Romanas „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ jau ekranizuotas...
Saulius Novikas, „Init“ televizijos laidų kūrėjas, jau parengė Ingos romano „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ pirmąją ekranizaciją. Jo sukurtos laidos, kurioje ir man teko dalyvauti, pirmojoje dalyje skaitomos romano ištraukos ir pasakojama apie Durbės mūšio aplinkybes. Laidoje taip pat rodomos Šarūno Škimelio pieštos romano iliustracijos. Čia laida retransliuojama iš S. Noviko svetainės www.sarmatija.lt.
žymės: Durbės mūšis, istorija, literatūra
pranešimą parašė Tomas Baranauskas Ties
penktadienis, liepos 09, 2010
8 Komentarai (-ų):
VISIŠKAI KVAILA IR MELAGINGA ANTRAŠTĖ. koks kvailys sugalvojo tokią keistą "ekranizacijos" sąvokos interpretaciją?
Ką gi, ne visi tokie protingi, kaip interneto anonimai...
Tomai, negi tu rimtai manai, kad šitas žurnalistinis reportažas yra "Durbės mūšio ar romano "Durbės mūšis" "ekranizacija"?Kas tuo galėtų patikėti?
Tai yra savotiška ekranizacija. Galite šį žodį imti į kabutes. Jis pavartotas nesiekiant nei perdėto rimtumo, nei terminologinių ginčų.
o kodėl prie šios serijos ".... Nepasidavę lemčiai" nėra žymės "bulvarinė" ? :) :):) :) :)
Anonimui: perduokite linkėjimus Bumblauskui.
Perskaičiau. Įdomiai parašyta, lengvai skaitosi, įtraukianti, ypač jaunimui turėtų patikti (istorinių-literatūrinių knygų paskutiniu metu neleidžiama). Tiesa, veikėjų charakteriai kiek schematiški.
Tikrai ekranizacijai, mano nuomone, tiktų. Tačiau Holivudas neužkibs (nors vengrams pavyko su Holivudo pagalba sukurti daug nuobodesnį filmą apie vengrų Tėvynės atradimą), o lietuviai neįgalūs.
Ponios Ingos istorinius tekstus, nors ir negausius, skaitau su susidomėjimu, jie patrauklūs dėl gebėjimo tekste užmegzti intrigą (juos mielai skaito ir mokiniai).
Norėčiau palinkėti p. Ingai kūrybinės sėkmės. Laukieme kitų tekstų.
„LITERATŪRA IR MENAS“
MINDAUGAS PELECKIS
STIPRUMAS
1253-ieji. Vokiečių ordino ekspansija atrodo nesustabdoma. Kryžiuočiams pasiduoda kuršiai. Mindaugas užpuolikams dovanoja Žemaitiją. Netrukus Ordinas palaužia ir sembus. Net ir tokioje beviltiškoje situacijoje atsirado žmonių, kurie išdrįso pasipriešinti vokiečiams. Šie didvyriai 1260 m. liepos 13 d. vykusiame Durbės mūšyje pakeitė istorijos eigą.
Apie svarbų mūsų istorijai Durbės mūšį istorikė Inga Baranauskienė paraleliai parašė dvi knygas: viena jų rodo, jog Lietuvoje atgimsta istorinis romanas (mažai fikcijos, daug realybės), kitoje trumpai, bet aiškiai kalbama apie jo užkulisius – faktus, kuriuos autorei pavyko surinkti ir apibendrinti. Iš I. Baranauskienės turėtų mokytis ir istorikai (ketinantys dėstyti istoriją studentams ar moksleiviams), ir rašytojai (norintys rašyti istorinius romanus). Beveik dviejų šimtų puslapių romane vietoj epilogo rasime skyrelį „Istoriniai duomenys apie žemaičių laisvės kovas ir Durbės mūšį“.
Pagyrus romaną kaip precizišką istorikės darbą (dabar I. Baranauskienė dirba prie knygos apie Birutę), reikėtų tarti kelis žodžius ir apie jos literatūrinius sugebėjimus. Knyga parašyta talentingai, 35 jos skyriai – įtraukiantys, žavi gyva romano kalba, išmoningai parinkti veikėjų vardai (Tverdikis, Alminas, Višlis, Načkus, Dargis, Sklodas, Girdvainis, Viltūnas ir kt.), kai kurie jų paimti iš istorinių šaltinių. Knyga turėtų skatinti patriotizmą ir meilę tėvynei, tuo pačiu parodydama Lietuvą ir platesniame kontekste: pergalė Durbės mūšyje nebuvo lokali. „Taigi jeigu ne Durbės mūšis, jeigu ne žemaičių ryžtas priešintis Mindaugo jiems paskirtai lemčiai, dabartinis Lietuvos žemėlapis būtų kitoks. Galbūt tokio žemėlapio netgi nebūtų“ (p. 165).
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis