Radvilos ir dabartinė Lietuva: įdomūs palyginimai ir diskusija

Kolega Giedrius Kiaulakis paskelbė kritišką straipsnį „Liūdnas Radvilų palikimas“, kuriame išgarsintą Radvilų galybę, be kita ko, palygino su šiuolaikinių klanų šlove:

„Radvilų ir kitų LDK magnatų sukurta korupcinė valstybės valdymo sistema nėra visai svetima šiandieninei Lietuvos Respublikai, tik mūsų kvazidemokratijoje kažkaip nebelabai įmanoma sukurti galingus tinklus, remiantis vien kraujo giminystės teikiamais ištekliais – ir gimstamumas nebe tas, kaip XVI amžiuje, ir Briuselis už tokį įžūlumą nepagirs. Tenka klanus formuoti kitais pagrindais – kartu medžiojant, studijuojant, ištvirkaujant, vagiant ir pan. Taip susiformuoja galios centrai, kuriuos galima tik kaip nors sąlyginai įvardinti. Galbūt po trijų šimtų metų Lietuvos istorikai juos irgi vertins teigiamai, teigdami, kad XXIV amžiaus politiniams liliputams toli iki XXI amžiaus „didžiavyrių“, ir su naivia pagarba dėstys, kad „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkstančių samdomų darbuotojų. Kažkodėl šiuo metu tokio grupuočių pasiekimai LR piliečius nelabai džiugina – spėju, kad LDK miestiečius ir baudžiauninkus Radvilų galybė nuteikdavo panašiai.“

Tomas Čyvas replikavo, kad toks palyginimas painioja epochas ir kelia Radviloms pernelyg šiuolaikiškus vertinimo kriterijus. Su tuo galima sutikti, o kartu ir nesutikti: kiekvienas praeities lyginimas su dabartimi yra pasmerktas „painioti“ epochas ir būti kažkiek netikslus, nes istorija nesikartoja, ir kiekviena epocha turi tik jai būdingų bruožų. Ir vis dėlto vien dėl to turbūt neverta atsisakyti pačios idėjos rasti analogijų tarp praeities ir dabarties. Šiame kontekste G. Kiaulakio palyginimas yra pakankamai šmaikštus, neatitrūkęs nuo sveiko proto ir realybės.

Tokio sveiko proto iš tiesų reikėtų palinkėti panašių ceremonijų, kaip pernykštis Radvilų perlaidojimas Dubingiuose, organizatoriams, kurių pakviestiems Jų prakilnybėms Radvilų giminės palikuonims buvo suteikta perdėm reikšminga vieta.

Aš nežiūrėčiau taip kritiškai, kaip G. Kiaulakis, į ankstyvuosius Radvilas, kurie buvo perlaidojami pernai. Antai Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565) niekaip negalėčiau suversti kaltės dėl Liublino unijos ir žymios Lietuvos teritorijos dalies praradimo – ne tik dėl to, kad pastarasis neišgyveno iki tos dienos, kurią visa savo veikla stengėsi atitolinti, bet ir todėl, kad nederėtų Žygimantui Augustui tenkančios tragiškiausio mūsų valdovo, atvirai veikusio prieš Lietuvos valstybę, „garbės“ perkelti ant Radvilų pečių.

Tačiau apie vėlyvuosius Radvilas galima būtų pasakyti ir kai ką daugiau. Ko verta jau vien tokia spalvinga asmenybė, kaip paskutinis iš galingųjų Radvilų – Karolis II Stanislovas Radvila – „Mielasis Ponas“ (1734–1790)! Buvo ir kitų giminės atstovų, kurių gyvenimai geriausiai įkūnija Lietuvos valstybės agoniją. Tiesa, tokie tuomet buvo ne tik Radvilos...