Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose
Anotacija. Straipsnyje siekiama apibūdinti lietuviškąją Žalgirio mūšio tyrinėjimo tradiciją, aptarti jos raidą, svarbesnes išvadas ir pasiekimus nuo pirmųjų Žalgirio mūšio vertinimų iki Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus. Iš pateiktos istoriografinės apžvalgos daroma išvada, kad lietuvių istoriografijoje jau seniai Žalgirio mūšis suvoktas kaip epochinės reikšmės įvykis. Lietuvos istoriografija visada jautriai reaguodavo į bandymus sumenkinti Lietuvos kariuomenės ir Vytauto reikšmę Žalgirio mūšyje. Buvo visuotinai pripažįstamas reikšmingas lietuvių vaidmuo pradiniame ir baigiamajame mūšio etape, tačiau pasitraukimas ilgą laiką aiškintas dvejopai: kaip Lietuvos kariuomenės priverstinis atsitraukimas, po kurio sekė sėkmingas persirikiavimas ir grįžimas į mūšio lauką, arba kaip specialiai suplanuotas apgaulingo bėgimo manevras siekiant išardyti priešo rikiuotę. Pastaroji hipotezė galutinai įrodyta Svenui Ekdahliui suradus ir paskelbus apie tai kalbantį mūšio dalyvio laišką. Taip pat buvo nevienodai aiškinamas Jogailos vaidmuo: kartais vieninteliu mūšio vadu buvo laikomas Vytautas, o kartais tam tikras vaidmuo pripažįstamas ir Jogailai. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip pripažįstamas abiejų vadų vaidmuo mūšio metu. Lietuvių istoriografija palyginti nedaug dėmesio skyrė kariuomenių skaičiaus įvertinimui. Vienintelės savarankiškesnės pastangos buvo susijusios su gana radikaliais mėginimais sumenkinti Lenkijos kariuomenės vaidmenį mūšyje. Tai buvo daroma įtemptų Lenkijos ir Lietuvos santykių fone, apie 1930 m. Kitais atvejais daugiausia pasirenkami užsienio istoriografijoje vyraujantys skaičiai.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame (81) "Istorijos" žurnalo numeryje.
žymės: istorija, istorikai, kryžiuočiai, LDK, Vytautas Didysis, Žalgiris
pranešimą parašė Tomas Baranauskas Ties
trečiadienis, birželio 01, 2011
2 Komentarai (-ų):
Galite rašyti kiek tik norite monografijų,remtis pačiais protingiausiais užsienio mokslininkais,jų darbais ir radiniais,bet Lenkijos istorijos mokslas visada rėmėsi,remiasi ir remsis neapykanta Lietuvai,jos šmežimu ir menkinimu.Ir jiems nusispjaut į viską,kas neatitinka litvofobo Dlugošo fantazijų,rašytojo H.Sienkievičiaus romanų ir kinofilmo "Kryžiuočiai".Tokie yra net jų mokslininkai,o ką bekalbėti apie mases.Ir taip bus visada,nes ant to laikosi ne tik jų istorija,bet ir ideologija bei politika.Pajudinus bent vieną akmenį šiame melo ir šmeižto monolite,prasidėtų griūtis.
Vat galvoju, kiek Lietuvoje istorikų, mokslininkų, o realiai tik šis ir neseniai užsilenkęs Žygeivio forumas tik ir kovoja už lietuviacentrinį istorijos modelį. Ar bijo, ar nesugeba drąsios šalies prūde? Manau, negalima skleisti "tyros objektyvios istorijos", kai oponentai varo demagogiją. Pagal D.Toinbį istorijoje yra požiūrio taškai ir pozicijos (ten jo "Civilizacijos istorijos teisme" pateikiamas Beibarso turkocentrinės istorijos pvz., kur dėl mažareikšmiškumo neminima 16 a. pr. Europa). Mūsų rašliavų vektoriai turi būti diametraliai priešingi, nes jie yra silpnesni. O vektorių sumai svarbu ir kampas tarp vektorių. Jei mus įžeidžia, įžeidėjus reikia dar labiau įžeisti. Turim tame pranašumą - kuo didingesnis munduras, tuo jam kenksmingesnė acetoninių dažų dėmė. Ir tegu praradę amą tada įrodinėja, kad lenkai kalba ne kiaulių slengu, o Holokaustas - tai ne triušio vardas. Ir kad pirmi paprašytų taikos - mes baigiam savo, jie savo ("litwinizmą", "litwakizmą", "kresus"). Pasitikslinau pas savo draugus VAD specialistus - ant lenkų tautos galima varyt, ką tik nori - baudžiamoji atsakomybė negręsia. Tik paminėjus konkrečias pavardes, galima sulaukt abejotinos oponentui sėkmės administracinės bylos. Kęstas 40
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis