1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo priimta keletas dokumentų. Iš jų 4 galima laikyti aktais, padėjusiais Antrosios Respublikos pagrindus. Jie buvo priimti šia tvarka:
1336 m. vasario 25 d., kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po ilgų kovų, priešui įsiveržus į pilį, pilies gynėjai savo noru pasirinko mirtį, užuot pasidavę į priešo vergiją. Šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu.
Kryžiuočių ir jų talkininkų kariuomenė patraukė į Pilėnų pilį Trapėnų žemėje. Dėl tikslios Pilėnų pilies vietos iki šiol vyksta ginčai, bet sutariama, kad jie buvo Žemaitijoje. Kryžiuočiams ir jų talkininkams apgulus pilį, užvirė atkakli kova. „Jie puolė pilį tol, kol apgulos įrenginiais pilis buvo paimta,“ – rašo Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika. Bet plačiausiai puolimo eigą aprašė Vygandas Marburgietis, kurio vokiškai eilėmis parašyta kronika, deja, neišliko. Jos turinį žinome iš XV a. skuboto vertimo-santraukos ir ją XVI a. plačiai panaudojusio Kasparo Šiuco (Schütz) kronikos. Pastarojoje Vygando pasakojimas apie Pilėnus pateiktas plačiau. Tik šio atpasakojimo dėka žinome ir pilies viršininko Margirio vardą. Kaip rašo Šiucas, kryžiuočiai Pilėnų pilį „šturmavo su visa jėga kelias dienas vieną po kitos. Lietuviai gynėsi vyriškai“. Tačiau „Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji visas žmogiškąsias ir įmanomas jėgas sutelkė, kad užliptų ant tvirtovės [sienų]; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu atiduoti tvirtovę ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios taip neapkentė, kad lengviau jiems buvo mirti“.
„Tokioje kovoje, – sakoma lotyniškame Vygando Marburgiečio kronikos vertime, – daugelis pagonių taip sužeisti iš ten išjojo, o Henebergo grafas ten pat gerai pasižymėjo toje pilyje.“ Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“.
Tačiau karinis ir kiekybinis kryžiuočių pranašumas darė savo. Kaip rašo Šiucas, kai lietuviai pamatė, „kad negalės ilgai atsilaikyti ir kad jų įtvirtinimai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to ėmė žudyti vieni kitus“. „Ten, kaip pasakoja, – rašoma Vygando kronikos lotyniškame vertime, – viena sena pagonė su kirviu 100 iš jų nužudė, o paskui pati nusižudė“.
Paskutiniame pilies įtvirtinime dar tebesigynė Margiris. Tenai, kaip rašo Šiucas, „taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios.“
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
Deklaracijos žodžiuose slypi daug prasmių: joje išreikštas ir santykis su praeities paveldu, ir ateities perspektyva. Kokius reikšmingus akcentus čia verta pastebėti?
Visų pirma – žodžiai „skelbia atstatanti“. Lietuvos Taryba aiškiai suvokė, kad ji nėra naujos valstybės kūrėja, o tik senos Lietuvos valstybingumo tradicijos tęsėja. Šitą frazę dar labiau sustiprina patikslinimas: „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Tai dar vienas akcentas – atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje.
Valstybės su sostine Vilniuje atkūrimo idėja brendo ne kaip kokia nors abstrakti istorinės rekonstrukcijos idėja, bet ir kaip istorinės raidos logika paremta mintis. Pavyzdžiui, dar 1907 m. Antanas Smetona įžvalgiai numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai turėjo tapti lietuvių traukos centru. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.
Nors ir remdamasi istorinio valstybingumo tradicija, Lietuvos Taryba atkuriamą valstybę projektavo etninėse lietuvių žemėse, o ne LDK ribose. Ar čia nesama prieštaravimo? Ar tai netrukdo pripažinti naujosios Lietuvos valstybės senosios tęsiniu?
Lietuvos valstybę atkūrinėję politikai aiškiai suvokė, kad atkuriamoji valstybė apima senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes. Tai ir sudaro pagrindą tęstinumui. Atkuriamoji valstybė turėjo būti gyvybingas, į ateitį, o ne į praeitį orientuotas politinis darinys. Vasario 16-osios akte tai pabrėžiama kalbant apie „demokratiniais pamatais sutvarkytą“ valstybę ir deklaruojant, kad ši valstybė atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
Valstybiniai ryšiai Lietuvą siejo ne tik su rusais ar vokiečiais, bet ir su lenkais bei gudais. Valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimas – tai ne tik esamos padėties, bet ir buvusio LDK laikų valstybingumo tradicijos keitimas. Lietuvos valstybė atkuriama lietuvių tautos pagrindu, ji nebepretenduoja į baltarusių žemių valdymą ir, žinoma, nepripažįsta buvusios priklausomybės nuo Lenkijos.
„Demokratinių pamatų“ akcentas taip pat paaiškina, kodėl Vasario 16-osios akte neminimas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ pavadinimas. Atkurtoji valstybė – jau nebe „didžioji kunigaikštystė“, jos santvarka bus demokratinė, tiesa, dar neaišku, ar respublika. „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas,“ – toliau sakoma Vasario 16-osios akte.
Kodėl naujiesiems laikams nebetiko daugiatautės LDK modelis? Priežastis slypi visuomenės demokratėjime. LDK iš tiesų buvo netgi labai vienalytė – jos politinis elitas kalbėjo lenkiškai, o valstiečių kalba (lietuvių ar baltarusių) niekam nerūpėjo. Į politinį gyvenimą įsitraukus visiems visuomenės sluoksniams, neišvengiamai turėjo vėl iškilti kalbos klausimas. Kokia kalba turėjo suvienyti valstybę kuriančią visuomenę? Kokia kalba vyktų Seimo ir Vyriausybės posėdžiai? Demokratinėje valstybėje tai lemtų dauguma, bet atkūrus visą LDK teritoriją apimančią valstybę, lietuviai atsidurtų mažumoje. Tai reikštų, kad lietuvių tautiniai interesai tokioje valstybėje liktų neapginti. To meto Europoje jau byrėjo visos daugiatautės imperijos ir kūrėsi tautinės valstybės. Demokratinis sprendimas galėjo būti rastas tik tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje.
Galima prognozuoti, kad jeigu LDK nebūtų žlugusi 1795 m., tai pribrendusi visuotinei demokratijai, ji bet kuriuo atveju turėjo suskilti į etninę Lietuvą ir Baltarusiją. Tokia buvo istorinės raidos logika. Todėl 1915–1918 m. vyko natūrali LDK valstybingumo idėjos raida, vedusi į tautinės valstybės principo pergalę. Valstybės tęstinumas nėra aklas jos praeities kopijavimas, o kūrybiška veikla, orientuota į ateitį.
Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo vien tuščia deklaracija – su senąja LDK atkuriamąją valstybę siejo ir dalis politinio elito, ir tai, kad valstybė apėmė senosios Lietuvos valstybės branduolio teritoriją, ir, galų gale, valstybę kurianti lietuvių tauta. Atkuriama valstybė ieškojo modernios valstybingumo formos. Tai buvo demokratinė tautinė valstybė. Realių alternatyvų tokiai raidai nebuvo. Vasario 16-osios aktas skelbė vienintelę realią valstybės atkūrimo programą.
Matydamas, kaip portalas Delfi.lt pasipuošė 10 metų sukakties ženkliuku, prisiminiau, kad ir "Viduramžių Lietuva", iš kurios išaugo Istorija.net, ne prastesnė. Ji pasirodė beveik prieš 10 metų, 2000 m. birželio 22 d., kuomet aš, neseniai prisijungęs prie interneto, sukūriau pirmąją svetainės versiją. Tuokart pasinaudojau pirmu pastebėtu, dabar jau išnykusiu servisu (tuomet svetainės adresas buvo http://my.treeway.com/medievallith, kurio pėdsakų dar išliko porojenuorodų internete). 2005 m. svetainės istoriją buvau apžvelgęs atskiru tekstu, todėl dabar nesikartosiu - norintys gali jį pasiskaityti.
Skaitliukai rodo, kad Istorija.net šiemet kasdien susilaukia vidutiniškai maždaug 600 unikalių lankytojų, iš kurių:
240 aplanko "Viduramžių Lietuvą"; 225 lankosi Lietuvos istorijos forume; 100 skaito Istorija.net tinklaraštį.
Pagal populiarumą šiuo metu Istorija.net yra 4.769-oji svetainė Lietuvoje ir 1.487.724-oji pasaulyje (Alexa duomenimis, 2010-02-06, 21:30). Pagal šiuos reitingus ji yra panašiame lygyje, kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus svetainė lnm.lt, beveik dvigubai lenkia tokias istorijai skirtas svetaines voruta.lt ar sarmatija.lt, o dar labiau - Lietuvos istorijos instituto svetainę istorija.lt, elektroninį Lietuvos archyvą ir biblioteką epaveldas.lt (pastarąjį - akivaizdžiai nepelnytai). Istorija.net taip pat nedaug atsilieka nuo dienraščių kurierwilenski.lt, panbalsas.lt ir alytausnaujienos.lt, gerokai lenkia portalus atgimimas.lt, draugas.org (užsienio lietuvių dienraštis), slaptai.lt, 7md.lt, visų politinių partijų portalus.
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“. Taip Vilniaus vardas buvo pagarsintas Europai.
Draugija „Pilis“ 2010 m. sausio 25 d. (pirmadienį), 15 val. Katedros aikštėje, prie paminklo Lietuvos valdovui Gediminui, jau ketvirtus metus iš eilės kviečia paminėti Vilniaus pagarsinimą ir miesto kūrėjus.
1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovas Gediminas kvietė Vakarų Europos amatininkus, žemdirbius, dvasininkus ir kitų profesijų žmones vykti į Lietuvą, garantuodamas jiems laisvą tikėjimo išpažinimą ir nurodydamas, kad Lietuvoje stengsis statyti bažnyčias ir jau „vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi – mažųjų ordinui: vieną minėtame Vilniaus mieste, kitą – Naugarduke...“
Iš šio laiško sužinome, kad jau 1321 metais Vilniuje vyko statybos, bet tik 1323 m. sausio 25 d. Gediminas plačiai paskleidė žinią apie Lietuvos sostinę Vilnių, kaip atvirą ir svetingą miestą, kviesdamas visus prisidėti prie jo kūrimo.
Šiemet Vilniaus pagarsinimo renginyje dalyvaus folkloro grupė „Kūlgrinda“, istorikė Inga Baranauskienė, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus filialo vadovas Jonas Ragauskas, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. 1323 m. Gedimino laišką iškilmingai perskaitys aktorius Darius Rakauskas.
Šiemet minėsime dviejų didžiausių viduramžių Lietuvos mūšių jubiliejus - Durbės mūšio 750 metų ir Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų. Šie du mūšiai tarsi įrėmina lietuvių karo su kryžiuočiais laikotarpį. Apie juos, visų pirma apie labiau primirštą, bet ne mažiau svarbų Durbės mūšį, praėjusių metų pabaigoje kalbėjomės TV laidoje „Pokalbiai pilyje“, kurios jau 9 dalis galima pamatyti internete. Laidos tema – „Pergalė, galėjusi nulemti istoriją“.
Lietuviškų knygų padėtis kol kas prastesnė (vos vieną kitą jų galima rasti minėtose Lenkijos ir Google saugyklose), tačiau turime apypilnį lietuviškos periodikos, leistos iki 1940 metų, rinkinį svetainėje Epaveldas.lt (tai, beje, daugiau nei tik periodikos kolekcija - čia persikelia ir archyvų saugyklos, tiesa, dar ne taip masiškai, kaip periodika, bet yra tikrų perliukų).
Internete galima pasiskaityti ir senų latviškų laikraščių, sukauptų Periodika.lv saugykloje - kolekcija kiekybiškai atsilieka nuo lietuviškos, bet apima laikotarpį iki 1957 metų. Savo periodiką į internetą perkėlinėja ir Austrijos nacionalinė biblioteka.
Antroji laidos "Pokalbiai pilyje" dalis, kurioje aš dalyvavau su prof. Eugenijumi Jovaiša yra to paties pokalbio tęsinys, pavadintas "Krikščioniškos Europos puolimas". Laida šią savaitę transliuojama per TV11, Init ir prieinama internete.
Dalyvavau TV laidoje "Pokalbiai pilyje". Ji transliuojama per TV11, Init ir prieinama internete. Laidos tema - Lietuvos "atsilikimo" problema, istoriografinės interpretacijos ir faktai. Pokalbis užtruko valandą, tad išėjo dvi pusvalanžio trukmės laidos. Pokalbyje dalyvavęs Eugenijus Jovaiša pristatė savo archeologinių tyrinėjimų rezultatus.
1 dalis. Ar lietuviai pralošė, kadaise pasipriešinę kryžiuočiams? Galbūt jie šiuo metu būtų ne tokie „atsilikę“. Šiuo ir kitais istoriniais klausimais diskutuojama laidoje „Pokalbiai pilyje“. Laidą veda LRS narys Gintaras Songaila.
Lygiai prieš 648 metus, 1361 metų lapkričio 18 dieną, įvyko vienas įdomesnių Lietuvos istorijos įvykių, tinkančių ir nuotykiniam filmui, ir nuotykių apysakai - Kęstučio pabėgimas iš kryžiuočių nelaisvės. Kada šis siužetas gali tikėtis mūsų merdinčios kinematografijos dėmesio - neaišku, o istorinę apysaką ta tema turime jau nuo 1957 metų - tai Petro Tarasenkos "Pabėgimas" - vienas geriausių literatūrinių kūrinių viduramžių Lietuvos istorijos tema.
Istoriniu požiūriu šį siužetą prieš trejus metus naujai ir gana išsamiai išnagrinėjo Inga Baranauskienė straipsnyje "Kęstučio pabėgimo peripetijos", kurį šio įvykio metinių proga primenu ir siūlau pasiskaityti.
Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą, tai galima būtų padaryti dviem žodžiais – jis buvo nukariautojas ir gynėjas. Algirdas buvo didžiausias nukariautojas per visą Lietuvos istoriją. Nukariautojas, kurio laimėjimai turėjo lemiamą reikšmę, ginant Lietuvą nuo kryžiuočių.
Anot naujausių istoriko Jano Tengovskio skaičiavimų, Algirdas gimė apie 1303–1305 m. Jo tėvas Gediminas tuo metu valdė Gedimino pilį Žemaitijoje, dabar tai – Padievaičio piliakalnis prie Kvėdarnos (Šilalės rajone).
Apie 1316 m. Gediminas tapo Lietuvos valdovu. Tėvo Gedimino iškilimas nulėmė ir Algirdo šeiminį gyvenimą, ir apskritai jaunystės laikų aplinką. Apie 1318 m. Algirdas vedė Vitebsko kunigaikščio dukterį Mariją ir po uošvio mirties paveldėjo Vitebsko kunigaikštystę. Prieš mirdamas tėvas jam dar pridėjo Krėvą.
XIII amžiuje Lietuva atsidūrė tarp dviejų vokiečių vienuolių riterių ekspansijos židinių. Padauguvyje 1202 m. Palestinoje sukurto pirmojo vienuolių riterių karinio ordino – Tamplierių – pavyzdžiu buvo įkurta pirmoji nuolatinė karinė organizacija – Kristaus kariuomenės brolių, arba Kalavijuočių ordinas. Kitas vienuolių riterių ekspansijos židinys susiformavo Prūsijoje. 1230 m. Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimu Palestinoje 1198 m. įkurto Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordino šaka įsikūrė Prūsijos pašonėje ir jau kitais metais pradėjo prūsų žemių nukariavimą. Pirmieji į pagalbą jiems atėjo Kverfurto grafai – pirmojo Lietuvos misionieriaus Brunono Kverfutiečio giminaičiai. Kai 1233 m. kryžiuočiai statėsi Marienverderį – savo pirmąją pilį tikrojoje Prūsijoje – ten dalyvavo ir grafas Burchardas Kverfurtietis.
Tarp Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų prasidėjo derybos dėl jungimosi, bet jautėsi ir konkurencija, susiujusi su to meto politinėmis kovomis Europoje. Tuo metu tvyrojo nesantaika tarp popiežiaus Grigaliaus IX ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II. Imperatorius rėmė Vokiečių ordiną, o popiežius 1236 m. vasario 19 d. paskelbė kryžiaus žygį Livonijai ir Kalavijuočių ordinui remti.
Tuo pačiu metu Vokiečių ordinas, remiamas imperatoriaus šalininko Meiseno markgrafo Henriko, pradėjo naują puolimą Prūsijoje ir baigė 1233 m. pradėtą pirmosios prūsų žemės – Pamedės – užkariavimą. Tačiau toks kryžininkų jėgų išsiskaidymas tuo metu buvo naudingas Lietuvai.
1236 m. Livonijoje sutelktos Kalavijuočių ordino ir jų talkininkų pajėgos surengė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą. Lietuviai sutelkė savo jėgas ir, kryžininkams grįžtant, rugsėjo 22 d. sumušė juos Šiaulių mūšyje. Žuvo Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas ir 48 riteriai. Tai buvo didesnė Ordino riterių dalis, todėl Kalavijuočių ordinas savarankiškai egzistuoti nebegalėjo. Juo labiau, kad po Šiaulių mūšio Livonijoje susiklostė kritiška padėtis. Netrukus po mūšio į Kuršą įsiveržus lietuvių kariuomenei, žuvo vyskupas Engelbertas, o kuršiai atsimetė nuo krikščionybės. Prieš vokiečių valdžią sukilo ir žemgaliai, kurie persekiojo iš mūšio lauko pasprukusius ir per jų žemę grįžtančius kalavijuočius bei jų talkininkus.
Po pralaimėto Šiaulių mūšio Kalavijuočių ordinas 1237 m. gegužės 14 d. prisijungė prie Vokiečių ordino. Vokiečių ordinas atsiuntė į Livoniją naujų riterių, kompensuodamas Šiaulių mūšio metu patirtus nuostolius.
Viena didžiausių švenčių Pirmosios respublikos laikais buvo rugsėjo 8-oji — Tautos šventė. Tą dieną 1430 m. buvo numatytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo iškilmės. Karūnacija neįvyko, nes lenkai sulaikė iš Vokietijos į Lietuvą gabenamą karaliaus karūną, o pats Vytautas spalio 27 d. mirė.
1930 m. buvo nuspręsta, kad būtent ši diena, galėjusi tapti didžiausio Lietuvos triumfo akimirka, bet palikusi ateities kartoms neįgyvendintą siekį, geriausiai tinka apmąstyti tautos praeitį ir ateitį. ,,Nepriklausomoji Lietuva, būdama tąsa Senosios Lietuvos, neveltui kas metai švenčia rugsėjo aštuntąją: kiekvienais metais ji turi mums priminti, kad Lietuva dar neapvainikuota, — neapvainikuota Garbės vainiku, kurį visi lietuviai savo tėvynei turi pinti,” — 1939 m. rašė L. Gaudenis.
Ši šventė pastaruoju metu kiek primiršta, ją tarsi pakeitė liepos 6-oji — spėjama Mindaugo karūnavimo diena. Be abejo, abi datos primena senąją Lietuvos praeitį, tačiau šių dviejų švenčių akcentai skirtingi. Liepos 6-oji — linksma vasaros šventė, primenanti kadaise Mindaugo pasiektą tarptautinį Lietuvos pripažinimą, lengvabūdiškai ignoruojanti tai, kad karūnos kaina buvo dalis Lietuvos teritorijos, ir kartais dar netiksliai pavadinama Lietuvos valstybės gimtadieniu. Rugsėjo 8-oji nukelia mus į Senosios Lietuvos brandos amžių ir skatina ne tik džiaugtis savo praeitimi, bet ir ją apmąstyti, įvertinti, daryti išvadas ateičiai.
1413-ieji metai. Horodlė. Garsioji Horodlės unija, kuomet Lenkija ir Lietuva, nugalėjusios Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, bet jo dar galutinai neįveikusios, atnaujino sąjungą, o Lenkijos bajorai suteikė Lietuvos bajorams savo herbus. Tuo metu tai buvo Lietuvos valdomai Volynei priklausiusi pilis.
Rugpjūčio 26 d., grįždamas iš Lucko, buvau užsukęs ir į šią vietą. Dabartinė Horodlė yra nedidelis Lenkijos pasienio miestelis. Jo centrinė gatvė yra kelias palei Bugo upę, kuria eina Lenkijos ir Ukrainos siena. Tarp to kelio ir Bugo įsispraudęs nemažas galingų griovių juosiamas piliakalnis, apaugęs medžiais.
Gatvė ties piliakalniu vadinasi piliakalnio vardu - Wały Jagiellońskie (žiūrėk miestelio centre stovinčio Horodlės plano nuotrauką). Ties gatve pastatytas stendas su informacija apie piliavietę. Šiandien nemaža Horodlės piliakalnio dalis yra nuvirtusi į Bugo upę. Pačioje piliavietėje, netoli stataus Bugo kranto skardžio, styro Lenkijos pasienio stulpas, kurį akylai saugo pasieniečiai. Kuomet mes apėjome piliakalnį ir grįžome prie pakelėje paliktų automobilių, keli pasieniečiai motociklu atvažiavo su mumis pasisveikinti.
Pastarosiomis dienomis baigiau rašyti trumpą Lietuvos istoriją, skirtą Elektroninės leidybos namų rengiamam kompaktiniam diskui apie Lietuvą. Struktūra yra tokia: 69 Vidurio Rytų Europos žemėlapiai, rodantys Lietuvos raidą platesniame kontekste nuo 860 iki 2007 m. (šiuos žemėlapius sudariau dar žiemą - pavasario pradžioje), šalia jų - atitinkamą laikotarpį apibūdinantis tekstas (iki puslapio apimties). Turinys yra toks (teksto pavadinimas ir žemėlapyje vaizduojami metai):
1. Kuršių Apuolė prie Europos istorijos ištakų [860] 2. Vulfstano aisčiai Rytų Europos transformacijų fone [885] 3. Baltų žemės naujų krikščioniškų valstybių apsuptyje [966] 4. Naujakrikščių valstybių interesai ir antrasis krikšto misijų etapas [990] 5. Lietuva įžengia į istorijos areną [1009] 6. Mazovijos, jotvingių ir Lietuvos sąjunga [1039] 7. Baltų žemės ties krikščioniškos Europos pleištu [1050] 8. Lietuva ir Polockas [1138] 9. Lietuvos kilimo pradžia [1183] 10. Livonijos kryžiaus žygiai ir Lietuva [1208] 11. Šiaulių mūšis [1235] 12. Mindaugo Lietuva Vokiečių ordino apsuptyje [1238] 13. Mindaugo krikštas ir karūnacija [1249] 14. Mindaugo karūnos kaina [1255] 15. Mindaugo apostazė ir nužudymas [1261] 16. Traidenio Lietuva [1274] 17. Karo dėl Nemuno pradžia [1283] 18. Gedimino Lietuva [1325] 19. Karas su Vokiečių ordinu ir Lenkija [1349] 20. Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų ir karas su Maskva [1362] 21. Algirdo mirtis ir politinė krizė Lietuvoje [1377] 22. Jogailos konfliktas su Kęstučiu ir Vytautu [1382] 23. Sąjunga su Lenkija ir Lietuvos krikštas [1387] 24. Vytauto valdymo pradžia: viltys ir nusivylimai [1398] 25. Žalgirio mūšis [1410] 26. Melno taika ir Lietuvos galybės viršūnė [1422] 27. Lietuvos skilimas: Švitrigailos ir Žygimanto Lietuvos [1432] 28. Žygimanto nužudymas ir Ponų Tarybos iškilimas [1438] 29. Kazimiero pergalės Lenkijoje ir pralaimėjimai Lietuvoje [1466] 30. Lietuvos valstybės krizė [1484] 31. Jogailaičių Europa ir pirmasis Lietuvos karas su Maskva [1494] 32. Antrasis ir trečiasis Lietuvos–Rusijos karai [1503] 33. Ketvirtasis Lietuvos–Rusijos karas ir Oršos mūšis [1514] 34. Penktasis Lietuvos–Rusijos karas [1537] 35. Reformų metas ir Livonijos karo pradžia [1561] 36. Liublino unija [1569] 37. Steponas Batoras ir Livonijos karo pabaiga [1577] 38. Zigmantas Vaza ir Lietuvos įtraukimas į karą su Švedija [1582] 39. Smolensko atgavimas ir Maskvos užėmimas [1618] 40. Ramybė prieš audrą: Vladislovo Vazos valdymas [1634] 41. Bogdano Chmelnickio sukilimas ir jo pasekmės [1648] 42. „Tvanas“: Lenkija ir Lietuva ties žlugimo riba [1655] 43. Lietuvos griuvėsiai [1667] 44. Paskutinė Lenkijos ir Lietuvos galios iliuzija [1672] 45. Augustas II ir Šiaurės karas [1699] 46. Nebylusis Seimas ir valstybės agonijos pradžia [1721] 47. Pirmasis Lenkijos ir Lietuvos padalinimas ir Ketverių metų Seimo reformos [1772] 48. Antrasis Lenkijos ir Lietuvos padalinimas ir Kosciuškos sukilimas [1793] 49. Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimas [1795] 50. Lenkijos atkūrimas Napoleono valdžioje [1807] 51. Lietuvos valstybės atkūrimo viltys ir jų žlugimas [1809] 52. Lietuva po Napoleono: intelektualinė kova ir 1831 m. sukilimas [1815] 53. Paskutiniai bajorų tautos žygiai [1843] 54. Tautinio atgimimo epocha [1871] 55. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais: Vokietijos okupacija [1915] 56. Lietuvos valstybės atkūrimas [1918] 57. Lietuvos Respublikos pradžia [1920] 58. Vilniaus netektis ir Klaipėdos atgavimas [1923] 59. Klaipėdos netektis ir Vilniaus atgavimas [1939] 60. Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija [1940] 61. Lietuva nacistinės Vokietijos okupacijos metais [1942] 62. Antroji sovietinė okupacija ir partizaninis karas Lietuvoje [1945] 63. Stalininio režimo žlugimas ir stagnacija Sovietų Sąjungoje [1956] 64. Sąjūdis ir Lietuvos Respublikos atkūrimas [1990] 65. Sovietų Sąjungos žlugimas [1991] 66. Europos Sąjungos įkūrimas [1992] 67. Lietuvos euroatlantinės integracijos siekiai [1995] 68. Lietuva – Europos Sąjungos ir NATO narė [2004] 69. Tūkstantmetį pasitinkanti Lietuva [2007]
Iš minėtų žemėlapių bus sudaryti ir du įgarsinti pasakojimai: trumpas (3 min., 1 puslapis) ir ilgesnis (50 min.).
Youtube.com yra paskelbtas ir japoniškas filmukas apie Žalgirio mūšį. Pasakojimas - tai tekstas su iliustracijomis (ir muzikiniu fonu). Tekste beveik nieko nesuprantu, išskyrus datas, bet, kadangi tema gerai žinoma, tai matyti, jog pradedama nuo Vokiečių ordino įkūrimo 1198 m., pasakojama apie jo įsikūrimą Pabaltijyje, regis, netiksliai nurodoma, kad jau 1283 m. jis užėmė Žemaitiją. Paskui parodoma Lietuvos ir Lenkijos unija, kažkas pasakoma apie Vytauto ir Jogailos santykius ir rodoma mūšio schema. Kryžiuočiai nustumia lietuvius, jie kažkur ištirpsta, tada į mūšį stoja lenkai, o ir lietuvių vėl atsiranda, jie grįžta į mūšio lauką, tiesa, palyginus su lenkais, jų mažiau. Baigiama pranešimu apie Vokiečių ordino valstybės Prūsijoje panaikinimą 1525 m.
Šis japoniškas filmukas sukurtas pernai autorių grupės ar autoriaus, pasivadinusio "ThreeOfShackles", kuris yra sukūręs ir daugiau panašių filmukų apie Europos ir pasaulio istoriją. Iki šiol peržiūrėtas beveik 3 tūkst. kartų. Ir turi tik vieną komentarą: "歴史の勉強になります。ありがとうございます！", kas, naudojantis Google vertimo paslaugomis, turėtų būti suprasta taip: "Studijuosiu istoriją. Ačiū!"
Lenkijos nacionalinė biblioteka pernai įgyvendino projektą "Daugelio Kultūrų Respublika: Lenkijos paveldas". Dizaino ir kompozicijos požiūriu labai įdomus ir vertas pažiūrėti sprendimas, sukurtas naudojant "flash" technologiją, yra adresu Commonwealth.pl. Viena iš pristatomų kultūrų - lietuvių. Ją, žinoma, reprezentuoja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nors nemažai akcentų sudėta ir pristatnt ją kaip dabartinės Lenkijos kultūrą su centru Punske. Čia atskirai pateikiu šio projekto filmą "Lietuva, tėvyne mano...", kuris yra paskelbtas ir portale Youtube.com. Tai 4 minučių filmas lenkų ir anglų kalba.
Birželio 19 d. Youtube.comirkitur paskelbtas angliškas 8 minučių trukmės Lietuvą pristatantis filmas. Portale Lietuva.lt jį lydi toks komentaras: "Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, kartu su UAB „Artbox“ ir kino režisieriumi Donatu Ulvydu, sukūrė Lietuvos, kaip patrauklios verslui ir gyvenimui šalies, video pristatymą anglų kalba. Tikimės, kad šis gyvas, spalvingas ir informatyvus filmas bus įvertintas žiūrovų ir Lietuvoje, ir užsienyje. "
Filmas vietomis neblogas, tik pernelyg naiviai ir įkyriai peršama mintis, kad Lietuva - geriausia vieta investicijoms. Tai persmelkia ne tik dabartį, bet ir visą Lietuvos istoriją nuo pat viduramžių. Net valstybės nuo "jūros iki jūros" sukūrimas (čia datuojamas 1323 m.) vadinamas "pirmosios laisvos ekonominės zonos sukūrimu" ir palydimas kažkokių sunkiai suvokiamų paistalų, apie nuo to laiko iki to laiko egzistuojantį "tiltą tarp Rytų ir Vakarų".
Kam tos juokingos pastangos viską ekonomizuoti? Tarsi būtų šansų, kad koks nors rimtas investuotojas pažiūrės tą filmuką ir iš karto puls investuoti. Geriau jau būtų apsiriboję tiesiog Lietuvos pristatymu, palikdami išvadas apie investicijų galimybę pasidaryti tiems, kam tai rūpi. Kiek toks filmukas galėjo kainuoti, žinant Drąsios šalies įvaizdžio formuotojų drąsą, pasireiškiančią ypač šioje srityje, bijau net galvoti. Tiek to. Pažiūrėkime...
Aišku, frazę "medieval castles" gal ir ne protingiausia iliustruoti XIX–XX a. sandūros moderno stiliaus Šešuolėlių dvaro vaizdu (bent po to lieka akimirka ir Trakų Salos piliai). Taip pat tokio filmo kūrėjai galėjo išstudijuoti neilgą lietuviškų UNESCO pasaulio paveldo vertybių sąrašą ir neįtraukti ten prieš UNESCO valią Kryžių kalno (matyt, vietoj kryždirbystės). Bet drąsuoliams nedera kaskart žvilgčioti į knygas ar internetą. Jie turi drąsiai pasitikėti savo atmintimi!
Pernai atskira knyga buvo išleistas didžiulės apimties (280 puslapių) interviu ciklas su istoriku Edvardu Gudavičiumi „Visa istorija yra gyvenimas“. Interviu ėmė kitas istorikas, pirmojo mokinys, Aurimas Švedas.
Knygoje yra tokia žyma: „Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2008 06 04 (Prot. Nr. 8) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip sakytinės istorijos mokslo šaltinio publikaciją“. Čia jau ištrinama riba tarp istorijos mokslo ir žurnalistikos. Iš tiesų pasirodžiusi knyga gali būti laikoma nebent eiliniu E. Gudavičiaus kulto (arba hagiografijos) šaltiniu. Net pats interviu ėmėjas tai jaučia ir bando pasiteisinti: „Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pastarojo eksperimento, įgavusio knygos formą, bendraautoriumi (...) galėjo tapti praktiškai kiekvienas sovietmečio lietuvių istoriografijos tyrimo metu atlikto pusiau struktūruoto interviu dalyvis...“ (p. 253).
Žinant, kad A. Švedas dirba VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje, galima teigti, kad alternatyvos pasirinktam „eksperimento“ dalyviui buvo įmanomos nebent tik tuo atveju, jeigu E. Gudavičius būtų kategoriškai atsisakęs duoti interviu. Kodėl? Į tai viename iš savo klausimų pakankamai vaizdžiai atsako pats A. Švedas: „Profesorius Gudavičius daugeliui Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros jaunųjų bendradarbių (...) asocijuojasi su „paskutine instancija“ (p. 34–35). Taip. Ši A. Bumblausko vadovaujama katedra yra E. Gudavičiaus kulto centras. Pati „paskutinė instancija“ irgi priklauso pastarajai, o ne Senovės ir viduramžių istorijos katedrai.
Rezistentas Saldūs pataikūniški klausimai, šmėžuojantys visoje knygoje, kartais įgauna komiškų bruožų. Antai 1979–1983 m. E. Gudavičius paskelbė 4 straipsnius apie feodalizmo formavimąsi Lietuvoje. A. Švedas šioje standartinėje sovietmečio temoje įžvelgė didelį „radikalumą“, kuris esą galėjo nepatikti valdžiai. „Taigi, ar Jūs sąmoningai medžiagą išdėstėte į keturis straipsnius tam, kad išvengtumėte pavojaus?“ – klausia jis. „Jūs labai gerai pastebėjote, bet tai jau yra jūsų pastebėjimas. Aš tokios minties neturėjau,“ – atsako E. Gudavičius. „Taigi, čia apie jokią prevenciją, kuomet idėja padalinama į keturis tekstus, kalbėti nereikia,“ – vis dar nepraranda vilties A. Švedas. „Kompleksiškai aš, žinoma, mačiau visa tai,“ – atsako jau „tyliosios rezistencijos“ nuopelną pradedantis įsisavinti pašnekovas (p. 181). Mauzerio ir Sūrskio dialogų gerbėjai, manau, turėtų įvertinti ir tokius dialogus. Tam tikra prasme knyga yra smagi.
Iš tiesų E. Gudavičius nori turėti pasipriešinimo „sistemai“ nuopelnų. Ir ieško jų pačiose netikėčiausiuose vietose. Vieną iš tokių „smūgių sistemai“ jis, pasirodo, sudavė dar studijuodamas Politechnikos institute, kuomet teko bėgti iš Jono Matulionio aukštosios matematikos paskaitos: „Kai Matulionis (...) liepė vietoj savęs pasiųsti prie lentos kitą studentą, mano „prietelius“ nosies tiesumu nuėjo tos vietos, kur aš sėdėjau, link, tačiau ten mano ir pėdos jau buvo ataušusios. Maža to, atsisėdęs į naują vietą aš palindau po suolu. (...) Kai buvo ištarta mano pavardė, aš išlindau iš po suolo ir gretai smukau pro duris. Prieš joms užsiveriant girdėjau, kaip visa auditorija pagyvėjusi šurmuliuoja. (...) Po kelių dienų Politechnikos instituto sienlaikraštyje atsirado komiksas su eiliuotais komentarais. Jų pradžią prisimenu ir dabar: „Gudas bijo integralo / Ir nuo jo jisai išbalo / Štai iš suolo jis išslinko / Susikūprino sulinko.“ Eilėraščio paskutinės eilutės: „Baigė šio gyvenimo etapą / Vien palikęs blogą kvapą.“ (p. 108–109).
Kaip gi šį jaunystės nuotykį E. Gudabičius vertina šiandien? Jaunystė – kvailystė? Anaiptol. „Taigi, komjaunimo organizacija nutarė man duoti „pamoką“, – samprotauja jau subrendęs profesorius. – Kad ir kaip ten būtų, toks mano poelgis buvo tam tikras iššūkis nusistovėjusiai tvarkai. Buvau nubaustas už buitinį tvarkos sulaužymą, tačiau net ir toks smulkus nepaklusnumas buvo vertinamas kaip „nukrypimas nuo linijos“ (p. 109). Apie profesorių J. Matulionį buvęs jo studentas irgi turi ką pasakyti: „Šis dėstytojas į kiekvieną studentą žvelgė kaip į potencialų tinginį bei apgaviką ir pripažino tik botago principą. (...) Šio dėstytojo elgesį galėčiau apibūdinti kaip „feodalinį“. Mane ne tik slėgė, bet ir siutino Matulionio darbo metodika“ (p. 107). Tik nemanykite, kad šis niekingas „feodalas“ kaip nors susidorojo su E. Gudavičiumi po tokio jo „iššūkio nusistovėjusiai tvarkai“! Išklausęs E. Gudavičiaus pasiteisinimą, „Matulionis kreivai nusišypsojo ir nuėjo. Aš supratau, jog jis ant manęs nepyksta,“ – pripažįsta E. Gudavičius (p. 109).
J. Matulionis nepyko, o štai E. Gudavičius pyksta iki šiol. Bet tai nėra kažkas ypatingo šio žmogaus biografijoje. Visas interviu persunktas panašaus pobūdžio pareiškimų, ir būtent tai palieka itin slogų įspūdį, užvertus paskutinį aptariamos knygos puslapį.
Šventoji neapykanta Sunku pasakyti, kam E. Gudavičius nejaučia neapykantos, kurios spektras apima viską nuo jo paties pavardės iki mokslinių tyrimų objekto bei mokslinio darbo formų. „...mano senelis kaip našlaitis buvo priglaustas jam visai svetimų žmonių. Dėl šios priežasties jam ir mano tėveliui šalia Gudavičiaus pavardės buvo „prikabinta“ dar viena. Aš taip pat ją turiu, tą dvigubą pavardę, tačiau man ji yra tikras svetimkūnis, kuriai aš jaučiu gilią neapykantą“ (p. 44). Nekenčia E. Gudavičius ir genealogijos, kurią kažkokiu paradoksaliu būdu sutapatina su protekcionizmu: „...domėjimasis savo giminės genealoginiais medžiais dažniausiai signalizuoja feodalinį paikumą. (...) Ryšiai dabar lemia labai daug, neretai jie esmingai keičia gyvenimus. O man tai nepatinka. Dar daugiau, nekenčiu protekcionizmo visa savo siela ir širdimi“ (p. 45).
Anksčiau E. Gudavičius nekentė ir istorijos: „Juk aš istoriją pamėgau būdamas 13–14 metų. O iki tol aš šio dalyko nekenčiau!“ (p. 54). Bet ir dabar padėtis nedaug tepasikeitė – istoriją, kaip „amatą“, jis gal ir mėgsta, bet to, kas joje aprašoma, – nekenčia: „Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe“ (p. 249–250). Bjaurisi jis ir mokslinėmis konferencijomis bei disertacijų gynimais: „Beje, mano požiūris ir tuomet, ir dabar į konferencijas nepakito. Aš jas laikiau ir tebelaikau tam tikra lažo forma. (...) Kodėl nuo pat savo kaip istoriko kelio pradžios pajutau atgrasumą panašaus pobūdžio susibūrimams? (...) Nemanau, kad šiuo atveju reikia atsargiai rinkti žodžius, tiesiog man visa tai yra šlykštu. Ir čia nereikia viso dėmesio sutelkti vien tik į konferencijas. Pats humanitarų gyvenimas yra ritualizuotas iki smulkmeniškiausių detalių. O man tai nėra priimtina“ (p. 193). Nemėgsta ir istorijos sintezių rašymo (p. 195) – šį darbą irgi vadina „lažu“ (p. 245). Na, ir apskritai, apibendrindamas visus savo darbus, E. Gudavičius sako, jog „nėra nė vieno darbo, kuriuo aš būčiau patenkintas“ (p. 29).
Tačiau istorija – ne vienintelis E. Gudavičiaus neapykantos objektas. „Matematika suėdė visą mano laiką. Todėl iš Politechnikos instituto išėjau jos nekęsdamas“ (p. 109). „Jūs klausėte manęs apie keliones kaip vieną iš „gyvenimo universitetų“ formų. Galiu prisipažinti, jog aš visą gyvenimą neapkenčiau kelionių“ (p. 157).
Tapatybės krizė Kitas E. Gudavičiaus neapykantų kompleksas susijęs su jo tapatybės krize. Šią krizę lėmė tai, kad E. Gudavičius išaugo rusiškoje aplinkoje. Jo motina Nadežda Pivovarova buvo kilusi iš carinės Rusijos armijos karininkų šeimos. Tėvas irgi gimęs bei augęs Rusijoje, į Lietuvą atvyko būdamas 27 metų. Tad šeimoje buvo kalbama rusiškai (p. 51). Vaikystėje motina stengėsi įskiepyti sūnui rusų kultūrą – nešė iš bibliotekos rusiškas knygas, davė skaityti rusų baltagvardiečių diasporos Rygoje leistą žurnalą „Dlia vas“. „Politiniu požiūriu tai buvo labai šlykštus leidinys, tačiau profesiniu požiūriu – tiesiog puikus,“ – komentuoja E. Gudavičius (p. 52). Tačiau, skaitydamas šį žurnalą, jis ėmė jausti, kad carinė Rusija jam „yra dar mažiau simpatinga nei bolševikinė“ (p. 53). Tačiau „pastaroji patirtis formavo kažkokį barjerą lietuviškosios inteligentijos atžvilgiu. Štai taip man teko stovėti iš karto dviejose valtyse. Kartu visą laiką neapleido abejonė, kiek aš esu savas vienur arba kitur“ (p. 53).
Neapykanta Rusijai (visų pirma carinei), šalia nesuskaičiuojamų kitų E. Gudavičiaus neapykantų, yra galbūt vienintelė, dėl kurios jis jaučia sąžinės priekaištus. „Rusijos imperija man yra monstras, tačiau taip sakyti anaiptol nėra lengva. Juk tai mano motinos tėvynė. (...) Kaip jau sakiau, Rusijos imperijos aš neapkenčiu, tačiau savo mamos dėka aš turiu galimybę aiškesnėje šviesoje išvysti tuos žmones, kuriais rusų tauta gali didžiuotis“ (p. 48). „Dabar aš galiu save tik kaltinti, kad man tuo metu nepavykdavo nuslėpti šios neapykantos mamos tėvynei“ (p. 51). „Mano mama savo gyvenimą paskyrė man. Jos gyvenimą sugriovė Rusijos revoliucija. Šiuo atveju skaudžiausia tai, kad aš nesugebėjau nuslėpti savo neapykantos carinei Rusijai ir tuo labai skaudinau patį brangiausią man žmogų“ (p. 99).
Kiek kitaip E. Gudavičius žiūri į bolševikinę Rusiją. Iš vienos pusės jai irgi tenka tam tikra jo visa apimančios neapykantos dalis. Iš kitos pusės šiuo atveju jis jau nesidrovi pareikšti: „Tačiau aš galiu deklaruoti ir savo poziciją – žvelgdamas į Rusijos pilietinį karą esu raudonųjų pusėje“. Motyvas iš pradžių lyg ir „patriotinis“: „Jeigu ne raudonieji, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma“. Tačiau tai pasakius, iškart „pasitaisoma“: „Ir vis dėlto ne vien tik šis argumentas man atrodo svarbus. Žinant, kokia buvo carinė Rusija, – su didžiuliu luominiu reliktu, – man nekyla abejonių, kurią pusę palaikyti. O kas gi yra tas luominis reliktas? Jeigu pagal kilmę ir gyvenimo būdą tu neatitinki tam tikrų standartų, esi ne žmogus ir kiekviename žingsnyje jauti panieką bei diskriminaciją. O prasimušti buvo nepaprastai sunku, nes Rusijoje gyvavęs kapitalizmas nusipelno tik vieno epiteto – „suknistas“. Ir joks kitoks. Na, gerai, galima parinkti šiek tiek „politiškai korektiškesnę“ formuluotę – „pradinis feodalinis kapitalizmas“. Beje, o dabar Lietuvoje koks kapitalizmo porūšis gyvuoja?“ (p. 79).
Paskutinė užuomina nepalieka iliuzijų, kad dalis E. Gudavičiaus neapykantos yra skirta ir Lietuvai. Kaip gi kitaip? Jau seniai E. Gudavičius garsėjo tokiais pasisakymais, kaip „lietuviai – šakalų tauta“ (kalbant apie viduramžius) arba „lietuviai – veršių tauta“ (kalbant apie dabartį). Taip, „nelengva stovėti iš karto dviejose valtyse“ (p. 49), bet kai žmoguje tiek neapykantos, abiems „valtims“ jos pakaks.
1409 m. baigėsi taikos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino laikotarpis, kurio metu Žemaitija laikinai buvo atiduota Vokiečių ordinui. Ši taika leido Lietuvai sustiprinti pozicijas Rusioje ir pasiruošti lemiamai kovai. 1409 m. gegužę prasidėjo Vytauto inspiruotas žemaičių sukilimas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.
Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubas, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.
Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.
1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 pulkų (iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas sutelkė daugiausia 21 tūkst. raitelių. Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo). Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams.
Kada atsirado pirmieji mūro pastatai Lietuvoje, tyrinėtojai nesutaria. Vieni mano, kad pirmuosius mūrus paliko Mindaugas, bet tam pagrįsti trūksta duomenų. Patikimai datuojami seniausi mūro statiniai mus pasiekė iš Gedimino laikų. Tai seniausios pilys Senuosiuose Trakuose, Vilniuje ir Krėvoje.
Norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas turėjo įveikti Lietuvos tarptautinę izoliaciją ir pasikviesti mūrininkų iš užsienio. Lietuva garsėjo savo dailidėmis, bet mūrininkų joje paprasčiausiai nebuvo. Tad 1323 m. Gediminas rašo savo garsiuosius laiškus iš Vilniaus, kuriuose žada krikštytis, kviečia Vokietijos miestų amatininkus, pirklius ir kitų profesijų atstovus atvykti į Lietuvą, žada jiems lengvatas.
Gedimino kvietimas neliko be atgarsio. Tuoj po jo Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje paklojami seniausių mūrinių pastatų pamatai (jie datuojami 1327 m. pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves).
Gedimino pradėtos statybos buvo tęsiamos jo įpėdinių. Šie Žemutinės pilies įtvirtinimai ir pastatai buvo naudojami ir plečiami iki pat Žygimanto Senojo laikų (1506–1548). Pastarasis valdovas nebesilaikė senojo Valdovų rūmų išplanavimo, o nusprendė juos iš esmės perstatyti. Senieji rūmai buvo nugriauti iki pamatų. Jų vietoje statomi visai naujo išplanavimo renesansiniai rūmai. Kol kas tai dar buvo ne uždaras kvadratas, o tik „L“ raidės formos pastatas, kurio kiemą iš šiaurės ir vakarų kol kas dar juosė senoji siena. Jos vietoje naujus rūmų korpusus pastatys kiti valdovai.
Žygimanto Senojo ryžtas statyti naujo tipo rūmus buvo neatsitiktinis – jo žmona, valdinga ir protinga italė Bona Sforca, kurią jis vedė 1518 m., davė stiprų impulsą renesanso kultūros plitimui Lietuvoje ir Lenkijoje. Manoma, kad rūmus Žygimantas Senasis statė ruošdamasis ypatingam įvykiui – savo sūnaus Žygimanto Augusto išankstiniam pakėlimui Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1529 m. spalio 18 d. Tai turėjo garantuoti lengvą Žygimanto Augusto, tuo metu dar tik 9 metų vaiko, tapimą visateisiu Lietuvos valdovu po tėvo mirties. Ta pačia proga 1529 m. rugsėjo 29 d. Žygimantas Senasis patvirtino ir Pirmąjį Lietuvos statutą.
1530 m. liepos 2 d. Vilnių nusiaubė gaisras. Kaip rašė karalienės Bonos Sforcos dvariškis kanauninkas Andrea Valentinis, sudegė trečdalis Vilniaus „bei visa pilis, išskyrus karališkuosius rūmus, kurie, kainavę šimtą tūkstančių dukatų, neseniai buvo pabaigti statyti, ir aukštutinė tvirtovė“. Šiandien atstatomų Valdovų rūmų pagrindą sudaro šie Žygimanto Senojo statyti rūmai.
Inga primena reikšmingą, bet dažniausiai užmirštamą šios dienos (liepos 13-osios) sukaktį - Durbės mūšį, kurio 750 metų jubiliejų švęsime kitais metais. Kuo šis mūšis reikšmingas, kokiomis aplinkybėmis jis įvyko ir ką lėmė, skaitykite:
2009 m. rugpjūčio 23-30 d. planuojamas LR Užsienio reikalų ministerijos remiamas projektas "Vytauto Didžiojo kelias į Lucką". Jo tikslas - "Atgaivinti istorinę atmintį apie 1429 metų sausio pradžioje Liubarto (Lucko) pilyje dabartinėje Ukrainoje įvykusį Vydurio ir Rytų Europos valdovų suvažiavimą, kurį iniciavo Vengrijos karalius ir Šv. Romos imperatorius Zigmantas I (1410-1437). Pagarbiai priminti apie šį įvykį buvusio LDK regionui planuojamame maršrute tarp Vilniaus (bei kitų Lietuvos vietovių) ir Ukrainos miesto Lucko, vykstant per Baltarusiją tokiu būdu, kad po pagrindinio 2009 metų renginio - koncerto, įvyksiančio prie Lucko pilies, ir seminaro Lucke vietinės šio renginio rėmimo organizacijos, grupės ar asmenys nuolat bendrautų tarpusavyje tolesnėse programose".
Šio renginio koordinatorius Jonas Aleknavičius klausė manęs, kokiu keliu į Lucką vyko pats Vytautas? Ta proga surašiau tai, ką šia tema pavyko surasti.
Vytauto kelias į Lucką 1428–1429 metais
1428 m. vasarą Vytautas surengė žygį į Novgorodo žemę – paskutinį ir vieną iš didžiausių savo karo žygių. Liepos 18 d. jis apgulė Vyšegorodą, o liepos 20 d. – Porchovą. Čia atvykusi Novgorodo delegacija sutiko sumokėti išpirką (liepos 28 d.), ir Vytautas grįžo į Lietuvą. Rugpjūčio 12–15 d. jis jau buvo Smolenske, rugpjūčio 22 d. – Naugarduke, kur apdovanojo žygyje dalyvavusius lenkų riterius. Rugpjūčio 25 d. jis jau Varėnoje, kur parašė laišką Livonijos krašto magistrui.
Kur Vytautas buvo rugsėjo mėnesį nežinoma, o spalio 5 d. jis jau buvo Breste, kur apdovanojo žemės valdomis 6 brolius bajorus. Tiksliau nedatuotame (turbūt, lapkričio mėn.) Vytauto laiške Romėnų ir Vengrijos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui taip pat sakoma, kad Breste Vytautas priėmė Zigmanto pasiuntinius, kurie perdavė Zigmanto pasiūlymą kur nors asmeniškai susitikti „nurodydami mums tam tikras vietas Vengrijoje arba Lenkijos karalystėje, arba Trakuose ir Lucke“. Vytautas iš šių pasiūlymų parinko Lucką, kaip artimesnę Zigmantui vietą, esančią jo valdose.
Gruodžio 5 d. Vytautas jau Gardine. Čia jis rašo Vokiečių ordino didžiajam magistrui Pauliui Rusdorfui apie planuojamą Lucko suvažiavimą ir siunčia savo atsakymo Zigmantui kopiją. Gruodžio 19 d. vis dar Gardine Vytautas gavo žinią, jog Vokiečių ordino didysis magistras į Lucko suvažiavimą siunčia Balgos komtūrą ir Rastenburgo pilies viršininką. Į tai atsakydamas pažymėjo, kad dabar jau kartu su Lenkijos karaliumi (Jogaila) vyks iš Gardino į Lucką. Jonas Dlugošas rašo, kad Jogaila Gardine atšventė Kalėdas (gruodžio 25 d.) ir įprastais keliais išvyko į Lucką. Ten rado jau atvykusį Vytautą, kuris jį aplenkė.
Vytauto ir Jogailos kelias iš Gardino į Lucką šaltiniuose nėra detalizuotas, bet apie jį galima spręsti iš kitų metų kelionių. Plačiausiai kelią iš Lucko į Gardiną Vytautas aprašė savo 1427 m. rugpjūčio 14 d. laiške, kur kalbėjo apie savo planuojamą kelionę į Kijevą ir Lucką ir grįžimą iš jo per Vladimirą, Horodlę (čia planuotas susitikimas su Jogaila), Brestą, Melniką, Drohičiną iki Gardino. Horodlė (dabar Lenkijoje) buvo nedidelis nukrypimas nuo įprasto kelio dėl susitikimo su Jogaila: ji yra netoli Vladimiro, bet kitoje Būgo pusėje, per kurį nėra prasmės keltis, norint vykti Bresto kryptimi. Keliuose Jogailos itinerariumuose minima, kad išvykęs iš Lucko jis apsistodavo Liubomlyje (tai būtų tarpinis punktas tarp Vladimiro ir Bresto), taigi ši vieta irgi tikėtina įprasto kelio tarp Gardino ir Lucko dalis.
Jogaila atvyko į Lucką 1429 m. sausio 6 d., Zigmantas Liuksemburgietis – sausio 22 d. Suvažiavimas baigėsi sausio 28 d.
Vasario 1 d. Vytautas jau buvo Turijske (pakeliui į Liubomlį – gali būti alternatyvus punktas Vladimirui), vasario 13 d. – Eišiškėse (į jas tikriausiai vykta per Gardiną), vasario 17 d. – Trakuose.
Vytauto kelias 1428 m. gruodžio pabaigoje – 1429 m. sausio pradžioje (rekonstrukcija):
Gardinas (dabar Baltarusija) Drohičinas (dabar Lenkija) Melnikas (dabar Lenkija) Brestas (dabar Baltarusija) Liubomlis (dabar Ukraina) Vladimiras (dabar Ukraina) [arba Turijskas (dabar Ukraina)] Luckas (dabar Ukraina)
Šiemet vykusios Lietuvos mokinių istorijos olimpiados "Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko (1009-1429 m.)" finaliniam etapui buvo pasiūlytos dvi esė temos - “Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko - debiutas Europos civilizacijoje?” ir “Kodėl Vytautas vadinamas didžiuoju?” Absoliuti dauguma pasirinko antrąją, nors olimpiados nugalėtoja tapo pirmąja temą pasirinkusi autorė.
Rašantiems esė buvo pateikti nedideli šaltinių rinkiniai. Temos apie Vytautą šaltinių rinkinį sudariau aš, taigi pateikiu čia šiuos šaltinius - tai jo vertinimai nuo XV iki XXI amžiaus. Skaitykite, vertinkite, remkitės šiomis nuomonėmis arba jomis piktinkėtės, patys rašykite savo esė!
A. Vytauto majestotinis antspaudas (1407–1430 m.). Kairėje – Volynės ir Smolensko, dešinėje – Vilniaus ir Trakų žemių herbai.
B. „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (apie 1430 m.): „Tad nesistebėkime didžiojo valdovo šlove, kad ir Rytų šalys, ir Vakarų šalys ėjo jam nusilenkti, šlovingajam valdovui, kad net visų šalių viešpats, ir tas atvyko nusilenkti šlovingajam valdovui, didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, vadinamam Vytautu. Net ir Turkų sultonas didžiai gerbė ir brangias dovanas dovanojo šlovingajam valdovui. O dorasis ir dievobaimingasis Konstantinopolio imperatorius, ir tas su juo gyveno didelėje meilėje. Taip pat ir Čekų karalystė didžią garbę teikė šlovingajam valdovui. Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. (...) Kaip kad iš jūros daug upių teka, taip iš šio didžiojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Vytauto – išmintis.“
C. Humanistas Enėjas Silvijus Piklominis (XV a. II pusė): „Didelis buvo Vytauto vardas, visi jo valdiniai jo bijojo; liepus jam skubinos patys pasikarti, negu patekti į kunigaikščio nemalonę. Nepasiduodančius jo valdžiai įsiūdavo į meškų kailius, įmesdavo meškoms, kurias tam tyčia maitindavo, kad sudraskytų, arba kitais būdais nužudydavo. (...) Jeigu ką įtardavo, kad elgiasi kitaip, negu jis nori, tuojau perverdavo jį su strėle; daug žmonių jis pražudė bežaisdamas.“
D. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas (XV a. II pusė): „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“
E. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (1523 m.): „Esant jam valdovu, viešpatavo taurus teisingumas (...). / Jis visose srityse teisingumo švento žiūrėjo, / Kad negalėtų kur nors slėptis apgaulė kokia; / Kalbama, jog net prieš tai, kai nubausti paskirdavo dieną, / Daugel kaltųjų tuojau patys skubėdavo mirt: / Nedelsdami ant kaklų stiprias jie sau nerdavos kilpas, / Nes jau nebuvo vilties, kad jiems atleistų bausmes. / Liudininkus melagius įsakydavo žiauriai kankinti, / Kad tik daugiau ateity niekas nedrįstų meluot. / (...) Niekam nebuvo jis toks rūstus, kaip kuriam nors teisėjui, / Dovanomis papirktam, jeigu susekdavo jį. (...) Vytautui ten viešpataujant, išnyko gaujos gobšuolių, / Ir už nuopelnus tuos bus jam garbė amžina.“
F. Vytautui Didžiajam minėti įstatymas (1929 m.): „Teisinga ir būtina, kad Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Vytautą, nuo amžių vadinamą Didžiuoju, mūsų Karžygį Valdovą (...), vyrą, kurio Genijų pagerbė Europa, galingos jo dvasios gaivinama Lietuvių Tauta (...) pagerbtų jo atminimą (...), nustatoma: tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji metai skiriami Vytautui Didžiajam pagerbti“.
G. Istorikas Zenonas Ivinskis (1970 m.): „Dar jam gyvam tebesant, jo draugai, šalininkai ir jo politikos rėmėjai Lietuvos bajorai įžvelgė jame nepaprastą vyrą, aukštesnį žmogų. (...) Ir Vytauto priešai, kaip ir vakarų Europos kronikininkai, rašytojai, politikai jautė Vytauto didybę. Jie nesigailėdavo Kęstutaičiui palyginimų su pačiais didžiausiais antikinio pasaulio vyrais.“
H. Žurnalistas Rimvydas Valatka (2005 m.): „Jei būtų mano valia, iš valstybės atmintinų dienų sąrašo išbraukčiau Žalgirio mūšį, kuris Lietuvai nedavė jokios naudos.“
I. Istorikas Alvydas Nikžentaitis (2007 m.): „Santykių su lenkais esminis pagerėjimas lėmė Mindaugo, o kartu ir jo karūnacijos dienos atradimą ir jos padarymą viena iš 3 centrinių Lietuvos valstybingumo švenčių. Iš esmės ši aplinkybė susijusi su nesėkminga Vytauto karūnacijos šventės degradacija.“ „Pavyzdžiui, antilenkiškumo mažėjimas lėmė ir Vytauto svarbos Lietuvos visuomenėje menkėjimą.“
Lietuvos tūkstantmečiui arba Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui buvo planuojama pastatyti vaidybinį filmą "Žalgiris - geležies diena". Deja, dėl finansinių ir kūrybinių sunkumų projektas įstrigo.
Vis dėlto scenarijus filmui "Žalgiris" yra - jį parašė Inga (nepainioti su "Žalgiriu - geležies diena"!). Filmo pagal jį kol kas niekas nestato ir neplanuoja statyti, tačiau perskaityti jį galima čia ir dabar.
LR Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatyme „atkūrimo“ sąvoka yra apibrėžta taip:
„Atkūrimas – neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai“ (2 str. 5 dalis). Taigi, įstatymas reikalauja, kad atkuriami elementai būtų 1) nustatyti tyrimų pagrindu, 2) tiksliai pakartojami arba naujai sukuriami. Suprantama, kad tuo atveju, kai atkuriamo objekto dalys yra naujai sukuriamos, reikalavimas tai pagrįsti moksliniais tyrimais neišnyksta.
Tas pats įstatymas (23 str. 4 dalis) nurodo sąlygas, kuriomis gali būti vykdomas sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimas: „Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti atkuriami, jei:
1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų;
2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio;
3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė.“
Kęstučio Mikšio parengtas Kauno pilies projektas pažeidžia visus šio įstatymo reikalavimus:
a) Pristatydamas projektą jo autorius K. Mikšys teigė: „Nežinoma, kaip atrodė viršutinė bokštus dalis, koks buvo angų išdėstymas. Nuspręsta nemėginti atkurti to, kas nežinoma, o dirbti architektūrinėmis priemonėmis. Siūloma medžiaga pilies visumai atkurti – plytos [taip pat – metalas ir stiklas – T.B. pastaba]. Arčiau priėjus bus matyti vidinė erdvė. Sena bus atskirta nuo naujo. Tokiu būdu planuojame atkurti neišlikusias dalis.“ (KAUET 2009 05 22 posėdžio protokolas, www.kamane.lt, 2009 06 04). Taigi autorius deklaruoja, kad neturi tyrimais, istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis pagrįstos medžiagos neišlikusių dalių atkūrimui ir net nebandys ja vadovautis bei nesieks išvengti spėjimų; atvirkščiai, sieks pademonstruoti, jog atkuriama pilies dalys nėra pagrįsta istoriniais duomenimis, ir todėl nenaudos net tų duomenų, kurie yra gerai žinomi (yra žinomos medžiagos, iš kurių statyta pilis, tai, kad sienos nebuvo ažūrinės, kaip pateiktame projekte, kad gynybinės sienos viršuje ir atkuriamame bokšto aukšte buvo šaudymo angos).
b) Kauno pilis yra Kauno senamiesčio ansamblio dalis. Jokie senamiesčio pastatai nebuvo statomi su ažūrinėmis peršviečiamomis sienomis, naudojant metalinius karkasus, prie kurių tvirtinamos plytos, ir stiklą. Todėl taip „atkurta“ pilis bus modernios architektūros pastatas, kuris niekaip nederės prie istorinio Kauno senamiesčio kraštovaizdžio.
c) Projektas yra nevienareikšmiškai vertinamas visuomenės. Jį tvirtinant ignoruojami visuomenės atstovų pasisakymai: 2009 m. gegužės 12 d. Draugijos „Pilis“ pareiškimas, kad K. Mikšio parengtas Kauno pilies atkūrimo projektas neatitinka visuomenės lūkesčių, 2009 m. gegužės 19 d. dešimties LR Seimo narių pareiškimas, palaikantis Draugijos „Pilis“ poziciją, 2009 m. birželio 9 d. Kaune vykusio visuomenės susirinkimo rezoliucija, teigianti, jog „esamas atkūrimo projektas yra netinkamas“ (po šios rezoliucijos tekstu šiuo metu yra renkami parašai). Iki šių metų balandžio – gegužės mėnesių visuomenė nebuvo supažindinta su rengiamo projekto detalėmis. Kadangi visuomenės pritarimas yra įstatymo reikalavimas, jis turi būti gautas teisėtu būdu. LR Vietos savivaldos įstatymas numato, kad „gyventojai savo nuomonę viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo klausimais gali pareikšti dalyvaudami vietos gyventojų apklausoje“ (36 str.). „Apklausa laikoma įvykusia, jeigu savo nuomonę pateiktu (pateiktais) klausimu (klausimais) pareiškė ne mažiau kaip 25 procentai apklausos teritorijos gyventojų, turinčių teisę dalyvauti apklausoje“ (45 str. 1 d.), taip pat galima atrankinė apklausa, kurios metu „gyventojai turi būti parenkami taip, kad kiekvienas, kuris galėtų būti apklausiamas, turėtų vienodas galimybes patekti tarp apklausiamųjų“ (36 str. 5 d.). Kiek man žinoma, pagal šio įstatymo reikalavimus apklausa dėl šio projekto nebuvo vykdoma.
Šiuo metu išlikusi ir žinoma pilies pamatų dalis sudaro mažiau kaip pusę buvusios pilies. Esamas pilies vaizdas esmingai iškreipia istorinį pilies įvaizdį: tai turi būti uždaras kompleksas, juosiamas įtvirtinimų linijos – gynybinės sienos. Kol pilies yra tik griuvėsiai, esama padėtis yra natūrali. Tačiau atkūrus pilies tūrį ant išlikusių pamatų, atsirastų keistos konfigūracijos statinys – pusė pilies. Pusė atkurtos pilies yra nelogiška konstrukcija, nes tai jau nebe pilies griuvėsiai, bet dar ir ne pilis.
Todėl bet koks bandymas atkurti Kauno pilį turi prasidėti nuo moksliniais tyrimais pagrįsto pilies plano atkūrimo. Kauno pilyje iki šiol atlikti archeologiniai tyrinėjimai leidžia tikėtis, kad tai yra įmanoma, ir todėl stebina pilies projektuotojų aiškinimai, neva visa šiaurinė pilies dalis yra visiškai nuplauta Neries.
Šiaurinės pagrindinės pilies dalies sienos iš tikrųjų yra buvo paplautos ir nuvirto (tai, beje, nereiškia, kad jų liekanų negalima ieškoti). Tačiau pirmoji Kauno pilis buvo apjuosta dvejomis sienomis. Be pagrindinės pilies sienos, fosos apačioje buvo pastatyta priešpilio siena, o rytinėje pilies pusėje, dar 1,8 m žemiau, priešpilio siena buvo įrengta ir statant antrąją pilį. Šių sienų tyrimus vykdęs archeologas Algirdas Žalnierius nustatė, kad priešpilio sienų pamatai buvo įleisti žemiau Neries dugno lygio, kuris iš pradžių buvo 17 m nuo jūros lygio, o iki XX a. dėl sąnašų kaupimosi pakilo iki 20 m. 1994 m. tyrinėjimų metu buvo nustatyta, kad 21,9 m nuo rytinės pilies sienos nutolusi antrosios pilies priešpilio sienos pamato apačia buvo giliau kaip 18,50 m lygyje (4,7 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus). Tuo remiantis šios sienos tęsinio ieškota Neries nuplautoje teritorijoje ir jis surastas: „Pamato liekanos buvo rastos 3,8 m gylyje, 5 m gylyje apačios dar nepasiekta. Gauti duomenys leidžia tikėtis, kad bus galima nustatyti buvusį pilies perimetrą“ (Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 192).
Taigi, pirmiausia turi būti atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kurių uždavinys būtų surasti priešpilio sienos pamatus Neries nuplautoje pilies dalyje ir pagal juos rekonstruoti visą pilies tūrį.
