Kaip mes savo šaknų Sarmatijoje ieškojome
Buvau pakviestas į visuomeninės organizacijos „JCI Vilnius“ rugsėjo 30-osios vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje organizuotą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ Seminaro organizatoriai įkalbėjo mane atvykti pakomentuoti to vakaro pagrindinio pranešėjo Aivaro Lileikos (anksčiau žinomo kaip Aivaras Citronas) teorijų, kurias pastarasis jau kurį laiką populiarina visais įmanomais kanalais ir jau turi gausų būrį pasekėjų. Anot jo teorijos, mums visiems turėtų būti sarmata, kad vadinamės tik kažkokiais lietuviais, o nenorime vadintis garbingu senovišku sarmatų vardu.
Iš pagarbos savo Alma Mater – senojo Vilniaus universiteto mūrams – bei jaunuosius lyderius ugdančiai organizacijai, kuri, sako, yra trečia pagal dydį pasaulyje, o taip pat ne vieną mano tekstą paskelbusiam portalui „Balsas.lt“, kuris sutiko būti renginio informaciniu rėmėju, o jo vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas – moderatoriumi, sutikau dalyvauti ir aš.
------
Toks įvadas, o ką ten pamačiau, išgirdau ir pats pasakiau, skaitykite mano apžvalgoje, kurią skelbia Balsas.lt.
žymės: pseudoistorija
pranešimą parašė Tomas Baranauskas Ties
ketvirtadienis, spalio 01, 2009
2 Komentarai (-ų):
Žiūrėjau video. Ir graudu ir juokinga. Gal reikėtų tokias temas prie alaus bokalo nagrinėt? :)
Antrame amžiuj susijungė tautos ir naujus vaidus gavo, vienok kėlės tuo pačiu laiku didis kraštų žinovas Ptolomėjus, kursai už visus viršiaus minavotus rašytojus aiškesniai šiaurės kraštą aprašęs paliko, kaipogi tas vyras žino jau visas gimines tarp upių Yslos ir Dauguvos pajūriu gyvenančias. Jis visą pajūrį SARMATŲ, tai yra Žemaičių, kraštu vadina nuo to, jog visos upys teka nuo kalno tenai į jūrą, kurią taip pat Sarmatų jūra vadina. Tautos ant tų upių, pasakoja, tos gyvenusios: venedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, penai. Tarp tų tautų didžiai yra dėl skaitytojų ženklingos tautos galindų ir sudenių dėl to, jog jas 1000 metų buvus tebras toj pačioj vietoj begyvenančias.
Tas yra dar didžiu daiktu tame išguldyme Ptolomėjaus, jog nuo jo amžiaus iki šiai dienai dabar minavotos tautos ne buveines, negut savo vardus teperkeitė, ką gal aiškiai manyti nuo to: SARMATAI Ptolomėjaus vadinas šiandien žemaičiai, jo Sarmatų jūra – Žemaičių jūra, jo galindai, sūdaujai vadinas lietuviai, jo venedai gudais, kuriuos jau Pitėjas ir Tacitas žinojo. Tuodu rašytoju vadina žemaičius aestais dėl to, jog pirmąsias žinias apie gintarų kraštą gavo nuo teutonų prekiotojų, iš kurių rankos gintarus ėmė, kaipogi žemaičiai teutonams yra saulėtekį, taip kaip teutonai žemaičiams saulėlydy, žodis aestai ženklina teutoniškai rytus, arba saulėtekio, arba aušrinius gyventojus. Grekonys vienok atkaliai lietuvius bei žemaičius skitais, artojais ir sarmatais vadina. Nuo to gal aiškiai regėt, jog vieni ir antri ne vienu keliu žinias gavo apie tuos kraštus. Pažvelgus dar šiandien ant irų tautos lietuvių ir žemaičių, kurios nuo Yslos iki ežero Peipus tęsias, o nuo pajūrio daugiaus nei 60 mylių į Kalną plečias, gyventojai jų iki šiai dienai, tai yra lietuviai ir žemaičiai, tebkalba dar savo kalba, su visu įvairia nuo kalbų susiedų. Jog tos pačios tautos nuo laikų Ptolomėjaus iki šiai dienai tebgyvena toj pačioj vietoj, tą mums stigavoja tas, jog niekame nėra randama raštuose, idant būtų kuomet atkeliavusi paskesniai į tuos kraštus taip didi tauta, kaip yra lietuvių ir žemaičių, kurios didybę pačios jos iros rodo dar šiandien.
Simonas Daukantas
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis