Aušrai Maldeikienei Lietuva – tik geografinės koordinatės, ir ne daugiau
Žinomą ekonomistę Aušrą Maldeikienę papiktino Vengrijos parlamento patvirtinta naujoji Vengrijos Konstitucija, joje įtvirtinta tradicinė santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, samprata, abortų draudimas, o taip pat ir sprendimas naujoje valstybės Konstitucijoje Vengrijos Respubliką vadinti tiesiog Vengrija. Nors Vengrija neatsisako respublikinės santvarkos, žodis „respublika“, A. Maldeikienės manymu, yra ne mažiau svarbus (o iš tiesų ir svarbesnis) už šalies pavadinimą. Šia tema A. Maldeikienė diskutavo savo „Facebook“ sienoje. Pokalbis gan greitai pasisuko į Lietuvos realijas.
Vienam iš pašnekovų pareiškus, kad Lietuvos Respublikos pavadinimu jis didžiuojasi labiau, nei tiesiog Lietuva, A. Maldeikienė suskubo pritarti: „Man irgi žodis Respublika yra ne mažiau reikšmingas, nei Lietuva“. Šia tema kilo diskusija, kurioje A. Maldeikienė detalizavo savo poziciją, atsakydama į mano klausimus ir prieštaravimus.
T. Baranauskas. Žodis „respublika“ reikšmingas, bet net nelygintinas su Lietuva.
A. Maldeikienė. Na, jei Lietuva diktatūra arba sovietų socialistinė respublika, tai aš pageidauju būti kuo toliau nuo tokios Lietuvos. Ji man reikšminga tik kaip tam tikros laisvės ir demokratijos idėjų laukas. Ir ne daugiau. Vadinamos tautinės vertybės, kurios itin dažnai kėsinasi į pamatines žmogaus laisvės teises, man visiškai svetimos. Ir aš to niekada neslėpiau.
T. B. O jei čia būtų kokia nors kita respublika, ne Lietuva, ji būtų savesnė už hipotetinę nerespublikinę Lietuvą? Mano atsakymas vienareikšmiškas: tegu Lietuva būna nors sovietų socialistinė respublika, ji man visada bus svarbesnė už bet kurią kitą šalį. Ne respublika, ne sovietų socialistinė respublika, ne karalystė ar kunigaikštystė, o Lietuva.
A. M. Man svarbiau Respublika. Laisvų žmonių laukas.
T. B. Laisvų laukų vienur ar kitur rasite. Vienas išnyks, kitur dar bus. Kitos Lietuvos nerasite. Ir dar: jeigu Lietuvoje įsigalėtų bjauri diktatūra, kurią nuverstų labai demokratiška Rusijos, Lenkijos ar Baltarusijos Respublika, kuri, įjungusi Lietuvą į savo sudėtį, čia įvedinėtų savo „laisvų žmonių lauką“, ši respublika taptų mano didžiausiu priešu.
Reikia suvokti, kas yra laikina, kas amžina. Lietuva gyvuoja jau tūkstantį metų, Lietuvos Respublika – 90. Aš nesu prieš respubliką, bet tai tik forma, patogi gyventi šiuolaikinei Lietuvai. Respublika tai, kas tik papildo Lietuvos sąvoką ir, kaip papildinys, ji negali būti svarbiau už tai, kam ji tarnauja.
(Šioje vietoje A. Maldeikienė pritarė vieno iš savo skaitytojų nuomonei: „Na, vieniems vertybė yra įvairios laisvės ir demokratija, kitiems gi geografinės koordinatės... Ką ir bepridursi...“ Aš tam pačiam asmeniui replikavau: „Man nuoširdžiai gaila tavęs, jei Lietuva tau – tik geografinės koordinatės“.)
A. M. Išties man irgi geografinės koordinatės yra įdomios ir mielos, bet tai tik koordinatės. Ir būti žmogumi su visa pasaulio istorija, man yra gerokai svarbiau, nei būti lietuve. Eilės nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus tvarka: pirma, aš esu žmogus. Antra, šioks toks Vakarų civilizacijos produktas, su visais pliusais ir minusais, trečia, katalikė ir tik ketvirta, lietuvė.
O dėl laikų — graikų pasaulis egzistuoja daugiau kaip 2,5 tūkst. metų. Ir tai pasaulis sukūrė mąstymo formas, kurios mums davė ir krikščionybę, ir laisvės sampratą, ir mąstymo instrumentus.
T. B. Tai dėl kokio nesusipratimo jūs tiek energijos skiriate, rašydama ir kalbėdama vos 3 milijonų lietuviškai kalbančių auditorijai? Negi nepajėgtumėte gerai įvaldyti anglų kalbos? Taigi, pirma: Lietuva yra lietuviškai kalbančių žmonių bendruomenė. Jokios geografijos ir koordinačių čia nėra. Antra, kalba sukuria tam tikrą komunikavimo erdvę, kurioje formuojasi savitos normos, papročiai, mąstymo ir bendravimo būdas. Taigi, tai ir bendruomenė, turinti savo mentalitetą, kultūrą ir savimonę. Iš viso to galima būtų išvesti ir daugiau, tame tarpe ir demokratiją, nes demokratija yra tai, kas skirta save suvokiančiai bendruomenei, o ne atsitiktinių žmonių sambūriui.
Tarkim, paėmus gabalą teritorijos iš Lenkijos ar Baltarusijos ir sujungus jį su puse Lietuvos, jokia demokratija tokiame dirbtiniame darinyje būtų iš principo neįmanoma. Kaip, beje, ji neįmanoma ir kuriant vieningą Europos valstybę.
A. M. Tomai, supratome. Ir jūs supratote. Mūsų pozicijos skirtingos.
T. B. Pozicijas išsiaiškinome, tik noriu pastebėti, kad istorija linkusi kartotis, tik kiekvienas pasikartojimas yra ne tiksli kopija, o modifikacija. Buvo laikas, kai nemaža Lietuvos inteligentijos dalis, žymūs ir neretai talentingi žmonės, vardan demokratijos paaukojo Lietuvą, mat joje tos demokratijos trūko. Tiesa, paskui paaiškėjo, kad pas tą, kuriam jie Lietuvą paaukojo, dar ir demokratijos nėra, bet jie šito nematė. Labai jau laisvų erdvių reikėjo... Žr. Mindaugo Tamošaičio monografiją „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ (Vilnius, 2010).
A. M. Tomai, jei jums tikri tokia svarbi ta sovietų sąjunga, tai jus ten ir važiuokite saulės, bet kam čia mums peršate?
T. B. Iš ko, Aušra, darote tokią paradoksalią išvadą? Aš tik analogiją nurodžiau. Kolega Tamošaitis labai taikliai tą reiškinį apibūdino: „Didysis apakimas“. Šiandieninei kosmopolitų pozicijai šis pavadinimas tinka ne mažiau.
A. M. Tomai, aš jau jus informavau, kad jūsų pozicija aiški ir nereikia manyti, kad aš taip prastai išsilavinusi (nepykite, baigiau ne Pedagoginį institutą, jei ką...), ir tai, ką čia rašo žinojau puikiau jau kokias 1973–74 metais, kai tamsta malonėjote gimti. Kartu su normaliu išsilavinimu, kultūringa šeima, kur buvo viskas – nuo Šalkauskio iki Maceinos, nuo Solženycino iki Katalikų kronikos, ir nuo Dostojevskio iki Ylos, nemanau, kad anoji knyga man duotų kokios naudos. Ji skirta jums. Dabar jau prašau pamokymus užbaigti. Aš pati PATI renkuosi, ką ir kodėl man skaityti.
Vienam iš pašnekovų pareiškus, kad Lietuvos Respublikos pavadinimu jis didžiuojasi labiau, nei tiesiog Lietuva, A. Maldeikienė suskubo pritarti: „Man irgi žodis Respublika yra ne mažiau reikšmingas, nei Lietuva“. Šia tema kilo diskusija, kurioje A. Maldeikienė detalizavo savo poziciją, atsakydama į mano klausimus ir prieštaravimus.
T. Baranauskas. Žodis „respublika“ reikšmingas, bet net nelygintinas su Lietuva.
A. Maldeikienė. Na, jei Lietuva diktatūra arba sovietų socialistinė respublika, tai aš pageidauju būti kuo toliau nuo tokios Lietuvos. Ji man reikšminga tik kaip tam tikros laisvės ir demokratijos idėjų laukas. Ir ne daugiau. Vadinamos tautinės vertybės, kurios itin dažnai kėsinasi į pamatines žmogaus laisvės teises, man visiškai svetimos. Ir aš to niekada neslėpiau.
T. B. O jei čia būtų kokia nors kita respublika, ne Lietuva, ji būtų savesnė už hipotetinę nerespublikinę Lietuvą? Mano atsakymas vienareikšmiškas: tegu Lietuva būna nors sovietų socialistinė respublika, ji man visada bus svarbesnė už bet kurią kitą šalį. Ne respublika, ne sovietų socialistinė respublika, ne karalystė ar kunigaikštystė, o Lietuva.
A. M. Man svarbiau Respublika. Laisvų žmonių laukas.
T. B. Laisvų laukų vienur ar kitur rasite. Vienas išnyks, kitur dar bus. Kitos Lietuvos nerasite. Ir dar: jeigu Lietuvoje įsigalėtų bjauri diktatūra, kurią nuverstų labai demokratiška Rusijos, Lenkijos ar Baltarusijos Respublika, kuri, įjungusi Lietuvą į savo sudėtį, čia įvedinėtų savo „laisvų žmonių lauką“, ši respublika taptų mano didžiausiu priešu.
Reikia suvokti, kas yra laikina, kas amžina. Lietuva gyvuoja jau tūkstantį metų, Lietuvos Respublika – 90. Aš nesu prieš respubliką, bet tai tik forma, patogi gyventi šiuolaikinei Lietuvai. Respublika tai, kas tik papildo Lietuvos sąvoką ir, kaip papildinys, ji negali būti svarbiau už tai, kam ji tarnauja.
(Šioje vietoje A. Maldeikienė pritarė vieno iš savo skaitytojų nuomonei: „Na, vieniems vertybė yra įvairios laisvės ir demokratija, kitiems gi geografinės koordinatės... Ką ir bepridursi...“ Aš tam pačiam asmeniui replikavau: „Man nuoširdžiai gaila tavęs, jei Lietuva tau – tik geografinės koordinatės“.)
A. M. Išties man irgi geografinės koordinatės yra įdomios ir mielos, bet tai tik koordinatės. Ir būti žmogumi su visa pasaulio istorija, man yra gerokai svarbiau, nei būti lietuve. Eilės nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus tvarka: pirma, aš esu žmogus. Antra, šioks toks Vakarų civilizacijos produktas, su visais pliusais ir minusais, trečia, katalikė ir tik ketvirta, lietuvė.
O dėl laikų — graikų pasaulis egzistuoja daugiau kaip 2,5 tūkst. metų. Ir tai pasaulis sukūrė mąstymo formas, kurios mums davė ir krikščionybę, ir laisvės sampratą, ir mąstymo instrumentus.
T. B. Tai dėl kokio nesusipratimo jūs tiek energijos skiriate, rašydama ir kalbėdama vos 3 milijonų lietuviškai kalbančių auditorijai? Negi nepajėgtumėte gerai įvaldyti anglų kalbos? Taigi, pirma: Lietuva yra lietuviškai kalbančių žmonių bendruomenė. Jokios geografijos ir koordinačių čia nėra. Antra, kalba sukuria tam tikrą komunikavimo erdvę, kurioje formuojasi savitos normos, papročiai, mąstymo ir bendravimo būdas. Taigi, tai ir bendruomenė, turinti savo mentalitetą, kultūrą ir savimonę. Iš viso to galima būtų išvesti ir daugiau, tame tarpe ir demokratiją, nes demokratija yra tai, kas skirta save suvokiančiai bendruomenei, o ne atsitiktinių žmonių sambūriui.
Tarkim, paėmus gabalą teritorijos iš Lenkijos ar Baltarusijos ir sujungus jį su puse Lietuvos, jokia demokratija tokiame dirbtiniame darinyje būtų iš principo neįmanoma. Kaip, beje, ji neįmanoma ir kuriant vieningą Europos valstybę.
A. M. Tomai, supratome. Ir jūs supratote. Mūsų pozicijos skirtingos.
T. B. Pozicijas išsiaiškinome, tik noriu pastebėti, kad istorija linkusi kartotis, tik kiekvienas pasikartojimas yra ne tiksli kopija, o modifikacija. Buvo laikas, kai nemaža Lietuvos inteligentijos dalis, žymūs ir neretai talentingi žmonės, vardan demokratijos paaukojo Lietuvą, mat joje tos demokratijos trūko. Tiesa, paskui paaiškėjo, kad pas tą, kuriam jie Lietuvą paaukojo, dar ir demokratijos nėra, bet jie šito nematė. Labai jau laisvų erdvių reikėjo... Žr. Mindaugo Tamošaičio monografiją „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ (Vilnius, 2010).
A. M. Tomai, jei jums tikri tokia svarbi ta sovietų sąjunga, tai jus ten ir važiuokite saulės, bet kam čia mums peršate?
T. B. Iš ko, Aušra, darote tokią paradoksalią išvadą? Aš tik analogiją nurodžiau. Kolega Tamošaitis labai taikliai tą reiškinį apibūdino: „Didysis apakimas“. Šiandieninei kosmopolitų pozicijai šis pavadinimas tinka ne mažiau.
A. M. Tomai, aš jau jus informavau, kad jūsų pozicija aiški ir nereikia manyti, kad aš taip prastai išsilavinusi (nepykite, baigiau ne Pedagoginį institutą, jei ką...), ir tai, ką čia rašo žinojau puikiau jau kokias 1973–74 metais, kai tamsta malonėjote gimti. Kartu su normaliu išsilavinimu, kultūringa šeima, kur buvo viskas – nuo Šalkauskio iki Maceinos, nuo Solženycino iki Katalikų kronikos, ir nuo Dostojevskio iki Ylos, nemanau, kad anoji knyga man duotų kokios naudos. Ji skirta jums. Dabar jau prašau pamokymus užbaigti. Aš pati PATI renkuosi, ką ir kodėl man skaityti.
žymės: Aušra Maldeikienė, kosmopolitizmas
35 Komentarai (-ų):
Gaiviu Briuselio liberalų vėju padvelkė...
Tiesiog neįtikėtinas savęs sureikšminimas - čia, matyt, visiems kosmopolitams būdingas bruožas - atseit, ką jūs ten, retrogradai, apie progresyvų požiūrį suprantat :). Taip pat nesuprantamas arogantiškas požiūris į VPU - akivaizdu, kad darbas VU nuo dvasios ubagystės neapsaugo :)
Gerb. Tomas Baranauskas nuo asmens netoli pažengė link asmenybės. Mano galva jis yra susireikšminęs ir neįžvelgia laisvai mąstančios asmenybės. Nesuvokiamas nepasitenkinimas, kai asmenybė renkasi kelią gyventi laisvai, kūrybingai ir produktyviai, kas būdinga žmogui nuo prigimties. Kalbant aplamai, galima suvokti, jog „šviesuolis“ T. Baranauskas yra rezervacijos šalininkas. Tai tada, kai pasirenkama vergo dalia primesta, negu Laisvės ir Teisingumo troškimas.
Jonas Baranauskas
Alytus
http://www.qrz.lt/ly2pj/
deja, deja ... kosmopolitai ir pseudouniversalai pamiršta vieną paprastą faktelį - jei nebūtų Lietuvos, ne karalystės, ne respublikos ar dar kokio nors politinio darinio, o tiesiog L I E T U V O S - nebūtų nei Aušros, nei Maldeikienės, nei aurimų, nei tomševskių, nei... Milošo galų gale ...
Keisti tie mūsų "naminiai" liberalai - lyg tai turėtų l i b e r a l i a s idėjas propaguoti ir jas propaguoti l i b e r a l i a i, bet savo pareiškimų turiniu ir tonu, sugebėjimu žiūrėt "iš aukšto" į oponentą - na atsiprašant - bolševikėliai ir tiek - chamizmas mums leistinas, nes mes "nešuns papas"...
O tokią pozą (net negaliu pavadinti pozicija) - tiesos, universalių vertybių savinimąsi mes jau pergyvenom - pradedant Šv.Inkvizicija, baigiant "odna partija, odna pravda, odin narod" - homo sovieticus ... poniai Aušrai , matyt, nelabai padėjo 1973-74 m. žinojimas ir toookiooos įvairiapusės literatūros skaitymas,o dar VU (sic !) absolventė ... man tai kas, aš - mužikas, "plytinis", pavyko tik VISI'ukus pabaigti, galiu ir nusišnekėti, ir toną pakelti - ko gi dar iš "plytinio" norėt, o ana net iš Batorijaus univeros ...
Arimai, yra du aspektai. Pirma, tai Lietuva mus suformuoja. Antra, kažko pasiekęs žmogus dažniausiai yra kažko pasiekęs būtent Lietuvoje (dėl to truputį gaila, nors tai normalu ir suprantama, bet norėtųsi turėti ir kiek daugiau išimčių). Antrajam atvejui, žinoma, netiktų Milošas, bet kokia Aušra Maldeikienė, Leonidas Donskis ar Nida Vasiliauskaitė kažką reiškia tik toje jų niekinamoje Lietuvoje, už kurios ribų jie yra absoliutūs nuliai, kaip ir bet kuris Vardenis Pavardenis. Ponui Leonidui čia net europarlamentaro statusas niekuo negali padėt. Tai, beje, ir yra atsakymas į ponios Maldeikienės neatsakytą mano klausimą: "Tai dėl kokio nesusipratimo jūs tiek energijos skiriate, rašydama ir kalbėdama vos 3 milijonų lietuviškai kalbančių auditorijai? Negi nepajėgtumėte gerai įvaldyti anglų kalbos?"
įdomu kodėl Maldeikienė yra pirmiau katalikė nei lietuvė.Ar nebūti katalike tai nebūti žmogum.Čia gal matomas didžiausias progresas moterų kaip žmonių atžvilgiu.
jUODAI NUTAUTĖJUSI PONIA,ŽMOGUS BE VIETOS IR TĖVYNĖS,AIŠKU,NEGINTŲ,JAI NESVARBU TAI,KĄ TAUTA SAUGOJO,GYNĖ,PUOSELĖJO ŠIMTUS METŲ,AUKOJO GYVYBES.
Reziume: gente lituanus, natione marginalus.
Nesupratau ponios Aušros pozicijos ir dirbtinos arogancijos. Išeina, kad ją palaikiau veltui. Panašu į Eurotolerastijos bendraintegracines koncepcijas ir kitas XXI a. erezijas. Visgi tiesa, jog inteligentija pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Verkia, oj verkia, ponia Aušra, tautinio atgimino tėveliai.
