Edvardo Gudavičiaus neapykantos jėga

Pernai atskira knyga buvo išleistas didžiulės apimties (280 puslapių) interviu ciklas su istoriku Edvardu Gudavičiumi „Visa istorija yra gyvenimas“. Interviu ėmė kitas istorikas, pirmojo mokinys, Aurimas Švedas.

Knygoje yra tokia žyma: „Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2008 06 04 (Prot. Nr. 8) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip sakytinės istorijos mokslo šaltinio publikaciją“. Čia jau ištrinama riba tarp istorijos mokslo ir žurnalistikos. Iš tiesų pasirodžiusi knyga gali būti laikoma nebent eiliniu E. Gudavičiaus kulto (arba hagiografijos) šaltiniu. Net pats interviu ėmėjas tai jaučia ir bando pasiteisinti: „Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pastarojo eksperimento, įgavusio knygos formą, bendraautoriumi (...) galėjo tapti praktiškai kiekvienas sovietmečio lietuvių istoriografijos tyrimo metu atlikto pusiau struktūruoto interviu dalyvis...“ (p. 253).

Žinant, kad A. Švedas dirba VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje, galima teigti, kad alternatyvos pasirinktam „eksperimento“ dalyviui buvo įmanomos nebent tik tuo atveju, jeigu E. Gudavičius būtų kategoriškai atsisakęs duoti interviu. Kodėl? Į tai viename iš savo klausimų pakankamai vaizdžiai atsako pats A. Švedas: „Profesorius Gudavičius daugeliui Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros jaunųjų bendradarbių (...) asocijuojasi su „paskutine instancija“ (p. 34–35). Taip. Ši A. Bumblausko vadovaujama katedra yra E. Gudavičiaus kulto centras. Pati „paskutinė instancija“ irgi priklauso pastarajai, o ne Senovės ir viduramžių istorijos katedrai.

Rezistentas
Saldūs pataikūniški klausimai, šmėžuojantys visoje knygoje, kartais įgauna komiškų bruožų. Antai 1979–1983 m. E. Gudavičius paskelbė 4 straipsnius apie feodalizmo formavimąsi Lietuvoje. A. Švedas šioje standartinėje sovietmečio temoje įžvelgė didelį „radikalumą“, kuris esą galėjo nepatikti valdžiai. „Taigi, ar Jūs sąmoningai medžiagą išdėstėte į keturis straipsnius tam, kad išvengtumėte pavojaus?“ – klausia jis. „Jūs labai gerai pastebėjote, bet tai jau yra jūsų pastebėjimas. Aš tokios minties neturėjau,“ – atsako E. Gudavičius. „Taigi, čia apie jokią prevenciją, kuomet idėja padalinama į keturis tekstus, kalbėti nereikia,“ – vis dar nepraranda vilties A. Švedas. „Kompleksiškai aš, žinoma, mačiau visa tai,“ – atsako jau „tyliosios rezistencijos“ nuopelną pradedantis įsisavinti pašnekovas (p. 181). Mauzerio ir Sūrskio dialogų gerbėjai, manau, turėtų įvertinti ir tokius dialogus. Tam tikra prasme knyga yra smagi.

Iš tiesų E. Gudavičius nori turėti pasipriešinimo „sistemai“ nuopelnų. Ir ieško jų pačiose netikėčiausiuose vietose. Vieną iš tokių „smūgių sistemai“ jis, pasirodo, sudavė dar studijuodamas Politechnikos institute, kuomet teko bėgti iš Jono Matulionio aukštosios matematikos paskaitos: „Kai Matulionis (...) liepė vietoj savęs pasiųsti prie lentos kitą studentą, mano „prietelius“ nosies tiesumu nuėjo tos vietos, kur aš sėdėjau, link, tačiau ten mano ir pėdos jau buvo ataušusios. Maža to, atsisėdęs į naują vietą aš palindau po suolu. (...) Kai buvo ištarta mano pavardė, aš išlindau iš po suolo ir gretai smukau pro duris. Prieš joms užsiveriant girdėjau, kaip visa auditorija pagyvėjusi šurmuliuoja. (...) Po kelių dienų Politechnikos instituto sienlaikraštyje atsirado komiksas su eiliuotais komentarais. Jų pradžią prisimenu ir dabar: „Gudas bijo integralo / Ir nuo jo jisai išbalo / Štai iš suolo jis išslinko / Susikūprino sulinko.“ Eilėraščio paskutinės eilutės: „Baigė šio gyvenimo etapą / Vien palikęs blogą kvapą.“ (p. 108–109).

Kaip gi šį jaunystės nuotykį E. Gudabičius vertina šiandien? Jaunystė – kvailystė? Anaiptol. „Taigi, komjaunimo organizacija nutarė man duoti „pamoką“, – samprotauja jau subrendęs profesorius. – Kad ir kaip ten būtų, toks mano poelgis buvo tam tikras iššūkis nusistovėjusiai tvarkai. Buvau nubaustas už buitinį tvarkos sulaužymą, tačiau net ir toks smulkus nepaklusnumas buvo vertinamas kaip „nukrypimas nuo linijos“ (p. 109). Apie profesorių J. Matulionį buvęs jo studentas irgi turi ką pasakyti: „Šis dėstytojas į kiekvieną studentą žvelgė kaip į potencialų tinginį bei apgaviką ir pripažino tik botago principą. (...) Šio dėstytojo elgesį galėčiau apibūdinti kaip „feodalinį“. Mane ne tik slėgė, bet ir siutino Matulionio darbo metodika“ (p. 107). Tik nemanykite, kad šis niekingas „feodalas“ kaip nors susidorojo su E. Gudavičiumi po tokio jo „iššūkio nusistovėjusiai tvarkai“! Išklausęs E. Gudavičiaus pasiteisinimą, „Matulionis kreivai nusišypsojo ir nuėjo. Aš supratau, jog jis ant manęs nepyksta,“ – pripažįsta E. Gudavičius (p. 109).

J. Matulionis nepyko, o štai E. Gudavičius pyksta iki šiol. Bet tai nėra kažkas ypatingo šio žmogaus biografijoje. Visas interviu persunktas panašaus pobūdžio pareiškimų, ir būtent tai palieka itin slogų įspūdį, užvertus paskutinį aptariamos knygos puslapį.

Šventoji neapykanta
Sunku pasakyti, kam E. Gudavičius nejaučia neapykantos, kurios spektras apima viską nuo jo paties pavardės iki mokslinių tyrimų objekto bei mokslinio darbo formų. „...mano senelis kaip našlaitis buvo priglaustas jam visai svetimų žmonių. Dėl šios priežasties jam ir mano tėveliui šalia Gudavičiaus pavardės buvo „prikabinta“ dar viena. Aš taip pat ją turiu, tą dvigubą pavardę, tačiau man ji yra tikras svetimkūnis, kuriai aš jaučiu gilią neapykantą“ (p. 44). Nekenčia E. Gudavičius ir genealogijos, kurią kažkokiu paradoksaliu būdu sutapatina su protekcionizmu: „...domėjimasis savo giminės genealoginiais medžiais dažniausiai signalizuoja feodalinį paikumą. (...) Ryšiai dabar lemia labai daug, neretai jie esmingai keičia gyvenimus. O man tai nepatinka. Dar daugiau, nekenčiu protekcionizmo visa savo siela ir širdimi“ (p. 45).

Anksčiau E. Gudavičius nekentė ir istorijos: „Juk aš istoriją pamėgau būdamas 13–14 metų. O iki tol aš šio dalyko nekenčiau!“ (p. 54). Bet ir dabar padėtis nedaug tepasikeitė – istoriją, kaip „amatą“, jis gal ir mėgsta, bet to, kas joje aprašoma, – nekenčia: „Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe“ (p. 249–250). Bjaurisi jis ir mokslinėmis konferencijomis bei disertacijų gynimais: „Beje, mano požiūris ir tuomet, ir dabar į konferencijas nepakito. Aš jas laikiau ir tebelaikau tam tikra lažo forma. (...) Kodėl nuo pat savo kaip istoriko kelio pradžios pajutau atgrasumą panašaus pobūdžio susibūrimams? (...) Nemanau, kad šiuo atveju reikia atsargiai rinkti žodžius, tiesiog man visa tai yra šlykštu. Ir čia nereikia viso dėmesio sutelkti vien tik į konferencijas. Pats humanitarų gyvenimas yra ritualizuotas iki smulkmeniškiausių detalių. O man tai nėra priimtina“ (p. 193). Nemėgsta ir istorijos sintezių rašymo (p. 195) – šį darbą irgi vadina „lažu“ (p. 245). Na, ir apskritai, apibendrindamas visus savo darbus, E. Gudavičius sako, jog „nėra nė vieno darbo, kuriuo aš būčiau patenkintas“ (p. 29).

Tačiau istorija – ne vienintelis E. Gudavičiaus neapykantos objektas. „Matematika suėdė visą mano laiką. Todėl iš Politechnikos instituto išėjau jos nekęsdamas“ (p. 109). „Jūs klausėte manęs apie keliones kaip vieną iš „gyvenimo universitetų“ formų. Galiu prisipažinti, jog aš visą gyvenimą neapkenčiau kelionių“ (p. 157).

