Šiandien - Žalgirio mūšio diena
1409 m. baigėsi taikos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino laikotarpis, kurio metu Žemaitija laikinai buvo atiduota Vokiečių ordinui. Ši taika leido Lietuvai sustiprinti pozicijas Rusioje ir pasiruošti lemiamai kovai. 1409 m. gegužę prasidėjo Vytauto inspiruotas žemaičių sukilimas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.
Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubas, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.
Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.
1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 pulkų (iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas sutelkė daugiausia 21 tūkst. raitelių. Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo). Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams.
Plačiau: T.Baranauskas. Žalgirio mūšis – mūsų Pergalės diena
Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubas, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.
Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.
1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 pulkų (iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas sutelkė daugiausia 21 tūkst. raitelių. Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo). Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams.
Plačiau: T.Baranauskas. Žalgirio mūšis – mūsų Pergalės diena
žymės: istorija, Vytautas Didysis, Žalgiris
6 Komentarai (-ų):
Manau tautinėje sąmonėje Žalgirio mūšis gerai įsitvirtinęs, tad net ir be jokių valstybinių pastangų jo reikšmė visiems gerai suprantama. Aišku, 600 metų jubiliejaus įprasminimas būtų graži iniciatyva. Įdomu ar Lietuvoje kur nors yra pvz. Lengvenio gatvė? Įvairių įprasminimų gali būti nuo piešinių konkursų iki miesto aikščių pavadinimo ir pan.
Beje, baltarusiškoje enciklopedijoje teko skaityti, jog lietuvių mūšyje tebuvo, berods, 4 proc. LDK kariuomenenės sudėties. Mat Žemaitija buvo okupuota ir jų nebuvo Žalgirio mūšyje. Turbūt, baltarusiai skaičiavo pagal vėliavos- gal girdėjot apie tokia matematiką?
su Baltarusais viskas aisku savinasi visa LDK istorija,kai paskaitau rusiska foruma,juokas ima ar jie durnais apsimeta,ar negali suprasti kaip buvo pajungti tokios mazytes tautos.1409m.Vytauto inspiruoti zemaiciai issivadavo is ordino priklausomybes.but idomu suzinoti kiek procentais buvo etniniu lietuviu ir rusinu,gal kas zino?
Baltarusai visada Zalgirio musio lauke dalyvauja su savo senoves ginkluotes klubais,ten lietuviu nerasit,geda Lietuvai,kad neskiria pinigu tam.
1. Lengvenio gatvės Lietuvoje nėra, žr. http://www.registrucentras.lt/adr/p/
2. Procentais skirstyti LDK kariuomenės etninę sudėtį duomenų nėra. Galima prielaida, kad iš 40 LDK vėliavų, tos 10, kurios buvo su Stulpų ženklu (Dlugošas), buvo etninės Lietuvos žemių vėliavos.
tais laikais Baltarusai ir Lietuviai buvo viena ir ta pati tauta kalbanti ta pacia kalba - Lietuviu kalba, jie suslavejo tik po Liublino unijos, bet kad netaptu lenkais pasirinko baznytine senslaviu kalba...beje tuo isitikinti galima palyginus dabartinio Smolensko ir tarkim Vitebsko gyventojus...tie patys zmones, o kalba skirtinga kalba...ir tai iki 17 amziaus Smolenskas vis dar buvo Lietuviskas, o po okupacijos vyko prievartinis ir ziaurus surusinimas...tas procesas vis dar tebevyksta dabartineje Gudijoje...beje mums tereik prisiminti Vilniaus krasto likima po okupacijos tiek rusu tiek lenku ir vel rusu
beje o pagal kokius duomenis skirstoma etnine Lietuva nuo ne etnines? pagal 20 ar 19 amziaus duomenis jau esant okupuotai Lietuvai???????????
Anot gerb. Tomo, "Galima prielaida, kad iš 40 LDK vėliavų tos 10, kurios buvo su Stulpų ženklu (Dlugošas), buvo etninės Lietuvos žemių vėliavos".
Manyčiau, kad lietuvių istorikams, kartkartėmis vis bandantiems "galutinai" nustatyti tikėtiną Žalgirio mūšyje dalyvavusių (etninių) lietuvių raitelių proporciją bendro mūšyje dalyvavusių LDK raitelių skaičiaus atžvilgiu, jau seniai metas liautis nekritiškai sekti apie ŽM rašiusiais lenkų istorikais ir jų lietuviškaisiais epigonais, iš kurių gal tik vienas kitas yra bandęs aiškintis, kaip vienoks ar kitoks jų teikiamas Žalgirio kautynėse dalyvavusių (etninių) lietuvių ir nelietuvių RAITELIŲ santykis koreliuoja su visuotinio valstybės surašymo duomenimis paremtais *1529 m. Lietuvos bajorų (RAITELIŲ) šauktinės kariuomenės sąrašais, aiškiai liudijančiais kone šimtaprocentinį tos kariuomenės lietuviškumą *XV--XVI a.
Gi J. Dlugošo žinią apie tai, kad 1/4 ŽM dalyvavusių lietuvių pulkų turėjo vėliavas su Stulpų, taigi tuometinio Ldk *asmeniniu "heraldiniu" ženklu, bene logiškiausia būtų interpretuoti kaip nesąmoningą Dlugošo nuorodą į tų "kitokių" Lt kariuomenės pulkų raitelių teritorines (tačiau anaiptol ne etnines) sąsajas su Vytauto "tėvonijos" (platesne šio termino reikšme) žemėmis (=Trakai, Žemaičiai, Gardinas, Luckas etc.). // pagarbiai -- Geistautas Gečiauskas, istorikas ir archyvaras
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis