogė ir trečiam priešininkui – kuršiams. Šį kartą neapsiribota tik krašto nuniokojimu, o imtasi jo nukariavimo. Daugiausia finougrų gyvenamos šiaurinės Kuršo žemės – Vanemos – gyventojai buvo priversti sudaryti sutartį su Rygos vyskupu, miestu ir Kalavijuočių ordinu, kuria įsipareigojo mokėti duoklę.

Olnės vienuolyno, iš kurio atvyko Balduinas Alnietis, griuvėsiai Belgijoje

Ir štai šią triumfo akimirką į Livonijos reikalus įsikišo ir juos sukomplikavo popiežiaus vicelegatas Balduinas Alnietis.

Balduino tikslas buvo sukurti Livonijoje tiesiogiai popiežiaus valdomą valstybę, neužmirštant, žinoma, ir savo vaidmens joje. Tam reikėjo susilpninti galingiausios šio krašto karinės organizacijos – Kalavijuočių ordino – galias. Jau nuo pirmųjų savo žingsnių jis ėmėsi šio darbo: 1230 m. gruodžio 28 d. jis sudarė sutartį su šiaurinių kuršių kunigaikščiu Lamekinu, pagal kurią kuršiai įsipareigojo tik priimti krikščionybę ir popiežiaus paskirtą vyskupą, bet išsaugojo savo politinę nepriklausomybę. Netrukus į šią sutartį Balduinas įtraukė ir daugiau kuršių žemių, įskaitant livoniečiams jau pasidavusią Vanemą.

Kalavijuočiai ir Rygos vyskupas galėjo likti be nieko, o Kurše turėjo atsirasti nepriklausoma krikščioniška valstybė. Šito jau buvo per daug.

1231 m. kalavijuočių magistras Folkvinas net kreipėsi į Prūsijos nukariavimą pradėjusį Vokiečių ordiną, prašydamas leisti kalavijuočiams prisijungti prie šio gerokai galingesnio ordino, kuriam kitos bažnytinės struktūros, kaipo vyskupai ir pats popiežius, darė kur kas mažiau įtakos. Vokiečių ordinas iš pat pradžių pasiekė, kad jam atitektų du trečdaliai nukariautų žemių, o vyskupams, kuriais taip pat paskirdavo savo narius, – tik trečdalis. Livonijoje viskas buvo atvirkščiai. Tačiau derybos dėl ordinų susijungimo vyko vangiai visų pirma dėl kalavijuočių noro po susijungimo išlaikyti savo autonomiją, t. y. perduoti Vokiečių ordinui visų pirma savo problemas, bet pasilikti visas teises.

Tuo tarpu kalavijuočių reikalai Livonijoje vis labiau komplikavosi. 1232 m. jie užėmė visas su Balduinu Alniečiu sutartis sudariusių kuršių žemes ir privertė jas pripažinti savo valdžią.

Balduinas, išvykęs pas popiežių ir gavęs legato įgaliojimus, į Livoniją grįžo 1233 m. ir bandė jėga užimti Revelį (Taliną), kuris turėjo atitekti Livonijoje numatytoms popiežiaus legato valdoms. Kalavijuočiai sumušė Balduiną Katedros kalno mūšyje.

Nieko nepešęs 1234 m. Balduinas paliko Livoniją ir popiežiaus kurijoje pradėjo teismo procesą prieš kalavijuočius ir juos rėmusį Rygos vyskupą Mikalojų. Tačiau dar pavojingesnis kalavijuočiams buvo Danijos karalius Valdemaras II, pretendavęs į tas pačias Šiaurės Estijos sritis. Jo ir Balduino Alniečio skundus popiežius ėmėsi nagrinėti 1235 m. Viterbo mieste, o 1236 m. pavasarį ten pat paskelbė savo nuosprendžius.

Nors Balduinas su savo kaltinimais nieko nepasiekė, Grigaliaus IX sprendimas dėl Šiaurės Estijos buvo smūgis kalavijuočiams. Vasario 23 d. popiežius paskelbė, kad šiaurines Estijos sritis kalavijuočiai turi perduoti jo legato Vilhelmo Modeniečio žinion. Vėliau dar patikslino, kad Vironijos ir Revelio vyskupystės pereina į bažnytinę priklausomybę nuo danų Lundo arkivyskupystės, o Talinas su apylinkėmis turi būti perduotas Danijos karaliui.

Pagal šiuos sprendimus Kalavijuočių ordinas turėjo netekti apie 40 procentų savo valdų. Tačiau prieš priimdamas šį sprendimą popiežius suplanavo ir savotišką „kompensaciją“ kalavijuočiams – 1236 m. vasario 19 d. savo legatui Vilhelmui Modeniečiui pavedė Vokietijoje skelbti kryžiaus žygį prieš pagonis, puldinėjančius Livoniją. Tolesnė įvykių eiga parodė, kad tai bus pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą. Žygiui turėjo vadovauti Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas, kuris, nors ir nenoromis, pakluso popiežiaus valiai.

Lietuvos padėtis mūšio išvakarėse

Lietuvos padėtis po 1229 ar 1230 m. Nalšioje patirto pralaimėjimo ilgą laiką buvo sunki, gal net kritiška. Anksčiau faktiškai kasmet rengę karo žygius į kaimynines žemes, lietuviai po 1230 m. sausį surengto antpuolio į Novgorodo žemę, beveik nutraukė savo antpuolius iki pat 1238 m. (vienintelė išimtis šiame laikotarpyje – 1234 m. žygis į Novgorodo žemę). Todėl galima įtarti (nors šaltiniai apie tai tyli), kad Nalšios kautynėse žuvo tuometinis Lietuvos valdovas ir prasidėjo kovos dėl valdžios, iš kurių nugalėtoju išėjo Mindaugas.

Balduino Alniečio Livonijoje sukelta sumaištis gerokai pasitarnavo Lietuvai, duodama atokvėpį šiuo sunkiu laikotarpiu.

Kokia Mindaugo padėtis buvo 1236 m. rudenį, sunku pasakyti, bet, kadangi Lietuvos pasyvumo laikotarpis jau ėjo į pabaigą, galima numanyti, kad Mindaugas buvo jau įtvirtinęs ar beveik įtvirtinęs savo valdžią visoje Lietuvoje.

Žemaičių kunigaikštis Vykintas, daugumos istorikų manymu vadovavęs Saulės mūšiui, buvo Mindaugo svainis (brolio žmonos brolis), taigi, Mindaugo žmogus. Visa tai leidžia manyti, kad į Šiaulių mūšį ėjo jau savo vidines problemas įveikusi ir Mindaugo suvienyta Lietuva.

Netrukus po šio mūšio lietuviai vėl pradės aktyviai reikštis nuolatiniais karo žygiais, o Lietuvos priešakyje jau matysime Mindaugą. Gali būti ir taip, kad būtent pergalė Šiaulių mūšyje padėjo Mindaugui galutinai įtvirtinti savo autoritetą.

Kalavijuočiai ir kryžiuočiai

Kalavijuočių ordino magistro antspaudas

Kaip minėta, dar 1231 m. tarp Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų prasidėjo derybos dėl jungimosi. Šios derybos suintensyvėjo 1235 m., popiežiaus kurijoje Viterbe vykstant teismo procesui prieš kalavijuočius. Tačiau kalavijuočiams keliant autonomijos reikalavimus, dauguma Vokiečių ordino pareigūnų buvo linkę kalavijuočių pasiūlymą atmesti.

Šiaip jau jie buvo linkę absorbuoti savo konkurentus, pavyzdžiui tais pačiais 1235 m. su popiežiaus palaiminimu prisijungė Prūsijoje anksčiau įkurtą Dobrynės ordiną, nepaisydami paties to ordino narių nenoro jungtis. Dobrynės ordino likučiai Mazovijos kunigaikščio Konrado buvo perkelti į iš Volynės atimtą Drohyčiną, iš kurio juos 1238 m. išvijo Danilo Romanovičiaus sutelktos bendros Naugarduko kunigaikščio Iziaslavo ir Mindaugo Lietuvos pajėgos.

Tuo metu Vakarų Europoje tvyrojo nesantaika tarp popiežiaus Grigaliaus IX ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II. Imperatorius rėmė Vokiečių ordiną. Ir nors šis sugebėdavo laviruoti tarp popiežiaus ir imperatoriaus, Grigaliaus IX paskelbtas kryžiaus žygis buvo skirtas tik Livonijai paremti.

Tais pačiais 1236 m. Vokiečių ordinas, remiamas imperatoriaus šalininko Meiseno markgrafo Henriko, pradėjo naują puolimą Prūsijoje ir sėkmingai užbaigė dar 1233 m. pradėtą pirmosios prūsų žemės – Pamedės – užkariavimą. Taigi, baltų žemės 1236 m. buvo puolamos iš dviejų pusių. Tačiau tai labiau skaidė kryžininkų jėgas, o ne baltų, nes prūsai ir lietuviai šiaip ar taip nebuvo politiškai suvienyti, ir šios aplinkybės netrukdė jiems kautis kiekvienam su savo priešu.

Pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą

1236 m. vasarą Rygoje susirinko kryžininkai („piligrimai“), vadovaujami grafo Henriko II Danenbergo ir didiko Teodoriko Hazeldorfo. Nekantraujančių susiremti su pagonimis svečių raginamas greičiau žygiuoti, kalavijuočių magistras Folkvinas prašė duoti daugiau laiko pasiruošimui ir žygio pradžią atidėjo iki rugsėjo pradžios.

Per tą laiką jis dar spėjo prisikviesti į talką 200 pskoviečių dalinį (kuriame, anot Nikono metraščio, dalyvavo ir šiek tiek novgorodiečių). Tai gana retas stačiatikių rusinų dalyvavimo kryžiaus žygyje pavyzdys, nulemtas 1225 ir 1234 m. sudarytų sutarčių tarp Novgorodo (kuriam priklausė ir Pskovas) bei Livonijos. Kaip visada, buvo sutelkti ir kalavijuočių užkariautų estų, latvių ir lyvių pulkai.

Susidariusi nemaža kariuomenė, vokiečių istoriko Frydricho Beninghofeno (Friedrich Benninghoven) manymu, galėjo siekti 3000 karių, jų tarpe galėję būti 55 kalavijuočių riteriai, 550 jų palydovų, maždaug tiek pat (600) atvykusių kryžininkų, 200 pskoviečių, 1500 lyvių, latvių ir estų. Šie paskaičiavimai galėtų būti laikomi minimaliais. Lyginant su tuo, kaip skaičiuojami kariai kitose viduramžių kovose ir netaikant minimalistinės metodologijos, šį skaičių galima būtų padidinti ir iki kokių 4-8 tūkstančių. Kažkiek didesnis skaičius, beje, geriau derėtų su Saksų pasaulio kronikos ir kitų vokiečių kronikų pranešimu, kad vien piligrimų žuvo 2000. Priimdami šį skaičių ir nekoreguodami kitų F. Beninghofeno duomenų, toliau prieisime išvados, kad sutelkta kariuomenė galėjo siekti bent 4500 karių.

Folkvino vedama kariuomenė maždaug rugsėjo pradžioje turėjo iš Rygos per Žiemgalą patraukti į Lietuvą. Žygiuota greičiausiai per vienintelį vokiečių atramos punktą Žiemgaloje – Mežuotnės pilį. Žygio kryptį istorikai paprastai orientuoja pagal mūšio vietą, kuri ankstesnėje istoriografijoje buvo įvairiai apibrėžiama (Akmeniai prie Karsakiškio, Vescsaulė (Vēc-Saule) prie Bauskės, Šiaulių miestas, Šiaulių kaimas prie Rubikių ežero Anykščių rajone ir kt.), bet dabar jos paieškos koncentruojasi Šiaulių krašte, ir tik Latvijoje yra užsilikę Vecsaulės entuziastų.

Vis dėlto dar Ignas Jonynas buvo iškėlęs mintį, kad kalavijuočiai nesiveržė tiesiai Šiaulių kryptimi, o taikė visų pirma į Nalšią ir tik paskui pasiekė Šiaulių žemės ribas. Mintis verta dėmesio, nors ją reikėtų patikslinti. Nalšios kryptis vis dėlto būtų per tolima, ir tokią žygio trajektoriją sunku būtų įsivaizduoti. Kur kas realiau būtų manyti, kad visų pirma kalavijuočiai su savo talkininkais įsiveržė į Upytės žemę, tarp kurios ir Mežuotnės buvo geriausias susisiekimas, ir į kurią XIV a. buvo nukreipta dauguma iš Livonijos rengiamų žygių. Nuo čia, pasidalinusi į būrius ir plėšdama kraštą, kariuomenė pamažu judėjo link Šiaulių.