Tapatybės krizė
Kitas E. Gudavičiaus neapykantų kompleksas susijęs su jo tapatybės krize. Šią krizę lėmė tai, kad E. Gudavičius išaugo rusiškoje aplinkoje. Jo motina Nadežda Pivovarova buvo kilusi iš carinės Rusijos armijos karininkų šeimos. Tėvas irgi gimęs bei augęs Rusijoje, į Lietuvą atvyko būdamas 27 metų. Tad šeimoje buvo kalbama rusiškai (p. 51). Vaikystėje motina stengėsi įskiepyti sūnui rusų kultūrą – nešė iš bibliotekos rusiškas knygas, davė skaityti rusų baltagvardiečių diasporos Rygoje leistą žurnalą „Dlia vas“. „Politiniu požiūriu tai buvo labai šlykštus leidinys, tačiau profesiniu požiūriu – tiesiog puikus,“ – komentuoja E. Gudavičius (p. 52). Tačiau, skaitydamas šį žurnalą, jis ėmė jausti, kad carinė Rusija jam „yra dar mažiau simpatinga nei bolševikinė“ (p. 53). Tačiau „pastaroji patirtis formavo kažkokį barjerą lietuviškosios inteligentijos atžvilgiu. Štai taip man teko stovėti iš karto dviejose valtyse. Kartu visą laiką neapleido abejonė, kiek aš esu savas vienur arba kitur“ (p. 53).

Neapykanta Rusijai (visų pirma carinei), šalia nesuskaičiuojamų kitų E. Gudavičiaus neapykantų, yra galbūt vienintelė, dėl kurios jis jaučia sąžinės priekaištus. „Rusijos imperija man yra monstras, tačiau taip sakyti anaiptol nėra lengva. Juk tai mano motinos tėvynė. (...) Kaip jau sakiau, Rusijos imperijos aš neapkenčiu, tačiau savo mamos dėka aš turiu galimybę aiškesnėje šviesoje išvysti tuos žmones, kuriais rusų tauta gali didžiuotis“ (p. 48). „Dabar aš galiu save tik kaltinti, kad man tuo metu nepavykdavo nuslėpti šios neapykantos mamos tėvynei“ (p. 51). „Mano mama savo gyvenimą paskyrė man. Jos gyvenimą sugriovė Rusijos revoliucija. Šiuo atveju skaudžiausia tai, kad aš nesugebėjau nuslėpti savo neapykantos carinei Rusijai ir tuo labai skaudinau patį brangiausią man žmogų“ (p. 99).

Kiek kitaip E. Gudavičius žiūri į bolševikinę Rusiją. Iš vienos pusės jai irgi tenka tam tikra jo visa apimančios neapykantos dalis. Iš kitos pusės šiuo atveju jis jau nesidrovi pareikšti: „Tačiau aš galiu deklaruoti ir savo poziciją – žvelgdamas į Rusijos pilietinį karą esu raudonųjų pusėje“. Motyvas iš pradžių lyg ir „patriotinis“: „Jeigu ne raudonieji, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma“. Tačiau tai pasakius, iškart „pasitaisoma“: „Ir vis dėlto ne vien tik šis argumentas man atrodo svarbus. Žinant, kokia buvo carinė Rusija, – su didžiuliu luominiu reliktu, – man nekyla abejonių, kurią pusę palaikyti. O kas gi yra tas luominis reliktas? Jeigu pagal kilmę ir gyvenimo būdą tu neatitinki tam tikrų standartų, esi ne žmogus ir kiekviename žingsnyje jauti panieką bei diskriminaciją. O prasimušti buvo nepaprastai sunku, nes Rusijoje gyvavęs kapitalizmas nusipelno tik vieno epiteto – „suknistas“. Ir joks kitoks. Na, gerai, galima parinkti šiek tiek „politiškai korektiškesnę“ formuluotę – „pradinis feodalinis kapitalizmas“. Beje, o dabar Lietuvoje koks kapitalizmo porūšis gyvuoja?“ (p. 79).

Paskutinė užuomina nepalieka iliuzijų, kad dalis E. Gudavičiaus neapykantos yra skirta ir Lietuvai. Kaip gi kitaip? Jau seniai E. Gudavičius garsėjo tokiais pasisakymais, kaip „lietuviai – šakalų tauta“ (kalbant apie viduramžius) arba „lietuviai – veršių tauta“ (kalbant apie dabartį). Taip, „nelengva stovėti iš karto dviejose valtyse“ (p. 49), bet kai žmoguje tiek neapykantos, abiems „valtims“ jos pakaks.