Sveiki. Man buvo tas intervių įdomu, truputį atidžiau pažvelgęs supratau, jog Tomo Baranausko individualiais pojūčiais gauta ir įprasminta informacija suformuota, matomai jam esamos aplinkos, tėvų ir kitų suaugusiųjų vertybių, normų ir draudimų. Jo sąžinės balsas verčia Ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir į tai, kaip privalu elgtis. Akivaizdu sąmonę užvaldžius Superego, todėl asmenybei blokuojami priimti kiti racionalūs sprendimai. Regima problema įsisavinant aplinkos stebėjimą, įsisąmoninant pojūčius, dėl pasyvaus sąmonės reiškinio. Išmoktas elgesys būdingas individualios patirties dėka, instinktas ribotas dėl tolerancijos stokos. Asmenybės tapatumas sureikšmintas maksimaliai, todėl toks siauras suvokimas kas esi ir ką gali. Jo elgesį lemia stipri motyvacija, būdinga stipriai užsispyrusiai, bet ne kūrybingai asmenybei. Mąstymas ribotas, nes pateikiamos vertybės neatitinka žmogaus socialinių poreikių, įžvelgiamas socialinis dykinėjimas būdingas šio amžiaus žmonėms. Terapija šiai asmenybei būtų gilus atsipalaidavimas gamtoje, stebint įprastus reiškinius. Bandant suvokti nusistovėjusią žmogaus vertybių harmoniją. Visumoj nepavojingas charakteris pas gerb. Baranauską, bet jam bendros kalbos su žmonėmis, taip reiškiant mintis ir nuomones, ilgai surasti dar nepavyks.
Alytus
Jonas Baranauskas
Visiškai pritariu - introspekcija per evidentiškai verifikuotos turbuliacinės trampampacijos egzistencialistinę prizmę rodo, kad retrogradinės vertybės, dėl tolerancijos stokos, yra būdingos individams, kurie radikaliai ir nekūrybingai linkę nepritarti konceptualiai dėjai "moj adres ne dom i ne ulica - moj adres sovets... pardon - jevropejskij sajūz". Tokioms užsispyrusioms nekūrybingoms asmenybėms padėti gali nebent terapija, nes su žmonėmis (sic!) bedros kalbos jie nesuras. Va, jei tinkamą terapiją pritaikius... Tada galbūt retrogradas Baranauskas išsilaisvins nuo jo sąmonę užvaldžiusio Superego ir supras, kad tikra kiekvieno biologinio vieneto esybė turėtų būti Id.
Gerb. Tomas Baranauskas savaip paprašė, kad jam tą psichoanalizę atlikčiau. Nežino kelio į Srasbūrą, tai pasiskundė čia, ir ...ir surado bendraminčių: Tik įdomiausia tai, jog aplinka ši, galėjo jam suformuoti požiūrį. Kaip tautoje sakoma: batas koją atpažino.
Net nusivyliau - kaip čia tokį neprogresyvų terminą, kaip tauta pavartojot - nesolidu kažkaip... Kiek aš skaičiau, gerb. Tomas Baranauskas savo bendrapavardžio gerb. Jono nieko neprašė - o va, jei pastarajam atrodo atvirkščiai - tai dar vienas perdėto susireikšminimo sindromo simptomas (žr. ponios Maldeikienės iškalbas) - kaip ir savo kalbelės perkrovimas tarptautiniais žodžiais, bandant savo minčiai suteikti daugiau svorio. Negi rimtai manot, kad čia žmonės terminijos nemoka ir nesugeba įžiūrėti, kas po ja žliugsi? :)
Na ir arogancija...O aš dar mokau mokinius iš jos vadovėlių...
Na, galbūt kaip ekonomistė ji ir gera (nesiimu spręsti, nes ne specialistas)- juk ekonomikos, ne mankurtizmo vadovėlius rašė (tikiuosi):) O perdėtą aroganciją aš matau kaip tam tikrą nepilnavertiškumo komplekso išraišką - bet čia jau su ekonomika nelabai ką bendro turi.
To: Pikc. Tomas Baranauskas, citata: "Jonai, jei jums reikia susireikšminusio superego pavyzdžio psichoanalizei, tai keliaukite pas ponią Maldeikienę, o ne prirašinėkite man savo mintis. Ir perduokite jai mano linkėjimus - aš negaliu, nes po mūsų vakarykščio pokalbio ji mane užblokavo".Taigi, sverimo procese dalyvauja x-masė ir etalonas, nuomonių įvairovė diskusijoje normalus reiškinys. Argumentai tai – pozicija, atstovaujanti subjektą. Jie išreikšti tiesiogiai motyvų hierarchijai. Oponentas, gerb. Tomui Baranauskui, gerb. Aušra Maldeikienė – ryški asmenybė. Nereikia ypatingos analizės jog suvoktume esant ją aukščiausioje saviaktualizacijos stadijoje. Jos kalba pagrįsta skaičiais, t.y. kaip šiandien veikia mąstančios mašinos – kompiuteriai. Rinktis sau bendravimo būdą neatsiejama asmenybės teisė. Emocinė išraiška, dažniausiai parodo charakterio bruožą. Dabar mąstau, ar galėjo šios asmenybės surasti sąlyčio taškus? Na, žinoma, ne. Istorikams būdinga melancholija ir flegmatizmas, t.y. išlaukti įvykių atomazgos ir ramiai viską apsvarstyti. Gi ekonomistai, dažniausiai esti sangvinikai ir cholerikai, jie vadovaujasi gyvenime suvokiamais ekonominiais modeliais: kapitalizmo- rinkos ekonomika arba, puikiai mums žinoma ( ne visiems) planinė. Šiuo atveju delsimas žalingas šalies žmonėms. Įsiklausykite – žmonėms, ciniška teigti, jog teritorija yra vertybė labiau negu žmogus. Galų gale, tai Laisvės ir Teisingumo suvokimas. Kas jau kas, bet istorikas privalėtų žinoti „Tautų kraustymosi“ laikotarpį. Dažnai pagalvoju apie istoriką palaikančius asmenis. Tai neatsitiktinai, daugeliui naudinga, kad žmonės būtų tamsūs ir nelaisvi, juk vergovinė santvarka taip pat turi privalumų, ji efektyvi proporcingai vergų skaičiui. Kadangi primatai – žmonės progresuoja, tik laiko klausimas, kai jie pasirinks sau ir tinkamus akademinius darbuotojus.
Gal nurodytumėte, p. Jonai bent vieną Maldeikienės pasitelktą skaičių šiame pokalbyje, ir kur čia skaičių apskritai reikėjo? Šiaip jau istorija yra toks mokslas, kur, priklausomai nuo temos, skaičių gali nebūti, arba būti itin daug. Pagaliau yra ir toks dalykas, kaip ūkio (ekonominė) istorija, kuri marksistinėje paradigmoje net laikyta visos istorijos pagrindu. Tai nereiškia, kad kiekvienas istorikas tyrinėja ir išmano visas istorijos sritis, bet čia tik informacija jums, kaip apie istoriją, matyt, nedaug girdėjusiam, ką šis mokslas apima. O psichologo galėtumėte ir neimituoti - apie šį mokslą jūs irgi vargu ar daugiau kaip kokį vieną vadovėlį perskaitėte ir mažiau kaip pusę jo supratote.
Neišmanau apie ekonomiką užtat taip įdomu jos klausytis ( apie ekomnomiką), o kai prabilo, išsiverčiau įsavo supratimą, jog yra tik viena rasė , viena tautybė, viena lytis ir tai viskas viename tai žmoguje (tai žmogus). Ir nėra valstybių , o yra tik dermokratija ( ar demokratija ne tas pats ? susipainiojau.) Taip liberastija ( ar tolerastija) pasmirdo.
Pikc parlinksminai pakomentavęs tą J.B. Jau vieną kartą esu užkibęs už tavo specifinių juokelių ( už gryną tad priėmiau). Juokingą kai pagalvojau kiek dabar tavo " pilstymą" už tavo tikrą nuomonę priims. J.B. pilstymą iš tuščio į kiaurą prisiminiau anegdotą , kai žmogelis "gavo" , nes bachuriuką kažkaip įžeidžiačiai lygtai sid-daun pavadino. O žodį daun jis suprato. Tai Jonai rašyk ( o ypač) kalbėk suprantama žmoniška (lietuvių) kalba. Govorį po čelovečeski. :)
Mano kadencija į pabaigą. Visą gyvenimą mokė žudyti ir kitaip mąstantį naikinti, mano duona tokia buvo.Dabar gaunu pensiją, buvusį KGB majorą kviečiasi pasidalinti įspūdžiais, kaip Amino rūmus „valiau“, mano kelias – abejos kariuomenės. Manote esu kvailas? Bet ir neprotingas, tiktai 30 proc. smegenų pasilikę, o pasirodo jų užtenka, kiti ir mažiau turi. Istorikams tikrai greit bus darbo, patikėkite ir jums taip pat.. Gyvsidabriu užteršti laukai, suirs ir šiferio lakštai, asbesto dulkės pakeis gaivų pušų sakų dvelksmą. Manote man gaila šiandieninės situacijos. Tikrai negaila. Ši Marijos žemė turi pranykti, tikriau joje esantys žmonės, jie verti tokios sau dalios. Kvaila manyti, jog nesuprasčiau tamstų ciniškų pašaipų. Juoksis tas, kuris juoksis paskutinis. Labai senai varčiau geltoną senovinę knygą: meldžiasi kazokas prieš miegą, prašo Dievo palaimos, savo šeimai, duonos ir staiga sustingstu – Apsaugok mus nuo Lietuvių plėšikų... Taigi kai užtveria tvoras ir sienas, lietuviai riejasi tarp savęs, kai atveria – jie patraukia juodų darbų daryti svetur, tie, kurie pasilieka-sunaikina save... Taigi brangieji susitiksime Pragare, ten taip pat nereiks vardų ir pavardžių, galėsite puikuotis visokiomis etiketėmis: pilkas, Nikas ir pan. (paskauskite nuorodą ir paskaitykite, manote, kad aš meluoju?)
TO: goj Pikc-ui
Šimtmečiais vyksta debatai, kaip privalo elgtis žmogus. Vos tik jam gimus, jo smegenims pradedama kišti įvairios žinios, deja ir tos, kurių, gal būt, niekada nereiks. Žvelkime į turtingos šeimos žmogeliuką, kuris gyvenime ėjęs mokslo, išskirtinių žinių keliu. Vėliau padaręs didelį, reikšmingą darbą – jį žino istorija. Tai - atominės bombos kūrėjas ar kokios šalies lyderis, vėliau tą šalį ir sunaikinęs. Jau šaukiame, kad genijų neteisiame? Kad tai asmenybės, visi lygiuojamės į jas. Taigi nesvarstome jų dabar. Pažiūrėkime į kvailelį lakstantį po pievą, besivaikantį drugelius, kuris atsisės visiškai nežymiai į mokyklos suolą ir paliks jį dar tyliau. Didelės žalos gamtai nepadaro, kaip ir jos raidai tobulėti. Nedaro žalos ir žmonijai, todėl visi jį vadina kvailiu, kretinu, dvasišku skurdžium nuo prigimties. Juk ir maisto toks sunaudoja tik tiek, kad gyventų. Nebūdingos tokiam ir sąvokos, kaip dieta, depresija, pyktis ar veidmainystė ir pan. Jis niekada nebuvo atsivėręs, niekas jo net nesistengė suprasti. Štai trečia asmenybė: norinti džiaugtis gyvenimu, duodamu nežinia dėl ko ir kodėl. Jam tenka balansuoti tarp aukščiau paminėtų tipų. Kaip jis privalėtų elgtis, kad nesutraiškytų likimas? Kaip Jūs manote? Kaip paprasta: užsidėti kvailio kaukę. Tokiam daug materijos nereikia, štai jau viena kova ir atkrito. Kvailiui niekada nebūdinga šlovė, kitų nuomonė apie jį, daugiau-kiti sako, kad tai vaikas, jis laimingas, bet daugeliui tai nepriimtina. Nebus jam pavojaus iš „protingų“ žmonių, kvailių jis nebijos, kadangi tai bus protingas kvailys. Civilizuotame pasauly egzistuos dėl neeilinio išprusimo, nedidelio poreikio egzistencijoje. Svarbu, kad jis nebūtų demaskuotas, kaukė turi būti originali - su simptomais. Kodėl juokdarį mušdavo, karaliaus rūmuose, išmintis - parduodama aukščiausia kaina. Pasakysite tokių daug, nemanau. Kalbu ne apie tuos kvailius su prašmatniais kostiumais, sėdinčius visureigiuose su „vakuminiais puodais“. Kalbu apie kvaily, kuris valdo situaciją, situaciją sau naudingą, turi galią bet kada manevrui. Tai pasiekia tik todėl, kad daugelis nesuvokia jo, neįvertina galimybių, nesupranta mąstymo, gyvenimo credo. Kalbu apie visiškai stiprų žmogų, kurio vidinis dvasinis pasaulis labai stiprus. Jis visada gali padėti šalia esančiam. Tokiu žmogumi negimstama, juo net ne tampama, toks pats pasirenka kančios kelią ir laikui bėgant gauna džiaugsmo karūną, tai nuopelnas už kantrybę. Jis niekada nestos į kovą jeigu pergalė bus ne jam skirta. Svarbiausia, niekada neišduoda savo idėjos ir principų.