„Priešais Šiaulius (kein Soule) jie pasuko atgal per pelkes ir per šilynus“ – taip kelią į mūšio vietą nusako Eiliuotoji Livonijos kronika (eil. 1906–1907). Čia verta pastebėti, kad žodis „kein“, kurį dabartinėje vokiečių kalboje atitinka žodžiai „gegen“ (prieš, link, į) ir „gegenüber“ (priešais), kai kurių tyrinėtojų suprantamas tik pirmąja prasme, kuri šiuo atveju akivaizdžiai netinka. Tai trukdo tiksliau suprasti mūšio vietą Šiaulių (žemės ar jos centro) atžvilgiu. Mat verčiant „į Šiaulius jie grįžo (pasuko atgal)“ suponuojama, kad Šiauliuose jie jau buvo buvę, nuo jų nukeliavę kažkur į pietus ir vėl grįžo atgal. Tokio maršruto ne tik nepatvirtina šaltiniai, bet jis yra tiesiog nelogiškas, nes įsibrovėliai vieno žygio metu neniokodavo tų pačių vietų du kartus.

Akreiptinas dėmesys ir į Hermano Vartbergės kronikoje pateiktą mūšio vietos apibūdinimą: „ties šiauliečių žeme (circa terram Sauleorum)“. Šios frazės negalima suprasti „Šiaulių žemėje“, o tik netoli, greta, apie Šiaulių žemę, kažkur jos paribyje. Tad kurioje vietoje kalavijuočių ir jų talkininkų kariuomenė bebūtų pasukusi atgal, mūšio metu ji jau turėjo būti už Šiaulių žemės ribų, tačiau netoli jų.

Spėjama Saulės mūšio vieta prie Mūšos ir Tautinio santakos

Šia prasme F. Beninghofeno pasiūlyta versija, lokalizuojanti mūšį Janiūnuose, pelkėtoje vietoje prie Mūšos ir Tautinio santakos, yra pakankamai tikėtina. Čia patekusi kariuomenė būtų jau žiemgalių žemėje, už tuometinių Šiaulių žemės ribų, kurios vis dėlto buvo mažiau kaip dienos kelio atstumu nuo šios vietos (iš tiesų visą dieną nuo Šiaulių keliavusi kariuomenė su lietuviais susidūrė jau pavakary ir kautynės įvyko tik kitą rytą). Juo labiau, kad F. Beninghofenas pagrindė, kad į šią vietą vedė pagrindinis ir vienas iš seniausių kelių, jungusių Šiaulių žemę su Ryga.

Visi mums prieinami šaltiniai kalavijuočių niokotą kraštą vadina Lietuva, o juos sumušusią kariuomenę – lietuviais. Tačiau šiuolaikinėje istoriografijoje ši pergalė kartais priskiriama vieniems žemaičiams. Suprantama, XIII–XIV a. šaltiniai žemaičius visada laiko Lietuvos ir lietuvių dalimi, todėl didelio prieštaravimo čia nėra.

Vis dėlto mūšio priskyrimas vieniems žemaičiams pagrįstas tik Šiaulių žemės priklausomybe istorinei Žemaitijai ir žemaičių kunigaikščio Vykinto siejimu su šiuo mūšiu. Šito akivaizdžiai per maža, kad galėtume teigti, jog mūšyje dalyvavo vieni žemaičiai. Pirma, tokio masto mūšis nėra tik tiesiogiai priešo nuniokotos apylinkės reikalas. Antra, kaip jau minėta, nėra pagrindo manyti, kad ir pats kalavijuočių žygis apėmė tik Žemaitiją ar, juo labiau, tik Šiaulių žemę.

