Aušrai Maldeikienei Lietuva – tik geografinės koordinatės, ir ne daugiau

Žinomą ekonomistę Aušrą Maldeikienę papiktino Vengrijos parlamento patvirtinta naujoji Vengrijos Konstitucija, joje įtvirtinta tradicinė santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, samprata, abortų draudimas, o taip pat ir sprendimas naujoje valstybės Konstitucijoje Vengrijos Respubliką vadinti tiesiog Vengrija. Nors Vengrija neatsisako respublikinės santvarkos, žodis „respublika“, A. Maldeikienės manymu, yra ne mažiau svarbus (o iš tiesų ir svarbesnis) už šalies pavadinimą. Šia tema A. Maldeikienė diskutavo savo „Facebook“ sienoje. Pokalbis gan greitai pasisuko į Lietuvos realijas.

Vienam iš pašnekovų pareiškus, kad Lietuvos Respublikos pavadinimu jis didžiuojasi labiau, nei tiesiog Lietuva, A. Maldeikienė suskubo pritarti: „Man irgi žodis Respublika yra ne mažiau reikšmingas, nei Lietuva“. Šia tema kilo diskusija, kurioje A. Maldeikienė detalizavo savo poziciją, atsakydama į mano klausimus ir prieštaravimus.


T. Baranauskas. Žodis „respublika“ reikšmingas, bet net nelygintinas su Lietuva.

A. Maldeikienė. Na, jei Lietuva diktatūra arba sovietų socialistinė respublika, tai aš pageidauju būti kuo toliau nuo tokios Lietuvos. Ji man reikšminga tik kaip tam tikros laisvės ir demokratijos idėjų laukas. Ir ne daugiau. Vadinamos tautinės vertybės, kurios itin dažnai kėsinasi į pamatines žmogaus laisvės teises, man visiškai svetimos. Ir aš to niekada neslėpiau.

T. B. O jei čia būtų kokia nors kita respublika, ne Lietuva, ji būtų savesnė už hipotetinę nerespublikinę Lietuvą? Mano atsakymas vienareikšmiškas: tegu Lietuva būna nors sovietų socialistinė respublika, ji man visada bus svarbesnė už bet kurią kitą šalį. Ne respublika, ne sovietų socialistinė respublika, ne karalystė ar kunigaikštystė, o Lietuva.

A. M. Man svarbiau Respublika. Laisvų žmonių laukas.

T. B. Laisvų laukų vienur ar kitur rasite. Vienas išnyks, kitur dar bus. Kitos Lietuvos nerasite. Ir dar: jeigu Lietuvoje įsigalėtų bjauri diktatūra, kurią nuverstų labai demokratiška Rusijos, Lenkijos ar Baltarusijos Respublika, kuri, įjungusi Lietuvą į savo sudėtį, čia įvedinėtų savo „laisvų žmonių lauką“, ši respublika taptų mano didžiausiu priešu.
Reikia suvokti, kas yra laikina, kas amžina. Lietuva gyvuoja jau tūkstantį metų, Lietuvos Respublika – 90. Aš nesu prieš respubliką, bet tai tik forma, patogi gyventi šiuolaikinei Lietuvai. Respublika tai, kas tik papildo Lietuvos sąvoką ir, kaip papildinys, ji negali būti svarbiau už tai, kam ji tarnauja.

(Šioje vietoje A. Maldeikienė pritarė vieno iš savo skaitytojų nuomonei: „Na, vieniems vertybė yra įvairios laisvės ir demokratija, kitiems gi geografinės koordinatės... Ką ir bepridursi...“ Aš tam pačiam asmeniui replikavau: „Man nuoširdžiai gaila tavęs, jei Lietuva tau – tik geografinės koordinatės“.)
A. M. Išties man irgi geografinės koordinatės yra įdomios ir mielos, bet tai tik koordinatės. Ir būti žmogumi su visa pasaulio istorija, man yra gerokai svarbiau, nei būti lietuve. Eilės nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus tvarka: pirma, aš esu žmogus. Antra, šioks toks Vakarų civilizacijos produktas, su visais pliusais ir minusais, trečia, katalikė ir tik ketvirta, lietuvė.
O dėl laikų — graikų pasaulis egzistuoja daugiau kaip 2,5 tūkst. metų. Ir tai pasaulis sukūrė mąstymo formas, kurios mums davė ir krikščionybę, ir laisvės sampratą, ir mąstymo instrumentus.

T. B. Tai dėl kokio nesusipratimo jūs tiek energijos skiriate, rašydama ir kalbėdama vos 3 milijonų lietuviškai kalbančių auditorijai? Negi nepajėgtumėte gerai įvaldyti anglų kalbos? Taigi, pirma: Lietuva yra lietuviškai kalbančių žmonių bendruomenė. Jokios geografijos ir koordinačių čia nėra. Antra, kalba sukuria tam tikrą komunikavimo erdvę, kurioje formuojasi savitos normos, papročiai, mąstymo ir bendravimo būdas. Taigi, tai ir bendruomenė, turinti savo mentalitetą, kultūrą ir savimonę. Iš viso to galima būtų išvesti ir daugiau, tame tarpe ir demokratiją, nes demokratija yra tai, kas skirta save suvokiančiai bendruomenei, o ne atsitiktinių žmonių sambūriui.
Tarkim, paėmus gabalą teritorijos iš Lenkijos ar Baltarusijos ir sujungus jį su puse Lietuvos, jokia demokratija tokiame dirbtiniame darinyje būtų iš principo neįmanoma. Kaip, beje, ji neįmanoma ir kuriant vieningą Europos valstybę.

A. M. Tomai, supratome. Ir jūs supratote. Mūsų pozicijos skirtingos.

T. B. Pozicijas išsiaiškinome, tik noriu pastebėti, kad istorija linkusi kartotis, tik kiekvienas pasikartojimas yra ne tiksli kopija, o modifikacija. Buvo laikas, kai nemaža Lietuvos inteligentijos dalis, žymūs ir neretai talentingi žmonės, vardan demokratijos paaukojo Lietuvą, mat joje tos demokratijos trūko. Tiesa, paskui paaiškėjo, kad pas tą, kuriam jie Lietuvą paaukojo, dar ir demokratijos nėra, bet jie šito nematė. Labai jau laisvų erdvių reikėjo... Žr. Mindaugo Tamošaičio monografiją „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ (Vilnius, 2010).

A. M. Tomai, jei jums tikri tokia svarbi ta sovietų sąjunga, tai jus ten ir važiuokite saulės, bet kam čia mums peršate?

T. B. Iš ko, Aušra, darote tokią paradoksalią išvadą? Aš tik analogiją nurodžiau. Kolega Tamošaitis labai taikliai tą reiškinį apibūdino: „Didysis apakimas“. Šiandieninei kosmopolitų pozicijai šis pavadinimas tinka ne mažiau.

A. M. Tomai, aš jau jus informavau, kad jūsų pozicija aiški ir nereikia manyti, kad aš taip prastai išsilavinusi (nepykite, baigiau ne Pedagoginį institutą, jei ką...), ir tai, ką čia rašo žinojau puikiau jau kokias 1973–74 metais, kai tamsta malonėjote gimti. Kartu su normaliu išsilavinimu, kultūringa šeima, kur buvo viskas – nuo Šalkauskio iki Maceinos, nuo Solženycino iki Katalikų kronikos, ir nuo Dostojevskio iki Ylos, nemanau, kad anoji knyga man duotų kokios naudos. Ji skirta jums. Dabar jau prašau pamokymus užbaigti. Aš pati PATI renkuosi, ką ir kodėl man skaityti.