Šiemet vykusios Lietuvos mokinių istorijos olimpiados "Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko (1009-1429 m.)" finaliniam etapui buvo pasiūlytos dvi esė temos - “Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko - debiutas Europos civilizacijoje?” ir “Kodėl Vytautas vadinamas didžiuoju?” Absoliuti dauguma pasirinko antrąją, nors olimpiados
nugalėtoja tapo pirmąja temą pasirinkusi autorė.
Rašantiems esė buvo pateikti nedideli šaltinių rinkiniai. Temos apie Vytautą šaltinių rinkinį sudariau aš, taigi pateikiu čia šiuos šaltinius - tai jo vertinimai nuo XV iki XXI amžiaus. Skaitykite, vertinkite, remkitės šiomis nuomonėmis arba jomis piktinkėtės, patys rašykite savo esė!
A. Vytauto majestotinis antspaudas (1407–1430 m.). Kairėje – Volynės ir Smolensko, dešinėje – Vilniaus ir Trakų žemių herbai.
B. „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (apie 1430 m.): „Tad nesistebėkime didžiojo valdovo šlove, kad ir Rytų šalys, ir Vakarų šalys ėjo jam nusilenkti, šlovingajam valdovui, kad net visų šalių viešpats, ir tas atvyko nusilenkti šlovingajam valdovui, didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, vadinamam Vytautu. Net ir Turkų sultonas didžiai gerbė ir brangias dovanas dovanojo šlovingajam valdovui. O dorasis ir dievobaimingasis Konstantinopolio imperatorius, ir tas su juo gyveno didelėje meilėje. Taip pat ir Čekų karalystė didžią garbę teikė šlovingajam valdovui. Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. (...) Kaip kad iš jūros daug upių teka, taip iš šio didžiojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Vytauto – išmintis.“
C. Humanistas Enėjas Silvijus Piklominis (XV a. II pusė): „Didelis buvo Vytauto vardas, visi jo valdiniai jo bijojo; liepus jam skubinos patys pasikarti, negu patekti į kunigaikščio nemalonę. Nepasiduodančius jo valdžiai įsiūdavo į meškų kailius, įmesdavo meškoms, kurias tam tyčia maitindavo, kad sudraskytų, arba kitais būdais nužudydavo. (...) Jeigu ką įtardavo, kad elgiasi kitaip, negu jis nori, tuojau perverdavo jį su strėle; daug žmonių jis pražudė bežaisdamas.“
D. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas (XV a. II pusė): „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“
E. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (1523 m.): „Esant jam valdovu, viešpatavo taurus teisingumas (...). / Jis visose srityse teisingumo švento žiūrėjo, / Kad negalėtų kur nors slėptis apgaulė kokia; / Kalbama, jog net prieš tai, kai nubausti paskirdavo dieną, / Daugel kaltųjų tuojau patys skubėdavo mirt: / Nedelsdami ant kaklų stiprias jie sau nerdavos kilpas, / Nes jau nebuvo vilties, kad jiems atleistų bausmes. / Liudininkus melagius įsakydavo žiauriai kankinti, / Kad tik daugiau ateity niekas nedrįstų meluot. / (...) Niekam nebuvo jis toks rūstus, kaip kuriam nors teisėjui, / Dovanomis papirktam, jeigu susekdavo jį. (...) Vytautui ten viešpataujant, išnyko gaujos gobšuolių, / Ir už nuopelnus tuos bus jam garbė amžina.“
F. Vytautui Didžiajam minėti įstatymas (1929 m.): „Teisinga ir būtina, kad Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Vytautą, nuo amžių vadinamą Didžiuoju, mūsų Karžygį Valdovą (...), vyrą, kurio Genijų pagerbė Europa, galingos jo dvasios gaivinama Lietuvių Tauta (...) pagerbtų jo atminimą (...), nustatoma: tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji metai skiriami Vytautui Didžiajam pagerbti“.
G. Istorikas Zenonas Ivinskis (1970 m.): „Dar jam gyvam tebesant, jo draugai, šalininkai ir jo politikos rėmėjai Lietuvos bajorai įžvelgė jame nepaprastą vyrą, aukštesnį žmogų. (...) Ir Vytauto priešai, kaip ir vakarų Europos kronikininkai, rašytojai, politikai jautė Vytauto didybę. Jie nesigailėdavo Kęstutaičiui palyginimų su pačiais didžiausiais antikinio pasaulio vyrais.“
H. Žurnalistas Rimvydas Valatka (2005 m.): „Jei būtų mano valia, iš valstybės atmintinų dienų sąrašo išbraukčiau Žalgirio mūšį, kuris Lietuvai nedavė jokios naudos.“
I. Istorikas Alvydas Nikžentaitis (2007 m.): „Santykių su lenkais esminis pagerėjimas lėmė Mindaugo, o kartu ir jo karūnacijos dienos atradimą ir jos padarymą viena iš 3 centrinių Lietuvos valstybingumo švenčių. Iš esmės ši aplinkybė susijusi su nesėkminga Vytauto karūnacijos šventės degradacija.“ „Pavyzdžiui, antilenkiškumo mažėjimas lėmė ir Vytauto svarbos Lietuvos visuomenėje menkėjimą.“
žymės: istorija, Vytautas Didysis, Žalgiris
