Bumblausko šou tęsinys: brangi istorinė atmintis

Ekspertai toliau domisi Alfredo Bumblausko aferomis interneto svetainių kūrimo srityje. Tos medžiagos pagrindu paruoštais dar vienas TV reportažas. Ne veltui sakoma: jei vogti, tai vogti milijoną!

Štai kiek, preliminariais skaičiavimais, ši A. Bumblausko  "istorinės atminties" veikla mums jau kainavo:

www.viv.lt (neveikianti) 631 000 Lt
www.mdl.lt (veikianti, primityvaus turinio svetainė) 350 000 Lt
projektai.vu.lt/ldk (veikianti, projekto svetainė) kaina dar nepaviešinta
www.fenomenai.lt (neveikianti) kaina dar nepaviešinta
LDK didikų portretų paieškos Ukrainoje 30 000 Lt
LDK didikų portretų parodos 11 630 Lt
Knygos koncepcijos parengimas, ekspedicijos Ukrainoje ir katalogas 100 000 Lt
IŠ VISO "ĮSISAVINTA" 1 122 630 Lt

Regis, tas milijonas su trupučiu - tai tik mūsų šoumeno veiklos fragmentai. Skaičiai paimti iš reportažo, kurį galima pažiūrėti žemiau.

Bumblausko šou tęsiasi

Kaip jau buvau pastebėjęs, žinomas Lietuvos šoumenas ir Ukrainos atradėjas - ne iš kelmo spirtas. Ir ne tik kaip teoretikas, sugebantis teoriškai pagrįsti savo pretenzijas į Ukrainos atradėjo titulą, bet ir kaip praktikas, galintis ryžtis ir didesniems žygiams - pavyzdžiui, pavogti įsisavinti daugiau kaip pusę milijono (631 tūkstančių) mums, Lietuvos piliečiams, priklausančių litų. Visa tai - už neveikiančią interneto svetainę "Virtualus istorinis Vilnius", kuri, kaip ir viskas, ko imasi šis šoumenas, yra unikalu, nepakartojama ir daroma pirmą kartą pasaulyje, nekalbant apie Lietuvos istoriografiją.

Aukojasi žmogus! Juk vien antsvoris ir riebalinis sluoksnis jau kenkia sveikatai, o žmogui, mėgstančiam išgerti, toks pinigų kiekis juk gali būti tiesiog pavojingas gyvybei. Kenčia kepenys, smegenys ir kiti gyvybiškai svarbūs organai. Bet ko nepadarysi vardan Lietuvos! Kaip neseniai pranešta,  savo unikalia patirtimi A. Bumblauskas dalinsis ir paties premjero vadovaujamoje Valstybės pažangos taryboje, kuri kurs viziją „Lietuva 2030“.

Nesbestebina, kad dar prieš metus A. Bumblauskas lakoniškai nusakė sąvąją Lietuvos ateities viziją: "Tokios Lietuvos nebebus. Ar bus kitokia - neaišku. Bet tokios, kokios Jūs norite, tikrai nebebus" (buvo kalbama apie lietuviškai kalbančią Lietuvą - žr. Naujasis židinys-Aidai, 2009, Nr. 1-2 [PDF], p. 46). Ką gi, premjeras susidomėjo. Viziją įgyvendins kartu, todėl 50 metų laukti nebeprireiks.

Lietuva kada nors įvertins tokius savo didžiavyrius. Tuo tarpu naujausius A. Bumblausko žygius išsamiai aprašinėja interneto portalas Ekspertai.eu, o vakar reportažą parodė LKN televizijos laida "Kakadu".

Ekspertai.eu:
Neveikiantis VEKS gyvosios istorijos projektas (video) - kovo 17 d.
Atsilydė 631 tūkstantį litų kainavusi vizitinė kortelė (papildyta) - kovo 6 d.
Išsilydė 631 tūkstantį litų kainavusi vizitinė kortelė - kovo 2 d.
Vilniaus vizitinė kortelė startuoja balandį - vasario 19 d.

Alfredas Bumblauskas – Ukrainos atradėjas!

Tai buvo 1998-aisiais. Po ilgų ir varginančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų paieškų, užtrukusių 10 metų, Lietuvos televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas atrado nežinomą žemę – Ukrainą, kuri, kaip atsivėrė apstulbusio atradėjo protui ir akims, net Lietuvai kadaise yra priklausiusi. Atradėjas pavadino šį kraštą „Užmirštąja Lietuva“. Visa tai įvyko praėjus 506 metams po didžiojo Kolumbo Amerikos atradimo. Iškilusis lietuvis įrodė pasauliui ir ypač Lietuvai, kad ir šiais laikais įmanomi tokie stebėtini atradimai! Tik, deja, ne visi pripažįsta atradėjo teisę duoti nežinomai žemei pavadinimą. Atsiranda net tokių, kurie buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ima ir pavadina Didžiąja, o ne Užmirštąja Lietuva. Tikra netvarka!

Aš ne juokauju, o tik perpasakoju paties Ukrainos Atradėjo straipsnį – įvadą ukrainiečių istorikų paties A. Bumblausko prašymu parašytai knygai „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“, kurios lietuviškąją versiją neseniai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kad būtų tiksliau, pateiksiu šias mintis ir autentiškais lietuviškojo Kolumbo žodžiais: „Juk tarpukariu net dėl Takų ir Vilniaus galėjome verkti tik iš tolo, nes net ir šie buvo tapę Lenkijos dalimi. Vėliau mintis galėjo nuklysti iki Krėvos, Lydos, tačiau Ukraina ir tada liko toli už šios atminties ribų. Todėl LDK paveldo paieškas jau šiais laikais ir buvome pavadinę „Užmirštosios Lietuvos“ paieškomis. Šį darbą su LTV laidomis pradėjome dar 1988 m. (Krėva, Nesvyžius, Gardinas, Naugardukas), šiek tiek vėliau jau „Būtovės slėpiniuose“ atsirado Palenkė (Supraslė, Tykocinas, Biala, Kodenis). Taip 1998–1999 m. atrasta Ukraina ir sukurtas 12-os TV laidų ciklas apie LDK pėdsakus joje (Luckas, Kremenecis, Podolės Kamenecas, Olyka, Oleska ir kt.) (...). LDK paveldo keliais šiandien jau sudaromi turistiniai maršrutai, vyksta naujų albumų leidyba ir kt., tačiau tarsi pradedama perlenkti lazdą – Ukrainoje matant ne „Užmirštąją Lietuvą“, o „Didžiąją Lietuvą“.“

Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Kapitalinį kelių tomų albumą pavadinimu „Didžioji Lietuva“ pradėjo leisti signatarė Birutė Valionytė, matyt, neatsiklaususi A. Bumblausko leidimo. Leidinyje skelbiamos autorės padarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrinio paveldo Baltarusijoje ir Ukrainoje nuotraukos. Dalykinė leidinio apimtis yra nesulyginama su A. Bumblausko televiziniais pasivažinėjimais. Kartu B. Valionytė įsivaizdavo, kad važinėjo tiesiog po buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, o ne A. Bumblausko kelionių takais. Ji nesistengė surasti Ukrainos ir Baltarusijos žemėje giliai įspaustų Ukrainos atradėjo pėdsakų. Ir, žinoma, drįso joms sutekti kitą pavadinimą, tiksliau, kitą epitetą – „Didžioji“ vietoj A. Bumblausko „Užmirštosios“.

Žinia, mūsų TV šoumenas yra ne iš kelmo spirtas – jis dar garsėja ir kaip didis teoretikas. Todėl nesunkiai sukritikavo neteisingą B. Valionytės pasirinkimą. Jis netgi išsiaiškino, jog „Ukrainoje yra regionų, kurie niekada nepriklausė Lietuvai“ (nuostabu – dar vienas Atradimas!). Be to, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno ne vien lietuviai, „taigi užmirštosios LDK istorijos puslapiuose atsiskleidžiančios daugiatautės valstybės paveldo vienareikšmiškai negali savintis nė viena LDK „palikuonė“, kita vertus, nemažiau neteisinga būtų ir jį pamiršti“. Po šių naujų Atradimų ir pamokymų pliūpsnio Atadėjas perėjo prie svarbiausio: „Tačiau dar svarbesnis yra kitas klausimas, ar „Didžiosios Lietuvos“ idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai yra girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais? Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save“.

Štai tokių išvadų šoumenas-teoretikas priskaldė iš vieno Lietuvos epiteto – „Didžioji“. Baisu net pagalvoti, kokie atradimai mūsų lauktų, jeigu autorius imtų skaityti daugiau. Įdomu, kad ne tik save Ukrainoje matantis A. Bumblauskas išvadą, jog senosios Lietuvos pavadinimas Didžiąją reiškia egoizmą ir tik savęs matymą, daro gretindamas jį su teisinga pavadinimo versija – Užmirštoji Lietuva. Tūlas ne toks didelis teoretikas pagalvotų, kad esminis žodis šiuose įvardijimuose yra Lietuva, o „užmirštoji“ ar „didžioji“ – tik nieko iš esmės nekeičiantys epitetai. Labai norintys pabrėžti, kad senojoje Lietuvos valstybėje gyveno ne tik lietuviai, galėtų ją vadinti kokiais nors XIX amžiaus rusų istoriografijos termino „Litovsko-russkoje gosudarstvo“ vediniais. Bet ne! Epitetas „Užmirštoji“, pasirodo, kažkokiu būdu atiduoda duoklę baltarusiams ir ukrainiečiams.

Tai, ką čia citavau, yra iš „Pratarmės lietuviškajam leidimui“. Ačiū Dievui, kad ukrainietiškosios knygos versijos skaitytojai šio įvado nemato. Padėkokim Dievui ar likimui ir už tai, kad ukrainiečiai nematė ir mūsų Kolumbo 1999-aisiais sukurptų „Būtovės slėpinių“ laidų apie ką tik „atrastą“ Ukrainą. Šiose laidose skambėjo tokios genialios mintys, kaipo: lietuviams reikėtų atsiprašyti Rusijos prezidento už tai, kad užgrobė Ukrainą ir leido susikurti joje atskirai nuo rusų ukrainiečių tautai!

Be galo sukrėsta šių A. Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus dueto „įžvalgų“ Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininkė Nadija Neporožnia paskutinius savo gyvenimo metus praleido desperatiškai kovodama su šiais akibrokštais. „Lietuviški žaidimai su Ukrainos istorija“ – taip vadinosi vienas iš jos straipsnių, kuriuo ukrainiečių spaudai ji bandė pristatyti tai, kas vyksta Lietuvos televizijos eteryje. Rašė apie tai ir Lietuvos spaudoje, bet buvo piktai užsipulta ir suniekinta minėtojo dueto. E. Gudavičius ją net įtraukė į savo sudarytą „asmenų, su kuriais nediskutuojama“ sąrašą. Tuo metu man teko protarpiais pabendrauti su N. Neporožnia, mačiau, kokį sukrėtimą ji patyrė, per Lietuvos televiziją klausydama tokių Ukrainos istorijos interpretacijų, kokių net ne kiekvieno didžiarusiškojo imperialisto pasisakymuose išgirsi.

2004 m. N. Neporožnia mirė, tad bumblauskiškoms Ukrainos istorijos interpretacijoms kliūčių neliko. Galima drąsiai skelbtis Ukrainos atradėju! Turbūt dar ne to išgirsime. Patogiai įsitaisykime ir laukime...

Kaip mes savo šaknų Sarmatijoje ieškojome

Buvau pakviestas į visuomeninės organizacijos „JCI Vilnius“ rugsėjo 30-osios vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje organizuotą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ Seminaro organizatoriai įkalbėjo mane atvykti pakomentuoti to vakaro pagrindinio pranešėjo Aivaro Lileikos (anksčiau žinomo kaip Aivaras Citronas) teorijų, kurias pastarasis jau kurį laiką populiarina visais įmanomais kanalais ir jau turi gausų būrį pasekėjų. Anot jo teorijos, mums visiems turėtų būti sarmata, kad vadinamės tik kažkokiais lietuviais, o nenorime vadintis garbingu senovišku sarmatų vardu.

Iš pagarbos savo Alma Mater – senojo Vilniaus universiteto mūrams – bei jaunuosius lyderius ugdančiai organizacijai, kuri, sako, yra trečia pagal dydį pasaulyje, o taip pat ne vieną mano tekstą paskelbusiam portalui „Balsas.lt“, kuris sutiko būti renginio informaciniu rėmėju, o jo vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas – moderatoriumi, sutikau dalyvauti ir aš.

------
Toks įvadas, o ką ten pamačiau, išgirdau ir pats pasakiau, skaitykite mano apžvalgoje, kurią skelbia Balsas.lt.

Autentiškiausioje Valdovų rūmų dalyje - restoranas?

Nebaigti statyti Lietuvos valdovų rūmai liepos mėnesį atvėrė dalį savo durų lankytojams, kurie galėjo ne tik pamatyti tai, kas jiems rodoma, bet ir įsigyti lankstinukų apie Lietuvos valdovų rūmus. Vienas iš jų - „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijos“ - yra itin įdomus, nes atskleidžia didžiojo muziejininko Vydo Dolinsko suplanuotą šių rūmų ateitį.

Skandalingas dalykas - vieninteliai gerai išlikę Valdovų rūmų rūsiai (po buvusiu Šliosbergo namu) ten esančiose schemose pažymėti ne kaip muziejinės ekspozicijos, o komercinės patalpos - lankytojų aptarnavimo vestibiulio dalis (rūsio plane - geltona spalva):

„M. Restorano patalpa“ (= renesansiniai rūsiai su cilindriniais sklautais U)
„N. Restorano patalpa“ (= rūsys A su kryžminiais skliautais)
„O. Vyno rūsys“ (= B rusys, esantis šalia Šliosbergo namo)

Tai yra vienintelės išlikusios autentiškos patalpos. Štai taip restorano... atsiprašau, muziejaus direktorius Vydas Dolinskas įvertino autentišką istorijos paveldą. Skanaus!

Šiemet Lietuvoje užderėjo gausus paraistorinės literatūros derlius

Metai dar tik įpusėjo, o Lietuvos istorija, ypač miglotoji jos priešistorė, išaugo, išsiplėtė, Lietuvos Tūkstantmečio proga peržengdama ne vieno tūkstantmečio ribas. Ir nauji, ir seni mokslo nepripažinti atradimai ėmė rikiuotis knygynų lentynose naujų, spaustuvės dažais dar tebekvepiančių knygų pavidalu. Nei krizė, nei padidinti mokesčiai negali sulaikyti šios bangos. Kaip pasakytų Laisvosios rinkos instituto ekspertai, rinka ir konkurencinė kova padeda išlikti geriausiems...

Na, o dabar žodis suteikiamas autoriams...

Statkutė de Rosales, Jūratė. Senasis aisčių giminės metraštis, Kaunas: Česlovo Gedgaudo labdaros fondas, 2009, 274, [6] p.

"Adanaučiaus žygis į Aziją, iki Indijos, greičiausiai buvo milžiniškos svarbos įvykis seniausioje Europos istorijoje, gal net reikšmingesnis už Trojos karą, kuris įvyko kiek vėliau. (...)
Žygio data sutampa su sanskrito atsiradimu Indijos šiaurės vakaruose. Sanskritas - kalba, kurioje galima įžiūrėti indoiranėnų ir baltų kalbų bruožų. Kronikoje nurodoma, kad užkariautas Azijos žemes gudų karalius Adanaučius pavedė valdyti medų karaliui. Medai ir jų pirmtakai mitaniai buvo indoiranėnų giminės, o gudai - baltų. Vadinasi, istorinis pasakojimas perša sanskrito atsiradimo versiją" (p. 251-252).

Grigas, Romualdas. Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas: monografija, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, 301, [3] p.

"Kodėl mes, lietuviai, sekdami tarp istorikų dominuojančiu mentalitetu, tiesiog kategoriškai atmetame kad ir Česlovo Gedgaudo "Mūsų praeities beieškant" viziją? Kodėl be jokios tolerancijos nutylimas dar Benito Musolinio tarpininkautas šio pasiaukojusio, atsidavusio žmogaus "knaisiojimasis" slaptuose Vatikano archyvuose? Jeigu šis autorius buvo kviečiamas skaityti paskaitas Vakarų Europos universitetuose, reiškia turėjo privalomą sveiko proto "dozę"... Nutylimas, tiesiog nepastebimas dar tebegyvenantis kitas "savamokslis" Juozas Šeimys, jo parašytos knygos "Gališkos runos" (2003), "Egiptas, skitai ir lietuviai runomis" (2006), rodančios neįtikėtiną triūsą. Manau, kad kiekvienas iš jų turėjo atitinkamo įžvalgumo elementų ir jų paieškoms gali būti būdingas racionalus, tokią pat sveiką ir neramią mintį gimdantis pradas" (p. 60).

Лауринавичюс, Йонас. Древняя Литва: цивилизация и государство (легенды и факты в этническом аспекте): монография, Минск: Белорусский государственный педагогический университет имени Максима Танка, 2009, 326, [2] с.

"Для нас пункт отсчета - Древняя Литва, преемница культурной традиции и языка первонарода курганов, пришедшего в IV тыс. до н. э. в ареал Крито-Микенской матриархальной культуры (M. Gimbutienė, H. Krahe, W. P. Schmid). Č. Gedgaudas, вслед за Й. Басанавичюсом и А. Вольдемарасом, отождествляет этот народ с гетами (гепидами): < gau-upėdai = gaučai, чьим пращуром Библия называет Ноева сына Яфета (...). Балты, адепты культуры шнуровой керамики, - ипостась этого народа на севере. Иначе не понять, почему они несколько раз в истории возвращаются к Черному морю и почему к ним (как "к своим"!) даже тысячелетия спустя отступают киммерийцы, геты и фракийцы от чужаков - скифов, гуннов, славян. Такое видение выстраивает этнонимы гетов-гудов-готов в названном порядке: хронологически, географически, исторически. Так их трактуем и мы. Без учета этой связи и ключевой роли в ней гудов трудно понять общее и особенное между гетами и готами, отсутствие объяснения чему поныне обусловливает большую историческую политику и практику. В основе которой - умолчание реальной роли предыстории Северной Европы ее "первонарода" - балтов. Прояснить эту роль в наиболее видимых аспектах и ставит целью наша книга" (с. 60-61).

Palmaitis, Letas. Įmintos tūkstantmečio mįslės: Šventasis Brunonas Bonifacas, senovės baltai ir Lietuvos pasienis, Kaunas: Leidykla "Kalendorius", 2009, 189, [3] p.

"Nuo VI a. minimas vardas Sclavania leidžia manyti, kad dalis skalvių ilgą laiką laikėsi sąjungoje su bendresnio vardo dar neturėjusiomis slavų gentimis. Tuo aiškintina ne vien tik tai, kad pavieniai baltiški vandenvardžiai atrandami toli į vakarus nuo pagrindinio baltų ploto iki pat Hamburgo (Schall, 1964), bet ir pats slavų vardas, kurį asimiliuodamiesi baltai jiems paliko" (p. 97).

"Vakarų baltų skalvių daliai atsikėlus į Oderio-Vyslos žemupius, iki VI a. slavų gentys gauna iš jų patį slavų vardą. Nuo VIII / IX a. skalvių gentis rusai kartu su Kuršių marių daniškais skandinavais keliasi į Ladogą ir Pailmenę, o XI a. pradžioje kartu su Kaupo garnizono likučiais - į Kijevą. Pirmuoju atveju rytų slavams perkeliamas baltiškas rusų vardas, antruoju - įtvirtinamas Kuršių marių baltų-skandinavų vikingų / vytingių kilmingo kario pavadinimas витязь" (p. 110).