Kolega Giedrius Kiaulakis paskelbė kritišką straipsnį „Liūdnas Radvilų palikimas“, kuriame išgarsintą Radvilų galybę, be kita ko, palygino su šiuolaikinių klanų šlove:
„Radvilų ir kitų LDK magnatų sukurta korupcinė valstybės valdymo sistema nėra visai svetima šiandieninei Lietuvos Respublikai, tik mūsų kvazidemokratijoje kažkaip nebelabai įmanoma sukurti galingus tinklus, remiantis vien kraujo giminystės teikiamais ištekliais – ir gimstamumas nebe tas, kaip XVI amžiuje, ir Briuselis už tokį įžūlumą nepagirs. Tenka klanus formuoti kitais pagrindais – kartu medžiojant, studijuojant, ištvirkaujant, vagiant ir pan. Taip susiformuoja galios centrai, kuriuos galima tik kaip nors sąlyginai įvardinti. Galbūt po trijų šimtų metų Lietuvos istorikai juos irgi vertins teigiamai, teigdami, kad XXIV amžiaus politiniams liliputams toli iki XXI amžiaus „didžiavyrių“, ir su naivia pagarba dėstys, kad „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkstančių samdomų darbuotojų. Kažkodėl šiuo metu tokio grupuočių pasiekimai LR piliečius nelabai džiugina – spėju, kad LDK miestiečius ir baudžiauninkus Radvilų galybė nuteikdavo panašiai.“
Tomas Čyvas replikavo, kad toks palyginimas painioja epochas ir kelia Radviloms pernelyg šiuolaikiškus vertinimo kriterijus. Su tuo galima sutikti, o kartu ir nesutikti: kiekvienas praeities lyginimas su dabartimi yra pasmerktas „painioti“ epochas ir būti kažkiek netikslus, nes istorija nesikartoja, ir kiekviena epocha turi tik jai būdingų bruožų. Ir vis dėlto vien dėl to turbūt neverta atsisakyti pačios idėjos rasti analogijų tarp praeities ir dabarties. Šiame kontekste G. Kiaulakio palyginimas yra pakankamai šmaikštus, neatitrūkęs nuo sveiko proto ir realybės.
Tokio sveiko proto iš tiesų reikėtų palinkėti panašių ceremonijų, kaip pernykštis Radvilų perlaidojimas Dubingiuose, organizatoriams, kurių pakviestiems Jų prakilnybėms Radvilų giminės palikuonims buvo suteikta perdėm reikšminga vieta.
Aš nežiūrėčiau taip kritiškai, kaip G. Kiaulakis, į ankstyvuosius Radvilas, kurie buvo perlaidojami pernai. Antai Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565) niekaip negalėčiau suversti kaltės dėl Liublino unijos ir žymios Lietuvos teritorijos dalies praradimo – ne tik dėl to, kad pastarasis neišgyveno iki tos dienos, kurią visa savo veikla stengėsi atitolinti, bet ir todėl, kad nederėtų Žygimantui Augustui tenkančios tragiškiausio mūsų valdovo, atvirai veikusio prieš Lietuvos valstybę, „garbės“ perkelti ant Radvilų pečių.
Tačiau apie vėlyvuosius Radvilas galima būtų pasakyti ir kai ką daugiau. Ko verta jau vien tokia spalvinga asmenybė, kaip paskutinis iš galingųjų Radvilų – Karolis II Stanislovas Radvila – „Mielasis Ponas“ (1734–1790)! Buvo ir kitų giminės atstovų, kurių gyvenimai geriausiai įkūnija Lietuvos valstybės agoniją. Tiesa, tokie tuomet buvo ne tik Radvilos...
1336 m. vasario 25 d., kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po ilgų kovų, priešui įsiveržus į pilį, pilies gynėjai savo noru pasirinko mirtį, užuot pasidavę į priešo vergiją. Šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu.
Kryžiuočių ir jų talkininkų kariuomenė patraukė į Pilėnų pilį Trapėnų žemėje. Dėl tikslios Pilėnų pilies vietos iki šiol vyksta ginčai, bet sutariama, kad jie buvo Žemaitijoje. Kryžiuočiams ir jų talkininkams apgulus pilį, užvirė atkakli kova. „Jie puolė pilį tol, kol apgulos įrenginiais pilis buvo paimta,“ – rašo Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika. Bet plačiausiai puolimo eigą aprašė Vygandas Marburgietis, kurio vokiškai eilėmis parašyta kronika, deja, neišliko. Jos turinį žinome iš XV a. skuboto vertimo-santraukos ir ją XVI a. plačiai panaudojusio Kasparo Šiuco (Schütz) kronikos. Pastarojoje Vygando pasakojimas apie Pilėnus pateiktas plačiau. Tik šio atpasakojimo dėka žinome ir pilies viršininko Margirio vardą. Kaip rašo Šiucas, kryžiuočiai Pilėnų pilį „šturmavo su visa jėga kelias dienas vieną po kitos. Lietuviai gynėsi vyriškai“. Tačiau „Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji visas žmogiškąsias ir įmanomas jėgas sutelkė, kad užliptų ant tvirtovės [sienų]; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu atiduoti tvirtovę ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios taip neapkentė, kad lengviau jiems buvo mirti“.
„Tokioje kovoje, – sakoma lotyniškame Vygando Marburgiečio kronikos vertime, – daugelis pagonių taip sužeisti iš ten išjojo, o Henebergo grafas ten pat gerai pasižymėjo toje pilyje.“ Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“.
Tačiau karinis ir kiekybinis kryžiuočių pranašumas darė savo. Kaip rašo Šiucas, kai lietuviai pamatė, „kad negalės ilgai atsilaikyti ir kad jų įtvirtinimai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to ėmė žudyti vieni kitus“. „Ten, kaip pasakoja, – rašoma Vygando kronikos lotyniškame vertime, – viena sena pagonė su kirviu 100 iš jų nužudė, o paskui pati nusižudė“.
Paskutiniame pilies įtvirtinime dar tebesigynė Margiris. Tenai, kaip rašo Šiucas, „taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios.“
Tai buvo 1998-aisiais. Po ilgų ir varginančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų paieškų, užtrukusių 10 metų, Lietuvos televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas atrado nežinomą žemę – Ukrainą, kuri, kaip atsivėrė apstulbusio atradėjo protui ir akims, net Lietuvai kadaise yra priklausiusi. Atradėjas pavadino šį kraštą „Užmirštąja Lietuva“. Visa tai įvyko praėjus 506 metams po didžiojo Kolumbo Amerikos atradimo. Iškilusis lietuvis įrodė pasauliui ir ypač Lietuvai, kad ir šiais laikais įmanomi tokie stebėtini atradimai! Tik, deja, ne visi pripažįsta atradėjo teisę duoti nežinomai žemei pavadinimą. Atsiranda net tokių, kurie buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ima ir pavadina Didžiąja, o ne Užmirštąja Lietuva. Tikra netvarka!
Aš ne juokauju, o tik perpasakoju paties Ukrainos Atradėjo straipsnį – įvadą ukrainiečių istorikų paties A. Bumblausko prašymu parašytai knygai „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“, kurios lietuviškąją versiją neseniai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kad būtų tiksliau, pateiksiu šias mintis ir autentiškais lietuviškojo Kolumbo žodžiais: „Juk tarpukariu net dėl Takų ir Vilniaus galėjome verkti tik iš tolo, nes net ir šie buvo tapę Lenkijos dalimi. Vėliau mintis galėjo nuklysti iki Krėvos, Lydos, tačiau Ukraina ir tada liko toli už šios atminties ribų. Todėl LDK paveldo paieškas jau šiais laikais ir buvome pavadinę „Užmirštosios Lietuvos“ paieškomis. Šį darbą su LTV laidomis pradėjome dar 1988 m. (Krėva, Nesvyžius, Gardinas, Naugardukas), šiek tiek vėliau jau „Būtovės slėpiniuose“ atsirado Palenkė (Supraslė, Tykocinas, Biala, Kodenis). Taip 1998–1999 m. atrasta Ukraina ir sukurtas 12-os TV laidų ciklas apie LDK pėdsakus joje (Luckas, Kremenecis, Podolės Kamenecas, Olyka, Oleska ir kt.) (...). LDK paveldo keliais šiandien jau sudaromi turistiniai maršrutai, vyksta naujų albumų leidyba ir kt., tačiau tarsi pradedama perlenkti lazdą – Ukrainoje matant ne „Užmirštąją Lietuvą“, o „Didžiąją Lietuvą“.“
Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Kapitalinį kelių tomų albumą pavadinimu „Didžioji Lietuva“ pradėjo leisti signatarė Birutė Valionytė, matyt, neatsiklaususi A. Bumblausko leidimo. Leidinyje skelbiamos autorės padarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrinio paveldo Baltarusijoje ir Ukrainoje nuotraukos. Dalykinė leidinio apimtis yra nesulyginama su A. Bumblausko televiziniais pasivažinėjimais. Kartu B. Valionytė įsivaizdavo, kad važinėjo tiesiog po buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, o ne A. Bumblausko kelionių takais. Ji nesistengė surasti Ukrainos ir Baltarusijos žemėje giliai įspaustų Ukrainos atradėjo pėdsakų. Ir, žinoma, drįso joms sutekti kitą pavadinimą, tiksliau, kitą epitetą – „Didžioji“ vietoj A. Bumblausko „Užmirštosios“.
Žinia, mūsų TV šoumenas yra ne iš kelmo spirtas – jis dar garsėja ir kaip didis teoretikas. Todėl nesunkiai sukritikavo neteisingą B. Valionytės pasirinkimą. Jis netgi išsiaiškino, jog „Ukrainoje yra regionų, kurie niekada nepriklausė Lietuvai“ (nuostabu – dar vienas Atradimas!). Be to, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno ne vien lietuviai, „taigi užmirštosios LDK istorijos puslapiuose atsiskleidžiančios daugiatautės valstybės paveldo vienareikšmiškai negali savintis nė viena LDK „palikuonė“, kita vertus, nemažiau neteisinga būtų ir jį pamiršti“. Po šių naujų Atradimų ir pamokymų pliūpsnio Atadėjas perėjo prie svarbiausio: „Tačiau dar svarbesnis yra kitas klausimas, ar „Didžiosios Lietuvos“ idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai yra girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais? Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save“.
Štai tokių išvadų šoumenas-teoretikas priskaldė iš vieno Lietuvos epiteto – „Didžioji“. Baisu net pagalvoti, kokie atradimai mūsų lauktų, jeigu autorius imtų skaityti daugiau. Įdomu, kad ne tik save Ukrainoje matantis A. Bumblauskas išvadą, jog senosios Lietuvos pavadinimas Didžiąją reiškia egoizmą ir tik savęs matymą, daro gretindamas jį su teisinga pavadinimo versija – Užmirštoji Lietuva. Tūlas ne toks didelis teoretikas pagalvotų, kad esminis žodis šiuose įvardijimuose yra Lietuva, o „užmirštoji“ ar „didžioji“ – tik nieko iš esmės nekeičiantys epitetai. Labai norintys pabrėžti, kad senojoje Lietuvos valstybėje gyveno ne tik lietuviai, galėtų ją vadinti kokiais nors XIX amžiaus rusų istoriografijos termino „Litovsko-russkoje gosudarstvo“ vediniais. Bet ne! Epitetas „Užmirštoji“, pasirodo, kažkokiu būdu atiduoda duoklę baltarusiams ir ukrainiečiams.
Tai, ką čia citavau, yra iš „Pratarmės lietuviškajam leidimui“. Ačiū Dievui, kad ukrainietiškosios knygos versijos skaitytojai šio įvado nemato. Padėkokim Dievui ar likimui ir už tai, kad ukrainiečiai nematė ir mūsų Kolumbo 1999-aisiais sukurptų „Būtovės slėpinių“ laidų apie ką tik „atrastą“ Ukrainą. Šiose laidose skambėjo tokios genialios mintys, kaipo: lietuviams reikėtų atsiprašyti Rusijos prezidento už tai, kad užgrobė Ukrainą ir leido susikurti joje atskirai nuo rusų ukrainiečių tautai!
Be galo sukrėsta šių A. Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus dueto „įžvalgų“ Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininkė Nadija Neporožnia paskutinius savo gyvenimo metus praleido desperatiškai kovodama su šiais akibrokštais. „Lietuviški žaidimai su Ukrainos istorija“ – taip vadinosi vienas iš jos straipsnių, kuriuo ukrainiečių spaudai ji bandė pristatyti tai, kas vyksta Lietuvos televizijos eteryje. Rašė apie tai ir Lietuvos spaudoje, bet buvo piktai užsipulta ir suniekinta minėtojo dueto. E. Gudavičius ją net įtraukė į savo sudarytą „asmenų, su kuriais nediskutuojama“ sąrašą. Tuo metu man teko protarpiais pabendrauti su N. Neporožnia, mačiau, kokį sukrėtimą ji patyrė, per Lietuvos televiziją klausydama tokių Ukrainos istorijos interpretacijų, kokių net ne kiekvieno didžiarusiškojo imperialisto pasisakymuose išgirsi.
2004 m. N. Neporožnia mirė, tad bumblauskiškoms Ukrainos istorijos interpretacijoms kliūčių neliko. Galima drąsiai skelbtis Ukrainos atradėju! Turbūt dar ne to išgirsime. Patogiai įsitaisykime ir laukime...
Spalio 12 d. baltarusių laikraštis "Naša niva" paskelbė sociologinės laboratorijos "Novak" baltarusių savimonės tyrimo rezultatus. Tyrimo metu buvo apklausta 1011 respondentų. Tarp atsakymų į klausimą, "kuo jūs save visų pirma laikote?", buvo ir atsakymo variantas litvinas. Net 33,2 proc. respondentų pareiškė, kad tam tikru mastu jie laiko save litvinais, tiesa, dauguma jų šią tapatybę laiko nesvarbia ar antraeile. Vidutiniška ir stipria šią identifikaciją pripažįsta tik 8,9 proc. Baltarusijos gyventojų (26,8 proc. visų "litvinų").
Iš viso litvinais savęs nelaiko 66,6 proc. Baltarusijos gyventojų. Minimaliu mastu litvinais save laiko 13,4 proc. Nedideliu mastu - 10,9 proc. Vidutiniškai litvinais save laiko 4,4 proc. Dideliu mastu - 2,6 proc. Maksimaliu mastu - 1,9 proc.
Tiesa, baltarusiai turi ir populiaresnių tapatybių - litviniškoji savimonė, tiesą sakant, yra silpniausia iš tų, kurias buvo galima pasirinkti apklausoje. Pavyzdžiui, net 73,8 proc. baltarusių bent šiek tiek jaučiasi sovietiniais žmonėmis ir tik 26,2 proc. jais visai nesijaučia (vadinasi, bent iš dalies sovietiniai žmonės yra ir kai kurie litvinai). Ir beveik visi save laiko bent šiek tiek baltarusiais (nelaiko tik 0,7 proc., o daugumai tokia tapatybė yra pagrindinė).