Vienų žemaičių pergalės mitui įsigalėti bene didžiausią įtaką padarė F. Beninghofeno studija apie Kalavijuočių ordiną. Tik tariamu Folkvino „skubėjimu“ F. Beninghofenas argumentuoja teiginį, esą Lietuvos niokojimas tetrukęs 3–4 dienas, o tokio laiko neužtektų sutelkti kariuomenę iš didesnės teritorijos, nei 75–90 km spinduliu apie Šiaulius. Kariai iš Aukštaitijos (bent nuo Ukmergės), anot F. Beninghofeno, galėjo būti sutelkti per 6–7 dienas. Nereikia nė sakyti, kad tokiais iš piršto laužtais argumentais galima įrodyti, ką tik nori. Kodėl Folkvinas, kuris 1228 m., turėdamas mažesnę kariuomenę, Žiemgalą niokojo net tris savaites, dabar, vesdamas į popiežiaus bule paskelbtą kryžiaus žygį susirinkusią gausią kryžininkų kariuomenę, Lietuvoje turėtų apsiriboti vos trimis dienomis? Tokio masto žygis turėjo būti suplanuotas ne trims ir net ne septynioms dienoms, o bent kelioms savaitėms, kurių visai pakako visos Lietuvos pajėgoms sutelkti.

Tad reikia pritarti tiems istorikams, kurie pergalę Šiaulių mūšyje laikė visos Lietuvos valstybės pergale. Pavyzdžiui, Ignas Jonynas buvo įsitikinęs, kad tai buvo „pirmasis lietuvių valstybės krikštas“, kuriame dalyvavo „sutelktos visos tautos jėgos vienoje vadovybėje“.

Mūšis

Rugsėjo 21 d. su grobiu atsitraukianti kalavijuočių kariuomenė, visą dieną žygiavusi „per pelkes ir per šilynus“, priėjo upelį (anot F. Beninghofeno, Mūšą), netoli kurio žvalgai pastebėjo lietuvius. Kadangi lietuviai dar buvo toliau, Folkvinas norėjo iš karto žygiuoti jų pasitikti ir stoti į kovą, nes dar buvo galima pasirinkti patogesnę poziciją. Bet tam pasipriešino kryžininkai. Folkvino siūloma tolimesnė vieta buvo nepatogi kovoti su žirgais (taigi, matyt, apaugusi mišku), o pėsti Ordino talkininkai kautis nenorėjo. Tuo tarpu pasiektas upelio slėnis raitai kovai tiko – vadinasi, tai buvo gana didelė atvira vieta, kokios tais laikais susidarydavo tik užliejamuose upių slėniuose arba arti gyvenviečių dėl žmonių ūkinės veiklos (šiuo atveju labiau tikėtinas pirmasis variantas). Kryžininkai liko nakvoti prie upelio, matyt, tikėdamiesi, kad jis pridengs juos nuo lietuvių.

Saulės mūšis. Voldemaro Vimbos paveikslas

Tačiau išaušus rugsėjo 22 d. rytui ir lietuvių kariuomenei prisiartinus prie stovyklavietės, kryžininkų kariuomenė staiga nusprendė trauktis. Matyt, lietuvių pajėgos pasirodė didesnės, nei tikėtasi. Tačiau buvo vėlu: pasirodė, kad nakvynės vietą iš vienos pusės supa pelkė, o likusį atsitraukimo kelią lietuviai užkirto ir privertė įsibrovėlius kautis. Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, kryžininkai atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje beveik negalėjo priešintis, todėl blaškėsi pakrikę, bandė pasprukti iš apsiausties ir buvo išmušti „kaip bobos“, nesigindami.

Bėgančius kryžininkus persekiojo ir žudė žiemgaliai. Istoriografijoje nesutariama, ar šie žiemgaliai dalyvavo mūšyje kaip lietuvių sąjungininkai, ar buvo kalavijuočių pavergti žiemgaliai, kurie mūšio metu savo ginklus atgręžė prieš šeimininkus, ar, galų gale, jie jau po mūšio puldinėjo per Žiemgalą besitraukiančius kariuomenės likučius.

Kadangi Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius, išvardindamas vietinius kryžiaus žygio dalyvius, mini tik lyvius, estus ir latvius (latgalius), o apie jų pasitraukimą iš kariuomenės nieko nesako, žiemgalių atsimetimo nuo kalavijuočių versiją, sumodeliuotą pagal vėlesnio Durbės mūšio scenarijų, galima iškart atmesti kaip mažiausiai tikėtiną.