Šias mintis skiriu net ne intelektualams, tai paprastiems bėdžiams, kurie dar gali suvokti save pasiklydusiais, smerkiančius kitus dėl išmonės ar kokios eilinės tuštybės. Tai mintys mąstantiems žmonėms, kurie siekia užkopti į aukštesnį Primatų evoliucijos lygmenį.
Va normaliai lietuviškai parašei ir aš supratau. Supratau , jog tau liūdna liūūddna. Supratau , jog pats vienišas ( sieloje tai tikrai). Neliūdėk visi išeisim į anapus. Na nepatiko man pačio pasakymas " susitiksim pragare" - na kaip iš holivudiško kino. Kai pats autobuse ar stotelėje ar , kaip dabar prie 'snoro" laukdamas eilėje pradedi kalbėti su greta esančiais ar prisistatai-, o ar jie prisistato. O kai ilgeliau pabendrauji tai taip. Juk tik darbovietėje vaikštai prisisegęs vardą pavardę . Pačio nuoskauda , kad kiti komentuoja anonimiškai perdėta. "Amino rūmus „valiau“" Žiurėjau kelias laidas , dokumentinius api tą valimą. Kiekvienas turi savo dalią (likimą). Turėjau giminaitę tolimą kurią labai gerbiau. pokarį miškuose vyrą prarado, po to kitą. Lageris, tremtis. Vaikus užaugino. Senatvėja apako. Ir iškeliavo pati. Sako yra paaugliška,pogimdyvinė, vidutinio amžiaus ir senatvinė dapresija. Taip liūdnai rašai , kad kžkodėl apie onkologiją pamasčiau. Labai gaila , bet mes nuo to neapdrausti. Per diskaveri pasakojo , jog dinazaurai 100 milijonų metų karaliavo. Pačio teisybė - žmonija tiek tikrai neišgyvens. Viskam yra pradžia - viskam pabaiga. Normalu. KOl gyvas gyvenk ir neliūdėk.
Eilinis susireiksminusios tolerastes papezaliojimas:) - Siaip jau mane stebia vienas fenomenas - kad ir ka tolerastas bebutu baiges, bet laiko save expertu visose srityse, isskyrus biochemija, matematika ir fizika - mat su tolerastiniais "gabumais" nikaip siu sriciu suvokti neiseina :) kaip ir AM - giriasi kazkokiu sumautu issilavinimu - na as irgi Ph. D. turiu - man nuo to nei silta, nei salta - ir ameniskai nesuprantu kas cia tokio, kad tai akcentuoti reikia?
To: goj
Pagarbą pelnijasi tik ta mąstanti butybė, kuri gyvenime suvokia savo išskirtinę misiją! Žmogus patyręs gyvenimo išbandymus, susimastęs, troškęs realizuoti savo nuojautos viziją - gerbtinas, vien tik dėl to, kad siekė vykdyti Aukščiausiojo prisakymą, mylėk artimą taip, kad sulauktumei esybės pratesimo. Regiu daug pasiklydusių, nes jumyse pyktis! Ęsame toje kelio susikirtimo vietoje, kur atsiranda muitininkas, seimo narys ar maldininkas. Daugėlis trokšta vieno-dar labiau įsipainioti į velnio žabangas. Mes gi, vedini intuicijos, kt. tam momentui skirtų aplinkybių, kurias tam tikru laiku nesuvokiame prasmės - vadiname Dievo apraiška! T.y. didžiausia mūsų klaida - kad dievas matytų mus, turime būti, jo vizijos lauke, atlaidai, tarkim Šiluvos ar šv. Tereseles palaikų kelionė, tik ten mus griešnykus gali regėti dievo akis! Dabar apie realybę: žmogus turintis negalią ir apsisprendęs sulaukti savo veiksmų vaisiaus, dar labiau - išauginęs savo atžalą iki brandaus amžiaus - prilygsta šventajam! Tie, kurie prisideda prie šio gyvenimo kelio, atimdami šiam šventam žmogui šilumą, dvasinį bendravimo srautą - pasmerkia save pragaro triguba kančia! O tie, kurie spekuliuoja tuo, yra amžinos trigubos pragaro kančios vartotojai!
Sentimentai, žmogaus silpnumo apraiška vizijai! Dauguma meta man išsūkį, o aš tai padariau! Susimąstau. Kilnus poelgis, kurį neįvertinti -nuodemė! Šiandien mane likimas veda aplink, jis mane veda - pragmatiškai, apeik bėdą - jos nematysi! Nekelk skambučio neturėsi – problemų, tai nužmogėjimo epizodas! Aš turiu minčių, kaip man reikia elgtis šiuo momentu, dabar esu tvirtas, kaip niekada, bet aš jų dabar neatversiu! Lenkiu galvą, sutikęs suvokus gėrį !!! Ar aš sergu? Žinoma, taip, visomis Dievo siųstomis ligomis, jomis mus bando ir riošia amžinybei.
