Rugsėjo 8-oji - Vytauto karūnavimo diena

Viena didžiausių švenčių Pirmosios respublikos laikais buvo rugsėjo 8-oji — Tautos šventė. Tą dieną 1430 m. buvo numatytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo iškilmės. Karūnacija neįvyko, nes lenkai sulaikė iš Vokietijos į Lietuvą gabenamą karaliaus karūną, o pats Vytautas spalio 27 d. mirė.

1930 m. buvo nuspręsta, kad būtent ši diena, galėjusi tapti didžiausio Lietuvos triumfo akimirka, bet palikusi ateities kartoms neįgyvendintą siekį, geriausiai tinka apmąstyti tautos praeitį ir ateitį. ,,Nepriklausomoji Lietuva, būdama tąsa Senosios Lietuvos, neveltui kas metai švenčia rugsėjo aštuntąją: kiekvienais metais ji turi mums priminti, kad Lietuva dar neapvainikuota, — neapvainikuota Garbės vainiku, kurį visi lietuviai savo tėvynei turi pinti,” — 1939 m. rašė L. Gaudenis.

Ši šventė pastaruoju metu kiek primiršta, ją tarsi pakeitė liepos 6-oji — spėjama Mindaugo karūnavimo diena. Be abejo, abi datos primena senąją Lietuvos praeitį, tačiau šių dviejų švenčių akcentai skirtingi. Liepos 6-oji — linksma vasaros šventė, primenanti kadaise Mindaugo pasiektą tarptautinį Lietuvos pripažinimą, lengvabūdiškai ignoruojanti tai, kad karūnos kaina buvo dalis Lietuvos teritorijos, ir kartais dar netiksliai pavadinama Lietuvos valstybės gimtadieniu. Rugsėjo 8-oji nukelia mus į Senosios Lietuvos brandos amžių ir skatina ne tik džiaugtis savo praeitimi, bet ir ją apmąstyti, įvertinti, daryti išvadas ateičiai.

Pusė Horodlės jau nuvirto į Ukrainą...

1413-ieji metai. Horodlė. Garsioji Horodlės unija, kuomet Lenkija ir Lietuva, nugalėjusios Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, bet jo dar galutinai neįveikusios, atnaujino sąjungą, o Lenkijos bajorai suteikė Lietuvos bajorams savo herbus. Tuo metu tai buvo Lietuvos valdomai Volynei priklausiusi pilis.




Rugpjūčio 26 d., grįždamas iš Lucko, buvau užsukęs ir į šią vietą. Dabartinė Horodlė yra nedidelis Lenkijos pasienio miestelis. Jo centrinė gatvė yra kelias palei Bugo upę, kuria eina Lenkijos ir Ukrainos siena. Tarp to kelio ir Bugo įsispraudęs nemažas galingų griovių juosiamas piliakalnis, apaugęs medžiais.





Gatvė ties piliakalniu vadinasi piliakalnio vardu - Wały Jagiellońskie (žiūrėk miestelio centre stovinčio Horodlės plano nuotrauką). Ties gatve pastatytas stendas su informacija apie piliavietę. Šiandien nemaža Horodlės piliakalnio dalis yra nuvirtusi į Bugo upę. Pačioje piliavietėje, netoli stataus Bugo kranto skardžio, styro Lenkijos pasienio stulpas, kurį akylai saugo pasieniečiai. Kuomet mes apėjome piliakalnį ir grįžome prie pakelėje paliktų automobilių, keli pasieniečiai motociklu atvažiavo su mumis pasisveikinti.

Žalgirio mūšis žinomas ir Japonijoje

Youtube.com yra paskelbtas ir japoniškas filmukas apie Žalgirio mūšį. Pasakojimas - tai tekstas su iliustracijomis (ir muzikiniu fonu). Tekste beveik nieko nesuprantu, išskyrus datas, bet, kadangi tema gerai žinoma, tai matyti, jog pradedama nuo Vokiečių ordino įkūrimo 1198 m., pasakojama apie jo įsikūrimą Pabaltijyje, regis, netiksliai nurodoma, kad jau 1283 m. jis užėmė Žemaitiją. Paskui parodoma Lietuvos ir Lenkijos unija, kažkas pasakoma apie Vytauto ir Jogailos santykius ir rodoma mūšio schema. Kryžiuočiai nustumia lietuvius, jie kažkur ištirpsta, tada į mūšį stoja lenkai, o ir lietuvių vėl atsiranda, jie grįžta į mūšio lauką, tiesa, palyginus su lenkais, jų mažiau. Baigiama pranešimu apie Vokiečių ordino valstybės Prūsijoje panaikinimą 1525 m.

Šis japoniškas filmukas sukurtas pernai autorių grupės ar autoriaus, pasivadinusio "ThreeOfShackles", kuris yra sukūręs ir daugiau panašių filmukų apie Europos ir pasaulio istoriją. Iki šiol peržiūrėtas beveik 3 tūkst. kartų. Ir turi tik vieną komentarą: "歴史の勉強になります。ありがとうございます！", kas, naudojantis Google vertimo paslaugomis, turėtų būti suprasta taip: "Studijuosiu istoriją. Ačiū!"

Šiandien - Žalgirio mūšio diena

1409 m. baigėsi taikos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino laikotarpis, kurio metu Žemaitija laikinai buvo atiduota Vokiečių ordinui. Ši taika leido Lietuvai sustiprinti pozicijas Rusioje ir pasiruošti lemiamai kovai. 1409 m. gegužę prasidėjo Vytauto inspiruotas žemaičių sukilimas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.

Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubas, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.

Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.

1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 pulkų (iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas sutelkė daugiausia 21 tūkst. raitelių. Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo). Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą.

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams.

Plačiau: T.Baranauskas. Žalgirio mūšis – mūsų Pergalės diena

Vytauto Didžiojo kelias į Lucką

2009 m. rugpjūčio 23-30 d. planuojamas LR Užsienio reikalų ministerijos remiamas projektas "Vytauto Didžiojo kelias į Lucką". Jo tikslas - "Atgaivinti istorinę atmintį apie 1429 metų sausio pradžioje Liubarto (Lucko) pilyje dabartinėje Ukrainoje įvykusį Vydurio ir Rytų Europos valdovų suvažiavimą, kurį iniciavo Vengrijos karalius ir Šv. Romos imperatorius Zigmantas I (1410-1437). Pagarbiai priminti apie šį įvykį buvusio LDK regionui planuojamame maršrute tarp Vilniaus (bei kitų Lietuvos vietovių) ir Ukrainos miesto Lucko, vykstant per Baltarusiją tokiu būdu, kad po pagrindinio 2009 metų renginio - koncerto, įvyksiančio prie Lucko pilies, ir seminaro Lucke vietinės šio renginio rėmimo organizacijos, grupės ar asmenys nuolat bendrautų tarpusavyje tolesnėse programose".

Šio renginio koordinatorius Jonas Aleknavičius klausė manęs, kokiu keliu į Lucką vyko pats Vytautas? Ta proga surašiau tai, ką šia tema pavyko surasti.

Vytauto kelias į Lucką 1428–1429 metais

1428 m. vasarą Vytautas surengė žygį į Novgorodo žemę – paskutinį ir vieną iš didžiausių savo karo žygių. Liepos 18 d. jis apgulė Vyšegorodą, o liepos 20 d. – Porchovą. Čia atvykusi Novgorodo delegacija sutiko sumokėti išpirką (liepos 28 d.), ir Vytautas grįžo į Lietuvą. Rugpjūčio 12–15 d. jis jau buvo Smolenske, rugpjūčio 22 d. – Naugarduke, kur apdovanojo žygyje dalyvavusius lenkų riterius. Rugpjūčio 25 d. jis jau Varėnoje, kur parašė laišką Livonijos krašto magistrui.

Kur Vytautas buvo rugsėjo mėnesį nežinoma, o spalio 5 d. jis jau buvo Breste, kur apdovanojo žemės valdomis 6 brolius bajorus. Tiksliau nedatuotame (turbūt, lapkričio mėn.) Vytauto laiške Romėnų ir Vengrijos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui taip pat sakoma, kad Breste Vytautas priėmė Zigmanto pasiuntinius, kurie perdavė Zigmanto pasiūlymą kur nors asmeniškai susitikti „nurodydami mums tam tikras vietas Vengrijoje arba Lenkijos karalystėje, arba Trakuose ir Lucke“. Vytautas iš šių pasiūlymų parinko Lucką, kaip artimesnę Zigmantui vietą, esančią jo valdose.

Gruodžio 5 d. Vytautas jau Gardine. Čia jis rašo Vokiečių ordino didžiajam magistrui Pauliui Rusdorfui apie planuojamą Lucko suvažiavimą ir siunčia savo atsakymo Zigmantui kopiją. Gruodžio 19 d. vis dar Gardine Vytautas gavo žinią, jog Vokiečių ordino didysis magistras į Lucko suvažiavimą siunčia Balgos komtūrą ir Rastenburgo pilies viršininką. Į tai atsakydamas pažymėjo, kad dabar jau kartu su Lenkijos karaliumi (Jogaila) vyks iš Gardino į Lucką. Jonas Dlugošas rašo, kad Jogaila Gardine atšventė Kalėdas (gruodžio 25 d.) ir įprastais keliais išvyko į Lucką. Ten rado jau atvykusį Vytautą, kuris jį aplenkė.

Vytauto ir Jogailos kelias iš Gardino į Lucką šaltiniuose nėra detalizuotas, bet apie jį galima spręsti iš kitų metų kelionių. Plačiausiai kelią iš Lucko į Gardiną Vytautas aprašė savo 1427 m. rugpjūčio 14 d. laiške, kur kalbėjo apie savo planuojamą kelionę į Kijevą ir Lucką ir grįžimą iš jo per Vladimirą, Horodlę (čia planuotas susitikimas su Jogaila), Brestą, Melniką, Drohičiną iki Gardino. Horodlė (dabar Lenkijoje) buvo nedidelis nukrypimas nuo įprasto kelio dėl susitikimo su Jogaila: ji yra netoli Vladimiro, bet kitoje Būgo pusėje, per kurį nėra prasmės keltis, norint vykti Bresto kryptimi. Keliuose Jogailos itinerariumuose minima, kad išvykęs iš Lucko jis apsistodavo Liubomlyje (tai būtų tarpinis punktas tarp Vladimiro ir Bresto), taigi ši vieta irgi tikėtina įprasto kelio tarp Gardino ir Lucko dalis.

Jogaila atvyko į Lucką 1429 m. sausio 6 d., Zigmantas Liuksemburgietis – sausio 22 d. Suvažiavimas baigėsi sausio 28 d.

Vasario 1 d. Vytautas jau buvo Turijske (pakeliui į Liubomlį – gali būti alternatyvus punktas Vladimirui), vasario 13 d. – Eišiškėse (į jas tikriausiai vykta per Gardiną), vasario 17 d. – Trakuose.

Vytauto kelias 1428 m. gruodžio pabaigoje – 1429 m. sausio pradžioje (rekonstrukcija):

Gardinas (dabar Baltarusija)
Drohičinas (dabar Lenkija)
Melnikas (dabar Lenkija)
Brestas (dabar Baltarusija)
Liubomlis (dabar Ukraina)
Vladimiras (dabar Ukraina) [arba Turijskas (dabar Ukraina)]
Luckas (dabar Ukraina)

Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus

Šiemet vykusios Lietuvos mokinių istorijos olimpiados "Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko (1009-1429 m.)" finaliniam etapui buvo pasiūlytos dvi esė temos - “Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko - debiutas Europos civilizacijoje?” ir “Kodėl Vytautas vadinamas didžiuoju?” Absoliuti dauguma pasirinko antrąją, nors olimpiados nugalėtoja tapo pirmąja temą pasirinkusi autorė.

Rašantiems esė buvo pateikti nedideli šaltinių rinkiniai. Temos apie Vytautą šaltinių rinkinį sudariau aš, taigi pateikiu čia šiuos šaltinius - tai jo vertinimai nuo XV iki XXI amžiaus. Skaitykite, vertinkite, remkitės šiomis nuomonėmis arba jomis piktinkėtės, patys rašykite savo esė!

A. Vytauto majestotinis antspaudas (1407–1430 m.). Kairėje – Volynės ir Smolensko, dešinėje – Vilniaus ir Trakų žemių herbai.

B. „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (apie 1430 m.): „Tad nesistebėkime didžiojo valdovo šlove, kad ir Rytų šalys, ir Vakarų šalys ėjo jam nusilenkti, šlovingajam valdovui, kad net visų šalių viešpats, ir tas atvyko nusilenkti šlovingajam valdovui, didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, vadinamam Vytautu. Net ir Turkų sultonas didžiai gerbė ir brangias dovanas dovanojo šlovingajam valdovui. O dorasis ir dievobaimingasis Konstantinopolio imperatorius, ir tas su juo gyveno didelėje meilėje. Taip pat ir Čekų karalystė didžią garbę teikė šlovingajam valdovui. Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. (...) Kaip kad iš jūros daug upių teka, taip iš šio didžiojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Vytauto – išmintis.“

C. Humanistas Enėjas Silvijus Piklominis (XV a. II pusė): „Didelis buvo Vytauto vardas, visi jo valdiniai jo bijojo; liepus jam skubinos patys pasikarti, negu patekti į kunigaikščio nemalonę. Nepasiduodančius jo valdžiai įsiūdavo į meškų kailius, įmesdavo meškoms, kurias tam tyčia maitindavo, kad sudraskytų, arba kitais būdais nužudydavo. (...) Jeigu ką įtardavo, kad elgiasi kitaip, negu jis nori, tuojau perverdavo jį su strėle; daug žmonių jis pražudė bežaisdamas.“

D. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas (XV a. II pusė): „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“

E. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (1523 m.): „Esant jam valdovu, viešpatavo taurus teisingumas (...). / Jis visose srityse teisingumo švento žiūrėjo, / Kad negalėtų kur nors slėptis apgaulė kokia; / Kalbama, jog net prieš tai, kai nubausti paskirdavo dieną, / Daugel kaltųjų tuojau patys skubėdavo mirt: / Nedelsdami ant kaklų stiprias jie sau nerdavos kilpas, / Nes jau nebuvo vilties, kad jiems atleistų bausmes. / Liudininkus melagius įsakydavo žiauriai kankinti, / Kad tik daugiau ateity niekas nedrįstų meluot. / (...) Niekam nebuvo jis toks rūstus, kaip kuriam nors teisėjui, / Dovanomis papirktam, jeigu susekdavo jį. (...) Vytautui ten viešpataujant, išnyko gaujos gobšuolių, / Ir už nuopelnus tuos bus jam garbė amžina.“

F. Vytautui Didžiajam minėti įstatymas (1929 m.): „Teisinga ir būtina, kad Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Vytautą, nuo amžių vadinamą Didžiuoju, mūsų Karžygį Valdovą (...), vyrą, kurio Genijų pagerbė Europa, galingos jo dvasios gaivinama Lietuvių Tauta (...) pagerbtų jo atminimą (...), nustatoma: tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji metai skiriami Vytautui Didžiajam pagerbti“.

G. Istorikas Zenonas Ivinskis (1970 m.): „Dar jam gyvam tebesant, jo draugai, šalininkai ir jo politikos rėmėjai Lietuvos bajorai įžvelgė jame nepaprastą vyrą, aukštesnį žmogų. (...) Ir Vytauto priešai, kaip ir vakarų Europos kronikininkai, rašytojai, politikai jautė Vytauto didybę. Jie nesigailėdavo Kęstutaičiui palyginimų su pačiais didžiausiais antikinio pasaulio vyrais.“

H. Žurnalistas Rimvydas Valatka (2005 m.): „Jei būtų mano valia, iš valstybės atmintinų dienų sąrašo išbraukčiau Žalgirio mūšį, kuris Lietuvai nedavė jokios naudos.“

I. Istorikas Alvydas Nikžentaitis (2007 m.): „Santykių su lenkais esminis pagerėjimas lėmė Mindaugo, o kartu ir jo karūnacijos dienos atradimą ir jos padarymą viena iš 3 centrinių Lietuvos valstybingumo švenčių. Iš esmės ši aplinkybė susijusi su nesėkminga Vytauto karūnacijos šventės degradacija.“ „Pavyzdžiui, antilenkiškumo mažėjimas lėmė ir Vytauto svarbos Lietuvos visuomenėje menkėjimą.“