Antra vertus, jeigu lietuviai nebūtų derinę savo planų su žiemgaliais, būtų sunku patikėti, kad jie būtų sugebėję greitai susiorganizuoti ir pasinaudoti lietuvių pergalės rezultatais, padarydami bent kiek didesnių nuostolių atsitraukiančios sumuštos kariuomenės likučiams. Be to, jeigu sutiksime, kad tikėtiniausia mūšio vieta ieškotina ties Mūšos upe, čia jau būtų teritorija, esanti žiemgalių žemėje. Todėl žiemgalių dalyvavimas šiame mūšyje būtų visai suprantamas, kaip ir tai, kad lietuviai negalėjo pasirinkti šios mūšio vietos, nesusitarę su žiemgaliais.

Atskirai Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius aprašo pačių kalavijuočių, vadovaujamų magistro Folkvino, kovą su lietuviais. Skirtingai nuo kryžininkų, jie nepakriko ir gynėsi raiti, „kol jų žirgai kovoje krito“, o po to – dar ir pėsti. Lietuviai juos ilgai gainiojosi ir galiausiai išmušė su kuokomis. Iš esmės tai turėjo būti iš abiejų pusių kavalerijos mūšis.

Skirtinga kryžininkų ir kalavijuočių laikysena, jei tie skirtumai neišplaukia iš kronikos autoriaus tendencijos visą kaltę už pralaimėjimą suversti būtent kryžininkams, rodo, kad užpuolikų kariuomenė nakvojo pasidalinusi skirtingose stovyklose, o visą laiką tvyrojusi įtampa tarp kryžininkų vadovybės ir magistro Folkvino trukdė jiems efektyviau koordinuoti veiksmus.

Taigi, ko gero, rugsėjo 22 d. vyko du beveik atskiri mūšiai. Kalavijuočių stovyklavietę turėjo pulti Vykinto vadovaujami žemaičiai. Tai sektų iš argumento, kuris pasitelkiamas Vykinto dalyvavimui šiame mūšyje pagrįsti: 1249 m. Vykintui atvykus į Livoniją prašyti pagalbos prieš Mindaugą, Livonijos kryžiuočiai pareiškė jo rėmėjui Haličo-Volynės kunigaikščiui Danilui Romanovičiui, kad tik „dėl tavęs sudarysime taiką su Vykintu, nes jis pražudė daugybę mūsų brolių“.

Tuo tarpu kryžininkų kariuomenę persekiojo žiemgaliai, bet jų vaidmuo buvo daugiau pagalbinis (persekioti bėgantį priešą), todėl tikėtina, kad būtent į šią pusę buvo nukreiptos pagrindinės aukštaičių jėgos (galbūt paties Mindaugo ar kurio nors iš jo karvedžių vadovaujamos). Tuo tarpu žemaičių, kurių dėl artumo mūšio vietai galėjo būti santykinai daugiau, tikriausiai pakako kalavijuočių stovyklavietės puolimui.

Kalavijuočių ir jų sąjungininkų nuostoliai

Kryžininkų stovykloje žuvo, jei tikėsime Saksų pasaulio kronikos duomenimis, apie 2000 kryžininkų, įskaitant Teodoriką Hazeldorfą ir grafą Henriką Danenbergą. Kalavijuočių pusėje, jei pasikliausime F. Beninghofeno vertinimais, turėjo kautis 600 ordino riterių ir jų pagalbininkų bei 1500 lyvių, estų ir latgalių, taigi iš viso 2100 karių, prie kurių turbūt prisidėjo ir 200 magistro pakviestų pskoviečių. Iš pastarųjų, anot Rusios metraščių, tik kas dešimtas grįžo namo. Jei panašus žuvusiųjų ir išsigelbėjusių santykis buvo ir kitose karių grupėse, galėtume manyti, kad abi stovyklos buvo apylygės: kryžininkų – apie 2200, kalavijuočių ir vietinių karių – 2300, iš viso – 4500 karių, iš kurių išsigelbėti turėjo tik kokie 500.

Iš Eiliuotosios Livonijos kronikos tiksliai žinome tik tiek, kad mūšyje žuvo 48 Kalavijuočių ordino riteriai ir pats magistras Folkvinas. Tai galėjo būti apie pusė visų Kalavijuočių ordinui priklausiusių riterių. Buvo aišku, kad Kalavijuočių ordinui atėjo galas.

Mūšio pasekmės

Kalavijuočių ordino padėtis po pralaimėto mūšio buvo kritiška. Sumuštos kariuomenės likučiai pasiekė Rygą rugsėjo pabaigoje, ir iš karto nesugebėjo net pasiųsti žinios į Vakarų Europą apie įvykusią katastrofą.

Tik 1237 m. kovo mėnesį, prasidėjus pavasariniam laivybos sezonui, į Vokietiją ir pas popiežių su žinia apie pralaimėjimą išvyko kalavijuočių pasiuntinys Gerlachas Rodė. Gegužės mėnesį atvykęs į Viterbo miestą, jis čia rado ne tik popiežių Grigalių IX, bet ir Vokiečių ordino didįjį magistrą Hermaną Zalcą. Tai leido greitai užbaigti seniai strigusias kryžiuočių ir kalavijuočių derybas dėl susijungimo.

Popiežiui ir didžiajam magistrui pritarus, paskelbta apie Kalavijuočių ordino prijungimą prie Vokiečių ordino, vietoje buvę kalavijuočių atstovai, atsiklaupę prieš popiežių, buvo atleisti nuo savo įžadų ir įpareigoti vilkėti Vokiečių ordino drabužius bei laikytis jo taisyklių.

Vokiečių ordino didysis magistras iškart pasiuntė į Livoniją naują krašto magistrą Hermaną Balką su 54 Vokiečių ordino riteriais, kurie turėjo pakeisti Šiaulių mūšyje žuvusius kalavijuočius, bet jie Livoniją galėjo pasiekti tik 1237 m. vasarą.

Padėtį Livonijoje komplikavo ir tai, kad popiežius ir jo legatas Vilhelmas Modenietis neatsisakė savo sumanymo perduoti Danijai šiaurinę Estiją. 1238 m. tai buvo galutinai įtvirtinta Stenbiu sutartimi, sudaryta tarp popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio, Livonijos krašto magistro Hermano Balko ir Danijos karaliaus Valdemaro.

Vokiečių ordinas neketino veltis į problemas dėl šiaurinės Estijos, tuo tarpu sprendimas ją atiduoti Danijai sukėlė buvusių kalavijuočių nepasitenkinimą, nes jie manė, kad Šiaurės Estiją užkariavo savo krauju ir neprivalo jos atiduoti. Naujojoje Vokiečių ordino Livonijos provincijoje kilo vidaus neramumai, dėl kurių Hermanas Balkas jau 1238 m. išvyko į Vokietiją. Tad kurį laiką Livonija buvo paralyžiuota, ir negalėjo nei tęsti ekspansijos į Lietuvą, nei apginti savo užkariavimų į pietus ir vakarus nuo Dauguvos.

Tuo tarpu lietuviai skubėjo naudotis Šiaulių pergalės suteiktu pranašumu. Jau 1236 m. pabaigoje ar 1237 m. pradžioje lietuvių kariuomenė įsiveržė į Kuršą ir netoli Tukumo sumušė Kuršo vyskupo Engelberto bei kalavijuočių kariuomenę. Vyskupas žuvo, o Kuršas, išskyrus pačią šiauriausią Vanemos žemę, pateko į Lietuvos įtakos sferą.

Žiemgaliai, savo ruožtu, sunaikino kalavijuočių atramos punktą Mežuotnėje ir nusikratė jų valdžios. Kaip Lietuvos sąjungininkai jie turbūt išsaugojo didžiausią savarankiškumą, o sėlių žemės taip pat tapo priklausomos nuo Lietuvos.

Lietuva gavo atokvėpį iki 1244 m., kuomet Livonijoje įsitvirtinęs Vokiečių ordinas pradėjo naują Kuršo nukariavimą. Tuokart Mindaugui jau nebepavyko sustabdyti šios ekspansijos. Tačiau atokvėpio laikotarpis leido Lietuvai sustiprėti. Vykdydama sėkmingus antpuolius į tuo metu mongolų nuniokotą Rusią, Mindaugo Lietuva išplėtė savo įtaką Rusioje, prie Lietuvos buvo prijungta Naugarduko žemė. Tai dėjo pagrindus didesnei valstybei, kuri vėliau sugebės sėkmingai atsilaikyti prieš dar pusantro šimtmečio truksiančius kryžiuočių antpuolius.


Šis straipsnis parašytas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos virtualiai parodai „SAULĖS MŪŠIS - pirmas kryžiaus žygis į Lietuvą ir jo sutriuškinimas 1236 m.“, skirtai 775-osioms Saulės mūšio metinėms.