To: Anonimiškas
Broliai ir seserys, Tikintys ir Tikinčios Kristuje, yra pradžia ir viskam yra pabaiga. Rodos vakar lankiausi nuostabioj Tauragės bažnyčioje, klausiausi prasmingo kunigo pamokslo, atsisveikinant paskutinį kartą su brangiais žmonėmis. Susimąsčiau: kokie trapūs esame šioje žemėje, ar yra vertybių sąraše žmogaus gyvybė, kas dar daugiau yra tokio, kas veda mus tolyn, ten, kur mes atskubėję, kaip išprotėję, ne aptinkame nieko? Tada, stovėdamas prie giliai iškastos duobės, suvokiau: bendravimas yra vertybė, suvokiau, kad tie, kurie mus lydi ir neatsisveikinę išeina staiga ir netikėtai, yra brangiausi. O kas tada draugai? Taigi tie, kurie išduos mus greitoj ateity, juk tai taip suvokiama ir taip buvę ne kart. Dar šventam rašte, evangelijoje pagal Matą, rašė: Jėzus sakė mokiniams. –Tu , Petrai, dar saulei nenusileidus, manęs atsižadėsi tris kartus. Ir taip buvo iš tiesų. O kas tada meilė paklaus, kiti? Ne iš kart surasime atsakymą, bet nuovokiausi pasakys: tai - ta širma, kuri vedė mus Tikėjimo keliu, jai pradingus, dingo viskas... Šiandien apsisprendžiau, tai ir bus mano atsisveikinimo laiškas. Manote einu ant Tauro kalno?
To:Tomas Baranauskas (Dėl skaičių)
Tomas Baranauskas, Filosofija ir siekiai.
Žmogui visada yra galimybė rinktis. Net tada, kai asmenybė įsprausta į apgailėtiną kampą.
Sudaužyti supantį kiautą būtina. Kitaip neatmestina galimybė tapti vergu, belaisviu, kaip tam šuniui, pririštam tvirta grandine prie būdos. Daugeliui būdinga mąstyti, jog pastarieji stiprūs, manau taip jaučiasi sarginis šuo. Bet vos pajutęs esąs laisvas, tarkim - nutrūkus grandinei, atsirandanti naujai regima visuma, sugrąžina, kaip gyvūną į konkrečią vietą – silpno, neapsaugoto gyvūno būseną. Taip elgiasi ribotų galimybių asmuo.
Žmogui viskas - sudėtingiau, jame slypi daugybė dvejonių, begalės ydų. Egoizmas - ta yda, kuri tikėtina, žmogų paveikia labiausiai. Toksai visada laukia iš kitų padidinto dėmesio. Būdinga nelaimėliui save graužti, kadangi jaučiasi nuskriaustas. Gyvenime - kitos taisyklės, jų nesuvokiame tik gimę. Būdinga žmonėse pradžioje rūpintis savo vaikais. Jie įpranta prie to. Gerai, jeigu vėliau jie sukuria lygiavertį pasaulį, tokį seną, kaip gyvenimas. Priešingai, atsitinka taip, kad egzistencija, kurioje patenka savo egoizmo vedini, tampa gyvenimo būdu. Ne dažnam pavyksta iš panašaus kiauto ištrūkti. Sąlygoja faktoriai, nuo kurių žmogus tampa priklausomas, tokiam būdinga iš gyvenimo tik imti, gi dalintis, net nemato būtinybės. Aukojimasis arba darbas dėl kito, asmenybei tampa pragmatišku žingsniu, jame dvasinės vertybės skursta. Toksai laukia ir tikisi atpildo, skaičiuoja savo darbo pelną, kurį padidins savo praeitame kelyje. Gi kančios kelias jam nepriimtinas, kol jaunas ir stiprus - lydimas malonumų. Pasibaigus galimybėms, aplinkybėms iš kurių galėjo rinktis gyvenimo vaisius, atsiranda laisvės apribojimas. Nes dėsningumas, kuriuo vadovavosi, vėliau pritaikomas jam pačiam: nesidalinęs su kitais, nesirūpinęs silpnaisiais, tampa sekoje pažeidžiamu pats. Momentas, kai žmogumi nėra kam rūpintis ateina greičiau, negu tikėtasi. Neatmestina genų paveldėjimo problema. Intelekto susiformavusio vaikystėje - pasekmė. Gyvenime supančių žmonių įtaka jam. Kiti kaltina likimą. Tai - visos priežastys nulėmusios žmogui nesėkmę gyvenime. Raidoje tokiai asmenybei, jeigu palikuonių neturi, problema išnyksta. Tačiau palikuonys – tampa, veidrodžiu, likimo vėzdu, kaip fizikoje egzistuojantis dėsnis: veiksmas – tolygus atoveiksmiui.
Žmogus yvena pasaulyje, kuriame tik jam visi duoda. Įdomiausia tai, jog pajutęs suveržtą gavimo gyslą, reaguoja greitai, nepasitenkinimas virsta protestu. Aplinkiniai susitaikę su jo egoizmu, linkę nepriekaištauti, dalijasi vertybėmis, kurias nesugebėjo pasiglemžti, dėl dvasinių ir principinių nuostatų. Šiandien regime įsišaknijusią izoliaciją, sukurtą gal genų, gal kitų aplinkybių, ar tai gyvenimo kova? Ne, tai – ne kova, kovoti būdinga kilniems už savo reikalą ar idėjas subjektams. Tai - dvasinio gailesčio verta scena, kada metamas išbadėjusiam kaulas, priešingai - taip siekiama ramybės. Kalbu apie ramybę, kuri gimsta savyje, pasielgus kitaip, kiltų abejonės apie netinkamą savo elgesį, apie sąžinės jausmo graužatį.
Niekada nesužinosime, kodėl greta dygstančių taurių grybų, vienas atrandamas sukirmijęs. Gal būt tiesiog taip reikia. Kad žinoti tiesą, tai reikia patirti ne tiesą, arba, kad būti doram, tai reikia gimti ne doram. Gyvenimo dviprasmybės, kurių tikslas – vienas, kaip patirti gyvenime daugiau malonumų, be nuopelno. Dangus ir pragaras, o tarp šių priešingybių – žmogus, jam tik pačiam lemta pasirinkti, amžinybės poilsio vietą ar amžiną trigubą Pragaro liepsną...
Gyvenime pavargusiam nuo visko žmogui, nepasiduodančiam principams, savo prasmės suvokimu apie gyvenimą, norinčiam protestuoti, nesutikti su abejingumu ir egoizmu, nenorinčiam užsisklęsti savyje, kaip pasielgti?
Gerb. Tomai Baranauskai, ar rytais pasižiūrite į veidrodį, o paskui į paso nuotrauką?
Pati sau prieštaraujanti ta ponia A.M. :) Plakatiškai deklaruoja, kad iškelia Respublikos bei Demokratijos vertybes aukščiau už Patriotines, tautines, o mandagiai parašytos kitokios nuomonės nesugeba pakęsti, nemandagiai blokuodama pašnekovą. Atvirai deklaruoja, kad yra katalikė, bet tuo pačiu pati sprogsta nuo pačios didžiausios savo ir visų velnio apsėstųjų nuodėmės - puikybės... Ta moteriškė manau yra rimtai apsėsta, ir jai reiktų labai smarkiai pasirūpinti savo religine praktika (galbūt net kreipiantis pas egzorcistą), apsisprendžiant su kuo ji - su Jėzumi Kristumi iš Nazareto, ar su puolusiu angelu.
Vertinant šios ponios parašytą vertybių hierarhiją (nors ir apgaulingai deklaratyvią), reiktų atsižvelgti ir į jos genetiką, nuo kurios niekas negalime pabėgti, o ypač moterys, nes jos arčiau gamtos... Poniai AM reikėtų pačiai giliau pastudijuoti savo geneologiją, kiek giliau nei tėvų ir senelių lygyje (kuo ji dalinai puikuojasi) ir ji, esu įsitikinęs, ten atrastų įdomių pačiai sau netikėtumų. Jos kaukuolės struktūra: platus veidas ir ypač raiškiai išsikišę skruostikauliai bei kiek smailos, įkypai įpjautos akys ryškiai signalizuoja, apie dominuojantį nomadinį genomą. O tai, kaip ir pateisintų jos požiūrį į sėslius duonos augintojus, kurių pasaulėjauta yra iš esmės kitokia nei nomadų. Ir čia gali glūdėti šio ginčo šaknys :)
To: Anonimiškas
Žaviuosi. Ir Naujas Testamentas cituojamas ir šiaip loginė mintis yra, bet, kad tai deklaruoti, reikalingas tyrimas. Ar "Anonimas" jį atlikęs?
Tomas Baranauskas kaip istorikas (taigi mokslininkas, tagi turėtų rašyti tiksliai) rašo klaidinančiai. Lietuva gyvuoja jau tūkstantį metų, Lietuvos Respublika nėra LDK teisių peremėja, nei valstybė-tęsėja. Praktiškai niekas nesieja dabartinės Lietuvos kurioje gyvenamu su ta prieš tūkstantį metų paminė Lietuva. Net ir Lietuva tuomet buvo tariama kaip Leituva.
To: Inkognito.
Tomas Baranauskas kap ir ašai ęsame agentai. Mani verbavo KGB, šiadzien metinės, kap neįvykdžiau užduoties, prisiputau ir sumaišiau aukštumų. Alytaus desantininkų pulkas nuvvažiavo su tanketėm cy, kur nereikėjo. Šiandzie esu disidentas, be jokios valios. O gerb. T. Baranauskas, atseit gerb. Dolskio, kokios cy kitos organizacijos veikėjas. O kų, vyrai daryc, biržė tai darbo neduoda....
Panašu, kad visi darote vieną ir tą pačią klaidą: manote, kad pirma buvo lietuviai, o paskui - Lietuva.
Kaip tik buvo atvirkščiai (yra netgi tokia Lietuvos pavadinimo reikšmė - sąjunga), nes nebus Lietuvos - nebus ir lietuvių.
Nuo čia pradėkite šnekėti ir tada susišnekėsit.
Jo, smerkime Maldaikienę, smerkime, kurėjom labai tautinę valstybę su visom dorybėm Smetonos laikais, tokią dorą, kad be šūvio pasidavė, vos pagrasino. Suprskit, nėra laisvo žmogaus, nėra laisvos tautos. Arba laisvė visiems, arba visi yra nelaisvi.
vakar laidoje tik jus sugebate ponia maldeikiene zeminti pagyvenusius zmones iregistruokite seime istatyma visiems kam sueina 65 metai suvaryti i bendrabucius ivykdyti autonazija nedaug liko ir jums ponia ir lietuva liks svari nereikes moketi pensiju Valio.....
Palaikau Tomą šimtu procentų...mano Lietuvoje,mažiausiai reikia tokių,kaip p.Maldeikienė,
gaila,kad šitiek mokslo baigusi,kurį ji ir akcentuoja,masto kaip žemiausios kastos atstovas...JOKIA LAISVĖ NEISIVAIZDUOJAMA BE SAVO ŠAKNŲ,BE PAPROČIŲ, BE SAVO TĖVYNĖS..Į PRIGIMTINĘ TEISĘ GALI TIKĖTIS TIK SAVO TĖVYNĖJE,ŠIUO ATVEJU LIETUVOJE. Atrodo,būtent ten ji (Maldeikienė) ir tapo tuo kuo yra,mano šalyje,kurią taip niekina,LIETUVOJE.
Ponai,
Maldeikiene yra žinoma kaip kairioji ekonomistė (net ekonominės minties keistuolė), ir smarkiai kritikuojama daugumos kolegų.
Kaip dauguma kairiųjų mokslinčių, ji žavisi ES, tolerastija niekatroms, kažkodėl išskirtinėms, mažumoms, hiperbolizuotom iki išsigimimo individo teisėm ir pan. XXa pabaigos išmastymais.
Iš čia savaime atsiranda "kairuoliška" priešprieša tautiškumo, šeimos vertybėms ir tradicijoms. Na ir vos ne komunistinis požiūris iš aukšto į kitaip manančius...
Aš niekada netikėjau burtų liejimu ar magija, kol nesutikau daktaro Ajayi, su kuriuo susisiekiau per jo numerį: +2347084887094 „WhatsApp“, santuokoje išgyvenau sunkumų, nes mano vyras pasakė, kad po 9 metų daugiau nieko nenori su manimi daryti. vedybas, aš tikrai myliu savo vyrą, todėl ieškau pagalbos susitvarkyti savo santuokos reikalus, o naršydamas pamačiau, kur vyras rekomendavo daktarą Ajayi, nes jis padėjo jam pakelti pareigas savo darbo vietoje, aš kreipiausi į Daktaras Ajayi ir paaiškino jam, jis man pasakė, ką turėčiau padaryti, kad mano namuose būtų atkurta ramybė, įvykdžius visus jo nurodymus, mano vyras persigalvoja ir mes gyvename laimingai, ir jis niekada daugiau nieko neužsiminė apie skyrybas. Šiandien susisiekite su dr Ajayi dėl bet kokių santykių problemų ar bet kokių gyvenimo aspektų, ir jis ras jūsų problemos sprendimus. „Viber / WhatsApp“ numeris: +2347084887094 arba el. Paštas: drajayi1990@gmail.com
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis