A. Bumblauskas save garsina

Savo savotiškus knygų rašymo metodus populiarinantis Alfredas Bumblauskas laikraščiui „15 min“ dar kartą pareiškė, kad kaltinimus dėl plagijavimo bandys paneigti teisme. Anot jo, „istorija tiesiog yra ir ji negali būti „nukopijuota“ ar „nusirašyta“, ji gali būti tik skirtingai interpretuojama“. Suprask, jei veikalas apie istoriją, jis iš principo negali būti plagiatas. 

Dar viena originali mintis skamba šitaip: „Sakykit, o ką aš cituoju? Nieko aš necituoju. Tai yra sintezės. Jis (T.Baranauskas – aut. past.) yra toks nekompetentingas, kad net neskiria sintezės naudojimo nuo citavimo metodikos ir logikos. (Tos mintys) yra tikrintos, pertikrintos. T.Baranausko tose citatose irgi nėra nieko – viskas iš (Boriso) Rybakovo ir kitų. Tai tada taip išeitų, kad ir rusų metraštininkai yra nusirašę nuo T.Baranausko?“

Iš šios citatos galima padaryti keletą išvadų. Pirma, jeigu jūs „tikrinote, pertikrinote“ kažkieno darbą ir viskas ten buvo gerai, jūs turite teisę pasirašyti jį savo vardu. Antra, A. Bumblauskas necituoja – kas galėtų ginčytis? – jis „sintezuoja“. Pasirodo, sintezė A. Bumblausko kalboje reiškia perrašymą pažodžiui (ir, galbūt, šių išrašų sukomponavimą?). 

Čia paminėtas Borisas Rybakovas, beje, buvo informacijos apie amforos šukę su įrašu „Jaropolko vynas“ šaltinis.  Šią informaciją aš panaudojau, bet Rybakovo teksto neperrašinėjau. Tai yra, B. Rybakovas nerašė apie šią šukę tokiais žodžiais, kaip „mudu su A. Bumblausku“, kad ji „yra nebyli šių įvykių liudininkė“ ir t.t.  – tai jau yra mano daugiau ar mažiau vykusi beletristika, bet ne A. Bumblausko autorinis tekstas.

Apskritai, keista, kai tokius dalykus apie citavimą ir plagijavimą reikia aiškinti tokiam pakankamai subrendusiam profesoriui, kaip A. Bumblauskas. Ką gi, A. Bumblauskas turbūt mėgsta ekstremalius elementarių žinių įgijimo būdus. Galbūt jis apie viską nori perskaityti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose (šiuo atveju gavo  autorinių teisių specialistų komentarų, tikiuosi, juos suprato). Čia jau niekuo negaliu jam padėti, nei turiu teisę jį sulaikyti nuo ėjimo tuo keliu, kurį jis pasirinko.

Istorinės atminties akademija išbraukė Turkiją iš NATO narių

Žymaus interneto svetainių kūrėjo Alfredo Bumblausko bute veikianti Istorinės atminties akademija, balandžio 20 d. pristačiusi savo skandalingai pagarsėjusią interneto svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“, už kurią iš valstybės kišenės išsišlavė 631 tūkstantį litų, laužo stereotipus ne tik apie Vilnių, bet ir dabartinę pasaulio geopolitiką.

Virtualaus Vilniaus skyrelyje „Vilniaus dešimtuko dvasia“ pateikiamas novatoriškas žemėlapis „Europos šalys, siekiančios narystės ES ir NATO“ rodo, kad narystę NATO prarado jos ilgametė narė Turkija, kuri vis dėlto ir vėl kandidatuoja į šios organizacijos nares. Turbūt, išstojusi iš NATO, ji iškart suprato savo klaidą, kai sužinojo, kad narystės Europos sąjungoje ir NATO jau siekia net ir tokios šalys, kaip Baltarusija ir Armėnija, apie kurias niekas to nebūtų pamanęs (todėl tokie patys siekiai, priskirti Moldovai ir Azerbaidžianui, net nestebina).

Startavus Virtualiam istoriniam Vilniui taip pat paaiškėjo, kad NATO stovykloje esama ir daugiau permainų. Antai iš NATO išstojo tik pernai į šią organizaciją drauge su Albanija priimta Kroatija. Bet kadangi Albanija liko aljanse, Kroatija ir vėl tapo kandidate į NATO nares. Dar iš šio žemėlapio sužinome, kad Estija ir Latvija pasuko tolesnės integracijos linkme ir susijungė į vieną valstybę. Tai ne vienintelis toks atvejis – bendrą valstybę sukūrė ir Graikija su Bulgarija.

Netikėti šia informacija nėra jokio pagrindo – juk projektą, kuriame paskelbtas šis žemėlapis, itin dosniai finansavo Lietuvos – pilnateisės NATO narės – vyriausybė.

Stebuklo sulaukus - žvilgsnis į viv.lt

Garsioji Alfredui Bumblauskui vadovaujant sukurta svetainė „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt), nors ir vėluodama visus metus, pagaliau pasirodė internete. Vakar ši džiugi žinia pranešta naujienų portaluose ir televizijos naujienų laidose. Stebuklas įvyko.

Ilgas Virtualaus istorinio Vilniaus kelias pas skaitytojus išvargino neįvardintus svetainės kūrėjus (beveik visi joje skelbiami tekstai – anoniminiai), todėl vietoj žadėtų 6 kalbų, svetainė į savo skaitytojus prabilo tiktai dviejomis – lietuviškai ir angliškai. Teisingai, žiopli turistai, – angliškai mokytis reikia!

Tekstinė svetainės dalis sudaro maždaug 6 autorinius lankus. Autorinis lankas – dažniausiai pasitaikanti vieno mokslinio straipsnio apimtis (40 tūkst. spaudos ženklų). Tiesa, moksliniams straipsniams šitų tekstų prilyginti nedrįsčiau – čia vis dėlto elementari informacija miesto svečiams. Kad šių tekstų nepasirodytų maža, apdairūs svetainės kūrėjai neretai ir vienai pastraipai paskyrė po atskirą puslapį.

Be abejo, yra ir 20 Vilniaus universiteto ansamblio panoramų – garsiausiai trimituotas šio A. Bumblausko projekto stebuklas. Vis dėlto tokių panoramų mėgėjams labiau rekomenduočiau svetainę www.panoramas.lt, kurioje šiuo metu sudėtos net 869 panašios panoramos, iš jų 229 skirtos Vilniui (galite palyginti, kuo, pavyzdžui, skiriasi VU didysis kiemas panoramas.lt ir viv.lt). Beje, svetainė Panoramas.lt iš tikrųjų veikia net 7 kalbomis! Kiek gi galėjo kainuoti ši svetainė? Spėju, kad ne taip jau daug, nes pagal A. Bumblausko įkainius Lietuva būtų jau seniai bankrutavusi!

Virtualiame istoriniame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų interneto svetainių, esama įvairių iliustracijų, sudėti net 48 anksčiau per Lietuvos televiziją reklaminių pauzių metu transliuoti Editos Mildažytės videoklipai „Mes turime kuo didžiuotis“. Įdomu, kad, nors šie klipai turėtų atsakyti į klausimą „Kas yra Lietuva“ visų pirma užsieniečiams („būtina – ypač svečiui – glaustai pristatyti Lietuvos istoriją“, – skelbia įvadinis tekstas), nesitikėkite, kad angliškoje svetainės versijoje jie prabyla kokia nors kita, nei lietuvių kalba. Žinoma, jie, kaip ir daug kas šioje svetainėje, – visai ne apie Vilnių, taigi – ne į temą. Betgi Vilnius – Lietuvos sostinė, todėl svetainės kūrėjų manymu, čia tinka sumesti viską, kas žinoma apie Lietuvą.

Tai pasakytina ir apie unikalų skyrelį „Vilnius ir pasaulio valstybės“, kurio tikslesnis pavadinimas nurodomas internetinio adreso eilutėje – „.../lietuva_pasaulyje“. Skyrelis turi 89 puslapius, kurie pateikiami kaskart vis kita tvarka atsitiktinumo principu, todėl norint juos sistemingai peržiūrėti, tėra vienintelis kelias – įrašyti jų numerius adreso eilutėje. Jeigu manysite, kad čia kalbama apie Vilniaus ryšius su įvairiomis pasaulio valstybėmis, teks nusivilti, nes anaiptol ne visos tos sąsajos turi kokį nors ryšį su Vilniumi (bet, pavyzdžiui, gali sietis su Šiauliais). Susidaro toks įspūdis, kad čia, kaip ir E. Mildažytės klipų atveju, turime įmestą kažkokio visai kito virtualaus projekto fragmentą.

Ne kitaip vertintinas ir pasiūlymas, atsakant į 15 klausimų, pasitikrinti savo žinias apie Vilnių. Kai kuriais atvejais čia tikrinamos žinios apskritai apie Lietuvą, netgi, sakyčiau, gana elementarios žinios (pavyzdžiui, reikia pasakyti, kokioje valstybėje yra Žemaitija, – žinoma, tai geriau, nei bandomosios versijos klausimas, kiek bus 2+2?). Beje, tikrintis žinias nėra sudėtinga – galima ir klausimų neskaityti – visi teisingi atsakymai yra „Vilnius“.

Apskritai, jeigu šią svetainę būtų padaręs koks nors istorijos entuziastas ar jų grupė, aukodami tam savo laisvalaikį,– sakyčiau, šaunuoliai! Bet vertinant šį, lyginant su pirminiais planais ir išankstiniais pristatymais, sukuklėjusį darbą, kažkodėl vis dėlto labiausiai norisi surasti atsakymą į klausimą – kur čia pasireiškė tas 631 tūkstantis litų? Ir kaip čia dar pritrūko kokių 20 tūkstančių (nelabai kukliai skaičiuojant) vertimui į žadėtas, bet pasigendamas 4 kalbas?

Stebuklo belaukiant...

Pagarsėjęs interneto svetainių kūrėjas Alfredas Bumblauskas „Lietuvos ryte“ šiandien eilinį kartą pristatė 631 tūkst. litų Lietuvai kainavusią svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“ (www.viv.lt). 

„Lietuvos rytas“ šį istoriografijos ir informacinių technologijų šedevrą pristato jau nebe pirmą kartą. 2009 m. vasario 28 d. šis laikraštis gražiai aprašė laukiamą itin vertingą portalą „Virtualus istorinis Vilnius“, kuris, kaip buvo tuomet rašoma, visomis šešiomis kalbomis „turėtų pradėti veikti nuo nuo gegužės 1-osios“ (Viktorija Vitkauskaitė, Ekskursijos po Vilnių vyks internete, „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“, 2009-02-28).

Šiandieninėje publikacijoje, jau praėjus daugiau kaip metams, A. Bumblauskas vėl aiškina „kuo ši svetainė [bus] unikali“, bei prideda naują problemą – „kodėl ji taip įsiutino valstybėje vėl madas diktuojančius tautininkus“. Tuos nenaudėlius „įsiutusius tautininkus“, beje, A. Bumblauskas dar kartą pažada atiduoti į teisėsaugos rankas.

Išties įdomus klausimas – kuo vis dar neegzistuojanti svetainė galėjo kažką įsiutinti? Išsiaiškinsime netrukus, kai ji pagaliau startuos. Paskutinė skelbta to ilgai laukiamo starto data buvo balandžio 10-oji, o dabar skelbiama, kad stebuklas neišvengiamai artinasi: ji bus pristatoma jau šią savaitę.

Į klausimą „kuo ši svetainė unikali“ vis dėlto galima – gal net būtina – atsakyti jai dar nestartavus, nes tai ir yra visa šios svetainės unikalumo esmė. Svetainė unikali visų pirma tuo, kad ji jau visus metus triukšmingai pristatinėjama, nors jos dar nėra.

Tad nepraleiskite progos pagauti momentą, kai šio vis dar išankstinio pristatymo metu neišsiritęs „bjaurusis ančiukas“ virs žavia bulvarinės istoriografijos gulbe. Jos gražios bulvarinės plunksnos boluoja jau iš tolo – net ir šiandieninio pristatymo ūkanose.

„Juk dabar Vilnius yra kaip tas dramblys iš indų pasakos, aplink kurį vaikšto neregiai. Vienas čiupinėja ausį, kitas – straublį, trečias – dar kažką, ir kiekvienas pagal tuos savo atskirus potyrius bando pasakyti, kas yra tas dramblys,“ – liūdną dabartinę Vilniaus pažinimo situaciją piešia A. Bumblauskas, leisdamas suprasti, kad jei ne ši svetainė, lietuviams taip ir nebūtų lemta sužinoti, kad Vilniuje gyveno ir lenkai, rusėnai bei žydai. Tiesa, ta „drambliška“ metafora ne visai originali, o kūrybiškai pasiskolinta iš Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“ (žr. skyrelį „Dramblys pro mikroskopą“).

„Juk tas mūsų sostinės architektūrinis paveldas, kuris ir sudaro jos grožį bei yra priskirtas UNESCO pasaulio paveldui, buvo sukurtas po 1737 m. gaisro“, – dalinasi atradimais A. Bumlauskas, leisdamas suprasti, kad nei šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, nei Šv. arkangelo Mykolo, nei Šv. Mikalojaus bažnyčios, nei Aušros vartai ar, juo labiau, Vilniaus pilys bei kiti Vilniaus senamiesčio architektūros paminklai, sukurti iki 1737 metų, UNESCO nedomina.

Kaip visada žavi unikalus A. Bumblausko sugebėjimas sugriauti savo paties tam reikalui sugalvotus „lietuviškus mitus“: „O pagal daugelio lietuvių supratimą – lietuviškas yra tik Šventaragio epochos Vilnius, kuriame savo sapną susapnavo Gediminas. O po to – nieko.“

A. Bumblauskas sako, kad jau vien tai, jog į svetainę bus įdėta Franko Zapos paminklo nuotrauka, sukėlė ažiotažą tolimojoje Australijoje:

„Štai vienas Australijos naujienų portalas sužinojo apie tai, kad ten įdėsime F.Zappos paminklą, parašė ir tai tapo susidomėjimą sukėlusia žinia Australijoje.“

Dėmesio! Dėmesio! Gerbiami australai! Po metų  – o jeigu bus pageidavimų net ir greičiau – į svetainę Istorija.net aš irgi pasižadu įkelti paminklo F. Zapai nuotrauką! Šią sensacingą žinią leidžiu skelbti visuose Australijos naujienų portaluose...

Beje, kuo mes prastesni už australus? Jeigu jau jie užgniaužę kvapą laukia Franko Zapos paminklo nuotraukos ir nekantriai spaudinėja nuorodą į www.viv.lt, tai ir mes paskirkime tam laukimui dabar jau tikrai-tikrai paskutinę savaitę! 

Spauskite čia: www.viv.lt

Kantrybės ir atkaklumo! O jeigu pasiseks (ko nuoširdžiai tikiuosi ir linkiu) – laimės ir pažinimo džiaugsmo!

PS. Kiek galėjo kainuoti dabar jau nebeveikiančios kitos A. Bumblausko svetainės – www.fenomenai.lt – programavimas? Išklausykime, ką apie savo paslaugas ir įkainius sako šios svetainės programuotojas Žilvinas Kuusas:

„Na paprastas puslapiukas (informacija, naujienos, kontaktu forma, dar kokie menkniekuciai) su mano cms'u nuo 400lt.
Skelbimu lenta (tarkim principas kaip skelbiu.lt) - nuo 800lt.
Prekiu katalogas/eshopas - nuo 1000lt.
Galimos kaledines nuolaidos“

(http://www.uzdarbis.lt/index.php?showtopic=67678, 2008-12-28 12:37)

Matote – visai kuklus vyrukas. Todėl ir nematau problemų, reklamuodamas jo skelbimą, kuriuo jis ieško darbo.

Negaliu paneigti, kad A. Bumblauskas plagijavo

Šiandien gavau Alfredo Bumblausko raštą (žr. PDF kopiją), kuriame jis reikalauja paneigti kai kuriuos tinklaraštyje Istorija.net skelbtus faktus, o to nepadarius grasina kreiptis į teismą.

Visų pirma pastarojo meto skandalų herojui nepatiko straipsnio „Alfredas Bumblauskas – Ukrainos atradėjas!“ komentaruose, diskusijoje su jo anoniminiu gerbėju, mano paskelbtas teiginys, kad A. Bumblauskas savo knygoje „gausiai publikuoja vogtus tekstus, kuriuos jis pasisavino iš studentų jam rašytų darbų“. 

„Tokie nepagrįsti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina mano, Alfredo Bumblausko, garbę ir orumą, nes aš, Alfredas Bumblauskas, savo knygoje publikavau paties rašytus tekstus, paremtus atliktais moksliniais tyrimais, studentų darbų nevogiau...“ - man, apvogtam studentui, į akis meluoja buvęs mano dėstytojas, kažkada iš visų studentų reikalavęs parašyti, kaip turėtų atrodyti vienos ar kitos problemos dėstymas jo tuo metu (1997 m.) rašytoje knygoje. 

Deja, mano teiginys yra paremtas mano asmenine patirtimi, todėl jo paneigti negaliu, nes tokiu atveju būčiau priverstas meluoti. Galiu atšaukti tik žodį „gausiai“, nes tai tėra emocingas apibendrinimas. Plagijavimo masto aš tuo tarpu negaliu įrodyti, bet tuos tekstus, kuriuos A. Bumblauskas pasisavino iš manęs, esu pasiruošęs ginti teisme, jeigu tik ponas plagiatorius išreikš tokį pageidavimą.

Man pačiam tai nėra ir nebuvo labai svarbu - tiesiog studentiškų laikų atsiminimai, kuriais aš, kaip nukentėjusysis, manau, turiu teisę kartais pasidalinti - tokios moralinės kompensacijos man visai pakanka. O, kas konkrečiai ir iš kur nuplagijuota, smalsesniems skaitytojams pateikiu atskiruose puslapiuose.

A. Bumblauskas taip pat nepatenkintas tuo, kad aš perpasakoju LNK televizijos laidos „Kakadu“ ir portalo Ekspertai.eu informaciją apie jo, kaip kelių abejotinų projektų vadovo, „įsisavintus“ milijonus. Į teismą žada paduoti už neva paskelbtus teiginius, kad jis pasisavinęs daugiau kaip pusę milijono litų, „atlikęs pinigų teisinės padėties pakeitimą, siekiant nuslėpti neteisėtą pinigų kilmę“ ir pan. Teisiniu žargonu parašytų fantazijų nekomentuosiu (nebent patarčiau nešvaistyti pinigų tokius šedevrus rašančiam advokatui, juo labiau, kad jų dar gali prireikti, jeigu teks grąžinti pinigus už kai kuriuos neįvykdytus projektus). Tik pastebėsiu, kad dėl šių problemų ponui Alfredui derėtų kreiptis į tuos asmenis, kurie paskelbė atitinkamą informaciją, o ne į šios informacijos vartotojus ir komentuotojus. Man nežinomi jokie faktai, kurie leistų paneigti viešai paskelbtą informaciją, nepateikė man jų ir pats A. Bumblauskas. Beje, veiksmažodžiai „pasisavinti“ ir „įsisavinti“ yra skirtingi, ir reiškia skirtingus dalykus. Kas už to „įsisavinimo“ slypi, dar aiškinsis prokurorai. 

Beje, svetainė viv.lt, už kurią buvo įsisavintas 631 tūkstantis litų, šiandien, balandžio 14 d., vis dar neveikia, nors „Be tabu“ laidoje A. Bumblauskas, kaip eilinę nepasitvirtinančią šios svetainės startavimo datą, buvo nurodęs balandžio 10 dieną.

Edvardo Gudavičiaus neapykantos jėga

Pernai atskira knyga buvo išleistas didžiulės apimties (280 puslapių) interviu ciklas su istoriku Edvardu Gudavičiumi „Visa istorija yra gyvenimas“. Interviu ėmė kitas istorikas, pirmojo mokinys, Aurimas Švedas.

Knygoje yra tokia žyma: „Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2008 06 04 (Prot. Nr. 8) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip sakytinės istorijos mokslo šaltinio publikaciją“. Čia jau ištrinama riba tarp istorijos mokslo ir žurnalistikos. Iš tiesų pasirodžiusi knyga gali būti laikoma nebent eiliniu E. Gudavičiaus kulto (arba hagiografijos) šaltiniu. Net pats interviu ėmėjas tai jaučia ir bando pasiteisinti: „Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pastarojo eksperimento, įgavusio knygos formą, bendraautoriumi (...) galėjo tapti praktiškai kiekvienas sovietmečio lietuvių istoriografijos tyrimo metu atlikto pusiau struktūruoto interviu dalyvis...“ (p. 253).

Žinant, kad A. Švedas dirba VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje, galima teigti, kad alternatyvos pasirinktam „eksperimento“ dalyviui buvo įmanomos nebent tik tuo atveju, jeigu E. Gudavičius būtų kategoriškai atsisakęs duoti interviu. Kodėl? Į tai viename iš savo klausimų pakankamai vaizdžiai atsako pats A. Švedas: „Profesorius Gudavičius daugeliui Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros jaunųjų bendradarbių (...) asocijuojasi su „paskutine instancija“ (p. 34–35). Taip. Ši A. Bumblausko vadovaujama katedra yra E. Gudavičiaus kulto centras. Pati „paskutinė instancija“ irgi priklauso pastarajai, o ne Senovės ir viduramžių istorijos katedrai.

Rezistentas
Saldūs pataikūniški klausimai, šmėžuojantys visoje knygoje, kartais įgauna komiškų bruožų. Antai 1979–1983 m. E. Gudavičius paskelbė 4 straipsnius apie feodalizmo formavimąsi Lietuvoje. A. Švedas šioje standartinėje sovietmečio temoje įžvelgė didelį „radikalumą“, kuris esą galėjo nepatikti valdžiai. „Taigi, ar Jūs sąmoningai medžiagą išdėstėte į keturis straipsnius tam, kad išvengtumėte pavojaus?“ – klausia jis. „Jūs labai gerai pastebėjote, bet tai jau yra jūsų pastebėjimas. Aš tokios minties neturėjau,“ – atsako E. Gudavičius. „Taigi, čia apie jokią prevenciją, kuomet idėja padalinama į keturis tekstus, kalbėti nereikia,“ – vis dar nepraranda vilties A. Švedas. „Kompleksiškai aš, žinoma, mačiau visa tai,“ – atsako jau „tyliosios rezistencijos“ nuopelną pradedantis įsisavinti pašnekovas (p. 181). Mauzerio ir Sūrskio dialogų gerbėjai, manau, turėtų įvertinti ir tokius dialogus. Tam tikra prasme knyga yra smagi.

Iš tiesų E. Gudavičius nori turėti pasipriešinimo „sistemai“ nuopelnų. Ir ieško jų pačiose netikėčiausiuose vietose. Vieną iš tokių „smūgių sistemai“ jis, pasirodo, sudavė dar studijuodamas Politechnikos institute, kuomet teko bėgti iš Jono Matulionio aukštosios matematikos paskaitos: „Kai Matulionis (...) liepė vietoj savęs pasiųsti prie lentos kitą studentą, mano „prietelius“ nosies tiesumu nuėjo tos vietos, kur aš sėdėjau, link, tačiau ten mano ir pėdos jau buvo ataušusios. Maža to, atsisėdęs į naują vietą aš palindau po suolu. (...) Kai buvo ištarta mano pavardė, aš išlindau iš po suolo ir gretai smukau pro duris. Prieš joms užsiveriant girdėjau, kaip visa auditorija pagyvėjusi šurmuliuoja. (...) Po kelių dienų Politechnikos instituto sienlaikraštyje atsirado komiksas su eiliuotais komentarais. Jų pradžią prisimenu ir dabar: „Gudas bijo integralo / Ir nuo jo jisai išbalo / Štai iš suolo jis išslinko / Susikūprino sulinko.“ Eilėraščio paskutinės eilutės: „Baigė šio gyvenimo etapą / Vien palikęs blogą kvapą.“ (p. 108–109).

Kaip gi šį jaunystės nuotykį E. Gudabičius vertina šiandien? Jaunystė – kvailystė? Anaiptol. „Taigi, komjaunimo organizacija nutarė man duoti „pamoką“, – samprotauja jau subrendęs profesorius. – Kad ir kaip ten būtų, toks mano poelgis buvo tam tikras iššūkis nusistovėjusiai tvarkai. Buvau nubaustas už buitinį tvarkos sulaužymą, tačiau net ir toks smulkus nepaklusnumas buvo vertinamas kaip „nukrypimas nuo linijos“ (p. 109). Apie profesorių J. Matulionį buvęs jo studentas irgi turi ką pasakyti: „Šis dėstytojas į kiekvieną studentą žvelgė kaip į potencialų tinginį bei apgaviką ir pripažino tik botago principą. (...) Šio dėstytojo elgesį galėčiau apibūdinti kaip „feodalinį“. Mane ne tik slėgė, bet ir siutino Matulionio darbo metodika“ (p. 107). Tik nemanykite, kad šis niekingas „feodalas“ kaip nors susidorojo su E. Gudavičiumi po tokio jo „iššūkio nusistovėjusiai tvarkai“! Išklausęs E. Gudavičiaus pasiteisinimą, „Matulionis kreivai nusišypsojo ir nuėjo. Aš supratau, jog jis ant manęs nepyksta,“ – pripažįsta E. Gudavičius (p. 109).

J. Matulionis nepyko, o štai E. Gudavičius pyksta iki šiol. Bet tai nėra kažkas ypatingo šio žmogaus biografijoje. Visas interviu persunktas panašaus pobūdžio pareiškimų, ir būtent tai palieka itin slogų įspūdį, užvertus paskutinį aptariamos knygos puslapį.

Šventoji neapykanta
Sunku pasakyti, kam E. Gudavičius nejaučia neapykantos, kurios spektras apima viską nuo jo paties pavardės iki mokslinių tyrimų objekto bei mokslinio darbo formų. „...mano senelis kaip našlaitis buvo priglaustas jam visai svetimų žmonių. Dėl šios priežasties jam ir mano tėveliui šalia Gudavičiaus pavardės buvo „prikabinta“ dar viena. Aš taip pat ją turiu, tą dvigubą pavardę, tačiau man ji yra tikras svetimkūnis, kuriai aš jaučiu gilią neapykantą“ (p. 44). Nekenčia E. Gudavičius ir genealogijos, kurią kažkokiu paradoksaliu būdu sutapatina su protekcionizmu: „...domėjimasis savo giminės genealoginiais medžiais dažniausiai signalizuoja feodalinį paikumą. (...) Ryšiai dabar lemia labai daug, neretai jie esmingai keičia gyvenimus. O man tai nepatinka. Dar daugiau, nekenčiu protekcionizmo visa savo siela ir širdimi“ (p. 45).

Anksčiau E. Gudavičius nekentė ir istorijos: „Juk aš istoriją pamėgau būdamas 13–14 metų. O iki tol aš šio dalyko nekenčiau!“ (p. 54). Bet ir dabar padėtis nedaug tepasikeitė – istoriją, kaip „amatą“, jis gal ir mėgsta, bet to, kas joje aprašoma, – nekenčia: „Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe“ (p. 249–250). Bjaurisi jis ir mokslinėmis konferencijomis bei disertacijų gynimais: „Beje, mano požiūris ir tuomet, ir dabar į konferencijas nepakito. Aš jas laikiau ir tebelaikau tam tikra lažo forma. (...) Kodėl nuo pat savo kaip istoriko kelio pradžios pajutau atgrasumą panašaus pobūdžio susibūrimams? (...) Nemanau, kad šiuo atveju reikia atsargiai rinkti žodžius, tiesiog man visa tai yra šlykštu. Ir čia nereikia viso dėmesio sutelkti vien tik į konferencijas. Pats humanitarų gyvenimas yra ritualizuotas iki smulkmeniškiausių detalių. O man tai nėra priimtina“ (p. 193). Nemėgsta ir istorijos sintezių rašymo (p. 195) – šį darbą irgi vadina „lažu“ (p. 245). Na, ir apskritai, apibendrindamas visus savo darbus, E. Gudavičius sako, jog „nėra nė vieno darbo, kuriuo aš būčiau patenkintas“ (p. 29).

Tačiau istorija – ne vienintelis E. Gudavičiaus neapykantos objektas. „Matematika suėdė visą mano laiką. Todėl iš Politechnikos instituto išėjau jos nekęsdamas“ (p. 109). „Jūs klausėte manęs apie keliones kaip vieną iš „gyvenimo universitetų“ formų. Galiu prisipažinti, jog aš visą gyvenimą neapkenčiau kelionių“ (p. 157).

Tapatybės krizė
Kitas E. Gudavičiaus neapykantų kompleksas susijęs su jo tapatybės krize. Šią krizę lėmė tai, kad E. Gudavičius išaugo rusiškoje aplinkoje. Jo motina Nadežda Pivovarova buvo kilusi iš carinės Rusijos armijos karininkų šeimos. Tėvas irgi gimęs bei augęs Rusijoje, į Lietuvą atvyko būdamas 27 metų. Tad šeimoje buvo kalbama rusiškai (p. 51). Vaikystėje motina stengėsi įskiepyti sūnui rusų kultūrą – nešė iš bibliotekos rusiškas knygas, davė skaityti rusų baltagvardiečių diasporos Rygoje leistą žurnalą „Dlia vas“. „Politiniu požiūriu tai buvo labai šlykštus leidinys, tačiau profesiniu požiūriu – tiesiog puikus,“ – komentuoja E. Gudavičius (p. 52). Tačiau, skaitydamas šį žurnalą, jis ėmė jausti, kad carinė Rusija jam „yra dar mažiau simpatinga nei bolševikinė“ (p. 53). Tačiau „pastaroji patirtis formavo kažkokį barjerą lietuviškosios inteligentijos atžvilgiu. Štai taip man teko stovėti iš karto dviejose valtyse. Kartu visą laiką neapleido abejonė, kiek aš esu savas vienur arba kitur“ (p. 53).

Neapykanta Rusijai (visų pirma carinei), šalia nesuskaičiuojamų kitų E. Gudavičiaus neapykantų, yra galbūt vienintelė, dėl kurios jis jaučia sąžinės priekaištus. „Rusijos imperija man yra monstras, tačiau taip sakyti anaiptol nėra lengva. Juk tai mano motinos tėvynė. (...) Kaip jau sakiau, Rusijos imperijos aš neapkenčiu, tačiau savo mamos dėka aš turiu galimybę aiškesnėje šviesoje išvysti tuos žmones, kuriais rusų tauta gali didžiuotis“ (p. 48). „Dabar aš galiu save tik kaltinti, kad man tuo metu nepavykdavo nuslėpti šios neapykantos mamos tėvynei“ (p. 51). „Mano mama savo gyvenimą paskyrė man. Jos gyvenimą sugriovė Rusijos revoliucija. Šiuo atveju skaudžiausia tai, kad aš nesugebėjau nuslėpti savo neapykantos carinei Rusijai ir tuo labai skaudinau patį brangiausią man žmogų“ (p. 99).

Kiek kitaip E. Gudavičius žiūri į bolševikinę Rusiją. Iš vienos pusės jai irgi tenka tam tikra jo visa apimančios neapykantos dalis. Iš kitos pusės šiuo atveju jis jau nesidrovi pareikšti: „Tačiau aš galiu deklaruoti ir savo poziciją – žvelgdamas į Rusijos pilietinį karą esu raudonųjų pusėje“. Motyvas iš pradžių lyg ir „patriotinis“: „Jeigu ne raudonieji, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma“. Tačiau tai pasakius, iškart „pasitaisoma“: „Ir vis dėlto ne vien tik šis argumentas man atrodo svarbus. Žinant, kokia buvo carinė Rusija, – su didžiuliu luominiu reliktu, – man nekyla abejonių, kurią pusę palaikyti. O kas gi yra tas luominis reliktas? Jeigu pagal kilmę ir gyvenimo būdą tu neatitinki tam tikrų standartų, esi ne žmogus ir kiekviename žingsnyje jauti panieką bei diskriminaciją. O prasimušti buvo nepaprastai sunku, nes Rusijoje gyvavęs kapitalizmas nusipelno tik vieno epiteto – „suknistas“. Ir joks kitoks. Na, gerai, galima parinkti šiek tiek „politiškai korektiškesnę“ formuluotę – „pradinis feodalinis kapitalizmas“. Beje, o dabar Lietuvoje koks kapitalizmo porūšis gyvuoja?“ (p. 79).

Paskutinė užuomina nepalieka iliuzijų, kad dalis E. Gudavičiaus neapykantos yra skirta ir Lietuvai. Kaip gi kitaip? Jau seniai E. Gudavičius garsėjo tokiais pasisakymais, kaip „lietuviai – šakalų tauta“ (kalbant apie viduramžius) arba „lietuviai – veršių tauta“ (kalbant apie dabartį). Taip, „nelengva stovėti iš karto dviejose valtyse“ (p. 49), bet kai žmoguje tiek neapykantos, abiems „valtims“ jos pakaks.